Nėštumas - tai laikotarpis, kuris dažnai asocijuojasi su džiaugsmu, laime ir šeimos pagausėjimu. Tačiau realybė gali būti kur kas sudėtingesnė. Kiekviena moteris ar šeima gali atsidurti situacijoje, kai naujiena apie nėštumą sukelia ne tik džiaugsmą, bet ir šoką, nerimą bei sumaištį. Suprasti ir priimti visas kylančias emocijas yra pirmasis žingsnis, padedantis susidoroti su netikėta situacijomis.
Netikėtas nėštumas: emocijų audra ir adaptacijos procesas
Jei ką tik sužinojote, kad esate nėščia, ir to neplanavote, jausti šoką, stresą bei nerimą yra visiškai normalu. Jūsų jausmai gali svyruoti nuo didelio susijaudinimo iki situacijos neigimo ir gilios baimės. Svarbu leisti sau išjausti visas emocijas, jas priimti. Atkreipkite dėmesį į tas emocijas, kurios sukelia fizines reakcijas - pykinimą, kūno skausmus. Šie fiziniai simptomai gali būti tiesiogiai susiję su jūsų emocine būkle.
Jei esate santykiuose ar turite šeimą, gali kilti nesutarimų ir iššūkių. Nepamirškite, kad greičiausiai jūsų partneris taip pat labai nustebo, jaučia stresą bei nerimą. Svarbu skirti šiek tiek laiko situacijos stabilizavimui, atviram pokalbiui ir abipusiam palaikymui. Kiekvienas turi savo gyvenimo vizijas, svajones, matymą koks turėtų būti gyvenimas, jei galėtų pasiekti visus savo tikslus. Nebijokite permąstyti šias svajones. Net moterys, planavusios nėštumą, būdamos geroje finansinėje, šeimyninėje situacijoje išgyvena baimę, kad nebus pakankamai geros mamos. Nerimauti dėl savęs ir vaiko ateities bei sveikatos yra visiškai normalu. Atminkite, kad neįmanoma kontroliuoti visų savo gyvenimo aspektų. Stenkitės suprasti baimių priežastį ir bandykite rasti sprendimus, kurie pagerintų jūsų savijautą.
Vizualizacija yra labai naudinga priemonė daugybei gyvenimo situacijų. Įsivaizduokite save savo namuose su naujuoju mažyliu - koks jausmas jus apima? Įsivaizduokite, kaip einate į maisto prekių parduotuvę ar kavinę su savo mažyliu vežimėlyje. Tokios vizualizacijos gali padėti sumažinti nerimą ir ugdyti teigiamą požiūrį į ateitį. Būtinai bendraukite su draugais ir artimaisiais, kurie jūsų nesmerkia, palaiko, leidžia išsikalbėti. Jei jaučiate, kad jums sunku suvaldyti savo jausmus ir emocijas, jaučiate didelį nerimą, stresą ar kitus neigiamus psichologinius simptomus, kreipkitės į psichikos sveikatos priežiūros specialistus. Net ir po visų šių žingsnių abejonės savimi gali vis kartotis. Priklausomai nuo to, kokį palaikymo ratą sukursite, šie jausmai gali visai išnykti arba, atvirkščiai, būti stipresni.

Kai išdavystė smogė netikėtai: istorija, sukrečianti iki širdies gelmių
Nėštumas, ypač netikėtas, gali tapti išbandymu, tačiau kartais gyvenimas pateikia dar skaudesnių smūgių. Štai vienos 26 metų merginos istorija, kurią ji pati pasidalino „Reddit“ platformoje, atspindi visišką pasitikėjimo ir meilės krizę. Nėščia moteris liko sugniuždyta sužinojusi, kad vyras ją apgaudinėja. Situacija dar labiau įkaito, kai ji suprato, kad „kita moteris“ yra jos pačios motina. 26 metų mergina vyro telefone aptiko atviras jo ir jos motinos žinutes, todėl patyrė tikrą šoką ir nežinojo, kaip į tai reaguoti. „Aš sužinojau, kad mano vyras, kuriam 30-imt, užsiima seksu su mano mama, kuriai 52 metai. Tiesą sakant, nežinau, kaip į tai reaguoti. Esu ketvirtą mėnesį nėščia ir stengiuosi nestresuoti, nes tai blogai kūdikiui“.
Ji turėjo įtarimų dėl vyro neištikimybės, bet niekada neįsivaizdavo, kad „kita moteris“ bus jos pačios motina. Moteris prisiminė, kaip vyras apsidžiaugė, kai ji pranešė apie nėštumą, ir apipylė ją meile. Tačiau po dviejų savaičių jo elgesys smarkiai pasikeitė: „Jis bučiavo mane ir sakė, kokia laimė, kad turi mane, bet praėjus maždaug dviem savaitėms po mano netikėto pranešimo, jis nustojo glausti mane, bučiuoti. Tiesa, taip pat nustojo valgyti maistą, kurį jam gamindavau po darbo, bei pakeitė savo telefono ekrano foną, kuriame buvo mūsų nuotrauka. Nebuvau tikra, ar tai ką nors reiškė, tačiau prieš tris dienas sužinojau tai, kas mane šokiravo. Panaršiau jo telefone, kai jis buvo duše, ir radau SMS žinučių, vaizdo įrašų ir nuotraukų“.

Toliau išduota mergina dalinosi: „Man darosi bloga, kai pagalvoju apie tai, ką mačiau. Mačiau savo mamos nuotraukas su apatiniu trikotažu, o jis jai siuntė savo penio nuotraukas.“ Tačiau labiausiai moterį įskaudino mamos atsiųsta žinutė, kurioje ji prisipažino labai mylinti dukros vyrą. Mama teigė, kad dukra tiesiog turės su tuo susitaikyti. Ji pridėjo: „Vyras rašė mamai, kad galbūt jiems reikėtų liautis, nes nenorėjo manęs skaudinti, bet mama pasakė, kad manęs tai neskaudins, kol jie viską laikys paslaptyje. Tačiau labiausiai mane supykdė žinutė, kurią ji vyrui atsiuntė prieš kelias dienas. Pacituosiu ją čia, kad visi, kurie tai skaitys, galėtų suprasti, koks rimtas yra ir buvo jų romanas“: „Aš tave labai myliu. Labiau, nei tu manai. Tu padėjai man išgyventi mano buvusio mylimo vyro mirtį ir už tai nuoširdžiai tau dėkoju. Žinau, kad tau sunku išlaikyti tokią paslaptį, man taip pat. Myliu savo dukrą visa širdimi, bet galiausiai ji turės pripažinti, kad meilė yra meilė, kad širdis nori to, ko nori. Mūsų širdys nori viena kitos. Nuo tada, kai mirė mano vyras, maniau, kad niekas niekada manęs nemylės, nes esu tik sena moteris. Bet tu parodei man, kad turiu mylėti save, ir leidai man vėl pasijusti jaunai ir seksualiai. Toliau branginkime vienas kitą“.
Moteris pasidalino, kad jos tėtis mirė prieš penkerius metus, o mama atsisakė vėl su kuo nors susitikinėti, nes jis buvo jos „amžina ir vienintelė meilė“. Apie tai, kad vyras ją apgaudinėja, ji sužinojo perskaičiusi minėtą žinutę: „Esu sugniuždyta ir dėl to, kad žinau, jog po tos žinutės jie turėjo lytinių santykių, nes tą naktį jis negrįžo namo iki 1 valandos nakties dėl „darbo ir apmokamų viršvalandžių“. Ji taip pat teigė, kad šiuo metu jai svarbiausias kūdikis, kuriam ji norinti viso ko geriausio bei patirti kuo mažiau streso.“
Į jos istoriją sureagavo ir komentatoriai: „Jie abu yra bjaurūs ir nemyli tavęs taip, kaip teigia. Demaskuokite juos abu ir pamatysite, kokia stipri jų meilė vienas kitam. Nelaikykite jų paslapčių. Tačiau prieš tai pirmiausia pasikalbėkite su advokatu. Tai didžiulė išdavystė ir gaila, kad tai išgyvenate“. Kitas komentatorius patarė: „Kreipkitės į advokatą. Susitvarkykite savo finansus. Susidarykite planą. Jei yra kas nors, kuo gali pasitikėti, galbūt persikelkite gyventi pas jį. Nelaikykite to savyje. Kai jau žinosite, ką darysite (paliksite, išmesite jį iš namų), praneškite visiems, kas vyko. Neleiskite jam išsisukti nuo atsakomybės“.
Nėštumo planavimas ir pasiruošimas: svarba abiem partneriams
Nėštumo planavimas turėtų būti svarbus tiek pačiai moteriai, tiek jos vyrui. Nors gyvenime visko nutinka, sąmoningas vaikučio planavimas yra sveikintinas ir padeda sumažinti būsimus iššūkius. Pirmiausia moteriai patariama apsilankyti pas gydytoją ginekologą. Konsultacijos metu bus suteikiama visa informacija apie tai, kaip reikia pasiruošti, kokius papildus, vitaminus vartoti, kada reikėtų pasirodyti pas gydytoją pastojus ir kokie yra galimi pavojai nėštumo pradžioje. Būsimas tėtis taip pat nelieka nuošalyje. Jam patariama vartoti papildus kaip ir būsimai nėštutei (folinę rūgštį, vitaminą D), sumažinti alkoholio vartojimą, padidinti fizinį aktyvumą. Turime sudaryti visas sąlygas, kad nauja gyvybė sėkmingai įsikurtų mamos pilvelyje.
Jei nėštumo testas parodė teigiamą rezultatą, rekomenduojama užsiregistruoti pas gydytoją ginekologą praėjus dviem savaitėms po to, kai nesulaukėte mėnesinių. Tai geriausias laikas įvertinti, ar nėštumas vietoje, ar plaka būsimo kūdikio širdelė, patikslinti nėštumo laiką ir kt. Būna situacijų, kai nėštumas nėra planuojamas ir nėra lauktas. Moteris patiria šoką ir nežino, ką daryti. Gydytojas ginekologas nėra teisėjas ir jis nesiekia pakeisti pacientės sprendimo (kad ir kokį ji priimtų), tačiau jo tikslas - išsiaiškinti, ar moteris apsisprendusi tam žingsniui, kad ateityje netektų gailėtis.
Moterys, atėjusios pirmam vizitui pas ginekologą, labiausiai nerimauja ir nori sužinoti, ar nėštumo testas tikrai „nemeluoja“. Taip pat gana dažnai nėščiosios susiduria su baime, ar vartojami vaistai, alkoholis, rūkymas, persirgtos virusinės ar bakterinės ligos neturės neigiamos įtakos vaisiui. Pirmąjį nėštumo trimestrą mamos labiausiai baiminasi, ar vaisiui nebus kokių nors patologijų, apsigimimų, ar apskritai pats nėštumas sėkmingai vystysis. Tačiau, nepaisant visko, visą nėštumo laikotarpį moteris turi vidinį nerimą, sustiprėjantį artėjant gimdymui, kaip viskas susiklostys ir pan.

Nėštumo patyrimas: kūnas, mokytojas ir neaiškios ribos
Nėštumas - tai ne tik fiziniai, bet ir gilūs psichologiniai pokyčiai. Moksliniame darbe „Kai tavo kūnas tiesiog išprotėja: įkūnytas nėštumo patyrimas“ A. Matulaitė tyrė šešias pirmojo kūdikio besilaukiančias moteris. Vertindama gautus moterų atsakymus, ji panaudojo tiek psichologijos, tiek filosofijos žinias. Tyrimas atliktas remiantis fenomenologine tradicija, siekiant suvokti, kas sudaro dalykų esmę.
Vienas iš pagrindinių atradimų - antrasis nėštumo trimestras kūną suvokiamas kaip nekontroliuojamas. Moterims atrodo, kad jos praktiškai nebeturi jokios kontrolės. Kūnas tarsi įjungia savisaugos režimą, o moteriai belieka stebėti. Labai dažnai moterys kūną suvokia kaip prastėjantį, senstantį, storėjantį. Ypač neigiamai vertinami tie pokyčiai, kurie neatrodo tiesiogiai susiję su kūdikio augimu, pvz., gendantys dantys, slenkantys plaukai, viso kūno (ne tik pilvuko) storėjimas. Taip pat kūnas atrodo susvetimėjęs ir moterys linkusios sakyti, kad tai ne jų kūnas, tokio kūno jos neatpažįsta ir nori savojo, koks buvo iki nėštumo, prašo jį grąžinti.
Kita svarbi tema - „Kūnas - mano mokytojas“. Kai kurios moterys (žinoma, ne visos) sugeba mokytis iš kūno. Jos sako supratusios, kad nuovargis yra signalas sustoti (pvz., negali pavargusios valgyti). Taip pat jos išmoksta būti jautresnės, išmoksta pusiausvyros ar subtiliau vertinti kūno norus (pvz., kūnas nori, kad moteris iškeltų kojas, ir ji tai jaučia, nors tokių dalykų anksčiau niekada nejausdavo).
Trečioji tema - neaiškios ribos. Antras trimestras - dažniausiai tas laikotarpis, kai moterys pirmą kartą fiziškai savyje pajunta savo kūdikį. Dažnai toks jutimas nėra toks aiškus, kaip atrodo. Moterys sako, kad nesupranta, ar čia žarnos gurgteli, ar kūdikis juda, ar skrandį skauda, ar kūdikis spiria. Tampa neaišku, „kur baigiuosi aš, kur prasideda kūdikis“. Taip pat neaiškios ir išorinės ribos. Moterys stebisi, kad jos imamos suvokti kaip inkubatoriai, kaip vaikščiojančios mašinos, kad medikai jas vertina kaip funkcines kitos kartos gamintojas, kūdikis tampa figūra, o moteris lieka tik fonas. Jos tarsi išnyksta iš to lauko, kur reikėtų su jomis tartis, ir moterys retoriškai manęs klausia (klaustų ir medikų), kieno gi tai kūnas. Labai intensyviai moteris stebi ir partnerio reakcijas, žiūri, kaip partneris vertina jos kūną: ji stebi savo partnerį, stebintį jos kūną. Kitaip tariant, tam, kad susiformuotų kūno tapatumas, pasitelkiami kiti žmonės.
Mitai ir realybė: apie nėštumą ir gimdymą
Įvairių mitų, besilaukiant kūdikio, visada buvo ir bus. Jie turbūt perduodami iš kartos į kartą. Tačiau kiekviena moteris nusprendžia - tikėti jais ar ne. Vienas dažnų mitų: jei megsiu nėštumo metu, virkštelė gali apsivyti aplink kūdikio kaklą. Taip pat sakoma, jog nėštumo metu moteris negali kilnoti rankų. Tame gali būti šiek tiek tiesos, jei nėščiosios kasdienis darbas susijęs su nuolatiniu rankų pakėlimu (pvz. jai reikia prekes sandėliuoti ir dėlioti į lentynas ir pan.) - tai gali turėti šiek tiek įtakos pilvo raumenų įsitempimui ir gimdos susitraukimams. Ir dar netikėkite mitais apie nėščiosios pilvuko dydį bei formą - tai tikrai niekaip nesusiję su vaikelio lytimi. Tai susiję su moters fiziologija, t.y. jos kūno sandara.
Svarbu atminti, kad nėštumas - tai ne tik fiziniai, bet ir psichologiniai pokyčiai. Moters partnerio/vyro - būsimo tėčio vaidmuo, žinoma, yra labai svarbus tiek nėštumo metu, tiek ir gimus kūdikiui. Manau, šiuolaikiniai tėčiai visaip stengiasi pagelbėti savo moteriai, patenkinti jos mitybos užgaidas, padėti buityje augant pilvukui. Būna du etapai, kai tėčiai kreipiasi pagalbos į psichologą: nėštumo metu, jei ypatingai sunki nėščiosios emocinė būklė ir vyras nebežino, ką daryti, kaip jai ir sau padėti; po gimdymo, kai vyras staiga tampa nuošalyje, kai jo mylimoji visą savo dėmesį skiria naujagimiui, dingsta lytinis gyvenimas ir daugelis kitų aspektų.
Artėjant gimdymui, svarbu žinoti, kad akušerijoje niekas neįvyksta staiga. Žinoma, yra tam tikrų situacijų, kai būtina skubiai vykti į gimdymo įstaigą, t.y. staiga atsiradęs kraujavimas iš gimdymo takų arba nubėgę žali vaisiaus vandenys. Taip pat būsimi tėvai klausia, ar būtina kviesti greitąją, ar galima vykti savo automobiliu ir net nėščiajai vairuoti. Žinoma, galima ir savarankiškai vykti, jei jaučiatės gerai. Svarbiausia atlikti „namų darbus“, t.y. sužinoti, kur gimdysite, kaip atvykti, ar gimdyme dalyvaus vyras ir pan.

Kūno ir sielos pokyčiai: nuo fizinių iššūkių iki mirties išgyvenimų
Moksliniame tyrime taip pat pastebėta, kad nėštumas gali būti susijęs su mirties išgyvenimais. Visos moterys kalba apie mirties išgyvenimus, neišvengiamą būties kitimą, savo tėvų mirtį, ligas. Galbūt taip yra todėl, kad kūnas parodo, kas yra visiška savieiga, kad iš esmės kontrolė tėra iliuzija, nes mes negalime to reikšmingo momento valdyti, negalime tapti nemirtingi. Taip yra ir laukiantis, pvz., mes negalime sakyti „Kūne, tu nustok keistis, aš nebenoriu būti nėščia, aš persigalvojau“. Buvo galvota, kad tik tris pirmus nėštumo mėnesius moterys baiminasi persileisti. Tyrimas parodė, kad absoliučiai visą nėštumą jos kalba apie baimę persileisti, apie per greitą baigtį. Netgi trečią nėštumo trimestrą moterys kūdikiui sako „pabūk dar čia“, pasakoja, kad iki šiol eidamos į tualetą baiminasi, kad kažkas įvyks ne taip.

Psichoanalitinė teorija teigia, kad moterys nėštumo metu bręsta, tai jas brandinantis patyrimas. Tačiau tyrimas parodė, kad nebūtinai taip yra ir bręsta ne visos. Kartais šis patyrimas kaip tik mažina pasitikėjimą savimi, skatina kuo greičiau užmiršti, norisi jį išbraukti, grįžti prie ankstesnio turėto individualumo ir ankstesnio kūniškumo. Psichoanalitikai besilaukiančias moteris linkę skirstyti į grupes: pozityviai, negatyviai arba ambivalentiškai vertinančias savo santykius su būsimu kūdikiu. Be abejo, prioretizuojamos pozityviai vertinančiosios. Tačiau tyrimas parodė, kad jei su moterimis gana ilgai kalbėsi apie jų patyrimą, paaiškės, kad absoliučiai visos per visą laikotarpį su kūdikiu turi ambivalentišką santykį. T. y. net ir trečią nėštumo trimestrą, prieš pat kūdikio gimimą, vienu metu moteris gali pasakoti, kad jai labai rūpi, kaip kūdikis jaučiasi, ar jis telpa, kad jai labai norisi suteikti jam daugiau vietos, ji atsistoja tam tikra poza, kad jis galėtų pakvėpuoti, pailsėti. Tačiau tuo pačiu metu jos gali pasakyti, kad nėra tikros, ar čia jų kūdikis, jos jaučia, lyg čia būtų kažkieno kito kūdikis. Vis dėlto tai nebūtinai negatyvu - sveika ambivalencija yra sveikas dalykas, nes ir pagimdžius santykis keičiasi: vienu metu be galo mylime, kitu metu norisi sienomis lipti dėl to, kaip kūdikis elgiasi.
Svarbu suprasti, kad visų patyrimas yra unikalus ir skirtingas. Labai svarbu klausti, o kaipgi yra būtent jums. Kadangi ir pati esu mama, tyrimo metu moterys sakydavo: „Bet jūs suprantate, kaip yra.“ Todėl būdavo labai svarbu atsakyti, kad man ypač svarbu, kaip yra būtent joms, kaip jos tai patiria. Kitaip kalbant, kartais mes net nesuprantame, kad nesigiliname į kitų patirtį, visiems viskas atrodo suprantama. Tačiau tuomet mes bendraujame paviršutiniškai. Jeigu moterys jaustų, kad domimasi jų patirtimi, jos tikrai galėtų daug ką papasakoti. Mes visi, profesionalai, dirbantys su moterimis, turime labai daug ką sužinoti ir parodyti, kad jomis tikrai domimasi, kad tikrai suprantame sielos ir kūno vienovę. Negalima atskirti sielos nuo kūno ir labai svarbu suvokti, kad keičiasi ne tik kūnas, bet ir siela. Šiuo metu mes turime unikalią galimybę tai, kas negatyvu, gąsdina, paversti labai pozityviu, teigiamu patyrimu, užmegzti gilesnį ryšį, paskatinti ir ištiesti ranką tokiu reikšmingu moteriai laikotarpiu, nepalikti jos vienos ir leisti kalbėti apie tai, kas jai taip svarbu.