Dirbtinis apvaisinimas, nors ir suteikiantis viltį nevaisingoms poroms susilaukti vaikų, atveria sudėtingų bioetinių klausimų ratą, susijusį su žmogaus gyvybės pradžia, embrionų likimu ir pačių procedūrų poveikiu žmogaus orumui. Šiame straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai bioetikos aspektai, susiję su dirbtiniu apvaisinimu, remiantis ne tik Bažnyčios mokymu, bet ir moksliniais tyrimais bei visuomenės nuomone.
Žmogaus Orumas Nuo Pat Prasidėjimo
Vienas iš fundamentalių bioetikos principų yra kiekvieno žmogaus orumo pripažinimas nuo pat jo gyvybės prasidėjimo iki natūralios mirties. Šis principas remiasi įsitikinimu, kad žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama, todėl jai turi būti rodoma besąlygiška pagarba. Bažnyčios magisteriumas nuolat pabrėžia šį principą savo pareiškimuose, siekdamas paaiškinti ir išspręsti moralinius klausimus, kylančius dėl biomedicininių tyrimų ir technologijų.
Instrukcijoje "Donum Vitae" aiškiai nurodoma, kad pradėtam žmogiškajam vaisiui nuo pat pirmojo jo egzistencijos momento, t. y. nuo tada, kai susiformuoja zigota, turi būti rodytina besąlygiška pagarba, morališkai derama žmogui kaip kūno ir dvasios visumai. Šis etinis principas, kurį protas geba suvokti kaip teisingą ir atitinkantį prigimtinį moralinį įstatymą, turėtų būti visų šios srities įstatymų pagrindas. Nors dvasinės sielos neįmanoma stebėti eksperimentiškai, mokslo išvados dėl žmogaus embriono yra vertinga nuoroda, leidžianti suprasti, kad naudojantis protu įmanoma įžvelgti asmens buvimą žmogaus gyvybės pirmojo pasirodymo momentu. Žmogaus tikrovė visą jo gyvenimo tarpsnį, iki ir po gimimo, neleidžia mums postuluoti nei prigimties pokyčio, nei moralinės vertės laipsniškumo, nes jai būdingas visas antropologinis bei etinis statusas.
Šiandienos diskusijose bioetika, kaip tarpdisciplininė sritis, nagrinėja biomedicinos mokslų ir technologijų etinius, filosofinius, teisinius ir socialinius-kultūrinius aspektus. Ji apima žmogaus teisių ir orumo apsaugą sveikatos priežiūros srityje, biotechnologijų intervencijų į gyvuosius organizmus ribų nustatymą ir ekologijos etiką. Bioetika gali būti plėtojama kaip biomedicinos mokslų politika, vykdoma įvairių organizacijų, įskaitant bioetikos komitetus, ir kaip mokslas, vienijantis įvairių humanitarinių mokslų atstovus - filosofus, sociologus ir kitus - kurie analizuoja ir pateikia etiniu požiūriu svarbių sąvokų, tokių kaip „asmuo“, „žmogaus gyvybės pradžia“, „mirtis“, „sveikata ir liga“, „tinkama sveikatos priežiūra“, interpretacijas, lemiančias daugelio bioetikos problemų sprendimą.
Bioetika nagrinėja daugybę sudėtingų klausimų: klonavimą (ypač žmogaus), žmogaus embriono kamieninių ląstelių tyrimus, nėštumo nutraukimą, dirbtinį apvaisinimą, biomedicininius eksperimentus su žmonėmis, žmogaus audinių ir organų transplantaciją, organizmų genetinės modifikacijos etinius aspektus, medikų ir pacientų santykių etiką, eutanaziją, socialinį teisingumą, ypač kalbant apie nepakankamų išteklių (transplantuojamų organų, brangių medicininių procedūrų, vaistų kvotų) skirstymą. Sprendžiant medikų ir pacientų santykių etikos problemas, paternalistinį paciento valios nepaisymą, būdingą tradicinei hipokratinei medicinos etikai, vis dažniau keičia informuoto (apie jo sveikatos būklę ir gydymą) asmens sutikimo nuostata. Remiantis ja, paciento valia nepaisoma tik tada, kai medikai abejoja paciento kompetencija spręsti apie savo sveikatos būklę.
Žmogaus audinių ir organų transplantacija susijusi su organų paėmimo iš gyvųjų ir mirusiųjų, žmogaus mirties momento nustatymo ir organų paskirstymo etiniais, filosofiniais klausimais. Žmogaus embriono kamieninių ląstelių tyrimai vertinami prieštaringai: nauji gydymo būdai gali padėti išgydyti daugelį nepagydomų ligų, tačiau kyla panaudotų žmogaus embrionų žūties problema. Ypač svarbu teisiškai reglamentuoti biomedicinos eksperimentus su žmonėmis; tai lemia ir istorinė patirtis - per Antrąjį pasaulinį karą nacių vykdyti eksperimentai su žmonėmis. Teisiniais dokumentais griežtai reglamentuojamas klonavimas (1997 m. uždraustas Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1998 m. Europos Tarybos Bioetikos komiteto protokolu - Europos Tarybos šalyse). Kiti svarbūs bioetikos tarptautiniai dokumentai apima 1997 m. priimtą UNESCO Bioetikos komiteto Visuotinę žmogaus genomo ir žmogaus teisių apsaugos deklaraciją, Europos Tarybos Bioetikos komiteto Žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją (Lietuva ratifikavo 2002 m.); konvenciją papildo du protokolai, reglamentuojantys žmogaus klonavimą, organų bei audinių transplantaciją.
Europos Tarybos Bioetikos komitetas rengia dokumentus, susijusius su žmogaus vaisiaus ir embriono apsauga, biomedicinos eksperimentais su žmonėmis, žmogaus genomo, ksenotransplantacijos (gyvūnų audinių ir organų persodinimo žmogui), biomedicinos tyrimų su asmens duomenimis ir biologine medžiaga klausimais. Prie Europos Komisijos veikia Europos mokslo ir naujųjų technologijų etikos grupė, rengianti rekomendacijas įvairiais mokslo ir biotechnologijų taikymo etikos klausimais (genų terapijos, prenatalinės diagnostikos, klonavimo, žmogaus audinių banko, žmogaus embriono ir kamieninių ląstelių tyrimų).
Bioetikos ištakomis galima laikyti tradicinę medicinos etiką, siejamą su Hipokrato medicinos mokyklos vardu. Pirmą kartą bioetikos sąvoką 20-ojo amžiaus 7-ajame dešimtmetyje pavartojo V. R. Potteris (JAV), kuris nurodė technologijų progreso etinius prieštaravimus ir dėl jo atsirandančią grėsmę žmonijos išlikimui. Mokslininkai, pasitelkę kamienines ląsteles, laboratorijoje sukūrė žmogaus embriono modelius. Tai sukėlė tikrą proveržį mokslo pasaulyje: manoma, kad tokie tyrimai gali padėti išaiškinti ankstyvų persileidimų priežastis ir unikalius žmogaus vystymosi aspektus. Kartu tai neatsiejama nuo daugybės etinių ir moralinių klausimų, be to, neaišku, kaip tokius tyrimus sureguliuoti teisiškai. Apie sintetinius žmogaus embrionus ir tolesnę tyrimų šioje srityje ateitį kalba VU profesorė genetikė Sonata Jarmalaitė ir Lietuvos bioetikos komiteto direktorė Asta Čekanauskaitė.
Bioetikoje iškylantys sunkumai susiję su klaidingomis žmogaus gyvybės atsiradimo sampratomis. Deja, akivaizdūs mokslo faktai yra interpretuojami taip, kad būtų lengviau manipuliuoti su žmogaus gyvybe. Tačiau akivaizdi tiesa yra ta, kad jei paprastas žmogus nepripažįsta žmogaus atsiradimo fakto nuo jo prasidėjimo momento, jis gali to ir nesuprasti, bet jei tai teigia gydytojas - jis meluoja ir, deja, tai daro iš suinteresuotumo. Todėl yra svarbu ieškoti argumentų, padedančių įrodyti ir įsitikinti tiesa, kad asmuo atsiranda nuo prasidėjimo momento.
Yra keletas skirtingų požiūrių į tai, kas yra „asmuo“:
- Asmuo - tai statusas, suteiktas kitų. Šią teoriją palaiko Pierre de Locht. Jis teigia, kad žmogaus vaisius laikomas asmeniu tik tada, kai jo tėvai suteikia jam tą asmens statusą ir patys pripažįsta vaisių kaip asmenį. Tai, žinoma, kelia klausimų, nes vaisius gali būti pripažįstamas asmeniu tik tėvo arba motinos, todėl kyla klausimas, kaip jį tada vadinti? Išeitų, kad „asmenį” sudaro kažkas, kas yra duota žmogaus. Mary Warnock taip pat palaiko šią teoriją, sakydama, jog terminas „asmuo” nėra biologinis terminas, o labiau juridinis, todėl turi būti kažkokie kriterijai, padedantys kokią nors būtybę pavadinti asmeniu.
- Asmuo - bruožas, apspręstas vystymosi. Michael Tooley teigia, kad būti žmogumi dar nereiškia būti asmeniu, kadangi ne visi atitinka asmeniui būdingus kriterijus. Tačiau Germain Grisez aiškiai pasisako, kad „asmens statusas” nėra įsigyjamas dalykas ar kieno nors kito suteikiamas. Jis pasinaudoja kasdiene kalba, kurioje paprastai sakoma „žmonės”, tačiau taip sakoma ir apie vyrą, moterį ar vaiką. Tarptautiniuose žodynuose (Webster’s Third International Dictionary; Oxford English Dictionary) terminas „asmuo” naudojamas gyvam žmogiškam individui apibrėžti. Kai kalbama apie suaugusį žmogų, šis terminas „asmuo” taikomas tiesiog spontaniškai, nes tai yra jo būties bruožas.
- Asmuo - tik sąmoninga būtybė. Tai yra dualistinė pažiūra, tačiau labai paplitusi. Ją vysto minėtas Tooley ir Joseph Fletcher. Pagal juos asmuo yra tik sąmoningas subjektas, suvokiantis save ir gebantis bendrauti su kitais. Pagal juos išeitų, kad kūnas ir kūno gyvybė yra kažkas subpersonalaus, tik biologiška ir tik kaip instrumentas asmeniui.
- Asmuo - priklausomai nuo jutimo organų ir smegenų išsivystymo. Šios teorijos šalininkai atmeta dualizmą, bet teigia, kad žmogaus embrionas savo pradinėse stadijose negali būti vadinamas „asmeniu”, nes tai priklauso nuo jutimo organų ir smegenų išsivystymo. Jie pripažįsta, jog tai yra esminė savybė (jau esanti), o ne įsigyjama savybė (iš šalies). Pagal juos embrionas esmingai pasikeičia iš „prieš-asmeninės” būtybės į „asmenį”. Tačiau šiandien traktuojama, jog žmogus yra miręs, kai visos jo galvos smegenų funkcijos išnyksta, tai kodėl, gali kas nors paklausti, yra klaidinga galvoti, jog „asmuo” atsiranda tada, kai išsivysto smegenys? Germain Grisez atsako, jog tai neteisinga, nes tai yra tik faktų iškraipymas. Taip pat negalime teigti, jog ankstyvose stadijose embrionas „nėra panašus į žmogų”.
- Asmenys susiformuoja 2 savaitės po apvaisinimo. Ši teorija yra paplitusi dėl dvynių atsiradimo fenomeno. Ją gina Norbert Ford. Šios teorijos esmė yra ta, kad ankstyvoje vystymosi stadijoje embriono (kai kas vadina pre-embrionu) dar prieš implantaciją ląstelės yra totipotencialios, t. y. kiekviena ląstelė gali tapti atskiru individualu. Pagal Fordą zigota yra genetiškai ir biologiškai žmogiška, visiškai skiriasi nuo tėvų, bet dar nėra ontologiškai atskiras žmogiškas individas, o greičiau individų kolonija, kur kiekviena ląstelė yra pajėgi išsivystyti į atskirą žmogišką individą, kadangi yra galimybė, kad dvyniai gali išsivystyti iš vieno embriono dar prieš implantaciją (paprastai 14 d.). Tačiau yra įrodyta, kad 35 % monozigotinių dvynių atsiranda dalijantis blastomeroms anksčiau nei 14 d. Monozigotiniai dvyniai atsiranda 1:270. Kas apsprendžia dalijimąsi, nėra žinoma. Germain Grizes teigia, kad žmogiška zigota nėra potencialus asmuo, kuris gali išsivystyti į tikrą asmenį (jei viskas klostysis gerai). Zigota yra tikras asmuo, kuris turi žmogišką potencialą ir visada išliks tas pats individualus asmuo. Biologiniai faktai patvirtina, jog apvaisinimo metu mes jau turime žmogų. Tai nereiškia, kad jis ar ji kada nors taps žmogumi - jis ar ji jau yra žmogus. Tačiau išlieka filosofinis klausimas, ar tas žmogus savo pradinėse užuomazgose yra asmuo? Tačiau negalime daryti skirtumo tarp žmogaus ir asmens. Toks skirstymas yra dirbtinis ir sąmoningas, nes patogu sakyti, kad negimęs žmogus dar nėra asmuo, taigi jo nužudymas nebus nusikaltimas, nes tik asmenys turi teises; lygiai taip pat patogu sakyti, kad žmogus komos būsenoje jau nėra asmuo ir todėl jo nužudymas nėra nusikaltimas. Tačiau ar galima turėti asmenį, neturint žmogaus? Priešingai teigdami, mes nueisime prie Platono ar Dekarto kūno/sielos, sielos/kūno ar netgi kūno/kūno suskaldymo. Pagal Ashley ir Moraczewski aiškiausias įrodymas, kad egzistuoja žmogiškas organizmas nuo pat pradžių, yra egzistavimas (Centrinės Kontrolės) organo, kuris padeda palaikyti homeostazę ir užtikrinti tolesnį embriono vystymąsi. Žinome, kad smegenys yra tas Centrinės Kontrolės Organas suaugusiame (subrendusiame) organizme, bet kol jų dar nėra, reiškia, kažkas atlieka jų funkcijas ir tai yra zigotos branduolys, naujas derinys, kuris atsiranda susiliejus spermatozoidui ir kiaušinėliui.
Santuokos ir Šeimos Svarba
Autentiškas žmogaus gyvybės ištakų kontekstas yra santuoka ir šeima, kur ji pradedama abipusę vyro ir moters meilę išreiškiančiu aktu. Santuoka, gyvuojanti visais laikais ir visose kultūrose, išties yra išmintingai ir apvaizdingai įsteigta Dievo Kūrėjo savo meilės kupinam planui tarp žmonių įgyvendinti. Vaisinga santuokine meile vyras ir moteris parodo, kad jų santuokinis gyvenimas tikrai kyla iš nuoširdaus, viešai ištarto, abipusiškai įgyvendinamo ir gyvybei visados atviro "taip". Prigimtinis dorovės įstatymas, sudarantis tikros asmenų ir tautų lygybės pripažinimo pagrindą, vertas būti pripažintas versme, iš kurios išplaukia ir sutuoktinių priedermė gimdyti vaikus.
Bažnyčia įsitikinusi, jog tai, kas žmogiška, tikėjimo ne tik priimama bei gerbiama, bet ir apvaloma, sukilninama ir ištobulinama. Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, apibūdino savo kūrinį kaip "labai gerą" ir vėliau prisiėmė jį savo Sūnuje. Įsikūnijimo slėpiniu Dievo Sūnus patvirtino žmogų sudarančių kūno ir sielos kilnumą. Tapdamas vienu iš mūsų, Sūnus leidžia mums tapti "Dievo vaikais", "dieviškosios prigimties dalininkais".
Proto reikalaujama pagarba individualiam žmogui šių tikėjimo tiesų dar labiau padidinama ir sustiprinama: tad matome, kad teigti kilnumą ir teigti žmogaus gyvybės kilnumą neprieštaringa. Ši vertė būdinga visiems be išimties. Kiekvienas žmogus visiškai gerbtinas tiesiog vien dėl to, kad egzistuoja. Biologine, psichologine ar edukacine raida ar su sveikata susijusiais kriterijais grindžiama diskriminacija žmogaus kilnumo atžvilgiu atmestina. Kiekviename savo egzistencijos tarpsnyje žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, atspindi "Dievo viengimio Sūnaus veidą".
Etiniai Nevaisingumo Gydymo Aspektai
Kalbant apie nevaisingumo gydymą, naujos medicininės technikos turėtų paisyti trijų pagrindinių dalykų: kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę ir fizinį vientisumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties; santuokos vienybės, t. y. abipusės pagarbos teisei santuokoje tapti tėvu ar motina tiktai kartu su kitu sutuoktiniu; žmogui būdingų lytiškumo vertybių, reikalaujančių, kad žmogaus asmens prokreacija būtų sutuoktinių meilei būdingo santuokinio akto vaisius.
Technikos, prisidedančios prie prokreacijos, neturi būti atmetamos vien remiantis tuo, kad jos dirbtinės. Kaip tokios, jos liudija medicinos meno galimybes. Vadovaujantis šiuo principu, atmestinos visos heterologinio dirbtinio apvaisinimo ir santuokinį aktą pamainančios homologinio dirbtinio apvaisinimo technikos. Kita vertus, technikos, kuriomis prisidedama prie santuokinio akto ir jo vaisingumo, yra leistinos. Gydytojas tarnauja asmenims ir žmogiškajai prokreacijai. Jam nesuteikta galia jais atsikratyti ar spręsti jų likimą. Technikos, kuriomis siekiama pašalinti natūralaus apvaisinimo kliūtis, kaip antai, hormoninis nevaisingumo gydymas, chirurginė operacija esant ribotai endometriozei, kiaušintakių deblokavimas ar jų chirurginis gydymas, neabejotinai leistinos. Visas šias technikas galima laikyti autentišku gydymu, nes, pašalinus nevaisingumą keliančią problemą, sutuoktinių pora geba atlikti santuokinius aktus, pasibaigiančius pradėjimu be gydytojo tiesioginio kišimosi į patį aktą. Siekiant padėti daugybei vaikų turėti trokštančių nevaisingų porų, skatintinas ir atitinkamais įstatymais palengvintinas įvaikinimas, idant kuo daugiau tėvų, neturinčių vaikų, įgytų namus, prisidedančius prie jų žmogiškojo brendimo.
Problemos, Susijusios su In Vitro Apvaisinimu
Tai, kad in vitro procesas labai dažnai susijęs su sąmoningu embrionų naikinimu, pažymėta jau instrukcijoje "Donum Vitae". Būta balsų, tvirtinusių, jog taip yra dėl kol kas kiek netobulų technikų. Tiesa, kad maždaug trečdaliui moterų, pasinaudojusių dirbtine prokreacija, pavyko susilaukti kūdikio. Tačiau būtina pripažinti, jog, turint prieš akis visų pagamintų embrionų ir galiausiai gimusiųjų santykį, paaukotų embrionų yra itin daug. In vitro apvaisinimo praktikuotojai šias netektis laiko kaina, mokėtina už teigiamus rezultatus.
Dažnai prikišama, kad embrionai dažniausiai prarandami to sąmoningai nesiekiant arba kad tai išties nutinka prieš tėvų ir gydytojų valią. Sakoma, jog tokia rizika niekuo nesiskiria nuo natūralios prokreacijos keliamos rizikos, jog siekti pradėti naują gyvybę be jokios rizikos reikštų išvis nieko nedaryti, kad ji būtų perduota. Tiesa, kad embrionai in vitro apvaisinimo metu ne visada prarandami įsitraukusiems į procedūrą to norint. Trūkumų turinčių in vitro pagamintų embrionų atsikratoma tiesiogiai. Daugėja atvejų, kai poros, neturinčios vaisingumo problemų, naudojasi dirbtinėmis prokreacijos priemonėmis siekdamos savo atžalos genetinės atrankos.
Daugelyje šalių įprasta stimuliuoti ovuliaciją, kad būtų gauta kuo daugiau kiaušialąsčių, kurios tada apvaisinamos. Iš jų vienos perkeliamos į moters gimdą, tuo tarpu kitos užšaldomos, kad būtų panaudotos ateityje. Daugeriopo perkėlimo priežastis - padidinti tikimybę, kad bent vienas embrionas įsitvirtins gimdoje. Tad naudojantis šia technika embrionų įkeliama daugiau negu reikia vienam vaikui, numatant, kad kai kurie embrionai žus ir daugeriopo nėštumo nebus. Todėl daugeriopu embrionų perkėlimu suponuojamas grynai utilitarinis embrionų traktavimas. Nuostabą kelia tai, kad bet kurioje kitoje medicinos srityje įprastinė profesinė etika ir sveikatos apsaugos institucijos niekada neleistų taikyti medicininės procedūros, susijusios su tokia daugybe nesėkmių ir fatališkų atvejų.
Prokreacijos Atskyrimas Nuo Santuokinio Akto
Bažnyčia laikosi nuomonės, jog etiškai nepriimtina prokreaciją atsieti nuo santuokinio akto integraliai asmeninio konteksto: žmogaus prokreacija yra asmeninis vyro ir žmonos aktas, kurio niekas negali pamainyti. Bažnyčia pripažįsta, kad troškimas turėti vaiką yra teisėtas, ir supranta porų, besigrumiančių su vaisingumo problemomis, kančias. Tačiau toks troškimas neturėtų absoliučiai nustelbti kiekvieno žmogaus gyvybės kilnumo. Atrodo, jog kai kurie tyrinėtojai, neturėdami etinio atramos taško ir regėdami technologinėje pažangoje glūdinčias galimybes, iš tikrųjų pasiduoda grynai subjektyvių troškimų logikai ir šioje srityje tokiam stipriam ekonominiam spaudimui. Manipuliacijų žmogumi embrioniniame būvyje akivaizdoje būtina pakartoti, kad Dievo meilė nedaro skirtumo tarp negimusiojo, esančio motinos įsčiose, ir vaiko ar jaunuolio, suaugusio ar pagyvenusio žmogaus. Ji nedaro skirtumo, nes kiekviename iš jų mato savo paveikslo žymę.
Intracitoplazminė Sperματοzoido Injekcija (ICSI)
Tarp naujų dirbtinio apvaisinimo technikų ypatingą reikšmę pamažu įgijo intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI). Kaip ir apskritai in vitro apvaisinimas, kuris yra įvairių rūšių, taip ir ICSI pati savaime yra neleistina: ji visiškai perskiria prokreaciją ir santuokinį aktą. ICSI, tiesą sakant, vyksta "už poros kūnų dalyvaujant tretiesiems asmenims, kurių kompetencija ir techninė veikla lemia procedūros sėkmę. Taip apvaisinant embriono gyvybė ir tapatybė patikima gydytojų ir biologų galiai, technologijai vyraujant žmogaus asmens ištakų bei likimo atžvilgiu. Toks vyravimas pats savaime priešingas tėvų ir vaikų kilnumui ir lygybei. Pradėjimas in vitro yra techninės veiklos, kuriai tenka pagrindinis vaidmuo apvaisinant, vaisius.
Embrionų Užšaldymas ir Jų Likimas
Vienas iš metodų in vitro apvaisinimo technikų sėkmei padidinti yra mėginimų pagausinimas. Siekiant išvengti pakartotinio kiaušialąsčių iš moters kūno paėmimo, vienu metu paimamos kelios kiaušialąstės, ir po to gana daug in vitro pradėtų embrionų užšaldoma. Tada, jei iš pirmo karto pastoti nepavyktų, procedūrą galima būtų pakartoti arba papildomo nėštumo siekti vėliau. Didžioji dalis nepanaudotų embrionų lieka "našlaičiais". Jų tėvams jų nereikia, o kartais nebėra likę nė jokio tėvų pėdsako.
Turint prieš akis gausybę jau dabar egzistuojančių užšaldytų embrionų, kyla klausimas, ką su jais daryti. Vieni iš tų, kurie tokį klausimą kelia, nesuvokia jo etinio pobūdžio ir vadovaujasi kai kuriose šalyse priimtais įstatymais, reikalaujančiais iš užšaldymo centrų kartkartėmis ištuštinti savo talpyklas. Siūlymai panaudoti šiuos embrionus tyrimams ar ligų gydymui akivaizdžiai nepriimtini, nes embrionai tada traktuojami kaip vien "biologinė medžiaga" ir galiausiai sunaikinami.
Bioetikos Debatai Lietuvoje
Lietuvoje taip pat vyksta aktyvios diskusijos dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo. Seimo komitetuose svarstomas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) naujos redakcijos projektas, kuriuo siūloma susiaurinti negimusio kūdikio teisinę apsaugą. Nuo 1996 m. ši nuostata turėjo užtikrinti palankią aplinką vaikui visose jo vystymosi stadijose bei adekvačią pagalbą besilaukiančioms motinoms. Kartu ji leidžia kvestionuoti Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos nėštumo nutraukimo tvarkos ir kitokių intervencijų prenatalinėje stadijoje teisėtumą.
Seimo komitetai vėl pradėjo svarstyti Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą. Projekto pirminis variantas numato adekvačią gyvybės iki gimimo apsaugą: embrionų turi būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters gimdą; embrionų redukcija (sunaikinimas po įsodinimo į gimdą) draudžiama. Tačiau Vyriausybė pateikė išvadą, kurioje siūlo šių nuostatų atsisakyti ir leisti perteklinių embrionų kūrimą bei jų šaldymą, nes taip dirbtinio apvaisinimo procedūros esą būtų efektyvesnės. Deja, Vyriausybės siūlomas "efektyvumas" reikštų didelės dalies pradėtų žmogiškų gyvybių nutraukimą.
Seimo narių grupė taip pat pateikė Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto pataisas, paminančias pagarbos gyvybei principą. Apibendrinant šią iniciatyvą galima pasakyti, kad siūloma prioritetą teikti ne dirbtinio apvaisinimo būdu pradėto vaiko, bet nevaisingos poros interesams.