Lietuvos ir Lenkijos pasienio regionuose muzikinė kultūra atsiskleidžia itin savitai, atspindėdama ilgus istorijos ir kultūrinių mainų kelius. Šiose žemėse galima išskirti teritorijas, kurių muzikinis folkloras artimai susijęs su aukštaitiškuoju paveldu, ir tas, kur vyrauja dzūkiškos bei baltarusiškos muzikinės tradicijos. Šis straipsnis gilinsis į šiuos etnomuzikinius regionus, ypač atkreipdamas dėmesį į kołysankas (lopšines) ir kitus dainų žanrus, bei jų sąsajas su platesniu muzikiniu audiniu.
Etnomuzikiniai regionai prie Lietuvos ir Lenkijos sienos
Pogrindžio teritorijos, kurios savo muzikine kultūra artimos aukštaitiškajam folklorui, apima Lietuvos pasienio su Lenkija dalis, įskaitant Suvalkiją ir šiaurės vakarinius Vilniaus krašto rajonus. Kita vertus, dzūkiškos-baltarusiškos tradicijos dominavimo zona apima pietinę ir rytinę Vilniaus krašto dalis, taip pat Švenčionių apylinkes, kurias lietuvių folkloristai vadina Rytų Dzūkija.
Šiose Vilniaus krašto dalyse, priskirtose aukštaitiškajam etnomuzikiniam regionui, pastebima įdomi tendencija: tam tikri dainų žanrai, tokie kaip kołysankos, łałymkos (dainos, atliekamos per krikštynas ar vestuves) ar krikštynų giesmės, turi sąsajų su dzūkišku-baltarusišku folkloru ir neturi analogų kitose Aukštaitijos dalyse. Tai rodo sudėtingą kultūrinių sluoksnių susidūrimą ir savitą jo tąsymą pasienio regionuose.
Svarbu paminėti, kad šiuose regionuose gyvena dvejomis kalbomis kalbantys žmonės, kasdien vartojantys „paprastą“ kalbą. Taip pat yra išlikusių „šlėktinių“ (bajoriškų) apylinkių, kur nuolat kalbama lenkiškai. Be to, sutinkamos lietuviškos kalbos salelės ir trikalbiai gyventojai. Šie etnomuzikiniai regionai buvo nustatyti remiantis muzikiniais kriterijais, siekiant geriau suprasti ir susisteminti turimą medžiagą. Regionų ribos atitinka lietuvių folkloristų ir etnomuzikologų naudojamą regioninę klasifikaciją, kuri remiasi būdingais dainų žanrais ir muzikiniais stiliais.
Lenkų dainų įtaka ir adaptacija
Lenkiški tekstai, kurie versti į lietuvių ir baltarusių kalbas, yra paplitę ir šių tautų folkloriniame repertuare. Lenkų dainų perėmimas baltarusių yra gerai žinomas ir suprantamas dėl didelio kalbų panašumo, ką patvirtina Mykolo Federowskio rinkiniai.
Lietuvių tautos dainų tekstų perėmimas iš lenkų vyko panašiu mastu kaip ir pas baltarusių, ką iliustruoja šešių tomų lietuvių liaudies dainų katalogas. Apie tai jau rašė Janas Stanislovas Bystronis: „Lietuvių daina, nors iš esmės savita, perima ir ne vieną dainą iš Lenkijos. Pirmiausia pereina dideli baladžių siužetai, vėliau ne viena meilės ar juoko daina, ypač tiksliai išdirbta forma. Tokia daina perimama tiksliai, t. y., tiksliai išversta. Per Lietuvą ir Baltarusiją lenkų dainos keliauja ir į Latviją, kur jas gana dažnai sutinkame.“
Taip pat pastebimas ir atvirkštinis procesas - tekstų vertimas iš gimtųjų kalbų (lietuvių ar, mažesniu mastu, baltarusių) į lenkų kalbą. Tai ypač liečia tam tikrus darbo ar apeiginių dainų žanrus. Tokios dainos, gyvavusios lietuviškai arba „paprastai“, ypač paplitusios Vilniaus krašte, kur „paprasta“ kalba funkcionuoja kaip lenkų tarmė, o folkloras išliko gyvybingas šalia lenkiškų dainų. Kai kuriose vietovėse randame ir lietuviškai dainuojamų dainų, ypač ten, kur gyvena trikalbiai Vilniaus krašto gyventojai arba dvikalbiai Kauno krašto ir Suvalkijos gyventojai.
Svarbu pažymėti, kad dainų melodijos, nepriklausomai nuo tekstų kilmės (lenkiškos ar vietinės), išlaiko regioninio muzikinio folkloro bruožus.
Aukštaitijos muzikinio folkloro bruožai
Etnomuzikologė Zofija Puteikienė, apibūdindama Aukštaitijos regiono dainas, pažymi: „Plačiai skamba visų mėgstama aukštaitiška daina. Net dzūkai, turintys šimtus gražesnių ir įvairesnių melodijų, mielai dainuoja aukštaitiškas dainas. Aukštaitiškos dainos didžiąja dalimi sudaro stereotipinį lietuvių liaudies muzikos vizitinę kortelę. Tai vienintelis etnomuzikinis dialektas, išplitęs kituose etnografiniuose Lietuvos regionuose, o taip pat, tam tikra dalimi, gretimose su Lietuvos siena esančiose Baltarusijos, Latvijos ir Lenkijos teritorijose.“
1.1. Tempas ir metrika: Aukštaitijai, kaip ir visai Lietuvai, būdingi vidutiniai ar lėti tempai. Dažniausiai aukštaitiškos dainos atliekamos vienodu tempu. Tik kai kuriose vietovėse pasitaiko nukrypimų. Be retų išimčių, absoliučiai didžioji dalis Aukštaitijos repertuaro yra metrinė. Šio regiono dainos metru ir ritmika pasižymi didele įvairove. Sutinkamos dainos su lyginiais ir nelyginiais metrais. Be paprastų metrų (dvikirtis ir trīskirtis), atsiranda Lietuvai būdingi ir Šiaurės Rytų Lenkijoje žinomi sudėtiniai, adityviniai metrai. Dažniausiai sutinkamas penkiakirtis, kaip ir septynių ar aštuonių taktų metras, priklauso giusto syllabique bichrone tipui (terminas, pasiūlytas Konstantino Brailoiu, naudojamas Jano Stęszewskio), t. y., atliekamoms giusto, su silabiniu melodijos tekėjimu ir bichronine ritmika. Minėtas penkiakirtis, su tipine ritmine schema, yra paplitęs visoje Lietuvoje, kur dažniausiai jungiamas su aštuonių skiemenų eilutėmis, o pagrindinę skiemeninę grupę, kaip ir Lenkijoje, sudaro keturi skiemenys. Aukštaitijos regione randama nedaug ametrinių dainų pavyzdžių. Tai apima tokius žanrus kaip laidotuvių raudos, vestuviniai raudos, paukščių pamėgdžiojimai ir piemenų dainos, dainuojamos lietuviškai Šiaurės Aukštaitijoje. Prie šio tipo galima priskirti ir kai kurias vestuvines dainas, užrašytas tik Suvalkijoje.
1.2. Tonacija ir skalės: Būdingiausia aukštaitiškų melodijų savybė yra didelės tercos arba durinio modo dermių persvara, labiausiai paplitusi beveik visoje nagrinėjamoje teritorijoje. Išimtis sudaro tik lenkiškoji Suvalkijos dalis, kur randama ir kitų tonacinių struktūrų. Kaip dar prieš karą pastebėjo lietuvių folkloristai, Šiaurės Aukštaitijos melodijos, kur yra Lietuvos pasienio su Lenkija dalis Kauno krašte, paprastai nėra siauro diapazono. Ypatingas reiškinys šiose teritorijose yra skalės be ketvirto laipsnio. Tonacine prasme nagrinėjamo Aukštaitijos regiono melodijose išsiskiria kai kurios dainos iš Vižainių Suvalkijoje. Tai neabejotinai lemia tai, kad čia dar išlikę vienbalsės dainos, kurios kituose regionuose, net ir kaimyninėse Šipliškėse ir Rutkoje-Tartake, yra retenybė. Remiantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos etnomuzikologijos archyvo rinkiniais, galime manyti, kad kai kurios dainos iš teritorijų į vakarus ir šiaurę nuo Vilniaus kadaise turėjo ryškesnių dzūkiškų bruožų. Tai ypač liečia jų tonaciją. Senose užrašuose iš šių apylinkių dažnai randame dainų su modalinėmis ir minorinėmis skalėmis.
1.3. Melodijos linija ir tekstas: Dauguma Aukštaitijos regiono dainų pasižymi silabiniu teksto traktavimu - natos ant skiemens. Melizmos, jei iš viso pasitaiko, nėra tokios išplėtotos kaip Rytų Lietuvoje. Melodijos linijos piešinys pradinėje stadijoje iš esmės kyla aukštyn, o kadencijose - žemyn. Bendrai melodijos linija yra banguota, judanti virš pirmojo skalės laipsnio, kuris dažniausiai yra melodijos pradžios garsas, bet ne visada ją baigiantis, nes Aukštaitijos regiono dainos dažniausiai baigiasi trečiuoju laipsniu įvairiose kadencijose, dažniausiai šuoliu iš dominantės. Pasitaiko ir dainų, pasibaigiančių penktuoju skalės laipsniu.
1.4. Daugia balsumas: Aukštaitiškoms dainoms būdingiausia tradicinė regionui daugiabalsė giedojimo forma, paremta harmoniniu mąstymu. Aukštaitiškas daugiabalsis yra homofoninės faktūros, statomas kontrapunktiškai pridedant balsus prie pagrindinės melodijos linijos, esančios aukščiausiame balse. Aukščiausias daugiabalsio balsas atlikėjų vadinamas pirmuoju balsu arba primu. Kontrapunktinius balsus atlikėjai vadina antruoju balsu arba втору. Dainininkai prieš dainą paprastai susitaria: „Aš primuoju, tu - antruoju.“ Trečiasis balsas, kuris kartais pasitaiko, ne visada nuosekliai vedamas per visą dainą. Kartais jis dainuoja kartu su antruoju balsu, kartais atsiskiria nuo jo, taip sudarydamas tris skambesius akordus. Paprastai dainuoti pradeda vienas žmogus, primuojantis arba vedantysis, turintis gerą balsą ir atsimenantis dainą. Išgirdę kelis garsus, kartais taktus, atpažinę tonaciją ir tempą, prisijungia kiti atlikėjai. Kai kuriose vietovėse primuojantis pradeda dainuoti greičiau, kol prisijungia kiti dainininkai. Tai paprastai nutinka pirmoje strofoje. Ši solinė melodijos dalis Aukštaitijoje neturi pavadinimo. Toks daugiabalsis visiškai persmelkia regiono muzikinį mąstymą. Net ir tradiciškai solo dainuojamos dainos, pavyzdžiui, kołysankos, atliekamos daugiabalsiu stiliumi. Aukštaitiškas daugiabalsis, kaip pastebėta, nekeičia šiam Lietuvos regionui būdingo metroritminio sudėtingumo, nors ir išstūmė ametrines dainas. Kitaip yra su ornamentika, kuri išlieka visuose daugiabalsių dainų balsuose. Tačiau tik tokia daina atliekama solo, galime pastebėti nepaprastą puošybos turtingumą, naudojamą talentingų dainininkų. Labai artimas Šiaurės Aukštaitijos daugiabalsiui yra Suvalkijos daugiabalsis, paplitęs Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, Suvalkijoje, Šipliškėse, Rutkoje-Tartake, Puniske, Seinuose ir Vižainiuose. Jis skiriasi nuo aukštaitiško daugiabalsio visų pirma tuo, kad Suvalkijos teritorijoms būdingas puošybos nebuvimas, o tradicinis daugiabalsis - vedamas dvibalsiu. Tačiau pastebima tam tikra dainų grupė, dainuojama daugiabalsiu, kuriose pasitaiko minorinės skalės. Galbūt tai susiję su tuo, kad mažosios tercos tetrachordai dažnai pasitaikydavo XIX a. užrašytose Suvalkijos monodinėse dainose. Tokios minorinio atspalvio skalės buvo svetimos Šiaurės Aukštaitijai, kur beveik visos dainos turi durinio atspalvį. Dainose su minoriniu atspalviu kitaip vedamas daugiabalsis. Jis nėra nuoseklus visoje melodijoje. Dažnai pasitaiko fragmentų, kur dainuojama unisonu. Neabejotinai čia turime reikalą su dainomis, kadaise dainuotomis vienbalsiu, prie kurių vėliau pridėtas antras balsas. Kaip pastebi lietuvių folkloristai, dabartinis aukštaitiško daugiabalsio vaizdas neabejotinai yra ilgo proceso rezultatas. Taip galima manyti, nes formuodamasis jis įtraukė tradicinius dainų žanrus, tokius kaip šienapjūtės dainos su būdingu priedainiu „valio“. Pasak lietuvių etnomuzikologų, naujesnis homofoninio aukštaitiško daugiabalsio stilius, skirtingai nuo archajiško, polifoninio „sutartinės“ stiliaus, formavosi nuo XIX a. vidurio. Vietinių lenkų tradicijų šaltiniuose daugiabalsis užfiksuotas XIX a. pabaigoje.
1.5. Dainų sandara: Aukštaitiškos dainos yra strofinės sandaros. Vienintelės išimtis iš šios taisyklės yra raudos, signalai ir piemenų šūksniai, kuriuose žodinis tekstas keičiasi kiekvienoje eilutėje, bet melodija kuriama kartojant tas pačias arba šiek tiek pakeistas melodines-ritmines struktūras (pvz., a, a, a… arba a1, a2, a3…). Būdingiausios aukštaitiškoms dainoms yra keturių dalių formalios struktūros, kurių dalis sudaro du taktai. Retai šiame Lietuvos regione pasitaiko „apskritimo periodai“, kaip ir kiti formalūs išdėstymai.
1.6. Garsas ir atlikimo maniera: Aukštaitijos regionui būdingas garsus dainavimas. Kaip dažnai prisimena atlikėjai, anksčiau dainuota „taip, kad žvakės užgestų“. Tačiau šio regiono dainavimo technika nepriklauso rėkimui, čia niekada nesutinkama specifinė, rytų slavų balsų spalva, gerklinė, aštri, artima rėkimui. Aukštaitiškas dainavimo stilius yra daug švelnesnis mūsų ausims nei, pavyzdžiui, tas, kuriuo pasižymi kai kurie rytų slavų regionai. Viena iš dažnesnių atlikimo manierų šiose teritorijose yra apokopė. Šis terminas pasiskolintas iš graikų gramatikos (gr. apokopé - nukirtimas, nukritimas), o į etnomuzikologinę terminologiją jį įvedė Janas Stęszewskis. Apokopė reiškia paskutinės strofos teksto ir atitinkamo garso dingimą, šnabžesį ar žymų diminuendo. Šią manierą, tokią būdingą lietuvių ir baltarusių dainavimo tradicijai, pirmasis pastebėjo ir muzikos natomis užfiksavo lietuvių liaudies dainų tyrinėtojas kunigas Adomas Juškevičius (Juška). Kaip rodo Jano Stęszewskio tyrimai, ji turi labai tolimas analogijas. Lenkijoje apokopė pasitaiko tik šiaurės rytų teritorijose, Kurpiuose, Palenkėje, Mazūrijoje ir Suvalkijoje. Lietuvoje apokopė pasitaiko tiek archajiškose apeiginėse dainose, tiek šiuolaikiniuose romansuose.
Lietuviškų Liaudiškų Dainų Rinkinys 2025 | 9 Švelnios ir Tradicinės Dainos Iš Pajūrio ir Kaimo
1.7. Instrumentinė muzika: Iki Antrojo pasaulinio karo trijų Lietuvos ir Lenkijos pasienio teritorijose egzistavo įvairūs piemenų instrumentai. Prie jų priskiriame trubą, tromboną - tai trombono rūšis, turinti apie 1,2-1,7 metro ilgį. Šie instrumentai buvo gaminami iš beržo ar alksnio medienos, kurią vėliau apvyniodavo dar karšta, virtą beržo žieve. Atskirai buvo gaminami pūstukai. Truba buvo skerdžiaus, piemenų ar kaimo piemuo, kuris signalais pranešdavo šeimininkėms, kad jau laikas varyti galvijus, atributas. Kaip prisimena dainininkai, kurie vaikystėje padėdavo skerdžiui ganyti galvijus, jis grodavo šiame instrumente įvairius signalus, vadinamus „šūksniais“. Jie atlikdavo įvairias funkcijas. Galima išskirti signalus: kad pažadintų šeimininkes, kad sušauktų karves iš miško, kad šeimininkės galėtų jas melžti; kad galvijai atsigultų; ir net tokius, kad galvijai geriau ėstų ir būtų apsaugoti nuo pavojų. Teritorijoje nepavyko rasti nė vienos trubos, tačiau lietuvių folkloristai Laudoje užrašė tokių signalų pavyzdžių, kurie patvirtina atlikėjų informaciją. Skerdžiaus piemenims padedantys vaikai gamindavo įvairius instrumentus, tokius kaip: dūdelės ar trompetukai - penkių-šešių skylių švilpukai; švilpukai, išdrožti pavasarį, kai žievė lengvai atskiriama nuo medžio kamieno; švilpiukai, klarneto rūšis iš maždaug penkiolikos centimetrų rugių ar kviečių šiaudo, kuriame išpjaunamas liežuvėlis.
Dažniausiai Lietuvos pasienio su Lenkija kapela Kauno krašte susidarydavo iš dviejų smuikų (skripek) ir basetlos (pastaroji dažniausiai namų gamybos) arba būgnelio (barabancziko). Dažnai sutinkami instrumentai buvo armonikos ir bandonijonai. Grota juose ansamblyje arba solo. Laudoje lenkai dainavo kanklių akompanuojami. Iki šiol ant jų groja dvi seserys: Jadvyga Talmont-Galinowska iš Pacunelių ir Valerija Talmont-Stasewiczowa iš Ožajcių prie Vodoktų. Šlėktiniuose Kėdainių apylinkėse buvo paplitę mandolinos ir gitaros, ant kurių aplinkinės bajorijos grodavo savo malonumui. Šiandien nagrinėjamoje teritorijoje, be minėtų kanklininkių, nėra nei vieno muzikanto-instrumentalisto. Tai susiję su faktu, kad senėjančiuose Lietuvos kaimuose instrumentinė muzika nebegali atlikti savo funkcijos, būtent: lydėti šokį. Dainavimas tačiau išlieka…
Kołysankos - tarp kultūrų ir kalbų
Kołysanka, kaip dainų žanras, atlieka ypatingą vaidmenį perduodant kultūrines vertybes ir kalbinius ypatumus. Tarp tautų, gyvenančių greta, šis žanras tampa tiltu, jungiančiu skirtingas tradicijas. Straipsnyje minima, kad „Babcia Luba O. iš Topolan, kuri kadaise dainavo savo anūkui trikalbę baltarusių - ukrainiečių - lenkų kołysanką ir migdydavo berniuką lietuviškais žodžiais, jau yra prosenelė ir laikosi tvirtai.“ Tai puikus pavyzdys, kaip kołysanka gali apimti kelias kalbas ir kultūras, susipindama į vieną visumą.
Sakoma, kad „Aciu Bozi i spać“ - šiais žodžiais šiaurinėje Baltarusijos ir Suvalkijos dalyje babytės migdo mažus vaikus. Jos prašo jų pasimelsti, padėkoti Dievui ir užmigti. Šis frazės vertimas iš „babytės kalbos“ nekelia abejonių tiems, kurie nors minimaliai supranta lietuvių kalbą. Žodis „ačiū“ (rašomas kaip aču) šiuolaikinėje lietuvių kalboje reiškia mandagumo frazę „ačiū, dėkoju“. Lietuviškų žodžių, vartojamų Baltarusijos tarmėse baltarusių kalboje, yra nemažai, o Suvalkijos lenkų tarmėje jų dar daugiau. Tai aiškiai rodo ne tik šių žemių priklausymą iki skliautų Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Trakų vaivadijai, bet ir senųjų šių teritorijų gyventojų, kurie buvo susiję su jotvingiais, kilmę. „Spaci, spać, spaćy“ - „spać“ reiškia baltarusiškai ir „topolanietiškai“ miegoti. Beje, šis veiksmažodis turėjo tokią pačią formą senojoje lenkų kalboje.
Terminas „słonie“ (slėptis) su daugtaškiu, atsiradęs kołysankos pabaigoje, aiškus kaip diena. Senąja lenkų kalba „słonie“ reiškė saulę, o „słońce, słoneczko“ - tai jau mažybinės formos, analogiškos pvz., „Dzierkaczy“ ir „Derkaczy“.
Lietuvių kalbos, kaip Rytų Pabaltijo kalbų grupės narės, išlaikė daug indoeuropiečių kalbos bruožų. Mokslininkai teigia, kad tai greičiausiai archajiškiausia indoeuropiečių kalbų šeimos kalba, „gyvas muziejus“ po atviru dangumi. Pirmasis žinomas lietuviškas tekstas yra maldos „Tėve mūsų“ rankraštis.
Mažoji Lietuva (istorinių Prūsų žemė) laikoma lietuvybės lopšiu. 1547 m. Karaliaučiuje išleista pirmoji spausdinta knyga lietuvių kalba. 79 puslapių knyga „Katechizmu proste słowa“ (liet. Katekizmo prasti žodžiai) Martyno Mažvydo davė pradžią lietuvių raštijai, gramatikai, poezijai, muzikai. 1595 m. Mikalojus Daukša išleido „Katechizmą“, kuriame buvo du pirmieji lietuviški giesmynai. Mikalojus Daukša pirmasis pavartojo sąvoką „tauta“. 1620 m. Vilniaus universitete įkurta lietuvių kalbos katedra, kuriai vadovavo Konstantinas Sirvydas. Sirvydas, vadinamas lietuvių leksikografijos tėvu, išleido lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną, parašė pirmąją lietuvišką postilę „pamokslų punktai“.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 m. Lietuva liko Rusijos ir Prūsijos karalystės (nuo 1871 m. Vokietijos imperijos dalies) sudėtyje. Lietuviškai kalbėjo tik kaimas: kūrėsi liaudies dainos ir padavimai, buvo dainuojamos kołysankos ir rašomos „raudos“. Jos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą per šventes, laidotuves ir kitas iškilmes. XIX a. viduryje lietuvių folkloro tyrinėtojas Georgas Nesselmannas, pavadinęs lietuvius baltais, ragino kuo greičiau rinkti lietuvių dainas, nes, jo nuomone, lietuvių kalba ir kultūra buvo pavojuje. Baltų tautos.
Netekusi valstybės, lietuvių tauta pradėjo laipsnišką grįžimą prie protėvių kalbos ir kultūros. Dvasininkai kovojo už lietuvybę, sakydami pamokslus gimtąja kalba ir platindami brošiūras. Valstiečių kilmės lietuvių inteligentija, išsilavinusi Rusijos universitetuose, ėmė reikšti savo tautinę atskirtį. Jonas Basanavičius pradėjo leisti lietuvišką laikraštį „Aušra“. Gimtąja kalba ėmė dėstyti Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Mickevičiaus „Dziadų“ III dalies vertėjas, parašė lietuvių tautinę giesmę „Tautiška giesmė“.
Istoriniai įvykiai lėmė, kad lietuviai ilgą laiką neturėjo vieningos literatūrinės kalbos. Priklausomai nuo autoriaus kilmės, rašytinių tekstų kalba patyrė stiprią regioninę įtaką. Vieninga lietuvių kalba susiformavo tik XX a. pradžioje. Svarbų vaidmenį šiame procese suvaidino lietuvių rašytojų ir filologų darbai, vainikuoti Jono Jablonskio „Lietuvių kalbos gramatikos“ publikacijos 1922 m. 1961 m., Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva, buvo įkurta Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Komisija yra būtina, nes šiuolaikiniai lietuviai, kaip ir prieš šimtmečius, priklausomai nuo regiono vartoja vietines tarmes. Žemaičiai (Žemaitija) vartoja žemaičių tarmę, dzūkai (Dzūkija) - dzūkų, o Aukštaitijos ir Suvalkijos gyventojai - aukštaitišką ir suvalkietišką.
Raides ą, ę, į ir ų iš pradžių reiškė nosinius balsius, kurie dabar tariami kaip ilgi burnos balsiai. Konsonatai č, š ir ž atitinka lenkų cz, sz ir ż. Iki XIX a. pabaigos jie buvo rašomi kaip lenkų kalboje, vėliau pakeisti iš čekų kalbos pasiskolintais konsonanais. Balsiai ū ir y reiškia ilgą u ir ilgą i.
Šios kalbinės ir kultūrinės sąsajos, atsispindinčios net ir paprasčiausioje kołysankoje, atskleidžia gilų ir turtingą Lietuvos ir Lenkijos pasienio kultūrinį paveldą, kurio tyrimas ir išsaugojimas yra svarbus abiejų šalių kultūriniam identitetui.