Žodis „ciuccio porta fettu“ gali skambėti paslaptingai ir intriguojančiai, ypač nepažįstantiems Italijos folkloro ir senųjų žaidimų. Šis posakis, kilęs iš tam tikrų Italijos regionų, yra neatsiejamai susijęs su vaikų žaidimu, kuris ilgainiui įgavo ir literatūrinį, ir lingvistinį atspindį. Analizuojant šį fenomeną, svarbu atkreipti dėmesį į Robert B. Buchmeier sudarytą dažniausiai vartojamų italų kalbos žodžių sąrašą, kuris, nors ir turintis savo trūkumų, suteikia vertingos informacijos apie kalbos raidą ir jos ryšį su kultūriniais reiškiniais.
Buchmeierio žodyno reikšmė ir jo ribojimai
Robert B. Buchmeier sudarytas beveik 75 000 žodžių dažnumo sąrašas yra ambicingas bandymas atspindėti individualias kalbos formas, įskaitant skirtingus linksniuojamų kalbos dalių, determinatyvų, asmeninių įvardžių ir veiksmažodžio formų variantus. Sąraše reprodukuojamos net sudėtingos formos, kaip antai „farlo“, „smettila“, „eccoli“, „dagli“, „darle“, „esserci“, „vattene“, taip pat vienaskaitinės ir daugiskaitinės daiktavardžių formos, skirtingi būdvardžių variantai bei jungtinės prielinksnės su artiklais. Kiekviena forma pateikiama pagal jos dažnumą, pradedant nuo paties dažniausiai vartojamų ir baigiant žodžiais, kurie pasitaiko tik du kartus. Tokia detali analizė galėtų suteikti išsamų vaizdą apie kalbos vartojimo niuansus ir istoriją.
Vis dėlto, šis sąrašas turi reikšmingų trūkumų. Jame esama daugybės tipografinių klaidų, kurios apsunkina jo naudojimą. Nors redaktorius stengėsi ištaisyti lengvai pastebimus netikslumus, dalis originalaus korpuso vis tiek liko paveikta klaidų. Be to, pats sąrašas yra sunkiai ieškomas ir analizuojamas dėl savo struktūros. Redaktoriaus pastangos, nors ir sumažino korpusą maždaug 30%, galiausiai davė rezultatą - vientisą, ieškomą sąrašą, kuriame yra beveik 56 000 individualių italų kalbos žodžių formų. Šio proceso metu buvo pašalintos kai kurios kategorijos, pavyzdžiui, trumpintos (apokopinės) žodžių formos, pažymėtos žvaigždute (), išskyrus tas, kurios buvo laikomos itin svarbiomis (pvz., „stu (< chistu [Siciliano])“). Taip pat buvo išbrauktos šūksminės garsų imitacijos (pvz., „àuua, mo, to“), raidžių pavadinimai (pvz., „bi“ vietoj B) ir romėniški skaitmenys. Svarbiausia, kad buvo pašalinti geografiniai tikriniai daiktavardžiai (šalių, regionų, vandens telkinių pavadinimai), nes jie lengvai randami žemėlapių svetainėse ir nėra laikomi leksikografiniu pagrindu. Tačiau geografiniai tikriniai būdvardžiai (pvz., „ungherese“) ir akronimai (pvz., „CIA, FBI, NATO“) buvo išsaugoti, išskyrus italų akronimus.
Ciuccio Porta Fettu: Žaidimo kilmė ir variantai
Terminas „ciuccio porta fettu“ tiesiogiai verčiamas kaip „asiliukas neša riekę“. Tai nuoroda į senovinį vaikų žaidimą, kurio metu vienas vaikas, vaizduojantis „asiliuką“, neša kitą vaiką, simbolizuojantį „riekę“. Šis žaidimas, kaip ir daugelis liaudies žaidimų, turi daugybę variantų, kurie skiriasi priklausomai nuo regiono ir laiko.
Vienas iš svarbiausių žaidimo aspektų yra jo lingvistinis paveldas. Daugybė variantų, užfiksuotų tokiose publikacijose kaip „Archivio per le tradizioni popolari“, atskleidžia kalbos transformacijas ir regioninius skirtumus. Pavyzdžiui, vienoje iš versijų, užrašytų iš Lombardijos, žaidimas vadinasi „A. quante galine gh' avi? B. che non posso mai countarle. A. che farò un bon disnà. B. Toudì so chela che ve pias pusèe. %A. coun le ale fate a concie. toudarò sèu quela che me pias pusèe“. Tai rodo žodžių adaptaciją ir fonetinius skirtumus.
Kitame variante, kuris yra artimesnis tradicinei formai, kaip teigiama, „secondo il tipo più comune e, secondo noi crediamo, più antico“, žaidimo eiga ir dialogai yra panašūs, tačiau skiriasi specifiniai žodžiai. Pavyzdžiui, „mouier de cavalla l. che ve darò 'no scudo d'oro. rnouier de cavalià. C. che ve darò 'na boursa d'oro.“ Tai iliustruoja kalbos evoliuciją ir skirtingų dialektų įtaką.
Lingvistinės analizės ir žaidimo sąsajos
Buchmeierio sąraše, ypač aukščiausio dažnumo kategorijoje (nuo Z iki P), galima rasti žodžių, kurie galimai susiję su šio žaidimo elementais ar jo apibūdinimu. Pavyzdžiui, žodis „asino“ (asilas) ar jo dariniai, nors ir nepatenka į aukščiausią dažnumo kategoriją, yra esminiai žaidimo sampratai. Tačiau tiesioginis „ciuccio“ ir „fettu“ atitikmenų aukščiausio dažnumo sąraše nėra lengvai pastebimas, o tai rodo, kad šie žodžiai gali būti ne tokie dažni bendrinėje kalboje arba yra labiau specifiniai regioniniams žaidimams.
Tačiau, analizuojant dažniausiai pasitaikančius žodžius, galime pastebėti tam tikras tendencijas, kurios galėtų būti susijusios su žaidimo dinamika. Pavyzdžiui, veiksmažodžiai, nurodantys judėjimą, perdavimą ar atlikimą, tokie kaip „volare“, „portare“, „dare“, „prendere“, yra dažni. Taip pat svarbūs yra daiktavardžiai, apibūdinantys žmones ar objektus, dalyvaujančius žaidime.
Žaidimo variantai, užfiksuoti „Archivio per le tradizioni popolari“, pateikia daugybę žodžių ir frazių, kurie atspindi regioninius skirtumus. Pavyzdžiui, „damo“ (ponia) arba „cavaliere“ (riteris) gali būti naudojami įvardijant žaidimo dalyvius, o dialogai atskleidžia specifinę žodžių vartoseną. Viename variante, užrašytame iš Romos apylinkių, dialogas skamba taip: „D. S'èt mangiat? %. Pan salat. D. S'èt bult? R. Aqua amara. D. Spuda, chel te fa mal.“ Šie pavyzdžiai parodo, kaip žaidimas tapo kalbos praktikavimo ir dialektų išsaugojimo priemone.
Lingvistiniai ir kultūriniai ryšiai su kitais žaidimais
Žaidimas „ciuccio porta fettu“ nėra vienintelis tokio pobūdžio liaudies žaidimas Italijoje. Jo struktūra, kurioje dalyvauja du ar daugiau vaikų, vienas iš kurių neša kitą, ir dialogai, kurie veda į tam tikrą atomazgą, yra panaši į kitus tradicinius žaidimus. Pavyzdžiui, žaidimai, kuriuose naudojami „tilteliai“ arba „vartai“, sudaryti iš vaikų rankų, taip pat turi savo lingvistinius variantus ir kultūrines interpretacijas.
Analizuojant Buchmeierio sąrašą ir kitus lingvistinius šaltinius, galima pastebėti, kad tam tikri žodžiai ir frazės yra nuolat kartojami įvairiuose liaudies žaidimuose. Tai rodo bendrą kultūrinį pagrindą ir kalbos adaptaciją prie žaidimo poreikių. Pavyzdžiui, frazės, susijusios su leidimo prašymu, atsakymu, pasirinkimu ar pasekmėmis, dažnai pasitaiko įvairiuose žaidimuose.
Italy for Kids- Fun and facts
Vienas iš įdomiausių aspektų yra žaidimo sąsaja su dainomis ir eilėraščiais. Daugelis liaudies žaidimų yra lydimi dainų, kurios ne tik prideda linksmybių, bet ir perduoda istorijas, pamokslus ar net moralinius pamokymus. Šios dainos, užrašytos įvairiuose folkloro rinkiniuose, atskleidžia turtingą lingvistinį paveldą ir jo ryšį su vaikų kultūra. Pavyzdžiui, žaidimas „Madonna Pollatola“, minimas „Archivio medesimo da G. Pitrè“, turi savo specifinį dainos tekstą, kuris atspindi jo unikalumą.
Moderniosios lingvistikos ir folkloro tyrimai
Šiuolaikiniai lingvistikos ir folkloristikos tyrimai vis labiau atkreipia dėmesį į tokius žodynus kaip Buchmeierio sąrašas, nors ir pripažįstama jų ribotumas. Šie tyrimai siekia suprasti, kaip kalba vystosi, kaip ji susijusi su kultūriniais reiškiniais ir kaip ji išsaugoma per kartas. Analizuojant senovinius žaidimus, tokius kaip „ciuccio porta fettu“, ir jų lingvistinius variantus, mokslininkai gali atskleisti gilesnius kalbos ir kultūros ryšius.
Buchmeierio sąrašo redaktoriaus pastangos padaryti jį ieškomu yra svarbus žingsnis link platesnio jo panaudojimo. Nors originaliame sąraše yra klaidų, jo ištaisyta versija gali būti vertinga priemonė lingvistams, istorikams ir kultūrologams. Ji leidžia ne tik analizuoti dažniausiai vartojamus žodžius, bet ir suprasti kalbos struktūrą, regioninius skirtumus ir jos ryšį su įvairiais kultūriniais reiškiniais, įskaitant senovinius vaikų žaidimus, tokius kaip „ciuccio porta fettu“.
Tokie tyrimai padeda atskleisti, kaip kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir gyvas istorijos, kultūros ir tradicijų nešėjas, išsaugomas per kartas, net ir pačiose paprasčiausiose vaikų žaidimuose.