Įvadas: Žmogaus Teisių Kompleksinis Pobūdis
Žmogaus teisės nėra vien teisinio pobūdžio dalykas. Tiksliau būtų sakyti, kad žmogaus teisės yra kompleksinis filosofinis, politinis, socialinis, teisinis ir kultūrinis reiškinys. Todėl negalima visų žmogaus teisių specifikos nagrinėti remiantis vien atitinkamų teisinių dokumentų analize. Šalyje gali būti tobuli žmogaus teises ginantys įstatymai, tačiau tai dar nereiškia, kad žmogaus teisės nebus pažeidinėjamos ir, pažeidus - ginamos. Taip pat reikia suprasti, jog dėl įvairių socialinių, edukacinių, psichologinių ir kitų priežasčių piliečiai ne visada sugeba pasinaudoti žmogaus teises ginančiomis institucinėmis galimybėmis. Tai gali kelti nepasitenkinimą žmogaus teisių padėtimi visuomenėje, net ir tada, kai formaliai jam priežasčių nėra. Todėl žmogaus teisių padėties analizė turi apimti ne tik ekspertinį teisinį ir institucinį žmogaus teisių sistemos šalyje vertinimą, bet ir žmonių nuomonę apie žmogaus teises, jų pažeidimus ir pažeistų teisių atkūrimo galimybes.
Žmogaus Teisių Samprata ir Istorinė Raida
Žmogaus teisių ir laisvių atsiradimo ir vystymosi istorija siekia seniausius laikus. Kad atsirastų pirmieji dokumentai apie žmogaus teisių apsaugą, vyravo kova tarp žmogaus teisių pripažinimo ir valstybės savivalės bei kišimosi į privatų žmogaus gyvenimo sferą. Būtent tai ir buvo postūmis dokumentų ir doktrinų atsiradimui. Konstitucinė žmogaus teisių doktrina yra įvairi, nuolat besikeičianti, tačiau visi šiuolaikiniai požiūriai tik patvirtina asmens ir jo teisių pirmumą santykyje su valstybe. Šiuolaikinė žmogaus teisių sistema atspindi šimtmečių teisines ir filosofines idėjas.
Pradedant nuo senovės Romos ir Graikijos etikos ir humanistiškų idėjų, baigiant šiais laikais, žmogaus teisių samprata istoriškai kito. Jau Anglijoje 1215 m. Magna Carta ir 1628 m. pasirašyta Teisių peticija įtvirtino pačius pirmuosius oficialius laimėjimus žmogaus teisių srityje. Teisių peticijoje buvo pabrėžta, kad „joks laisvas žmogus negali būti įkalintas be prideramo teisinio proceso“. Vėliau sekė ir „Habeas corpus“ aktas, kuris buvo paskelbtas 1679 m., ir Teisių bilis 1689 m., kuriame žmogaus teisės buvo apsaugotos nuo neteisėto įkalinimo bei kitų pažeidimų. Europos Tarybos pasirašyta 1950 m. lapkričio 4 d. Konvencija dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos tapo vienu iš didžiausių laimėjimų ne tik Europos Tarybai, bet ir visai Europos Sąjungai.
Lietuvos Respublikoje 1995 m. balandžio 27 d. buvo ratifikuota Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kas tapo svarbiu žingsniu stiprinant žmogaus teises nepriklausomybę atkūrusioje ir demokratijos keliu einančioje Lietuvoje. Konvencijai įgyvendinti, Lietuvoje 1992 m. didelį vaidmenį suvaidino Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri yra apibūdinama kaip moderni ir orientuota į žmogaus teises ir laisves. Konstitucijos 18 straipsnis sako, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, taip pat Konstitucijoje yra gausu ratifikuotų sutarčių, kurios sukūrė Lietuvos Respublikoje tinkamą teisinį pagrindą Konvencijai įgyvendinti.
Žmogaus teisės ir laisvės turi be galo didelę reikšmę bet kurios valstybės Konstitucijoje. Ne išimtis ir Lietuva. Todėl mano nuomone Žmogaus teisių ir laisvių analizavimas yra tiesiog būtinas šiais laikais, kadangi jomis vis dažniau yra naudojamasi.
Šio rašto darbo tikslas - pademonstruoti žmogaus teisių ir laisvių Lietuvos Respublikoje įvairumą, kurį nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tikslą siekdami, įvykdysime tokius uždavinius: pateiksime žmogaus teisių ir laisvių sampratą ir istoriją, išdėstysime pagrindines žmogaus teises ir laisves LR Konstitucijoje, jų skirstymą, bei kaip jos gali būti ribojamos.
Žmogaus Teisių Padėtis Lietuvoje: Apklausos Rezultatai ir Analizė
Darbo tikslas: išanalizuoti visuomenės nuomonę apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje bei juos apibendrinti. Surasti problemos sprendimą ir pateikti jos sprendimo galimybes.
Analizuojant respondentų vertinimus apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje buvo atsižvelgta į tai, kad žmonių nuomonė nėra vienintelis socialinės situacijos indikatorius. Pirma, ji parodo vyraujančias nuostatas žmogaus teisių klausimais, antra, neretai individas tik retransliuoja tą informaciją, kurią jis gauna iš įvairių šaltinių. Todėl svarbu ne tik žinoti respondentų nuomonę apie žmogaus teises Lietuvoje, bet ir tai, kiek respondentas asmeniškai buvo susidūręs su žmogaus teisių pažeidimais. Kitaip tariant, būtina atsižvelgti ne tik į nuostatas, bet ir į viktimologinius žmogaus teisių aspektus. Tik lyginant šiuos du aspektus galima visapusiškai įvertinti žmogaus teisių padėtį.
Respondentai buvo paprašyti įvertinti, kokiu mastu Lietuvoje yra pažeidžiamos žmogaus teisės. Daugiau nei pusė respondentų - 62% - nurodė, kad žmogaus teisės Lietuvoje yra sistemingai pažeidžiamos, dar 16% teigė, jog teisės pažeidžiamos tik kartais. Tik 6% manė, kad pažeidimų beveik nėra ar visiškai nėra. Toks rezultatas (daugelis mano, kad teisės yra pažeidžiamos) gali kelti rimtą nerimą. Tačiau dar būtina išsiaiškinti, kokio pobūdžio teisės, respondentų nuomone, yra pažeidžiamos, kiek tie pažeidimai yra rimti ir pavojingi. Tolesnė duomenų analizė rodo, jog žmonės dažniausiai kalba apie socialines-ekonomines teises arba socialines-ekonomines problemas.
Tarp įvairių socialinių ir demografinių grupių rezultatai skiriasi nedaug. Kiek labiau patenkinti žmogaus teisių padėtimi Lietuvoje yra gerai išsilavinę, kvalifikuoti, gerai uždirbantys žmonės. Labiau susirūpinę žmogaus teisėmis yra žemesnio išsimokslinimo, priešpensinio amžiaus žmonės. Galima spėti, kad tik maža dalis žmonių yra susipažinusi su Žmogaus teisių deklaracija, respondentai šią sąvoką naudoja intuityviai. Tačiau labiau svarbu jau vien tai, kad ji jau yra tarpusavio daugumos gyventojų vartojamų terminų. Į klausimą apie žmogaus teisių pažeidimus negalėjo nieko atsakyti tik 16% respondentų.
Vilniaus Universitetas ir „Lyčiai Jautrios Kalbos Gairės“: Konstitucinių Principų Ir Ideologinių Nuostatų Susidūrimas
Vilniaus universiteto (VU) paskelbtos „Lyčiai jautrios kalbos gairės“ sukėlė diskusijas dėl jų atitikimo konstituciniams principams ir akademinės laisvės sampratai. Jose skelbiama, kad akademinis ir pedagoginis bendravimas turi atsižvelgti į pakitusį ir tebekintantį jautrumą lyčiai ir įvairovei. Gairėse retoriškai klausiama „Ar tik dvi lytys?“ ir nurodoma, kad yra žmonių, suvokiančių save anapus moters arba vyro lyties, o kitų asmenų spėjimas, remiantis išore, gali būti klaidingas.
Tačiau kritikai argumentuoja, kad „Gairės“ formuluojamos, remiantis spekuliatyvia prielaida, kad asmens lytis yra nesusijusi su jokiais biologiniais ir genetiniais ją sąlygojančiais veiksniais, o yra grynai socialinis konstruktas. Tai prieštarauja akivaizdiems mokslo nustatytiems faktams. Pastebėtina, kad „Gairių“ autoriai nesurado jokio kito būdo lyčių įvairovei pagrįsti, kaip tik pasitelkdami argumentus iš binarinės (vyro ir moters) biologinės skirties. Gairių autoriams nepavyko paneigti, kad lietuvių kalbai būdinga skirti vyriškos ir moteriškos giminės daiktus ir bet kokie ideologiniai reikalavimai išgalvoti dar ir trečią, neutralią lytį ar lyčių daugetą gali tik sudarkyti kalbos prasminius pagrindus.
„Gairėse“ nustatyta lyties žymėjimo strategija - skirtingu laipsniu žymėti lyties variantiškumą ar lygybę, ardyti ankstesnių konvencijų tariamą neutralumą, sakytinėje ir rašytinėje komunikacijoje vengti nuorodų į pašnekovų ar korespondentų lytį, lyčių / giminės skirtumai turi pranykti, formos raštu turi būti beasmenės, trumpinama turi būti, praleidžiant giminę žyminčias galūnes.
VU Statuto ir Akademinės Etikos Kodekso Prieštaravimai „Gairėms“
Viena iš pagrindinių kritikos priežasčių yra tai, kad „Gairėse“ nurodoma, jog lygybės, įvairovės ir įtraukties nuostatos neva yra įtvirtintos Vilniaus universiteto Statute ir Vilniaus universiteto Akademinės etikos kodekse. Tačiau atidžiau nagrinėjant šiuos dokumentus, pastebėtina, kad jokiuose VU teisės aktuose nėra net užuominų į lyčių ar giminės skirtumų naikinimą arba ankstesnių konvencijų ardymą bei nuorodų į asmens lytį eliminavimą ir kt. Priešingai, VU Statuto preambulėje skelbiama, kad Universiteto misija grindžiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, laiduojančiais Universiteto mokslo, tyrinėjimų ir dėstymo laisvę. Statuto 4 str. 1 dalis skelbia, kad vykdydamas savo misiją, Universitetas
Konstitucinės Žmogaus Teisių Garantijos ir „Gairių“ Prieštaravimai
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis laiduoja žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Konstitucijos 42 straipsnis užtikrina kultūros, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvę. O Konstitucijos 28 str. skelbia, kad „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Taigi nei VU Senatas, nei VU vadovybė, juolab atskiri VU bendruomenės nariai negali varžyti kitų asmenų Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių, tarp jų, VU akademinės bendruomenės narių nusistovėjusių tarpusavio bendravimo normų. Jie negali primesti kitiems akademinės bendruomenės nariams savo „ideologinio apsisprendimo“ ar ideologinių įsitikinimų dėl lyčių įvairovės, dėl lyčių ar giminės skirtumų naikinimo ir ankstesnių konvencijų ardymo.
Neprofesionalumas ir Ideologinis Angažuotumas „Gairių“ Rengime
Žmogaus teisių organizacijų nepasitikėjimą šiomis „Gairėmis“ kelia vien tai, kad jas rengė neprofesionalūs, su medicinos, psichologijos, bioetikos ir teisės mokslais nesusiję asmenys. Tarp rengėjų nėra nė vieno psichologo, medicinos ar teisės specialisto, kas savaime „Gaires“ daro niekinėmis. Kita vertus, VU Bendruomenės vystymo skyrius, rengdamas „Gaires“, pats pažeidė lyčių lygybės principą, kurį Universitetas deklaruoja „Įvairovės ir lygių galimybių 2020-2025 metų strategijoje“. Tačiau, sprendžiant iš pavardžių, „Gairių“ rengėjų sudėtis visiškai nereprezentuoja lyčių lygybės.
„Gairių“ turinys savo esme prieštarauja VU Akademinės etikos kodekso nuostatai (5 p.), kuria siekiama apsaugoti bendruomenės narius nuo suvaržymų, galimo spaudimo ir įtakos jiems darymo bei palaikyti kritinio mąstymo ir atvirų svarstymų atmosferos tradicijas. Be to „Gaires“ rengė ideologiškai angažuoti asmenys. Pvz., VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“, kuriai atstovauja viena iš „Gairių“ autorių Akvilė Giniotaitė, įsisavindama užsienio fondų lėšas, propaguoja lytiškumo ir įvairovės ugdymą Lietuvos mokyklose. Šios įstaigos 2021 m. išleistose metodinėse rekomendacijose paauglių tėvams ir pedagogams „Paauglystė ir lytiniai santykiai: vedlys atviriems pokalbiams“, kalbant apie žmonių santykius, nurodoma ne berniukas ir mergaitė, arba vaikinas ir mergina, o „Žmogus Nr. 1“ ir „Žmogus Nr. 2“. Pažymėtina, kad minėtoje įstaigoje dirba visuomenei mažai žinomi asmenys, kurių profesinė kvalifikacija teikti rekomendacijas paauglių tėvams taip pat kelia pagrįstų abejonių teisės, psichologijos ir medicinos požiūriu. Nepaisant to, akivaizdžiai neomarksistinės ideologinės minėtų asmenų nuostatos šiuo metu mėginamos diegti mūsų vaikams šalies mokymo įstaigose.
Viešosios įstaigos „Įvairovės ir edukacijos namai“ veikla tiesiogiai priklauso nuo visuomenei nežinomų finansavimo šaltinių, kas savaime reiškia, kad šios VšĮ veikla yra angažuota, o veiklos rezultatai negali būti objektyvūs ar nešališki. Manytina, kad būtent VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ bei jos darbuotojai talkino rengiant „Gaires“, todėl darytina išvada, kad būtent „Gairių“ rengimo užsakovai bei jų valdomi finansavimo šaltiniai ir nurodytų žmonių konglomeratas lėmė VU Bendruomenės vystymo skyriaus parengtų „Gairių“ turinį, kuriuo vadovaujantis, VU akademinės bendruomenės nariai nuo šiol privalės keisti nusistovėjusius objektyviais lyčių skirtumais (be kitų veiksnių) paremtus žmogiškus ir profesinius tarpusavio santykius ir faktiškai bus verčiami keisti iki šiol egzistavusį natūraliai susiklosčiusį bendravimo būdą ir formas.
Ideologinis Užkratas ir Akademinės Laisvės Grėsmė
Išvardintų asmenų neokomunistinė ideologinė pasaulėžiūra yra paremta tikėjimu ir pseudomoksliniais vidiniais įsitikinimais, nes mokslas nėra pagrindęs šių įsitikinimų jokiais objektyviais tyrimais nustatytais faktais. Todėl šių įsitikinimų sklaida ir juo labiau prievartinis primetimas akademinei bendruomenei negali tapti seniausio Rytų Europos - Vilniaus universiteto - misijos dalimi, nes pagal VU Statutą universiteto misija jokiomis aplinkybėmis negali būti palenkiama kokiai nors ideologijai.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija“, o Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.“ Tačiau Konstitucinis Teismas (KT) yra išaiškinęs, jog aukštųjų mokyklų autonomija turi padėti siekti, kad aukštasis mokslas būtų kokybiškas. KT taip pat yra konstatavęs, kad autonomijos suteikimas aukštosioms mokykloms neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą, todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat su valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima. Valstybinė mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra yra užtikrinamas vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis.
Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme taip pat pabrėžiama, kad aukštosios mokyklos autonomija yra derinama su atskaitomybe visuomenei. Taigi, VU administracija negali vienašališkai nuspręsti, jog visuomenei yra priimtinas ar nepriimtinas VU ideologinis apsisprendimas įtvirtinti akademinėje bendruomenėje eksperimentinę lyties žymėjimo strategiją, nes VU nėra uždara įstaiga - joje studijuoja visos šalies jaunuoliai, kurių pasaulėžiūrai ir jausenai „Gairės“ darys neginčijamą įtaką.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos daro išvadą, kad VU „Lyčiai jautrios kalbos gairių“ atsiradimą lėmė siauros grupės asmenų suinteresuotumas gauti papildomą finansavimą iš neokomunistinę ir antimokslinę genderizmo ideologiją propaguojančių užsienio institucijų suteikiamų finansavimo šaltinių. Tačiau esminė aplinkybė yra ne tai, kad nedidelė grupė asmenų eilinį kartą gavo galimybę pasipelnyti iš niekinės, visuomenei nesvarbios veiklos, o tai, kad „Gairės“ darys neigiamą įtaką universiteto akademinės bendruomenės santykiams, kad „Gairių“ nuostatos prieštarauja konstituciniams asmens įsitikinimų laisvės principams ir paneigia konstitucines vertybes, įtvirtintas Konstitucijos 25, 26, 27, 29 ir 38 straipsniuose. O tai reiškia, kad nedidelės asmenų grupės finansiniai interesai šiuo atveju lemia daugumos akademinės bendruomenės narių konstitucinių teisių bei laisvių suvaržymą. Manome, jog demokratinėje visuomenėje tai yra netoleruotina.
„Gairės“, tapusios grupelės žmonių pasipelnymo šaltiniu, nepriimtinos dar ir dėl to, kad jomis vadovaujantis, universiteto studentams bus indoktrinuojama viena pasaulėžiūrinė-vertybinė orientacija ir prievarta diegiama tariamai vienintelė teisinga politinė genderizmo ideologija, kuri savo esme paneigia Vilniaus universiteto misiją ir gali tapti ideologiniu užkratu šalies aukštosioms mokykloms, kurios, sekdamos VU pavyzdžiu, pasipelnymo tikslais gali ryžtis išduoti mokslo principus.
Vienas didžiausių laimėjimų, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo vienos viešpataujančios ideologijos (komunistinės) monopolio panaikinimas ir akademinės laisvės atkūrimas visose mokslinių tyrimų ir studijų srityse. VU paskelbtos „Gairės“ yra akivaizdus mėginimas grąžinti akademinę bendruomenę į totalitarinės vienmintystės ir akademinio gyvenimo ideologinio varžymo bei politinės jo kontrolės laikus. Tai netoleruotina praktika, su ja negali būti ir nebus taikomasi.
„Gairės“ yra atviras mėginimas pakirsti pasitikėjimą mokslu ir pačiu Vilniaus universitetu kaip akademine mokslo ir studijų įstaiga, faktiškai jį nublokšti į okupacinio komunistinio ideologinio obskurantizmo laikus, kai genetika buvo laikoma buržuaziniu pseudomokslu, dirbtinai gniaužiant ir stabdant jos plėtrą.
Vadovaujantis išankstinėmis ideologinėmis ir politinėmis nuostatomis, taip pat sekant blogiausiais praeities totalitarinių režimų pavyzdžiais ir netgi juos pranokstant, „Gairėmis“ yra šiurkščiai paminami pamatiniai, pačią asmens tapatumo šerdį ir jo branduolį sudarantys giliausi sąžinės įsitikinimai, kai visiška dauguma Lietuvos akademinės bendruomenės narių (VU ir kitų Lietuvos universitetų darbuotojai ir studentai), kurie tapatina save su moterimis arba vyrais ir reiškia šį savojo tapatumo aspektą visuomenėje natūraliai susiklosčiusiomis kultūrinės ir kalbinės raiškos formomis, praranda šią pamatinę saviraiškos laisvę ir teisę. Kartu „Gairėmis“ yra vykdoma precedento neturinti ideologiškai ir politiškai motyvuota intervencija į lietuvių kalbą, siekiant griauti ne tik istoriškai susiklosčiusią jos gramatinę struktūrą, bet keisti net ir jos žodyną, kuri savo mastais ir įžūlumu pranoksta okupacinio režimo taikytas kalbos ideologinio perdirbimo priemones.
Universaliųjų Žmogaus Teisių Koncepcija ir Jos Įgyvendinimas: Iššūkiai ir Perspektyvos
Universaliųjų žmogaus teisių koncepcija, grindžiama idėja, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis, yra vienas svarbiausių šiuolaikinės civilizacijos pasiekimų. Ši koncepcija, įtvirtinta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir kituose tarptautiniuose dokumentuose, siekia užtikrinti pagrindines laisves ir teises kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, tautinės ar socialinės kilmės, turto, gimimo ar kitokios padėties.
Tačiau universaliųjų žmogaus teisių principų įgyvendinimas praktikoje susiduria su daugybe iššūkių. Vienas iš jų - skirtingos kultūrinės, religinės ir politinės tradicijos, kurios kartais interpretuoja žmogaus teisių sampratą savaip. Tai ypač ryškiai pasireiškia diskusijose apie tokias subtilias sritis kaip lyties samprata ir jos raiškos kalboje. Kaip pabrėžta Vilniaus universiteto atveju, ideologiniai apsisprendimai, net ir siekiant gerų tikslų, negali paneigti pagrindinių konstitucinių principų ir mokslo nustatytų faktų.
Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad žmogaus teisių samprata nėra statiška. Ji nuolat vystosi, reaguodama į besikeičiančią socialinę, politinę ir technologinę aplinką. Todėl svarbu išlaikyti balansą tarp universalių principų ir konkrečių visuomenių poreikių bei tradicijų. Demokratinėje visuomenėje diskusija apie žmogaus teises turi būti atvira, grindžiama argumentais ir pagarba skirtingoms nuomonėms, tačiau negali tapti ideologinės prievartos ar pasipelnymo šaltiniu.
Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus teisės yra kompleksinis reiškinys, jų analizė turi apimti ne tik teisinį, bet ir socialinį, kultūrinį bei filosofinį aspektus. Tik toks holistinis požiūris gali padėti suprasti ir spręsti problemas, susijusias su žmogaus teisių pažeidimais ir jų užtikrinimu šiuolaikinėje visuomenėje.
tags: #scuola #tesinadichiarazione #universale #diritti #e #concepimento