Andrius Žebrauskas - žinomas teatro ir kino aktorius, vienas iš teatro „Kitas kampas“ įkūrėjų, pedagogas ir lektorius, kurio gyvenimo kelias atspindi ne tik profesinį augimą, bet ir gilią asmeninę evoliuciją. Jo patirtis, pradedant nuo jaunystės polėkio ir baigiant brandžiu santykio su gamta atradimu, atskleidžia žmogaus, nuolat ieškančio ir atrandančio, portretą.
Šokio ritmai ir vertybių pagrindai: vaikystės atspindžiai
Nors Andrius Žebrauskas šiandien žinomas kaip aktorius, jo ryšys su judesiu ir kūno išraiška užsimezgė dar vaikystėje. Tėvai, kilę iš baleto pasaulio, neabejotinai turėjo įtakos jo pasaulėžiūrai. Pats Andrius prisimena, kad dar paauglystėje jam labai patikdavo šokti, galėdavo tai daryti ištisą valandą, mėgdavo „išsidūkti ir išprakaituoti“. Tai rodo ne tik fizinį aktyvumą, bet ir vidinį poreikį išlaisvinti energiją per judesį.
Profesinis pasirinkimas nebuvo tiesiogiai inspiruotas tėvų profesijos, tačiau iš jų perimtos vertybės tapo kertinėmis. Andriui svarbios meilė ir priėmimas. Jis prisimena savo tėvo gebėjimą ramiai ir su šypsena priimti net ir didesnes klaidas, mokėjimą suprasti. Tai, skirtingai nuo griežtesnės kontrolės, kuria buvo apsuptas penkeriais metais vyresnė sesuo, Andriaus tėvai jam suteikė daugiau laisvės ir pasitikėjimo. Ši laisvė leido jam tyrinėti pasaulį, net ir tuomet, kai tai reikšdavo ne visai teisingus pasirinkimus, kaip antai vogimas su draugais. Nors pats vagystės ar melo nemėgo, suprato poreikį pritapti kolektyve. Budėjimas, kol kiti vogdavo, buvo jo būdas mažiau dalyvauti, tačiau šie patyrimai sustiprino jo tiesos jausmą.
Autoriteto paieškos: nuo hipių protestų iki Rimo Tumino įkvėpimo
Autoritetų paieška vaikystėje ir jaunystėje buvo dinamiška. Iš pradžių Andrių žavėjo Vakarų pasaulio laisvė ir protestai, ypač hipių judėjimas. Žurnaluose matyti protestai, sėdimieji protestai, ilgų plaukų nešiojimas - visa tai atrodė patrauklu ir maištinga. Kartu su draugu jie netgi imituodavo protestus, sėdėdami ant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų, nors ir nežinodami tikslaus protesto tikslo, jautėsi „kieti“.
Vėliau autoritetais tapdavo vyresni žmonės, ne būtinai dėl jų pasiekimų, bet dėl išorinių ženklų - ilgų plaukų, „spyruokliuojančios eisenos“. Šis „beždžioniavimo periodas“ atspindi jaunatvišką norą atkartoti tai, kas atrodo įspūdinga. Tačiau atsirado ir tikri autoritetai. Pirmasis toks buvo režisierius Rimas Tuminas, sugebėjęs ne tik įkvėpti, bet ir suteikti pasitikėjimo, kad Andrius gali pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Alternatyvūs keliai ir atrastas malonumas: dailė, muzika ir improvizacija
Paklaustas, kur jį būtų nuvedęs kelias, jei ne vaidyba, Andrius pripažįsta, kad iki įstojimo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją rimtai apie tai negalvojo. Buvo etapas, kai norėjo tapti dailininku, įkvėptas Paulio Gauguino pavyzdžio, metėsi į tapybą. Net metus piešė planšete. Dabar jis vėl atrado pianino grojimą, kurio mokėsi muzikos mokykloje su nepatikimu. Septynerius metus tai buvo kančia, o dabar - didžiausias malonumas. Kitame gyvenime jis norėtų būti pianistas arba dirigentas, mat jį žavi galimybė „groti iš karto su daug instrumentų, su žmonėmis-instrumentais“.
Klasikinė muzika, anot Andriaus, „atsidaro“ su laiku ir reikalauja vidinės harmonijos. Anksčiau klasika jam nebuvo artima, tačiau dabar jis atranda Johanną Sebastianą Bachą ir kitus klasikinius kompozitorius kaip „kosmosą, kuris kartu ir paprastas, ir sudėtingas“. Grodamas jis jaučia „šiurpus“, patiria begalinį malonumą.
Žaismingumas ir improvizacija yra neatsiejama Andriaus asmenybės dalis. Jis visada mėgo „žaisti ir kvailioti“. Paauglystėje atsiradę kompleksai, patirti mokykloje, kartais reikalavo alkoholio, kad galėtų prajuokinti aplinkinius. Improvizacija tapo jo „alkoholio“ pakaitalu - būsena, kai paleidžiama kontrolė, kai negalvojama apie tai, kaip atrodysi. Improvizacija grąžino spontaniškumą ir pasitikėjimą, kad mintys ir jausmai randa savo žodžius. Vienas iš improvizacijos principų - „būti tuščia galva“.
Šis principas atsispindi ir jo pedagoginėje veikloje. Suvokdamas, kad mokykloje jam būdavo nuobodu, Andrius siekia, kad jo vedamos paskaitos ar seminarai būtų linksmi. „Kai rimti dalykai daromi linksmai, tada jie ir „įsėda“ į galvą“, - teigia jis. Tai įgyvendina jo siekį, nes žmonės po jo seminarų sako: „O, kaip greitai prabėgo laikas!“
„Pagauk kampą“ ir teatro ryšys: nesibaigiantis žaidimas
Kaip vienas iš improvizacijos Lietuvoje pradininkų, Andrius prisimena televizijos laidos „Pagauk kampą“ pradžią kaip labai smagų etapą. Jau tada jautė, kad taps populiarūs. Iš pradžių galvoję pasivadinti „Tuščiagalvių šou“, vėliau, persigalvoję, priėmė pavadinimą „Pagauk kampą“. Tuomet jie buvo neprofesionalai, o jų vertę kūrė gaivumas, skaistumas ir „darymas pro šalį“. Žinomumas atvėrė visas duris. Išėjęs iš projektų, Andrius svarstė, kada šis žinomumo etapas baigsis.
Tačiau net ir po daugelio metų teatras išlieka svarbus. Jis yra pasilikęs vienintelį vaidmenį Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Belaukiant Godo“, kuris gyvuoja daugiau nei dvidešimt metų. Estragono vaidmuo jam - tarsi „su teatru likusi bambagyslė, kurios nesinori nukirpti“. Spektaklis, nors ir rodomas retai, leidžia jam susitikti su kolegomis, bendrakursiais ir pajusti, kad laikas scenoje tarsi sustoja. Spektaklio erdvė ir absurdas leidžia į jį „daug ką sudėti“, kurti potekstes. Samuelio Becketto pjesės supratimas nebuvo lengvas - pirmą kartą perskaitęs ją tik iš penkto karto, jis ilgai nesuprato, apie ką ji. Tačiau per dvidešimt metų, nuolat gyvendamas spektakliu, keitėsi jo santykis su pjese ir herojais.
Žingeidumas ir gamtos atradimas: nuo didmiesčių iki Nidos ramybės
Andrius save apibūdina ne tiek kaip smalsų, kiek kaip „žingeidų“ - geidžiantį žinių, kad augtų ir matytų pasaulį kitu kampu. Žingeidumas atsirado mokantis aktorinio meno, nes iki tol buvo perskaitęs vos dvi knygas. Jam svarbu įsisavinti žinias, kad plėstųsi jo komforto zona.
Ryšys su gamta taip pat atsirado palaipsniui. Anksčiau jį traukė didmiesčiai, svajojo apie Niujorką. Tačiau laikui bėgant gamta ėmė traukti vis labiau, ir dabar jis nenorėtų gyventi didmiestyje. Nida jam - ypatinga, magiška vieta. Kuršių nerija, kaip vienas naujausių darinių Europoje, jam „atsidarė“ panašiai kaip ir muzika. Anksčiau jo interesus sudarė vakarėliai ir koncertai, o dabar rūpi paukščiai. Jis supranta režisierių Gintarą Varną, domintisį paukščių įvairove, nes tai yra „gėris“. Gamtoje jis atranda nematomas vibracijas, kurios keičia jo paties vibraciją, natūraliai atpalaiduoja ir mažina stresą. Netgi Antano Baranausko „Anykščių šilelis“, kuris anksčiau atrodė neįdomus, dabar sukelia ašaras, kai jis skaito eilutes apie lietuvio ašarą miške, nesusijusią su niekuo konkrečiu, o tiesiog su susiliejimu su gamtos tyrumu. Vilniaus vibracija jam sukelia įtampą, todėl ilgiau pabuvęs mieste, nori sprukti atgal į gamtą.
Bambagyslės simbolika: šaknys, asmenybė ir egzistencija
Sapnas apie bambagyslę, anot pateiktos informacijos, atspindi asmens šaknis, asmenybę ir egzistenciją. Jis gali simbolizuoti laimę, meilės santykius ir teigiamus pokyčius. Bambagyslės dingimas ar nebuvimas sapne gali rodyti, kad reikia labiau rūpintis savo poreikiais. Judanti ar auganti bamba gali pranašauti finansinę sėkmę. Kraujas, tekantis iš bambos, simbolizuoja jaunystę, atgimimą ir atsinaujinimą. Dvi bambos rodo dvi naujas galimybes, o bambos auskaras - gilų ryšį su motina. Ši simbolika, nors ir pateikiama kaip sapnų aiškinimas, gali būti interpretuojama ir kaip metafora Andriaus Žebrausko gyvenimo kelionei - nuolatiniam ryšiui su savo šaknimis, asmenybės augimui ir naujų galimybių atradimui. Jo, kaip menininko ir žmogaus, kelionė yra tarsi nuolatinis bambagyslės simbolikos tyrinėjimas, atskleidžiantis giliausius jo esmės sluoksnius.
Aktorius A .Žiurauskas apie lėlių teatrą, stereotipus ir R. Karbauskį
tags: #cordone #ombelicale #nel #sogno