Placenta - tai laikinas, tačiau nepaprastai svarbus organas, susiformuojantis moters organizme nėštumo metu. Ji atlieka daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų, užtikrinant vaisiaus vystymąsi ir sveikatą. Šis straipsnis detaliai nagrinėja placentos susidarymą, jos struktūrą, funkcijas, taip pat aptaria su placenta susijusias patologijas ir jos reikšmę tiek motinai, tiek vaikui.
Placentos susidarymas ir vystymasis
Placenta pradeda vystytis netrukus po apvaisinimo, kai blastocista (ankstyvasis gemalo etapas) įsitvirtina į motininį gimdos gleivinę (endometriumą). Blastocistos išorinis sluoksnis, vadinamas trofoblastu, tampa išorinio placentos sluoksnio pagrindu. Šis išorinis sluoksnis vėliau išsiskiria į du sluoksnius: vidinį citotrofoblastą ir išorinį sincitiotrofoblastą.
Prieš pat blastocistos implantaciją, endometriume vyksta reikšmingi pasikeitimai. Spiralinių endometriumo arterijų diametras padidėja, jos tampa mažiau susuktos. Šie pokyčiai užtikrina didesnį motinos kraujo patekimą į besiformuojančią placentą.
Placenta galutinai susiformuoja maždaug trečiojo nėštumo mėnesio pabaigoje. Nuo to momento ji perima geltonkūnio funkciją gaminti hormonus, būtinus nėštumo palaikymui.
Placentos struktūra ir dydis
Susiformavusi placenta yra disko formos organas. Jos dydis ir svoris gali šiek tiek skirtis, tačiau vidutiniškai placenta būna apie 18-20 cm skersmens, 2-4 cm storio ir sveria apie 500-600 gramų. Tai sudaro maždaug šeštadalį vaisiaus svorio. Žmogaus placenta vidutiniškai būna 22 cm ilgio ir 2-2,3 cm pločio, viduryje ji yra plačiausia, o kraštuose - siauriausia.
Placenta prie vaisiaus yra prijungta virkštele. Žmogaus virkštelė yra apie 55-60 cm ilgio ir turi dvi arterijas bei vieną veną. Virkštelės arterijomis vaisiaus veninis kraujas teka į placentą, o veną - grįžta į vaisių. Kitoje pusėje virkštelė prisijungia prie choriono plokštės.
Placentos paviršiuje kraujagyslės išsišakoja, sudarydamos plonasienių kapiliarų tinklą. Motininėje placentos pusėje šie kapiliarai susijungia į skiltis, vadinamas skilčialapiais.
Placentos funkcijos: Gyvybinis ryšys tarp motinos ir vaisiaus
Placenta atlieka daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų, kurios yra būtinos vaisiaus vystymuisi ir jo apsaugai:
- Medžiagų apykaita: Tai pagrindinė placentos funkcija. Per placentą vyksta intensyvi medžiagų apykaita tarp motinos ir vaisiaus. Motinos kraujas, pratekantis pro placentą, aprūpina vaisių deguonimi, maisto medžiagomis, vitaminais ir kitomis gyvybiškai svarbiomis medžiagomis. Iš vaisiaus kraujo į motinos kraują patenka anglies dioksidas ir medžiagų apykaitos produktai, kurie vėliau pašalinami iš motinos organizmo. Į placentą per minutę patenka apie 600-700 ml motinos kraujo.
- Hormoninė funkcija: Placenta gamina daugybę hormonų, kurie yra būtini nėštumo eigai palaikyti ir vaisiaus vystymuisi reguliuoti. Ji gamina progesteroną, kuris apsaugo nuo priešlaikinio persileidimo, ir estrogenus, kurie skatina moters pieno liaukų vystymąsi ir gimdos augimą. Taip pat gaminami chorioninis gonadotropinas ir placentinis laktogenas, kurie reguliuoja gliukozės, baltymų ir riebalų kiekius motinos organizme, užtikrinant nuolatinį šių medžiagų tiekimą vaisiui.
- Apsauginė funkcija: Placenta veikia kaip barjeras, apsaugantis vaisių nuo daugelio motinos kraujyje esančių mikroorganizmų ir kenksmingų medžiagų. Ji taip pat perduoda vaisiui antikūnus iš motinos kraujo, kurie suteikia jam imunitetą prieš įvairias infekcijas. Antikūnų perdavimas prasideda maždaug 20-24 nėštumo savaitę.
- Imunologinė funkcija: Placenta vaidina svarbų vaidmenį reguliuojant imuninės sistemos atsaką. Ji padeda užtikrinti, kad motinos imuninė sistema neatpažintų vaisiaus kaip „svetimkūnio“ ir jo nepuoltų. Tai leidžia vaisiui saugiai vystytis gimdoje.
- Vaisiaus „plaučiai“ ir „virškinimo sistema“: Kadangi vaisius negali savarankiškai kvėpuoti ar maitintis, placenta atlieka šias funkcijas. Ji aprūpina vaisių deguonimi ir pašalina anglies dvideginį, taip pat perduoda visas reikalingas maistines medžiagas.
Placentos paaiškinimas | Anatomija, funkcija ir svarba nėštumo metu
Placenta - ne tik motinos organas
Įdomu tai, kad placenta nėra tik motinos organas. Ji vystosi iš apvaisintos kiaušialąstės, o tai reiškia, kad, kaip ir vaisius, ji yra sudaryta perpus iš motinos ir tėčio genų. Tai pabrėžia bendrą motinos ir vaisiaus genetinę sąveiką nėštumo metu.
Identiški ir neidentiški dvyniai bei placenta
Dvynių atvejais placentos susidarymas gali skirtis. Neidentiški (dizigotiniai) dvyniai, išsivystę iš dviejų atskirų apvaisintų kiaušialąsčių, visuomet turi dvi atskiras placentas. Tačiau identiški (monozigotiniai) dvyniai gali dalintis viena bendra placenta arba turėti dvi atskiras placentas, priklausomai nuo to, kurioje nėštumo stadijoje įvyko gemalo skilimas.
Kamieninės ląstelės ir placentos ateitis
Viena iš nuostabiausių placentos savybių yra tai, kad ji gali būti kamieninių ląstelių šaltinis. Vaisiaus kamieninės ląstelės gali patekti į motinos kraujotaką ir keliauti į pažeistas motinos organizmo vietas, padėdamos joms atsinaujinti. Netgi praėjus keletui metų po nėštumo, motinos audiniuose galima aptikti nedidelį skaičių kamieninių ląstelių iš ankstesnių nėštumų. Šios kamieninės ląstelės, išsaugotos specializuotuose audinių bankuose, gali būti naudojamos ateityje medicininiais tikslais, įskaitant kovą su tam tikromis ligomis.
Placenta ir jos nauda po gimdymo
Placenta yra vienintelis organas žmogaus kūne, kuris savaime pasišalina po savo funkcijos atlikimo. Tačiau jos nauda gali tęstis ir po gimdymo. Nėštumo metu placenta gamina hormoną, kuris stabdo pieno gamybą krūtyse. Po gimdymo šio hormono lygis nukrinta, ir prasideda pieno gamyba, paruošiant motinos kūną žindymui.
Be to, placentos gebėjimas augti ir įsiskverbti į audinius, išvengiant imuninės sistemos atakos, yra intensyviai tiriamas. Šis unikalus gebėjimas gali turėti potencialo kovojant su vėžiu ateityje.
Placentos pirmeiga: Rizika ir simptomai
Nors placenta paprastai tvirtai prisitvirtina prie gimdos sienelės, kartais gali pasitaikyti patologijų, tokių kaip placentos pirmeiga (placenta praevia). Tai gana reta būklė, pasitaikanti maždaug 0,3-0,7 proc. nėštumų. Placentos pirmeiga vystosi, kai placenta dalinai arba visiškai uždengia gimdos kaklelį.
Pagrindinis placentos pirmeigos simptomas yra kraujavimas nėštumo metu. Jis atsiranda dėl to, kad dalis placentos atsiskiria nuo gimdos sienelės. Kraujavimas gali prasidėti bet kada, bet dažniausiai pasireiškia antroje nėštumo pusėje arba gimdymo metu. Kraujavimas gali būti netikėtas, kartais pasikartojantis, tačiau pasitaiko atvejų, kai moterys visai nekraujuoja. Kiti galimi simptomai yra nestiprūs paruošiamieji sąrėmiai, kurie gali sukelti apatinės gimdos dalies įtempimą ir placentos atsiskyrimą. Taip pat gali pasireikšti netipinė vaisiaus padėtis.
Diagnozuoti placentos pirmeigą galima atliekant ultragarsinį tyrimą, dažniausiai nuo 18 iki 22 nėštumo savaitės. Transvaginalinis daviklis leidžia nustatyti patologiją tiksliausiai. Jei diagnozuojama placentos pirmeiga ir pasireiškia kraujavimas, sąrėmiai ar pilvo skausmas, būtina nedelsiant kreiptis į gydytojus.
Įvairių rūšių placentos
Nors žmogaus placenta yra diskinė ir hemochorioninė (t. y., choriono gaureliai, skverbdamiesi į gimdos gleivinę, suardo motinos kraujagyslių sieneles, todėl motinos kraujas patenka į tarpgaurelines ertmes), kituose žinduolių rūšyse placenta gali skirtis.
- Tryninė placenta: Būdinga primityviems žinduoliams, tokiems kaip oposumai ir kengūros. Jos paviršius lygus, be gaurelių, o ryšys su gemalu silpnas. Jaunikliai gimsta neišsivystę.
- Difuzinė placenta: Pasižymi tolygiai pasiskirsčiusiais gaureliais po visą choriono paviršių. Tokią placentą turi arkliai, kiaulės, banginiai.
- Daugiaskiltė placenta: Gaureliai susitelkę grupėmis ant choriono paviršiaus. Būdinga atrajotojams.
- Žiedinė placenta: Placenta suformuoja platų diržą, kuris juosia gemalą. Paplitusi pas plėšriuosius žinduolius.
- Diskinė placenta: Kaip ir žmogaus, yra disko formos ir glaudžiai prisitvirtina prie gimdos. Tokią placentą turi vabzdžiaėdžiai, šikšnosparniai, graužikai, beždžionės.
Placenta, nepaisant jos laikino pobūdžio, yra vienas sudėtingiausių ir svarbiausių žmogaus organų. Jos vaidmuo užtikrinant vaisiaus gyvybę ir sveikatą yra neįkainojamas, o jos tyrimai atveria naujas perspektyvas medicinoje.