Nevaisingumas, paveikiantis maždaug penktadalį reprodukcinio amžiaus porų, tapo viena aktualiausių medicinos ir visuomenės sveikatos problemų. Tai nėra vienkartinė diagnozė, bet dažnai sudėtingų sveikatos sutrikimų ar aplinkos veiksnių pasekmė, reikalaujanti kompleksinio ir ilgalaikio sprendimo. Kaip teigia dr. P. Boyle, vienas iš nevaisingumo gydymo NPT metodu lyderių Europoje, „Nevaisingumas nėra diagnozė, bet dažnai keleto atskirų sveikatos sutrikimų išraiška, kuriuos nustačius ir pritaikius teisingą gydymą, galima atstatyti normalią vaisingumo funkciją. Tai nėra ūmus susirgimas, todėl klaidinga taikyti trumpalaikes medicinines intervencijas (tokias kaip PAB) ligos, kurios „prigimtis“ yra lėtinė, pašalinimui ir ligonio būklės pagerinimui“. Prof. Robert Winston, vienas iš Jungtinės Karalystės (JK) dirbtinio apvaisinimo pradininkų, daugiau kaip 40 metų dirbantis šioje srityje, 2015 m. išleistoje knygoje vaisingumo sutrikimų turintiems tėvams „The essential fertility guide“ rašo: „Labai svarbu suvokti, jog nevaisingumas yra tik simptomas, jog kažkas yra blogai. Tai ne liga, bet dažniausiai jos rezultatas“. Vaisingumo sutrikimai gali atsirasti dėl daugybės priežasčių, susijusių su išorine aplinka ir gyvenimo būdu. Dėl šių priežasčių kyla esminis klausimas - ar pagalbinis (dirbtinis) apvaisinimas gali būti laikomas gydymu, ar tik intervencija, apeinanti sutrikusią funkciją.
Pagrindiniai pagalbinio apvaisinimo būdai ir jų samprata
JK Nacionalinio sveikatos priežiūros ir kompetencijų instituto parengtose gairėse „Vaisingumo vertinimas ir vaisingumo problemų turinčių asmenų gydymas“ teigiama, jog „nustačius diagnozę, nevaisingumo gydymui taikomi trys pagrindiniai būdai: 1) medikamentinis gydymas siekiant atstatyti vaisingumą (pvz., preparatų naudojimas siekiant paskatinti ovuliaciją); 2) chirurginis gydymas siekiant atstatyti vaisingumą (pvz., laparoskopijos keliu šalinant endometriozės židinius); 3) pagalbinio apvaisinimo būdai (PAB) <…> susiję su pastojimu dėl kitokių, nei lytiniai santykiai, būdų“. Akivaizdu, jog pirmieji du nevaisingumo gydymo būdai gali baigtis išgijimu ir vaisingumo funkcijos atstatymu, tačiau trečiasis - PAB - to nesiekia. Tai yra intervencija, apeinanti sutrikusią funkciją, bet ne gydymo būdas. Pavyzdžiui, vyro nevaisingumas nėra išgydomas, jeigu jo žmona ar partnerė yra apvaisinama donoro sperma. Dirbtinis apvaisinimas - tai pagalba nevaisingoms šeimoms.
Yra įvairūs dirbtinio apvaisinimo būdai, kurių moralumas yra skirtingas. Kad dirbtinis apvaisinimas būtų moralus ir etiškas, jis turi būti tik pagalba santuokiniam lytiniam aktui.
Intrauterininė inseminacija (IUI)
Intrauterininė inseminacija (angl. IUI) yra viena iš pagalbinio apvaisinimo procedūrų, laikoma paprastesne ir mažiau invazyvia nei apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF). IUI gali būti atliekama natūraliame moters cikle, tačiau statistika rodo, kad procedūra yra sėkmingesnė, jeigu taikoma kiaušidžių stimuliacija. Stimuliacijai naudojami vaistai, parenkami atsižvelgiant į konkrečią situaciją, ir jų kiekis įprastai yra gerokai mažesnis nei taikant apvaisinimą mėgintuvėlyje.
Procedūros eiga apima:
- Kiaušidžių stimuliacija: Vaistų pagalba skatinamas folikulų augimas.
- Folikulų augimo stebėjimas ir ovuliacijos nustatymas: Kai folikulai subręsta, suleidžiama HCG injekcija, sukelianti ovuliaciją.
- Vyro spermos surinkimas ir paruošimas: Procedūros dieną vyras pateikia savo spermą (arba ruošiama donoro sperma), kuri specialiai paruošiama. Spermos paruošimo procedūros esmė - atrinkti tik geriausios kokybės spermatozoidus, pašalinant negyvybingus, nejudrius, pažeistus, pakitusius, nesubrendusius spermatozoidus bei kitas pašalines ląsteles ar bakterijas.
- Spermos perkėlimas į gimdą: Paruošti spermatozoidai švirkštu sukeliami į moters gimdą.
Pojūčiai procedūros metu moteriai primena PAP testą. Po procedūros moteris neturėtų jausti skausmo ar kitų nemalonių pojūčių. IUI yra laikoma labai saugia procedūra, o šalutiniai poveikiai pasitaiko retai.
Efektyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant tai, ar procedūra atliekama natūraliame moters cikle. Jeigu nepavyksta pastoti po 4-6 IUI procedūrų, įprastai kitas žingsnis yra apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF).
Ko tikėtis pirmosios intrauterininės intymios kontracepcijos procedūros metu | Kaip sukurti šeimą | Tėvai
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) ir jo evoliucija
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) yra sudėtingesnė procedūra, kurios metu kiaušialąstės apvaisinamos laboratorijoje. Prieš atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūrą, kiaušialąstės stimuliuojamos vaistais, tuomet jos surenkamos ir laboratorijoje sujungiamos su vyro spermatozoidais, taip gaunami embrionai, tinkami perkelti į moters gimdą.
Pasaulinė pagalbinio apvaisinimo istorija prasidėjo nuo fundamentalių atradimų. Olandų mokslininkas Antonie van Leeuwenhoekas jau 1684 metais atrado ir aprašė žmogaus spermatozoidus. 1827 metais Karlas Ernstas von Baeris atrado žinduolių kiaušialąstes. Apibendrinus šiuos rezultatus, 1843 metais paskelbta išvada, kad apvaisinimas įvyksta susijungus vyriškajai ir moteriškajai lytinėms ląstelėms. 1890 metais Walteris Heapeʼas pranešė apie pirmą sėkmingą triušio embriono perkėlimą.
XX amžiaus pradžioje mokslas žengė dar toliau: 1923 m. JAV paskelbta apie estrogeno atradimą, 1931 m. nustatytos folikulus stimuliuojančio ir liuteinizuojančio hormonų molekulinės struktūros. 1934 m. JAV pirmą kartą ne kūne (in vitro) apvaisinta gyvūno kiaušialąstė. 1959 m. Minas Chuehas Changas aprašė procedūrą, kai po in vitro apvaisinimo ir embrionų perkėlimo į gimdą gimė palikuonių.
Pirmasis biocheminis nėštumas po apvaisinimo mėgintuvėlyje užfiksuotas 1971 m. Didžiojoje Britanijoje, o po 2 metų Australijos profesoriai Carlas Woodas ir Johnas Leetonas aprašė pirmąjį moters nėštumą po pagalbinio apvaisinimo procedūros. 36 metų moters kiaušialąstės buvo apvaisintos laboratorijoje, o 3 dienų amžiaus embrionas perkeltas į gimdą, tačiau nėštumas tęsėsi tik 9 dienas.
Žmogaus apvaisinimo mėgintuvėlyje pradininkais laikomi anglų mokslininkai Patrickas Steptöeʼas ir Robertas Edwardsas. 1978 m. liepos 25 d. Oldamo visuomeninėje ligoninėje gimė pirmoji IVF kūdikis pasaulyje - Louise Brown. Nuo šio įvykio skaičiuojama tikroji IVF apvaisinimo procedūrų pradžia. Už šiuos pasiekimus R. Edwardsas 2010 m. buvo apdovanotas Nobelio premija.
Naujausios technologijos ir procedūros
Tobulėjant technologijoms, atsirado ir naujos, sudėtingesnės procedūros, tokios kaip intra-cytoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI). Ši procedūra, kurios pradininkas - Jeanas Pierreʼas Palermas, leidžia apvaisinti kiaušialąstę net ir esant itin mažam spermatozoidų kiekiui ar jų judrumui. Nuo 1992 m. taikoma ICSI procedūra leido sėkmingai apvaisinti kiaušialąstes tais atvejais, kai nevaisingumą lėmė vyro faktorius. Shermanas Silberis 1993 m. pranešė apie pirmąjį atvejį, kai vyras, kuriam diagnozuota azospermija (spermatozoidų nebuvimas spermoje), tapo tėvu panaudojus spermatozoidų aspiraciją iš sėklidžių (TESE) kartu su ICSI.
Taip pat svarbi naujovė yra embrionų šaldymas (vitrifikacija), leidžiantis išsaugoti nepanaudotus embrionus ateities naudojimui. Tai ypač svarbu, kai per vieną IVF ciklą gaunama daugiau tinkamų embrionų nei gali būti perkelta.
Pagalbinio apvaisinimo raida Lietuvoje
Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo istorija prasidėjo vėliau nei pasaulyje. 1993 m. prasidėjo bendradarbiavimas tarp Vilniaus universiteto moterų klinikos ir Londono universitetinės Karališkosios ligoninės. Tuo metu nevaisingos šeimos buvo tiriamos ir ruošiamos Lietuvoje, o apvaisinimo procedūros atliekamos Londone. 1994 m. Lietuvoje gimė pirmosios seserys dvynės po Londone atliktos IVF procedūros.
1997 m. Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikoje gimė pirmasis naujagimis po intrauterininės inseminacijos (IUI). Po metų Kauno Moters ir vaiko klinikoje įsteigta pirmoji Lietuvoje apvaisinimo ne moters kūne laboratorija. 1998 m. pagalbinio apvaisinimo laboratoriją Vilniuje įkūrė gydytoja G. Bogdanskienė. Abiejose laboratorijose iš karto buvo atliekamos pagrindinės procedūros - IUI, IVF ir ICSI. 2001 m. Lietuvoje gimė pirmieji naujagimiai po ICSI procedūrų. 2002 m. sausį gimė pirmasis naujagimis, panaudojus atšildytą embrioną, o tų pačių metų spalį - pirmoji naujagimė po TESA procedūros.
Iki 2016 m. pagalbinio apvaisinimo procedūros buvo atliekamos tik privačiose medicinos įstaigose. 2016 m. priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose įkurtas Koordinacinis Santaros vaisingumo centras ir pirmoji valstybinė pagalbinio apvaisinimo laboratorija. Šiame centre teikiama kompleksinė pagalba nevaisingoms poroms, įtraukiant įvairių sričių specialistus. 2017 m. Santaros vaisingumo centras tapo pirmąja įstaiga Lietuvoje, gavusia lytinių ląstelių banko licencijas ir galinčia teikti valstybės kompensuojamas pagalbinio apvaisinimo paslaugas.
Naujausi įstatyminiai pakeitimai ir embrionų donorystė
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos, įsigaliojusios 2022 m. liepos 1 d., numato, kad pagalbinis apvaisinimas galės būti taikomas sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems asmenims, kartu ne trumpiau nei vienerius metus gyvenantiems vyrui ir moteriai, siekiantiems sukurti šeiminius santykius, arba vienišai moteriai. Procedūra bus atliekama, kai nevaisingumo negalima išgydyti ir nėra medicininių kontraindikacijų.
Ypač svarbus pokytis yra embrionų donorystė. Šiuo metu 35 šeimos sutiko dovanoti savo embrionus, taip suteikdamos galimybę susilaukti vaikų asmenims, kurie dėl medicininių priežasčių negali susikurti savo embriono. Pirmosios poros jau pasinaudojo šia galimybe Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose.
Per pastaruosius septynerius metus (2018-2024 m.) Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo būdu gimė 2,8 tūkst. vaikų. Pasaulyje kasmet įvyksta apie 1,5 mln. apvaisinimo ciklų, iš kurių gimsta apie 350 tūkst. naujagimių. Bendrojoje šalių gimstamumo statistikoje po pagalbinio apvaisinimo procedūrų gimę naujagimiai Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje sudaro daugiau nei 3,0 proc. visų naujagimių, o Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) - apie 1,0 proc.
Asmeninės patirtys ir statistika
Asmeninės patirtys atskleidžia nevaisingumo gydymo kelius ir emocinius išbandymus. Viena moteris pasakoja apie 8 metus trukusią kovą su neaiškios kilmės nevaisingumu, tris nesėkmingus IUI, IVF ir FET bandymus. Po dviejų nesėkmingų bandymų, trečiasis, vadinamas "duostima" (greičiausiai, transferas po paruošimo), buvo sėkmingas. Blastocista buvo užšaldyta ir įkelta apskaičiavus gimdos pasirengimą, o tam buvo atliktos dvi biopsijos. Naudoti "embrionų klijai". Moteris pabrėžia, kad svarbu nenuleisti rankų ir tikėti. Ji naudojo vaistus Rekovelle, Luver, Dihereline ir Ovitrelle, po punkcijos - prednizoloną. Vyro spermos kokybė antrojo bandymo metu buvo prastesnė.
Kita moteris, po 12 folikulų užauginimo ir 11 punktuotos, susilaukė 3 penkių dienų blastocistų (4AA, 3AA, 3AB). Naudoti vaistai: Fematab, Pergoveris, Cetrotide. Ji pabrėžia, kad svarbu pasitikėti gydytoju ir nesilyginti su kitomis, nes kiekvienos situacijos yra skirtingos. Ji pasidalino savo patirtimi, kad buvo sunku atsigauti po punkcijos, bet visos kančios vertos rezultato.
Viename iš vaisingumo centrų aprašoma, kad per 8 metus - 2,8 tūkst. vaikų su pagalbiniu apvaisinimu. Šiuose centruose teikiamos visos pagalbinio apvaisinimo paslaugos, įskaitant IUI, IVF, ICSI, PICSI, TESA ir Micro-TESE. Siekiant geriausių rezultatų, atliekamas endometriumo paruošimas, PRP terapija, embriono skaidriojo dangalo suploninimas ir kitos procedūros.
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1 iš 6 reprodukcinio amžiaus porų susiduria su vaisingumo problemomis. 9,0 proc. 20-44 metų moterų negali pastoti bent 1 metus. Nevaisingumo priežastys pasiskirsto maždaug taip: 20-30,0 proc. - vyrų nevaisingumas, 20-35,0 proc. - moterų, 25-40,0 proc. - abiejų partnerių, o 10-20,0 proc. atvejų priežastis lieka neaiški. Dažniausiai pagalbinio apvaisinimo procedūros atliekamos 30-39 metų moterims. Vidutiniškai po pirmosios procedūros pastoja ir pagimdo apie 25,2 proc. moterų.
Remiantis specialistų rekomendacijomis, pora turėtų kreiptis į nevaisingumo gydymo specialistą, jeigu per vienerius metus, nenaudojant apsaugos priemonių ir turint reguliarius lytinius santykius, nepavyksta pastoti. Vyresnės nei 35 metų moterys arba tos, kurios turėjo persileidimų, negimdinių nėštumų ar kitų sveikatos problemų, turėtų kreiptis po šešių mėnesių.
Iššūkiai ir ateities perspektyvos
Vaisingumo centrai „Northway“ yra didžiausias vaisingumo centrų tinklas Baltijos šalyse, jungiantis penkias gydymo įstaigas. Jų vadovė Kristina Mateikienė teigia, kad per jų veiklos metus pasaulį išvydo virš 3000 kūdikių. Specialistai dirba su modernia įranga, užtikrinančia aukščiausius standartus, ir nuolat tobulina savo žinias.
Nevaisingumo problemos vertinamos ne kaip atskiros, o kaip glaudžiai susijusios su bendra viso organizmo sveikata. Todėl „Northway“ vaisingumo centre dirba daugiau nei 30 įvairių sričių specialistų komanda. Taip pat siūlomos medicininės akupunktūros procedūros, kurių teigiamas poveikis pastojimų dažniui patvirtintas moksliniais tyrimais. Personalizuotas gydymas ir tinkamas poros emocinis nusiteikimas leidžia greičiau pasiekti norimus rezultatus ir sumažinti gydymo išlaidas.
Remiantis mokslinių tyrimų išvadomis, taikant visus įmanomus nevaisingumo gydymo metodus, kūdikio susilaukia apie 90 proc. porų. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių (pavyzdžiui, išsekus kiaušidžių rezervui ar vyro organizme nevykstant spermatozoidų gamybai) porai nepavyksta susilaukti savo kūdikio, galima pasinaudoti lytinių ląstelių ar embrionų donorų pagalba.
Medicina, kartu ir vaisingumo gydymas, žengia į priekį plačiais žingsniais. Sparčiai auga gydytojų kvalifikacija, tobulėja nevaisingumo gydymo metodai, todėl visos poros, negalinčios susilaukti kūdikio, kviečiamos nedelsti ir kreiptis pagalbos. Kuo anksčiau kreipiamasi, tuo didesnės galimybės patirti tėvystės džiaugsmą.
tags: #pioniere #fecondazione #assistita #luttwick