Inkstų Diegliai: Nuo Skausmingų Simptomų Iki Naujoviškų Gydymo Metodų

Inkstų diegliai - tai terminas, apibūdinantis stiprų, spazmuojantį skausmą, kurį sukelia inkstų akmenys, jiems judant šlapimo takais. Ši būklė yra reikšminga ne tik dėl didelio diskomforto, bet ir dėl to, kad netinkamai gydant gali kilti komplikacijų. Inkstų diegliai pasižymi stipriu, spazmuojančiu skausmu, kylančiu apatinėje nugaros dalyje arba šone ir plintančiu į pilvą bei kirkšnį. Šį skausmą paprastai sukelia šlapimo takų obstrukcija dėl inkstų akmenų - kietų mineralų ir druskų sankaupų, susidarančių inkstuose. Nors inkstų diegliai pirmiausia siejami su inkstų akmenimis, tam tikros infekcijos gali pabloginti būklę. Šlapimo takų infekcijos (ŠTI) gali sukelti uždegimą ir patinimą, o tai gali prisidėti prie akmenų susidarymo. Kai kurie asmenys gali turėti genetinį polinkį į inkstų akmenų susidarymą. Tokios būklės kaip cistinurija, genetinis sutrikimas, dėl kurio šlapime padidėja cistino kiekis, gali padidinti akmenų susidarymo tikimybę. Mityba vaidina lemiamą vaidmenį inkstų akmenų susidaryme. Didelis oksalatų turinčio maisto (pvz., špinatų ir riešutų) vartojimas, per didelis druskos kiekis ir nepakankamas skysčių vartojimas gali prisidėti prie akmenų susidarymo.

Inkstų dieglių diagnozė prasideda nuo išsamaus klinikinio įvertinimo. Sveikatos priežiūros specialistai surinks išsamią paciento anamnezę, sutelkdami dėmesį į skausmo pradžią, trukmę ir pobūdį, taip pat į visus susijusius simptomus. Laboratoriniai tyrimai: Šlapimo tyrimas gali aptikti kraują, kristalus ir infekcijos požymius. Kitos būklės, galinčios imituoti inkstų dieglius, yra apendicitas, divertikulitas, pankreatitas ir negimdinis nėštumas. Dauguma žmonių, sergančių inkstų kolika, gali tikėtis geros prognozės tinkamai gydant. Ankstyva diagnozė ir gydymo laikymasis yra labai svarbūs norint pasiekti palankų rezultatą. Inkstų dieglius pirmiausia sukelia inkstų akmenys, užkemšantys šlapimo takus ir sukeliantys stiprų skausmą. Gydymo galimybės apima skausmo malšinimą, vaistus akmenų pasišalinimui palengvinti ir chirurgines intervencijas didesniems akmenims. Tinkamai gydant, dauguma žmonių gali tikėtis geros prognozės. Inkstų diegliai yra skausminga būklė, kurią pirmiausia sukelia inkstų akmenys, todėl norint veiksmingai juos valdyti, labai svarbu suprasti jų priežastis, simptomus ir gydymo galimybes.

Inkstų Funkcijos ir Ligos Ankstyvieji Signalai

Inkstai atlieka svarbią funkciją mūsų organizme - jie filtruoja kraują, šalina nereikalingas medžiagas ir palaiko organizmo skysčių bei elektrolitų pusiausvyrą. Tačiau daugelis inkstų ligų iš pradžių nesukelia ryškių simptomų, todėl žmonės gali ilgai nežinoti apie esamas problemas. Dažnai pastebimi požymiai atsiranda tik tada, kai inkstų pažeidimai jau yra pažengę. Būtent todėl svarbu atpažinti pirmuosius signalus ir laiku kreiptis į specialistus.

• Nuovargis ir silpnumas: Vienas iš pirmųjų inkstų ligų požymių yra bendras silpnumas ir energijos trūkumas. Tai dažnai atsiranda dėl anemijos - būklės, kuri vystosi, kai pažeisti inkstai nebegamina pakankamai eritropoetino - hormono, atsakingo už raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Be to, toksinų kaupimasis organizme gali sukelti nuovargį ir koncentracijos sutrikimus.
• Patinimai aplink akis, kulkšnis ir pėdas: Inkstai padeda reguliuoti skysčių kiekį organizme, todėl jų veiklos sutrikimai gali sukelti tinimus. Dažniausiai patinimai atsiranda aplink akis, kulkšnis ir pėdas, nes šiose vietose skysčiai kaupiasi lengviausiai. Tai gali būti ženklas, kad organizme susilaiko pertekliniai skysčiai ir baltymai nėra tinkamai pašalinami su šlapimu.
• Pasikeitęs šlapinimosi dažnis ir šlapimo spalva: Šlapimo pokyčiai gali būti vienas iš ankstyvųjų inkstų veiklos sutrikimo signalų. Jei pastebėjote, kad dažniau ar rečiau lankotės tualete, šlapimas tapo putotas, tamsesnės spalvos ar jame atsirado kraujo priemaišų, tai gali būti inkstų funkcijos sutrikimo požymis. Tokiu atveju rekomenduojama kuo greičiau pasikonsultuoti su urologu - gydytojas urologas gali atlikti reikiamus tyrimus ir įvertinti inkstų būklę.
• Aukštas kraujospūdis: Inkstai tiesiogiai dalyvauja kraujospūdžio reguliavime, todėl jų veiklos sutrikimai dažnai pasireiškia hipertenzija. Jei jūsų kraujospūdis nuolat aukštas ir sunkiai kontroliuojamas, tai gali būti ženklas, kad inkstai nebesugeba tinkamai reguliuoti skysčių ir elektrolitų pusiausvyros. Ilgainiui negydoma hipertenzija gali dar labiau pažeisti inkstus ir sukelti rimtų sveikatos problemų.
• Skausmas juosmens srityje: Nors ne visos inkstų ligos sukelia skausmą, tam tikros būklės, pavyzdžiui, inkstų akmenys ar infekcijos, gali sukelti stiprų diskomfortą. Inkstų skausmas dažniausiai juntamas nugaros apačioje, šonuose arba pilvo srityje. Jis gali būti nuolatinis arba atsirasti priepuoliais, lydimas karščiavimo ar pykinimo.

Inkstų ligos dažnai progresuoja tyliai, todėl svarbu atkreipti dėmesį į bet kokius organizmo siunčiamus signalus. Net jei simptomai atrodo nereikšmingi, jie gali būti pirmieji rimtesnių problemų požymiai.

Naujoviškas Požiūris: Lytiniai Santykiai ir Inkstų Akmenų Šalinimas

Urologai mano, kad seksas ir masturbacija padeda žmogui greičiau pašalinti inkstų akmenis. Tai rodo Indonezijos Surabajos miesto Airlanggos universiteto urologų atliktas tyrimas. Jų tyrimas paskelbtas žurnale „The Journal of Sexual Medicine“. Jie mano, kad orgazmas yra vienas iš būdų kovoti su šia pavojinga liga. Urologų atliktame tyrime dalyvavo 406 žmonės, sergantys akmenlige. Kai kurie iš jų mylėjosi arba masturbavosi tris keturis kartus per savaitę, o kiti susilaikė. Paaiškėjo, kad pirmosios grupės žmonėms akmenys išsiskyrė 5,7 karto dažniau nei antrosios. Mokslininkai padarė išvadą, kad orgazmo ir ejakuliacijos metu vykstantis šlapimo pūslės kaklelio susitraukimas ir atsipalaidavimas padeda kovoti su inkstų akmenlige. „Lytiniai santykiai arba masturbacija tris keturis kartus per savaitę skatina savaiminį akmenų pašalinimą iš distalinio šlapimtakio“, - padarė išvadą gydytojai.

Inkstų Akmenligė: Priežastys, Simptomai ir Diagnostika

Inkstų akmenligė - tai liga, kurios metu inkstų taurelėse, geldelėse susidaro akmenų. Tai gana dažna, ypač paplitusi išsivysčiusiose šalyse, liga. Vyrai inkstų akmenlige serga dažniau. Paprastai akmenligė išryškėja 30-60-tais gyvenimo metais. Akmenų inkstuose gali būti tik vienoje pusėje ar abipus. Inkstų akmenligės atsiradimo priežastys labai įvairios - mažas skysčių vartojimas, tam tikri maisto produktai arba uždegimai. Kalcio perteklius gali susidaryti dėl sutrikusios inkstų veiklos, per intensyviai iš žarnyno pasisavinamo kalcio, taip pat dėl sutrikusių hormoninių liaukų veiklos, kai kauluose esantį kalcį eikvoja pats organizmas. Uratiniai akmenys susidaro dėl medžiagos apykaitos sutrikimų, kai labai padidėja šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje ir šlapime. Kol akmuo yra inkste, jokių simptomų nėra jaučiama. Akmeniui pajudėjus iš inksto ir pradėjus šlapimtakiu leistis žemyn pradedamas jausti skausmas, maudimas šone, gali pasirodyti kraujas šlapime, dažnas ir skausmingas šlapinimasis, skausmas, plintantis įstrižai kirkšnimi. Inkstų akmenligei diagnozuoti yra atliekami rentgenologiniai tyrimai: apžvalginė urograma, ultragarsinis tyrimas, intraveninė urograma su kontrastine medžiaga. Inkstų akmenligės gydymas gali būti konservatyvus arba operacinis. Labai dažnai, ypač esant nedideliam akmeniui, yra skiriami jį tirpdantys medikamentai ir tikimasi savaiminio jo pasišalinimo. Liga yra pasikartojanti, todėl atsakingai reikėtų laikytis gydytojų rekomendacijų, padedančių sumažinti akmenų pakartotino susiformavimo tikimybę.

Inkstų akmenligė - tai viena iš labiausiai paplitusių urogenitalinės sistemos ligų. Dažniausiai serga pacientai darbingo amžiaus, tarp 20 ir 40 metų. Vyrams pasitaiko dažniau negu moterims. Sergančiųjų registro nėra, tačiau manoma, kad Lietuvoje liga paplitusi 2-3 proc. gyventojų. Geografiniu atžvilgiu inkstų akmenligė labiau paplitusi karšto klimato zonose, dažnesnė tarp indoeuropiečių rasės. Būdingas dažnas recidyvų skaičius. Kalcio oksalato turintys akmenys po 10 metų recidyvuoja (atsinaujina) 50 proc. negydytų pacientų.

Etiologija

Genetinės priežastys. Nėra aiškiai įrodyta, nors žinomas šeiminis polinkis sirgti šia liga. Sutinkama kai kurių genetinių sutrikimų atveju: šeimyninės inkstų kanalėlių acidozės, cistinurijos, įgimtos ksantinurijos.

Cheminiai veiksniai, nulemiantys šlapimo takų akmenų susidarymą. Šlapime ištirpusių cheminių medžiagų koncentracijos padidėjimas skatina akmenų susidarymą. Susidaro kristalizacijos židinys, apie kristalizacijos židinį formuojasi akmuo. Šis procesas priklauso nuo koncentracijos, temperatūros, pH, kitų cheminių medžiagų šlapimą sudarančių medžiagų. Manoma, kad šlapimas turi specialių inhibitorių, nulemiančių didelę medžiagų koncentraciją be nuosėdų.

Mineralinių medžiagų metabolizmas. Šiuo metu manoma, kad medžiagų apykaitos tipas turi didelę įtaką akmenų formavimuisi. Ypatingas dėmesys skiriamas kalcio, fosforo ir magnio apykaitai, kurią nulemia vitaminas D ir parathormonas (prieskydinių liaukų gaminamas hormonas). Kaip matome, galimų etiologinių veiksnių yra daug, ir ne visi yra aiškiai nustatomi. Todėl etiologinėse klasifikacijose apie pusę inkstų akmenligės atvejų vadinama idiopatine arba be aiškios priežasties.

Inkstų Akmenligės Klinika

Inkstų akmenligę reikėtų įtarti, kada pacientui staiga išsivysto juosmens skausmai. Kada akmuo juda ir užkemša šlapimo takus, tuomet išsivysto pats stipriausias skausmas. Paradoksalu, bet dideli ir nejudantys inkstų akmenys sukelia mažiau skausmo, nes staiga nesutrikdo šlapimo nutekėjimo ir staigaus kolektorinės sistemos išsiplėtimo. Kai kuriems pacientams skausmą išprovokuoja fizinis aktyvumas.

Kai akmenys nesukelia simptomų, jie labai dažnai nustatomi atsitiktinai ultragarsinio ar radiologinio tyrimo metu. Akmuo, judėdamas šlapimtakiais, sukelia labai intensyvų skausmą, kuris pagal savo stiprumą užima antrą vietą. Akmeniui šlapimtakiuose išbuvus ≥72 val., ūminis skausmas susilpnėja, ir išlieka tik keletas pacientą varginančių simptomų.

Lėtinė šlapimtakių obstrukcija yra labai pavojinga, kadangi simptomų nebuvimas gali labai suklaidinti pacientą (taip pat ir gydytoją) bei sukurti apgaulingo saugumo jausmą. Ties šlapimo pūslės sienele esantis šlapimtakių akmuo skatina dažną norą šlapintis, skausmo plitimą į varpos galą, lytines lūpas.

Ypač grėsmingas simptomas yra karščiavimas, kuris rodo, kad inkstų akmenligė komplikuojasi pielonefritu (viršutinių šlapimo takų infekcija), ir reikalingi skubūs urologo veiksmai šlapimo takų obstrukcijai (užkimšimui) likviduoti.

Esant skausmui, klinika atskiriama nuo kitų ūminių chirurginių ligų, sukeliančių pilvo ar juosmens skausmus. Tai tokios ligos, kaip apendicitas, cholecistitas (tulžies pūslės uždegimas), pankreatitas (kasos uždegimas), divertikulitas, salpingitas (kiaušintakio uždegimas), aortos aneurizma.

Inkstų Akmenligės Diagnostika

Pradžioje pradedama nuo paprasčiausių kraujo ir šlapimo tyrimų.

• Bendras kraujo tyrimas: Hemoglobino koncentracija leidžia orientuotis, ar yra inkstų funkcijos nepakankamumas. Leukocitų skaičius parodo, ar yra infekcijos požymių.
• Šlapimo tyrimas: Pradžioje ūminiam akmenligės priepuoliui būdinga nedidelė eritrocitų priemaiša (mikrohematurija). Esant infekcijai, atsiranda leukociturija, nitritai, baltymas šlapime. Jei šlapime yra druskų, jos gali atspindėti ir akmens sudėtį.
• Radiologiniai tyrimai: Dažniausia priėmimo skyriuje atliekamas ultragarsinis (UG) inkstų tyrimas ir apžvalginė rentgenograma. UG tyrimo metu nustatomas inksto konkrementas (akmuo) arba urostazė kolektorinėje sistemoje. Apžvalginė rentgenograma leidžia nustatyti rengenokontrastinius (matomus panaudojus kontrastą) akmenis inkste, šlapimtakiuose, šlapimo pūslėje. Ūminio inkstų dieglio metu intraveninė urografija europinėse rekomendacijose laikoma „auksiniu standartu“. Paskutiniaisiais metais kompiuterinė tomografija (KT) be kontrastinės medžiagos buvo įdiegta kaip greitas diagnostikos metodas. Didelis KT privalumas yra uratinių ir ksantininų akmenų atveju, kurių apžvalginėse rentgenogramose nematyti. Kitas KT privalumas yra gretutinių ligų nustatymas.

Inkstų Akmenligės Gydymo Metodai

Šiuo metu yra penki inkstų akmenligės gydymo metodai:

1. Konservatyvus gydymas: Nedidelių akmenų gydymas turi nemažai šalininkų. Tik vienas atsitiktinių imčių tyrimas įrodė, kad tokie akmenys geriau gydomi atliekant ekstrakorporinę smūginės bangos litotripsiją. Be to, nedideli, iki 6 mm, akmenys dažnai keičia padėtį, migruoja į šlapimtakius ir pasišalina patys. Nežinant tikslios akmens sudėties, konservatyvus gydymas apsiriboja pakankamo kiekio skysčių paskyrimu (2-3 l per parą) ir patarimu specialiai netaikyti dietos apribojimų, valgyti įvairų maistą. Tik žinant akmens sudėtį ir medžiagų apykaitos tipą, gydoma dieta, akmenis tirpdančiais preparatais.
2. Ekstrakorporinė smūginės bangos litotripsija (ESWL): Šis metodas efektyvus gydant akmenis, kurių maksimalus diametras <2 cm, ir kada nėra obstrukcijos, kuri gali sutrukdyti akmens fragmentų pasišalinimą. Procedūra atliekama dienos stacionare, nereikia bendros nejautros. Kai akmenys dideli ar kieti, gali prireikti daugiau nei vienos litotripsijos procedūros. Gydant didelius akmenis yra didesnė rizika, kad akmenys sukels šlapimtakių obstrukciją (užkimšimą), kuriai gydyti reikės atlikti endoskopinę procedūrą.
3. Retrogradinė renoskopija: Atliekant lanksčią fibrooptinę uretrorenoskopiją, per šlaplę ir šlapimo pūslę, šlapimtakį patenkama į inkstų kolektorinę sistemą ir ten lazeriu akmuo suskaldomas. Šiuo būdu galima suskaldyti akmenis iki 2-3 cm, kurie nepasiduoda ekstrakorporinei litotripsijai. Metodas invazinis, reikalinga spinalinė ar bendra nejautra.
4. Perkutaninė nefolitotripsija: Šiuo metodu gydomi akmenys, kurių diametras >2 cm. Kontroliuojant fluoroskopu per iki 1 cm išplėstą taką juosmenyje iš išorės patenkama į kolektorinę inkstų sistemą. Per nefroskopą įvairiais įrankiais suskaldomas akmuo ir pašalinami jo fragmentai. Platus darbinio instrumento kanalas ir galingi kontaktinės litotripsijos prietaisai šį metodą daro labai efektyvų, kai akmenys dideli. Metodas invazinis, reikalinga bendra ar aukšta spinalinė nejautra.
5. Atvira operacija: Ji atliekama retai. Tai akmenys, kurie užpildo visą kolektorinę sistemą, kai endoskopinius instrumentus įkišti komplikuota ar neįmanoma. Atliekamos nefrolitotomijos ar pielolitotomijos. Inkstai, kurie išsaugojo <10 proc. bendros inkstų funkcijos, yra visuomet pašalinami. Plati inkstų, aplinkinių struktūrų fibrozė laparoskopinę nefrektomiją padaro sudėtingą. Nefrosklerozinių inkstų atveju ar kai nėra sunkaus uždegimo ar randinio proceso, laparoskopinės operacijos plačiai atliekamos.

Šlapimtakių Akmenys: Gydymas ir Profilaktika

Yra žinoma, kad nedideli inkstų akmenys per šlapimtakį pasišalina patys. Gydoma, kai akmuo įstringa šlapimtakyje ir sukelia akmenligės skausmų priepuolį. Gydymo tikslai yra trys: skausmo sumažinimas, akmenų migracijos skatinimas, obstrukcijos ir besikartojančių priepuolių prevencija.

• Skausmo malšinimas: Diklofenako natris, Indometacinas, Ibuprofenas, Metamizolis (methamizol), Tramadolis, Morfinas.
• Pakankama hidratacija: Jei nėra pykinimo, pilvo pūtimo, rekomenduojama pakankamai gerti skysčių (2-3 litrus per parą). Jei yra su priepuoliu susijusių dispepsijos požymių, skiriamos skysčių infuzijos.
• Gydymas nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo (NVNU): Bendra rekomendacija yra pradėti gydyti diklofenaku ir pakeisti vaistą, jei skausmas nesumažės. Rekomenduojama skirti diklofenako per burną, 2 kartus per dieną.
• Akmenų migracijos skatinimas: Pastaraisiais metais pasirodė daug publikacijų, kad α blokatoriai skatina šlapimtakio akmenų pasišalinimą, todėl rekomendacijose siūloma priepuolio metais paskirti šios grupės vaisto (doksazosino, tamsulosino, alfuzosino). Gali būti skiriama ir augalinių vaistų, kurie turi antiseptinį, diuretinį, druskų eliminaciją skatinantį veikimą (Urolesan, Rowatinex; takažolių, krapų, petražolių, beržų lapų nuovirų).
• Pasikartojančių inkstų dieglio epizodų prevencija: Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gerina šlapimo nutekėjimą ir taip mažina skausmą. Jei skausmas nenurimsta, reikalingas stentavimas arba perkutaninė nefrostoma. Praėjus priepuoliui, skiriamas gydymas, kurio tikslas - akmens pašalinimas.

Konservatyvus gydymas skatinamas akmens migracija aukščiau minėtomis priemonėmis. Jei akmuo migruoja šlapimo pūslės link, tai tęsiamas konservatyvus gydymas. Jei akmens padėtis nesikeičia 2-3 savaites, pereinama prie kitų gydymo būdų.

• Ekstrakorporinė litotripsija: Efektyvesnė šlapimtakio viršutiniame trečdalyje, mažiau efektyvi prie šlapimo pūslės. Nepasiekus norimo rezultato, pereinama prie invazinių gydymo būdų.
• Endoskopinė kontaktinė litotripsija: Labai veiksmingas gydymo būdas. Akmenys pašalinami daugiau nei 90 proc. atvejų.
• Atvira operacija: Ši procedūra, šalinant šlapimtakių akmenis, atliekama labai retai.

Inkstų Akmenligės Profilaktika

Metabolinės funkcijos tyrimų būtinumas pacientams, sergantiems inkstų akmenlige, yra kontroversiškas. Kai kuriais atvejais metabolinę funkciją reikėtų ištirti pacientams, kuriems inkstų akmenligė pasikartoja. Pacientai, kuriuos ištiko bent vienas dieglių priepuolis, yra pakankamai motyvuoti, jog darytų viską, kad tik būtų išvengta panašių epizodų. Prevencinės akmenligės priežastys, jei priepuolis įvyko pirmą kartą ir akmuo visiškai pasišalino. Kartojantis akmenų susidarymui, reikėtų išsiaiškinti akmens sudėtį. Rekomenduojama įvertinti serumo šlapimo rūgšties ir kalcio koncentraciją atlikus 24 valandų šlapimo tyrimą. Tai padės įvertinti kalcio, oksalatų, šlapimo rūgšties ir citratų ekskreciją.

Pakankamai dažnai nustatoma idiopatinė hiperkalcinurija. Jei, nepaisant didesnio skysčių suvartojimo ir dietos koregavimo, išlieka hiperkalcinurija, rekomenduojama pradėti gydyti tiazidiniais diuretikais.

Labai svarbi inkstų akmenligės atsiradimo priežastis yra padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje ar šlapime. Jei baltymų vengimas nepadeda sumažinti šlapimo rūgšties koncentracijos, tuomet turėtų būti pradėtas vartoti alopurinolis (vaistas, mažinantis šlapimo rūgšties koncentraciją kraujo plazmoje).

Šlapimo takų infekcijos, kurios skaido šlapalą, gali sukelti didelių trijų rūšių (kalcio, magnio ir amonio) fosfatinių akmenų susidarymą. Šlapimo takų infekcijų nulemtos akmenų pakartotinės susidarymo grėsmės galima išvengti, kada akmuo visiškai pašalintas, o šlapimo takai išlaikomi sterilūs.

Biocheminės apykaitos sutrikimus, išsivysčiusius dėl tam tikrų maisto rūšių ar skysčio vartojimo, galima veiksmingai gydyti dieta. Egzistuoja daugybė inkstų akmenligę nulemiančių veiksnių, iš kurių dažniausias - per mažas skysčių suvartojimas. Akmenų rizika yra padidėjusi žmonėms, kurie dirba karštoje aplinkoje, daug sportuoja ar skraido ilgas distancijas. Žmonių, kuriems formuojasi akmenys, dienos diurezė turėtų būti ne mažesnė nei du litrai šlapimo per dieną. Be to, jie privalo išgerti pakankamą kiekį skysčių.

Rekomendacijos ir Mitai

• Didesnis skysčio vartojimas: Vienintelė universali rekomendacija (National Guideline Clearinghouse, 2006).
• Kalcis: Tradiciškai sakoma, kad kalcio sumažinimas maiste sumažins Ca absorbciją žarnyne ir ekskreciją į šlapimą. Tačiau pastarųjų metų darbai rodo, kad reikia vartoti adekvatų kalcio kiekį.
• Oksalatai: Nėra vieningos nuomonės. Oksalatų formavimasis labai priklauso nuo oksalatų ir kalcio balanso. Didelis oksalatų kiekis maiste gali būti kompensuojamas padidinus kalcio vartojimą.
• Citratai: Citratai šlapime suformuoja tirpius kalcio junginius ir manoma, kad stabdo kalcio akmenų formavimąsi. Kalio citratai dažnai skiriami prevencijos tikslu.
• Sultys ir vitaminas C: Greipfrutų sultys skatina akmenų susidarymą. Apelsinų sultys nedidina rizikos. Spanguolių sultys mažina kalcio oksalatų kiekį šlapime. Akmenys dažniau pasitaiko vartojantiems didesnį vitamino C kiekį.
• Natris: Jo įtaka akmenų formavimuisi neįrodyta. Mažiau recidyvų, jei vartojama mažai baltymo ir druskos (NaCl) turinti dieta. Curhan ir kt. (1993), ištyrę 45000 žmonių, nerado ryšio tarp Na suvartojimo ir akmenligės. Tikėtina, kad druską (NaCl) ribojančios dietos rekomendacijos remiasi daugiau psichologiniais aspektais, neparemtais epidemiologiniais tyrimais.
• Magnis: Magnis sumažina akmenligės riziką jungdamasis su oksalatais žarnyne. Jo yra tokiuose maisto produktuose, kaip mėsa, žuvis, obuoliai, abrikosai, avokadai, bananai, dribsniai su grūdais, riešutai, žalios daržovės.
• Baltymai: Ilgą laiką buvo manoma, kad didelis baltymo kiekis skatina akmenų formavimąsi. Vartojant gyvulinių baltymų daugiau nei 77g/d., padidėja akmenligės rizika (Curhan et al., 1993). Įspėjama, kad mažai baltymo (<0,8g/kg/d.) ir kalcio turinčios dietos nulemia PTH padidėjimą ir kaulų masės mažėjimą (Tyrimų metaanalizė - Martini and Wood, 2000).
• Kava, arbata: Abejojama, ar kava ir arbata skatina akmenų susidarymą.
• Vynas ir alus: 240ml/p. Vyno mažina riziką 59 proc., 240ml/p. Alaus mažina riziką 12 proc. (Curhan et al., 1998).
• Fitoterapija: „Alternative HealthWatch“ 2006 sausio mėnesį apžvelgė 55 recenzuojamus straipsnius su raktiniais žodžiais „inkstų akmenligė“. Nerasta nė vieno mokslinio fitoterapijos inkstų akmenligės tyrimo.

Inksto Dieglys, Nepatikslintas: Bendra Informacija

Inksto dieglys, nepatikslintas, yra liga, susijusi su inkstų funkcija ir struktūra. Inkstai yra poriniai organai, esantys pilvo ertmėje, atsakingi už kraujo filtravimą, skysčių pusiausvyros palaikymą ir atliekų šalinimą. Inkstų diegliai gali paveikti ne tik pačius inkstus, bet ir šlapimo takus, kurie apima šlapimtakį, šlapimo pūslę ir šlaplę. Inksto dieglys, nepatikslintas, yra būklė, kuri dažniausiai pasireiškia kaip ūmus skausmas, atsirandantis dėl inkstų akmenų, infekcijų ar kitų inkstų patologijų. Ši liga gali būti labai skausminga ir sukelti rimtų komplikacijų, jei nebus tinkamai gydoma.

Pagrindinės inksto dieglio priežastys gali būti įvairios. Dažniausiai tai yra inkstų akmenys, kurie susidaro dėl mineralų ir druskų kristalizacijos inkstuose. Be to, infekcijos, tokios kaip pielonefritas, gali sukelti uždegimą ir skausmą. Pagrindiniai inksto dieglio simptomai gali būti ūmus skausmas juosmens srityje, kuris gali plisti į pilvą ar šlaunis. Taip pat gali būti pykinimas, vėmimas, šlapimo dažnis, kraujas šlapime arba šlapinimosi skausmas.

Inksto dieglio diagnozė dažniausiai prasideda nuo paciento istorijos ir fizinio tyrimo. Gydytojas gali rekomenduoti įvairius tyrimus, tokius kaip ultragarsas, kompiuterinė tomografija (KT) ar rentgeno nuotraukos, siekiant nustatyti akmenų buvimą, jų dydį ir vietą. Inksto dieglio gydymas priklauso nuo ligos priežasties ir sunkumo. Lengvų atvejų metu gali būti rekomenduojama gerti daug skysčių ir vartoti skausmą malšinančius vaistus. Jei akmenys yra dideli arba sukelia komplikacijų, gali prireikti invazinių procedūrų, tokių kaip litotripsija (akmenų smulkinimas) arba chirurginis pašalinimas. Be to, svarbu koreguoti mitybą ir gyvenimo būdą, kad būtų sumažinta rizika ateityje susidaryti inkstų akmenims. Naujoviški gydymo metodai, tokie kaip endoskopinė chirurgija, taip pat gali būti taikomi sudėtingesniais atvejais.

Šis straipsnis skirtas tik informaciniams tikslams ir nepakeičia profesionalios medicininės konsultacijos.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof.

tags: #rapporti #sessuali #dopo #colica #renale