Italijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, nėštumo nutraukimo klausimas yra itin jautri ir dažnai aštrias diskusijas kelianti tema. Tai ne tik medicininė, bet ir giliai socialinė, etinė bei politinė problema, kurioje susiduria skirtingos ideologijos ir vertybės. Įstatymas, reglamentuojantis šią sritį, - 194-oji 1978 m. įstatymo redakcija, kurią daugelis laiko esminiu kultūriniu pokyčiu ir moterų pasirinkimo laisvės išraiška, - jau keturis dešimtmečius yra nuolatinio debato objektas. Nors įstatymas suteikia galimybę moterims nutraukti nėštumą per pirmąsias 90 dienų, jo praktinis įgyvendinimas susiduria su daugybe kliūčių, kurios verčia suabejoti, ar deklaruojama laisvė iš tiesų yra pasiekiama.
Įstatymo 194 istorija ir principai: revoliucija ir kompromisai
194-oji 1978 m. įstatymo redakcija, priimta po ilgų feministinio judėjimo ir politinių diskusijų, žymėjo reikšmingą poslinkį Italijos visuomenėje. Tai buvo ne tik teisinė norma, bet ir kultūrinis pareiškimas, pripažįstantis moters teisę į sąmoningą ir atsakingą šeimos planavimą. Įstatymas numato galimybę nutraukti nėštumą (IVG - Interruzione volontaria di gravidanza) per pirmuosius 90 nėštumo dienų, remiantis moters apsisprendimu, kad nėštumo tęsimas kelia pavojų jos fizinei ar psichinei sveikatai. Tai apima ir socialines, ekonomines, šeimos aplinkybes, taip pat situacijas, kai yra numatomų vaisiaus anomalijų ar apsigimimų. Svarbu paminėti, kad įstatymas taip pat numato galimybę nutraukti nėštumą po 90 dienų, tačiau tik esant ypatingoms aplinkybėms: kai nėštumo tęsimas kelia rimtą pavojų moters gyvybei ar jos fizinei ar psichinei sveikatai, arba kai diagnozuojamos sunkios vaisiaus patologijos, galinčios pakenkti motinos sveikatai.
Pasilikau gyventi Italijoje! O kas toliau?
Įstatymo 194 esmė slypi moters autonomijos pripažinime. Ji leidžia moteriai, sulaukusiai pilnametystės, kreiptis į gydytoją, kad šis išduotų dokumentą, patvirtinantį jos prašymą. Jei gydytojas nenustato skubios būklės, moteriai skiriamas septynių dienų "apgalvojimo" laikotarpis, po kurio ji gali tęsti procedūrą. Nors įstatymas įteisina abortą, jis taip pat siekia užkirsti kelią jo naudojimui kaip kontracepcijos priemonei, numatydamas konsultacijų ir informavimo paslaugas, pavyzdžiui, per šeimos konsultacinius centrus (consultori familiari).
Praktiniai sunkumai ir "medicininiu lobiu" virtęs abortas
Nors įstatymas 194 yra aiškus, jo įgyvendinimas praktikoje susiduria su dideliais iššūkiais. Vienas didžiausių trukdžių yra gydytojų sąžinės išvengimo teisė (obiezione di coscienza). Ši teisė, nors ir numatyta įstatyme, kai kuriuose regionuose ir ligoninėse pasiekė tokius mastus, kad praktiškai blokuoja priėjimą prie IVG paslaugų. Duomenys rodo, kad visoje Italijoje apie 70% ginekologų yra sąžinės vengėjai, o kai kuriuose regionuose šis skaičius siekia net 90%. Tai reiškia, kad moterys, ypač gyvenančios mažesniuose miestuose ar regionuose, kur medicininės įstaigos yra mažiau aprūpintos, gali susidurti su situacija, kai vienintelis ginekologas ar net visa ligoninė yra sudaryta tik iš sąžinės vengėjų. Tokiu atveju, norint nutraukti nėštumą, moterys priverstos ieškoti pagalbos kitose, kartais tolimose, struktūrose, ar net keliauti į užsienį.
Be to, nors įstatymas numato galimybę IVG atlikti tiek chirurginiu, tiek farmakologiniu būdu (naudojant RU486 ir misoprostolį), pastarasis metodas, laikomas mažiau invaziniu ir pigesniu, vis dar nėra plačiai prieinamas visoje šalyje. Kai kurios regioninės sveikatos tarnybos vis dar nenoriai taiko farmakologinį metodą ambulatoriškai ar konsultaciniuose centruose, nors tai numatyta 2020 m. ministerijos cirkuliaro. Dėl šių kliūčių, abortas Italijoje neretai tampa "medicininiu lobiu" - sunku pasiekiamu ir reikalaujančiu didelių pastangų.
Šeimos konsultaciniai centrai: daugiau nei tik abortų centrai
Šeimos konsultaciniai centrai (consultori familiari) Italijoje atlieka itin svarbią, bet dažnai nepakankamai įvertintą, vaidmenį. Įsteigti 1975 m. pagal įstatymą 405/1975, šie centrai buvo sukurti kaip vieta, kur moterys, jaunuoliai ir šeimos gali gauti nemokamą medicininę, psichologinę ir socialinę pagalbą. Nors jie dažnai siejami su nėštumo nutraukimo paslaugomis, jų veiklos spektras yra daug platesnis: jie teikia informaciją apie kontracepciją, lytiškai plintančias ligas, nėštumo priežiūrą, gimdymo pagalbą, maitinimą krūtimi, taip pat padeda atpažinti ir spręsti smurto, depresijos bei kitas problemas.
Tačiau ir šie centrai susiduria su rimtomis problemomis. Dėl nuolatinių biudžeto mažinimų ir socialinės gerovės sistemos apkarpymų, daugelis konsultacinių centrų yra nepakankamai finansuojami, trūksta personalo ir įrangos. Nuo 2007 m. iki 2019 m. Italijoje užsidarė apie 300 konsultacinių centrų. Kai kuriuose regionuose konsultacinių centrų skaičius yra gerokai mažesnis nei numatyta įstatymu, o tai dar labiau apsunkina priėjimą prie paslaugų. Neseniai kilo diskusija dėl "Pro-life" asociacijų įėjimo į konsultacinius centrus, kas sukėlė nerimą dėl galimo ideologinio spaudimo moterims.
Tarptautinė perspektyva ir Italijos ateitis
Italijos situacija nėra unikali. Visame pasaulyje vyksta intensyvios diskusijos dėl teisės į abortą. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, įtraukė teisę į abortą į savo Konstituciją, o kitos, kaip Ispanija, yra pažengusios įgyvendinant jaunimo teises. Tuo tarpu kitose šalyse, tokiose kaip Vokietija, abortas yra techniškai nelegalus, bet toleruojamas. Jungtinės Valstijos patyrė didelių pokyčių, kai Aukščiausiasis Teismas panaikino nacionalinę teisę į abortą, grąžindamas sprendimo teisę valstijoms.
Italijoje, nepaisant įstatymo 194 egzistavimo, moterys vis dar susiduria su sunkumais. Nors oficialūs duomenys rodo mažėjantį abortų skaičių, tai gali būti ne tik demografinių tendencijų, bet ir nepakankamo priėjimo prie saugių ir legalų paslaugų rezultatas. Daugiau nei 75% apklaustų italų yra už abortą, tačiau 90% jų mano, kad įstatymas 194 turėtų būti tobulinamas. Tai rodo, kad visuomenė supranta problemos sudėtingumą ir poreikį pokyčiams.
Kova už teisę į saugų ir prieinamą abortą Italijoje tęsiasi. Ji reikalauja ne tik teisinių pataisų, bet ir visuomenės mentaliteto pokyčių, didesnio finansavimo sveikatos apsaugos sistemai ir šeimos konsultaciniams centrams, bei nuolatinio dialogas tarp skirtingų požiūrių. Tik taip galima užtikrinti, kad moterys Italijoje turėtų realią, o ne tik deklaruojamą, pasirinkimo laisvę savo gyvenimo ir kūno atžvilgiu.