Abraomas, viena svarbiausių figūrų monoteistinėse religijose - judaizme, krikščionybėje ir islame, yra laikomas „Raštų milžinu“ ir „išskirtiniu tikėjimo pavyzdžiu“. Jo gyvenimas, kupinas išbandymų ir Dievo pažadų, neatsiejamas nuo sudėtingų šeimos santykių, kuriuose svarbią vietą užima jo žmona Sara ir jos egiptietė tarnaitė Hagara. Ši istorija, įsišaknijusi Senajame Testamente, Pradžios knygoje (Pr 16; 21), atskleidžia ne tik patriarchalinės visuomenės dinamiką, bet ir žmogaus silpnumą, tikėjimą bei Dievo plano įgyvendinimą.
Iššūkis bevaikystės ir Saros sprendimas
Abraomas, vėliau pavadintas „daugelio tautų tėvu“, ir jo žmona Sara, kurios vardas reiškė „kunigaikštienė“, ilgą laiką neturėjo vaikų. Sara buvo nevaisinga, o tai senovės Artimųjų Rytų visuomenėje buvo laikoma didele gėda ir nesėkme. „Abraomas sakė apie savo žmoną Sarą: „Ji yra mano sesuo“ (Pr 20:2). Tuo tarpu Biblijoje rašoma: „Abromo žmona Saraja neturėjo vaikų“ (Pr 16:1). Nusivylusi savo likimu, Sara pasiūlė Abraomui vesti jos tarnaitę Hagarą, egiptietę, kurią jis greičiausiai gavo per kelionę į Egiptą (Pr 12:16). „Saraja tarė Abromui: „Viešpats nedavė man vaikų gimdyti. Prašau, įeik pas mano tarnaitę, galbūt per ją aš turėsiu vaikų“ (Pr 16:2). Ši praktika, kai tarnaitė tampa surogatine motina, buvo įprasta to meto kultūroje ir netgi įtvirtinta teisės kodeksuose, pavyzdžiui, Hamurabio įstatymuose.
Abraomas pakluso Saros prašymui. „Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pastojo“ (Pr 16:4). Tačiau šis sprendimas sukėlė netikėtus padarinius.
Hagaros nėštumas ir pabėgimas
Tapusi nėščia, Hagara ėmė „niekinti“ Sarą, galbūt jausdamasi pranašesnė dėl savo vaisingumo. „Tada Saraja tarė Abromui: „Širdgėla, kurią turiu, tegula ant tavęs! Aš pati daviau savo tarnaitę tau į glėbį, tačiau ji, pasijutusi nėščia, su panieka ėmė žiūrėti į mane“ (Pr 16:5). Sara, pajutusi pavydą ir pažeminimą, pradėjo skriausti Hagarą, kol ši pabėgo į dykumą.
Ten, šalia „šaltinio prie kelio į Šurą“ (Pr 16:7), Hagarai apsireiškė Dievo angelas. „Dievo angelas iš dangaus tarė Hagarai: „Kas tau, Hagara? Nebijok! Dievas išgirdo berniuko balsą. Hagara pagimdė Abromui sūnų. Abromas pavadino jį vardu Izmaelis“ (Pr 16:11). Tai buvo Dievo pažadas, kad jos sūnus taps didele tauta. Hagara sugrįžo pas savo šeimininkus, kai Abraomui buvo 86 metai.
Dievo pažadas ir Izaoko gimimas
Praėjus daugeliui metų, kai Abraomas buvo 99-erių, o Sara beveik 90-ies, Dievas vėl pasirodė Abraomui ir patvirtino savo pažadą. „Bet Dievas atsakė: “Tikrai tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku!“ (Pr 19:10). „Dievas buvo su juo“ (Pr 20:6). Nors tai atrodė neįmanoma žmogaus požiūriu, Abraomas ir Sara netrukus įsitikino, kad „nėra nieko neįmanoma Viešpačiui“ (Pr 18:14). Praėjus metams, Abraomui, sulaukusiam šimto metų, gimė sūnus, kurį jis pavadino Izaoku. „Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatės“ (Pr 21:7).
Antras konfliktas ir Hagaros išvarymas
Izaoko gimimas vėl paaštrino konfliktą tarp Saros ir Hagaros. Sara, bijodama, kad Izmaelis, kaip vyriausiasis sūnus, galėtų pretenduoti į Abraomo paveldėjimą kartu su jos sūnumi Izaoku, pareikalavo išvaryti Hagarą ir Izmaelį. „Abraomas labai sielojosi dėl savo sūnaus“ (Pr 21:11), tačiau Dievas patvirtino Saros prašymą, sakydamas: „Nesisielok dėl berniuko ir dėl vergės! Visa, ką Sara tau sako, klausyk jos!“ (Pr 21:12).
Abraomas, atsikėlęs anksti rytą, davė Hagarai duonos ir odinę vandens, uždėjo jai ant pečių vaiką ir išleido (Pr 21:14). Jie klajojo Beer Šebos dykumoje, kol baigėsi vanduo. Hagara, negalėdama žiūrėti, kaip miršta jos sūnus, pasitraukė atsisėsti „priešais jį lanko šūvio atstumu“ (Pr 21:16).
Tačiau Dievas ir vėl parodė savo rūpestį. „Dievas išgirdo berniuko balsą“ (Pr 21:17), ir angelas kreipėsi į Hagarą: „Nebijok! Dievas išgirdo berniuko balsą. Pakilk, paimk berniuką ir palaikyk jį savo rankose, nes aš padarysiu jį didele tauta“ (Pr 21:18). „Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė šulinį“ (Pr 21:19). Hagara ir Izmaelis liko gyventi Parano dykumoje.
Hagaros reikšmė ir Dievo planas
Hagaros istorija yra ne tik apie šeimos konfliktus, bet ir apie Dievo ištikimybę pažadams ir jo rūpestį net ir pačiais pažeidžiamiausiais. Nors ji buvo vergė, Dievas ją matė ir išklausė. „Tu esi Dievas, kuris mane matai“ (Pr 16:13), - taip Hagara pavadino šaltinį, kurį jai parodė angelas. Šis momentas yra ypač reikšmingas, nes jis pabrėžia Dievo atidumą tiems, kurie jaučiasi apleisti ir nematomi.
Moteris, kuri vadino Dievą „EL ROI“ | Animuota Biblijos istorija apie Hagarą #biblestoryanimation
Islamo tradicijoje Hagara yra gerbiama kaip Izmaelio, laikomo arabų protėviu, motina. Jos išbandymai dykumoje yra Hajj piligrimystės ritualų pagrindas, o Zamzamo šaltinis Mekoje siejamas su Dievo stebuklu, išgelbėjusiu Hagarą ir Izmaelį.
Krikščionybėje apaštalas Paulius laiške galatams naudoja Hagarą ir Sarą kaip alegoriją. Hagara simbolizuoja Įstatymo vergovę, o Sara - malonės laisvę per Kristų. „Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje ir atitinka dabartinį Jeruzalę, nes ji yra vergovėje su savo vaikais“ (Gal 4:25).
Abraomo, kaip tikėjimo pavyzdžio, kelias
Abraomo gyvenimas, nors ir kupinas išbandymų, yra nuolatinis tikėjimo ir paklusnumo Dievui liudijimas. „Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas“ (Hbr 11:17). Dievo pažadas padaryti jį didele tauta ir per jį palaiminti visas žemės giminės buvo nuolatinis jo kelrodys. Net ir susidūręs su sunkiais sprendimais, tokiais kaip Hagaros ir Izmaelio išsiuntimas, Abraomas pasitikėjo Dievo planu. „Kad ir kaip būtų, tai palietė jo širdį. Abraomo gyvenimas buvo įdomus, kupinas veiklos ir, nors ne visuomet lengvas, tikrai ne beprasmis.“
Istorija apie Abraomą ir Hagarą yra ne tik apie jų asmeninius santykius, bet ir apie Dievo suverenią meilę, Jo patikimumą ir Jo gerumą. Ji parodo, kaip Dievas veikia net ir sudėtingiausiose žmogiškose situacijose, vedė savo pažadus įgyvendinti ir rodydamas rūpestį tiems, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Tai pasakojimas apie tikėjimą, pareigą ir Dievo plano įgyvendinimą, kuris išlieka aktualus ir šiandien.