"Taip būna tik filmuose", - perskaičius iškyla pirmoji mintis. Tačiau kartais gyvenimas mums pateikia staigmenų, kurių net knygos neaprašo. Brigitos sūnaus gimdymo istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo nereali, tačiau ji tėra viena iš daugelio, iliustruojančių, kaip netikėtai ir neįprastai gali įvykti gimdymas. Nors dauguma moterų gimdo ligoninėse ar gimdymo namuose, kartais gyvenimas pateikia netikėtumų, ir kūdikis gimsta netradicinėje vietoje, pavyzdžiui, automobilyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime keletą tokių istorijų, atskleisdami tiek streso, tiek ramybės akimirkas, ir išryškindami profesionalios medicininės pagalbos svarbą.
Brigitos istorija: gimdymas automobilyje Mišelyje
Pradėkime nuo pradžių, kai būdama 17-kos metų Brigita sutiko žavų 16-kos metų vaikiną. Nors buvo dar visai jauni, bet tiesiog "prilipo" vienas prie kito, nereikėjo jokių siūlymų draugauti ir pan., tiesiog nuo susipažinimo pradėjo susitikinėti bene kasdien. Po trejų metų pradėjo svajoti apie vestuves, bet puikiai žinojo, jog neturi tam nei lėšų, nei sąlygų kartu gyventi. Abu buvo studentai. Tąkart susitaikė, kad dar mažiausiai tris - ketverius metelius teks palaukti, bet po pusmečio pasijuto nėščia.
Tada su tėvelių pagalba iškėlė taip svajotas vestuves, susilaukė dukrytės ir, regis, laimingai, ramiai gyveno. Visada kalbėdavo, kad norėtų dviejų vaikiukų, bet niekada neapsitarė, kada jau norės antrojo. Vyras vis juokais užsimindavo, kad visai smagu būtų vienas po kito vaikeliai, bet ji dar studijavo, todėl įkyriai tos minties jai nepiršo. Brigita vis dažniau pagaudavo save begalvojanti apie antrą atžalą ir vieną vakarą nusprendė vyrui apie tai užsiminti, lyg tarp kitko. Jos didžiulei nuostabai jis pasakė, kad jau kuris laikas apie tai rimtai mąsto, bet nieko jai nesakė, nes žinojo, kad ketino pirmiausia pasibaigti mokslus.
Tą vakarą nusprendė, jog būtų patogiau gimdyti vasarą (pirmą dukrą gimdė vėlyvą rudenį), kai išsilaikys egzaminus ir galės gimdyti. Kadangi buvo rugsėjo vidurys, paskaičiavo, kad pats laikas kviesti gandrus. Gandrų sulaukė po kelių savaičių, tik tuomet to dar nežinojo.
Nėštumas nebuvo lengvas. Nuolat gulėjo ligoninėje dėl gresiančio persileidimo, o vėliau dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo. Per visą laukimą ligoninėse gulėjo šešis kartus. Net namo išrašydavo su sąrėmiais, nes nepadėdavo jokie vaistukai, o jų gėrė tikrai daug. Pamažu priprato prie nuolatinių sąrėmių. Būdavo, prabunda naktį nuo labai didelių skausmų. Suvokdavo, kad tai sąrėmiai ir skaičiuoja kokias tris valandas. Kai jau sąrėmiai būna kas dvi, tris minutes, skambina mamai ir sako, kad greičiausiai tuoj atvyks ir atveš dukrytę, nes važiuos į gimdymo namus. Po skambučio sąrėmiai kaip niekur nieko dingsta: ramu, nieko neskauda. Tai kartojosi nuolat, kokius du, tris mėnesius.
Vieną rytą eilinį kartą atsikėlė su sąrėmiais. Paskaičiavo - kas 12 min. Nekreipė dėmesio. Tą dieną ketino važiuoti į Vilnių, nuvežti anytą į oro uostą, vyras vakare turėjo eiti į darbą, o ji su dukryte planavo važiuoti pas savo mamą švęsti jos gimtadienio. Nieko neįtardami nuvažiavo į Vilnių.
Kelionėje sau tyliai žymėjosi sąrėmių dažnumą, jie buvo reguliarūs - kas 12-10 minučių, bet ji vis tiek nekreipė dėmesio, nes jai tai buvo įprasta. Kai jau važiavo į Kauną, vakarop, sąrėmiai kartojosi kas 7 minutes. Tada grįžę dar užsuko į turgelį gėlių mamai ir važiavo namo. 5 val. vakare išsipuošė su 2,5 metukų dukryte, išleido vyrą į darbą, o pačios nuvažiavo pas mamą švęsti.
Tiesa, noro jau nebuvo jokio, nes kankino sąrėmių skausmai kas 7 minutes. Tačiau ji buvo kantri skausmui, be to, per kelis mėnesius jau priprato prie jo, ir nors jis ją labai vargino, priėmė tai kaip natūralų dalyką, žinodama, kad kitaip nebus. Pas mamą gimtadienyje pakankamai linksmai bendravo su puotautojais, niekam nieko nesakė apie savo skausmus, nes netikėjo, kad jau gimdys. Nenorėjo gadinti šventinės nuotaikos mamai ir jos svečiams. Vienu metu suvokė, kad skausmai jau pasiekė tą ribą, kai nebegali ramiai išsėdėti, o ir veido mimika pasikeičia kenčiant, nes keli svečiai paklausė, ar jai viskas gerai. Atsakė, kad skauda nugarą ir šiek tiek spazmuoja gimda. 9.30 atsisveikino su visais svečiais, tėvais ir nuvažiavo namo ilsėtis.
Grįžo namo, vyras darbe, tad prisėdo prie kompiuterio, eilinį kartą forume pasiguodė liepinukėms, kad gimdo. Aišku, jos tai priėmė nerimtai, nes jau buvo pripratusios prie jos sąrėmių. Dukrytė kaip tyčia pradėjo namuose šėlti ir nėjo miegoti. Kol sėdėjo prie kompiuterio, skausmai buvo pakenčiami ir kartojosi kas keturias - penkias minutes, bet dukrytė tiek įsišėlo, kad nusprendė nueiti nuraminti, nuprausti ir paguldyti.
Kai atsistojo, pajuto, jog pilvo apačioje viską beprotiškai veržia. Atsisveikino su forumietėmis, pasakė, kad veža dukrytę pas mamą ir važiuoja į klinikas. Paskambino vyrui ir pasakė, kad kviestų taksi ir važiuotų iš darbo tiesiai į ligoninę.
Buvo 10.30 vakaro. Susidėjo gimdymo kraitelį, paskambinusi mamai įspėjo, kad atveža dukrytę ir važiuoja į ligoninę. Atžala, kaip tyčia, ožiuojasi ir aiškina, kad jai netinka kedai prie suknytės. Sunku įsivaizduoti, kiek reikėjo kantrybės ją aprengti, jaučiant sąrėmius kas tris minutes. Šiaip ne taip apsirengė, pasiėmė savo nemažą gimdymo rankinę ir išėjo į lauką link automobilio, nes jautė, kad viskas vyksta kosminiu greičiu, ir ji greičiau nuvažiuos į klinikas pati, nei kad lauks greitosios.
Dar pabandė įkelti dukrytę į automobilio kėdutę, bet per skausmus jau nesugebėjo ir padėjo tiesiog ant galinės sėdynės. Dukrytė visą kelią iki jos mamos kartojo, kad ji labai negera, jog jos neprisegė ir kad jai bus “popa” kaip tai mergytei reklamoje… Sąrėmiai buvo kas dvi minutes. Jiems užėjus, sustodavo, įsijungdavo avarinius žibintus ir prakęsdavo. Būtų važiavusi, bet kažkodėl "išjungdavo" kojas ir negalėjo spausti pedalo. Kol nuvažiavo iki mamos, sustojo keturis kartus, nors tėvai gyvena vos už kelių kilometrų. Kai jau buvo šalia, paskambino tėčiui ir paprašė, jog nusileistų liftu ir paimtų dukrytę iš mašinos, nes jai labai skauda ir ji jos nebegali atvesti. Dukrytę paliko 23.10 ir pajudėjo link klinikų.
Jeigu kam nors kyla klausimas, kodėl vairavo pati, atsakymas paprastas: visi šventė mamos gimtadienį ir jau buvo vartoję alkoholio bei linksmai laukė vidurnakčio, kada galės sudainuoti “ilgiausių metų”.
Kol nuvažiavo iki Kauno medicinos universiteto klinikos (KMUK), sustojo dar keturis kartus. Važiuojant skauda, bet ir ima juokas. Viršijo greitį ir vis galvojo, kas būtų, jeigu sustabdytų policija, kažin ar patikėtų gimdymo versija. Beje, sąrėmiai jau kartojosi kas dvi - vieną minutes. Privažiavo prie klinikų sargo, vartai uždaryti. Sąrėmis. Kenčia ir mato, kad sargas įtartinai į ją žiūri, laukdamas, kol ateis iki jo ir pasakys, ko atvyko - tik tada jis jai atidarys vartus. Skauda be proto, bet kitos išeities neturi. Jau 23.30. Šiaip ne taip "prišliaužė" iki sargo. Jis klausia, ko atvyko. Sako: “Gimdyti”. Iš pradžių jis dar bando šypsotis, bet tuo metu jai sąrėmis ir tikriausiai jos veido mimika pasikeičia. Ji atsiremia į sargo būdelės palangę ir kantriai bei tyliai kenčia. Sargas dar paklausia automobilio numerio. Pasako tik raides, nes per skausmus nesugeba prisiminti skaičių.
Vyrukas dar spėja apgailestauti, kad jai skauda, bet tas jau buvo nebeįdomu, ji nuėjo link automobilio. Pagaliau atsidaro vartai. Nuvažiavo prie akušerinio skyriaus. Automobilyje pakentėjo dar kelis sąrėmius, pasiėmė savo gimdymui skirtą didžiąją rankinę ir nuėjo prie durų. Budinti klausia, ko ji nori. Pasako, kad gimdo. Tačiau ji nė negalvoja jos įleisti, sako, kad ji ne čia atvažiavo, reikia važiuoti į priimamąjį. Sąrėmis. Ką darys, jai jau taip skauda, ir sąrėmiai kankina tiesiog nuolat, kad ji klusniai paima savo rankinę nuo žemės ir važiuoja iš kitos pastato pusės - ten priimamasis.
Kai pamato tą privažiavimą, suvokia, kad tai per siauras keliukas, kad galėtų ten palikti automobilį. Privažiuoja. Sąrėmis. Atsidaro duris. Ateina budinti. Praneša, kad tuoj gimdys, bet palieka savo rankinę, eina pastatyti automobilį tolėliau ir grįžta gimdyti. Budinti tikriausiai pamanė, kad ji išprotėjo. Palikusi rankinę nuvažiuoja į aikštelę ir grįžta į priimamąjį. Visą tą laiką sąrėmiai kartojasi kas minutę. Kai užeina į priimamąjį, budinti bando pildyti dokumentus, o ji jai aiškina, kad jau gimdo. Kai užeina sąrėmis, arba įsiremia į sieną, arba tiesiog kenčia ant kėdės. Budinti paprašo jos dokumentų, nes neva negali nieko su ja daryti. Negali priimti be jų… Ji jai dar bando aiškinti, kad tuoj stums, bet mato, kad tai ilgai užtruks, tad greitai išlekia iš priimamojo, nueina iki automobilio per sąrėmius prasėdi ant žolės ir grįžta.
Tuo metu atvažiuoja vyras į priimamąjį. Ateina akušerė ir matydama ją, neleidžia baigti pildyti dokumentų, paduoda drabužius persirengti, nuveda į gimdyklą, pakeliui dar nuolat per sąrėmius jai masažuoja nugarą. Gimdykloje atsigulė į gimdymo lovą, tuo metu buvo apie 23.50. Vyras nuolat buvo šalia. Stangintis jau norėjo seniai, bet gydytoja neleido.
Praktiškai vos spėjo užsidėti pirštines ir ji pasakė, kad jau nebegali laikyti vaikelio, nes jaučia, kaip jis pats eina gimdymo takais. Tada užgimsta jų sūnelis. Laikas - 00.16. Dieve, kaip ji džiaugėsi, kad pagaliau viskas. Baigėsi jos sąrėmių naktys, ir pagaliau jau su mažiuku važiuos namo. Deja, deja… Vienas kelias pasibaigė, bet prasidėjo kitas. Mažiukas smarkiai neišnešiotas. Pagimdė 00.16, išgirdo mažiuko verksmą ir apsidžiaugė, kad viskas gerai, bet net nespėjo pamatyti deramai vaikelio, jį išvežė į reanimaciją. Mane dar apžiūrėjo, užgimė placenta. Labai džiaugėsi, kad neplyšo, nes jos gimdymo takai labai siauri, tačiau ačiū akušerei, kurios dabar net vardo ar pavardės nežino. Pirmą mergytę gimdydama plyšo, tad iš karto po gimdymo teko kentėti siuvimą be nuskausminimo…
Dabar apėmė toks tuštumo jausmas. Pasižiūrėjo į pilvelį, o jo nėra… Keistai jautėsi. Tik po kurio laiko atsikvošėjo ir suvokė, kad gimdykloje yra vieni du. Tyla… Ji garsiai su savimi kalbėjosi. Kodėl niekas nieko nepaaiškina, kodėl visi dingo, kur jos vaikelis? Ta valanda buvo ilgiausia jos gyvenime. Vyras bandė raminti, nors ir pats buvo labai sutrikęs. Jos akyse ašaros. Kad nors kažkiek nukreiptų mintis ir nepanikuotų, paskambino mamai ir pasakė, kad jau turi sūnelį. Kai paklausė, kokia jo būklė, nieko konkrečiai neatsakė, nes juk ir pati dar nieko nežinojo.
Taip pat žr. Kai dar kurį laiką nesulaukė jokių žinių apie vaikutį, vyras neiškentęs pats nuėjo į reanimaciją. Ten su telefonu nufotografavo jų mažiuką ir sutiko gydytoją. Į jo klausimą grubiai atsako, jog vaikui negerai, dėl to jis reanimacijoje. Su tokiomis žiniomis ir grįžo pas ją. Neįmanoma papasakoti, kokios mintys lenda į galvą ir kiek kartų save raminosi bei tikino, kad viskas turi būti gerai. Ateina akušerė į gimdyklą pas ją. Vyras jai prieš tai dar parodė mažiuko nuotraukytes. Paklausė, kaip laikosi jų vaikelis. Pirmiausia pasakė, kad jis mažuliukas, tik 1880 g ir 44 cm (Dieve, net širdis suspurdėjo, nes tokio vaiko neįsivaizdavo), paskui ji, kaltindama ją, pasakė, jog labai blogai, kad neatvažiavo anksčiau į ligoninę, esą prieš mėnesį ar prieš kelias savaites turėjo būti ligoninėje, ir ten turėjo subrandinti vaikučiui plaučiukus.
Ji jai paaiškino, kad ligoninėje gulėjo nuo pat pastojimo iki dabar apie septynis kartus, kad prieš nepilną savaitę ją paleido namo iš Kauno antrosios ligoninės ir pasakė, kad išnešios vaikelį mažiausiai iki 36 savaičių. Apie jokius plaučių brandinimus niekas nekalbėjo. O gulėjo ji ir Kauno antroje ligoninėje, ir Mažylio gimdymo namuose. Pasijuto kalta dėl to, dėl ko neturėtų. Ne jos kompetencijoje žinoti, kokius vaistus reikia suleisti, kad subręstų plaučiai. Na, pagaliau dabar tai jau nebesvarbu. Paprašė akušerės atvirai pasakyti, kokios vaiko prognozės, tai ji liūdnai pasakė, kad labai negerai, jog plaučiai nesubrendę, galima tikėtis visokių pasekmių, net ir pačių baisiausių. Bandė save raminti ir nepasiduoti isterijai. Pasakė, kad vaikas privalo būti stiprus ir ji tiki, kad viskas bus gerai. Privalo mąstyti optimistiškai, nes tokios mintys prišaukia sėkmę. Mintyse pasimeldė, paprašė Dievulėlio, kad geriau jau jai tą vaikelio skausmą perduotų, kad tik jis stiprėtų.
Akušerė pasiūlė nusiprausti po dušu. Iš pradžių nustebo, nes po pirmo gimdymo ir siuvimo alpo ir vos paėjo. Nieko nesakiusi, tiesiog atsistojo ir nuėjo iki dušo, nusiprausė, buvo keista, kad nejuto jokio silpnumo. Tada atvažiavo vežimėlis ir nuvežė ją į palatą, vyras palydėjo. Ten jau buvo kaimynė su leliuku. Jai buvo keista, kad neleidžia eiti, bet tai pasirodo tik todėl, kad budėjo jaunos ir supratingos sesutės. Dar labiau širdį suspaudė, kai pamatė, kad kaimynės vaikiukas guli su ja, o ji viena… Apie mažiuką dar nežinojo nieko, nes jis gulėjo reanimacijoje. Šiek tiek pagulėjo lovoje, išsikrovė visus daiktus ir nusprendė nueiti pas mažiuką.
Jos palata buvo trečiame aukšte, o mažiuko reanimacija - pirmame. Su vyru susiruošė pirmam pasimatymui. Nuėjo iki lifto, o pasirodo jai negalima važiuoti, mat liftas skirtas tik personalui… Na, ką gi. Pagimdė vos prieš kelias valandas, bet laiptais nulipo, buvo šiek tiek silpna, bet euforija daro savo, jėgų užteko. Atsidarė reanimacijos duris. Baisu, visokie aparatukai cypauja, nerimas širdyje, bet tuo pačiu ir jaudulys, nes žino, kad tuoj pamatys savo mažiuką. Pamato sesutę, pasako, kad atėjo pas mažiuką. Ji piktai atrėžė, kad naktimis čia niekas nieko nelanko, na, taip, buvo 2.30, bet ji juk ką tik pagimdė ir dar net nematė savo mažiuko. Ji paklausė jos pavardės ir nuvedė prie spintelės, priklijavo ten jos pavardę, davė sterilų chalatą ir pasakė, kad kiekvieną kartą atėjusi turi jį užsidėti, o vėliau ten pakabinti. Tada parodė palatą ir inkubatorių. Lėtai nužingsniavo. Dieve, ten gulėjo mažas mažas žmogeliukas, mažutis ir liesutis. Emocijos viduje tiesiog virė. Negalėjo patikėti, kad čia jos sūnelis, kuris ką tik buvo jos pilvelyje, jis atrodė kaip lėlytė. Buvo taip gaila kūdikio: visas apraizgytas laidais, aparatai pypsi, sunkiai kvėpuoja, deguonies kaukė uždėta, bet ji tokio dydžio, kaip jo visa galvytė. Gerklėje užstrigo žodžiai. Žiūrėjo neatitraukdama akių.
Po kurio laiko sesutė pamatė, kad ji iš čia tikrai neis kurį laiką, ir pasiūlė atsisėsti, nes ką tik pagimdžiusiai negalima taip ilgai stovėti. Pasėdėjo dar keliolika minučių, tada liepė išeiti, vis tik naktis, o čia - reanimacija. Paaiškino, kad kas tris valandas turi nusitraukti priešpienio ir atnešti mažiukui. Buvo be proto sunku palikti mažiuką, bet žinojo, kad jį tuoj pat vėl pamatys. Galvoje buvo daug minčių. Nuėjo vėl laiptais į palatą, atsisveikino su vyru ir atsigulė.
Netikėtas gimdymas greitosios pagalbos automobilyje
Vieną vėlų pirmadienio vakarą Raseinių ir Kauno greitosios medicinos pagalbos (GMP) brigados sulaukė iškvietimo pas gimdyvę. Spalio 28-ąją, 20.21 val., GMP dispečerė Evelina Šidlauskienė, atsiliepusi į skambutį, išgirdo pranešimą apie prasidėjusį gimdymą. Dispečerė, užduodama esminius klausimus, skubiai aktyvavo Raseinių 1567 brigadą ir toliau palaikė pokalbį. Atvykus pirmajai brigadai, gimdyvė buvo skubiai įvertinta ir pradėtas transportavimas į gydymo įstaigą. Tačiau automobilyje prasidėjo aktyvus gimdymas. Paramedikė Justina, skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė Joleta ir GMP automobilio vairuotojai Vainius ir Alvydas padėjo gimdyvei į pasaulį atkeliaujant mažam stebuklui! GMPT atstovai savo įraše išreiškė padėką ir gimdyvei, nepasimetusiai tokioje svarbioje situacijoje. Už šią laimingą istoriją dėkojama trims GMPT brigadoms: Raseinių 1567 brigadai - paramedikei J. Jokimčienei ir paramedikui bei GMP automobilio vairuotojui V. Baltkojui, Raseinių 1571 brigadai - skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistei J. Peckuvienei ir paramedikui bei GMP automobilio vairuotojui A. Kučinskiui, bei Kauno miesto 1501 brigadai - gydytojai K. Laukaitytei, skubiosios medicinos pagalbos paramedikui L. Kiškiui ir paramedikui bei GMP automobilio vairuotojui R. Uksui.
Eglės istorija: gimdymas automobilyje pakeliui į ligoninę
Jurbarke gyvenanti Eglė Kimutienė ramiai pasakoja savo istoriją, tačiau klausantis kūnu laksto nuostabos šiurpuliukai. Visą nėštumą uoliai lankiusis pas gydytoją, pirmuosius sąrėmius pajutusi ir iš karto į ligoninę nuvažiavusi moteris pagimdė automobilyje. Eglė, dvejų metų Pauliaus ir pusantro mėnesio Luko mama, pasakoja, kodėl taip nutiko.
Pirmasis Eglės gimdymas buvo sklandus. Paulius, 54 cm ūgio ir 3500 gramų svorio pirmagimis, gimė prieš dvejus metus rugpjūčio 16 dieną. Eglė apie 10 valandų praleido ligoninėje, viskas vyko sklandžiai, tik likus iki gimdymo maždaug valandai sulėtėjo gimdos kaklelio atsivėrimas, tad teko suleisti vaistų. Nieko keisto ir neįprasto. Nors Eglė gyvena Jurbarke, gimdyti ji važiavo į Tauragę, esančią už 40 km. Jurbarke, kaip ir kituose Lietuvos rajonų centruose, dėl sumažėjusio gimstamumo buvo uždarytas gimdymo skyrius. Tad besilaukiančios moterys dabar gimdo kituose arčiausiai esančiuose gimdymo skyriuose - Tauragės, Raseinių, Kauno ar kt.
Besilaukdama antrojo sūnaus, Eglė lankėsi pas gydytoją Tauragėje, čia ir vėl planavo gimdyti. Kai suėjo 40 nėštumo savaitė, vieną naktį moteris pajuto pirmuosius sąrėmius. „Apie antrą valandą nakties prasidėjo sąrėmiai, jaučiau juos maždaug kas 20 minučių. Ryte jie nurimo. Dieną vėl šiek tiek ėmiau jausti, tad su vyru nusprendėm važiuoti į Tauragės gimdymo namus. Iki jų - 40 km. Atvažiavus mane patikrino, pasakė, kad gimdos kaklelis atsivėręs 1 cm, vaikučio širdutė plaka gerai ir liepė važiuoti namo. Echoskopo tyrimo nedarė. Sakė, kad čia man paruošiamieji sąrėmiai, dar negimdysiu, liepė atvažiuoti tik tada, kai sąrėmiai bus kas 5-7 minutes. Grįžom namo. Visą dieną pravaikščiojo kieme, nes buvo karšta diena ir Pauliukas maudėsi pripūstame baseine. Sąrėmiai užeidavo maždaug kas valandą. Naktį vėl pradėjo jausti juos maždaug kas 20 minučių. Pažadino vyrą, jis jai nuoširdžiai padėjo, užėjus sąrėmiams trynė nugarą, ji kvėpavo taip, kaip buvo išmokusi pirmojo gimdymo metu. Visą laiką matavo laiką tarp sąrėmių - jie užeidavo kas 20 - 17 minučių. Kaip nėra tų dažnėjančių sąrėmių, taip nėra. Paryčiais apie 5 valandą jaučia, kad viskas, jau tuoj gims vaikas. Vos pritūpus, jaučia, kad norisi stumti. Kai pasakė vyrui sakau, kad jau tikrai tuoj gimdysiu, jis, prisiminęs gydytojos liepimą laukti sąrėmių kas 5-7 minutes, patikėjo ne iš karto. Taip su chalatu ir sėdo į automobilį, išvažiavo. Nuo Jurbarko nuvažiavus apie 5 km, jaučia, kad jau gimdo. Jaučia, kad vaiko galvutė ir petukai jau lenda. Beliko tik kelnaites nusimauti - ir gimė! Po pusantro stūmimo gimė sūnus, tiesiai į jos rankas įkrito".
Eglė tvirtina, kad tą akimirką ji nesutriko. Moters vyras yra karininkas, todėl moka susitvardyti ir taip pat elgėsi ramiai bei šaltai. „Vyras griebė telefoną skambinti į greitąją pagalbą, ką daryti. Aš paėmiau vaikutį, apglobiau jį ir laikiau prie krūtinės, žiūrėjau, ar neverkia. Gražutis toks, švarus, mažas… Greitosios pagalbos darbuotoja pradėjo klausinėti, ar virkštelė pulsuoja. Vyras tuo tarpu žaibiškai apsuko automobilį ir nuskubėjo į Jurbarko ligoninę. Mes ne nevažiavom, o skriejom, kai prisimena, kaip vyras skubėjo, stebisi, kaip nepakilo į orą. Aš raminau jį, kad vaikas kvėpuoja, viskas gerai, kad važiuotų ramiau, nes taip ir užsimušti galima. Atvažiavus į Jurbarko ligoninės priimamąjį, čia visi buvo sutrikę, nebuvo net ratukų pasiruošę, kad ištrauktų ją iš automobilio. Vyras suorganizavo lovą, ištraukė ją iš mašinos, paguldė ir nuvežė į priėmimo skyrių. Mačiau, kaip visi buvo apimti šoko. Man atrodė, kad viskas normalu - vaikas gimė, viskas gerai, o čia - tokia suirutė… Man vėliau sakė, kad gal aš šoką patyriau, kad taip ramiai į viską reagavau, bet mane iš tiesų buvo aplankiusi ramybė - vaikutis gimė, gyvas, sveikas. Net tokia mintis buvo šovusi, kad suprantu, kodėl kai kurios moterys namuose gimdo - savo aplinkoje, į savo rankas…".
Jurbarke viena gydytoja ėmėsi Eglę „tvarkyti“. Lyg kažką nujausdama, ji gal tris kartus paklausė: „Ar tikrai man išvalėte placentą? Ar tikrai jos neliko?“. Jautė, kad kažkas ne taip, nors ją patikino, kad viskas gerai. Važiuojant greitosios pagalbos automobilyje, Eglei pasidarė silpna: „Man norėjo duoti sūnelį, kad laikyčiau jį kelionės metu, bet buvau per silpna. Man kiekvienas kelyje pasitaikęs kalniukas pradėjo jaustis, jaučiu, kad silpna, norisi tik miego. Nuvažiavus iš karto atėjo skyriaus vedėja ir pamačiusi, kaip aš kraujuoju, ištarė: „Greičiau į operacinę“. Davė narkozę, išvalė likusią placentą, susiuvo tarpvietę, kuri įplyšo gimdymo metu. Pabudo reanimacijoje apie antrą valandą dienos. Čia palaikė dar kelias valandas ir perkėlė į palatą, kur rado vyrą su vaikiuku. Jis buvo išalkęs, tad daug valgė. Tiesa, kurį laiką buvo nerimo ir dėl jo, nes bevažiuojant iki ligoninės, jis šiek tiek sušalo. Bet viskas susitvarkė, ir nuo pirmadienio iki šeštadienio pabuvę ligoninėje, jie iškeliavo namo“.
Lukutis gimė nedidelis, 48 cm ūgio ir svėrė 2650 gramų. Pagal Apgar skalę jį įvertino 9 iš 10. Kai Eglė pasiteiravo, kodėl 9, išgirdo atsakymą: „todėl, kad automobilyje gimė“. Eglė nežino tikslaus sūnaus gimimo laiko - buvo birželio 27, apie 7 valandą ryto. „Negalim tiksliai pasakyti, nes kai gimė, iš karto skambinom į Pagalbos tarnybą, bet šie skambučiai nefiksuoja laiko, todėl minučių tikslumu nežinom“. Eglės šeima yra dėkinga Raseinių akušerijos ir gimdymo skyriaus vedėjai už globą, rūpestį ir šiltumą. „Bendravo su manimi kaip su savo dukterimi, o išlydėdama apsikabino ir pasidžiaugė, kad mes abu su sūnumi išvažiuojam gyvi ir sveiki. Tokių atvejų būna tikrai retai, - sako pašnekovė. - Po gimdymo taip nukraujavo, kad hemoglobinas nukrito iki 63, o nėštumo metu buvo puikus - 145. Teko perpilti kraują, o mano reta grupė, minusinė. Grįžusi iš ligoninės dar kurį laiką jautėsi silpna, bet pamažu atsigavo. Iš tiesų šįkart jaučiasi geriau, negu po pirmojo gimdymo. Nesvarbu, kad ir plyšo, siuvo, bet ji jau tą pačią dieną po siuvimo lotoso pozoje sėdėdama valgino vaikiuką. Ir vaikščioti, ir atsisėsti galėjo". Šiandien Eglė sūnelį maitina savo pienu, jaučiasi gerai ir viską prisimena optimistiškai. Ji dėkinga savo vyrui už palaikymą ir pagalbą. Nelinkusi ieškoti kaltų, dviejų vaikų mama džiaugiasi laiminga savo gimdymo istorijos pabaiga. Nors baimės, aišku, būta. Ji iki šiol prisimena, kaip iš reanimacijos atvežta į palatą rado verkiantį vyrą: „Širdy buvo uraganas. Sunku buvo patikėti, kad visa tai nutiko mums. Dabar kai pagalvoju, gal buvo klaida, kad tąkart paklausėme gydytojos ir išvažiavome laukti sąrėmių kas 5-7 minutes, nes visgi ir atstumas iki ligoninės mums yra 40 km, o ir antras gimdymas greičiau vyksta, negu pirmas. Šiandien galiu save vadinti laimės kūdikiu, o birželio 27 švenčiam du gimtadienius - ir mano, ir vaiko."
Katie Pfeiffer istorija: gimdymas greitkelyje
20-metė Katie Pfeiffer planavo savo antrąjį vaiką gimdyti ligoninėje. Moteris pasakoja, kad sąrėmiai jai prasidėjo trečią valandą prieš rytą. Kadangi gimdo ne pirmą kartą, ji žinojo, kad paprastai gimdymas nevyksta kaip filme, per minutę. Į ligoninę jie sėdo važiuoti apie 6 valandą ryto, manydami, kad laiko dar pakankamai. Jaunieji tėvai sako, kad iki ligoninės jiems reikia važiuoti maždaug pusantros valandos. Prieš išvažiuodami jie perdavė savo dvejų metų dukrytę Hayden pagloboti draugų šeimai. Drauge su Katie ir Dustin į ligoninę važiavo jų draugas. Atidavę dukrytę į mašiną jie sėdo maždaug 6.30.
Kelyje moteriai nubėgo vaisiaus vandenys, ir nuo tada gimdymas ėmė klostytis lyg pagreitintame kino filme. „Vaikelis jau lenda”, - pasakė moteris, ir jos sutrikęs vyras ėmė skambinti pagalbos telefonu. Teko sustabdyti automobilį ir pastačius jį šalikelėje, priimti gimdymą. Užfiksuotas vaikučio gimimo laikas - 7.08 val. Gimus mažyliui vyras ėmė dairytis, į ką jį suvynioti, kad nesušaltų. Automobilio bagažinėje buvo rūbų, skirtų labdarai, krepšys. Jame rasta antklodė ir išgelbėjo naujagimį nuo sušalimo. Visai netrukus po gimdymo atvažiavo ir medicinos pagalbos automobilis. Jis mamą ir naujagimį nugabeno į ligoninę. Čia konstatuota, kad abu yra sveiki. „Noriu pabrėžti, kad pirmus savo vaikus gimdžiau ligoninėse ir Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose. Taigi savo penktą vaiką pagimdžiau mašinoje - tiesiog sėdėdama. Kaip mus protino vėliau, reikėjo iš karto skambinti į greitąją, bet mes sutrikome. Man atrodė, kad nėra prasmės skambinti į greitąją, kai patys esame su mašina ir galime atvažiuoti į ligoninę. Man net nešovė tokia mintis. Penkios moterys baltais chalatais viena už kitą garsiau šaukė: „Kaip tau ne gėda, durni žmonės, dėl jų kenčia vaikai. Ji nori gauti pinigų už tą vaiką, todėl pas mus ir atėjo. O gal ji pavogė tą vaiką! Grynas kriminalas. Iš pradžių skambinome į gimdymo namus, kuriuose ir ketinome gimdyti, tačiau mums pasakė, kad nepriims mūsų, nes jau pagimdėme ne pas juos. Tuomet skambinome į visų aplinkinių miestų ligonines, bet visi atsisakė mus priimti ir patarė kreiptis į medicinos centrą, kuriame esu prisirašiusi. Toks įspūdis, kad visi buvo išsigandę mūsų - važiuokite kur norite, tik ne pas mus. Taip pat paskambinome ir į greitąją, bet ir ten išgirdome, kad pas mus neatvažiuos. Iš nevilties pradėjome skambinėti į privačias klinikas. Šeima ilgai nekirpo kūdikio virkštelės, tikėdamasi patekti pas medikus, kurie tai ir padarys. „Paskaitėme, kad reikia šilkinio siūlo, kuris būtų labai stiprus. Ryte jie paskambino savo šeimos gydytojui, tačiau gavo atsakymą, kad išduoti vaiko gimimo pažymėjimą - ne poliklinikos kompetencija ir jie kategoriškai atsisako priimti motiną su vaiku, apžiūrėti naujagimį ir išduoti pažymą apie vaiko gimimą - esą jie neturi net tokios formos. Vėl tėvai skambino visur, kur įmanoma, net ir į visų didžiųjų miestų ligonines, bet visur atsisakydavo konsultuoti, patardami kreiptis kur nors kitur. „Trečią dieną kūdikis tapo geltonas. Griebiau vaiką ir nuvažiavau į Mažeikių ligoninės priimamąjį prašyti pagalbos. Deja, prieš pilną koridorių žmonių buvau pažeminta, aprėkta. Penkios moterys baltais chalatais vieną už kitą garsiau šaukė: „Kaip tau ne gėda, durni žmonės, dėl jų kenčia vaikai. Ji nori gauti pinigus už tą vaiką, todėl pas mus ir atėjo. O gal ji pavogė tą vaiką! Grynas kriminalas. Turėjau su savimi placentą, buvau neseniai pagimdžiusi, ir, apžiūrėjus mane ir vaiką, būtų nesunku nustatyti, kad jis mano, tačiau tik po kelių „kovos“ valandų pavyko įkalbėti kažkokią gydytoją tiesiog apžiūrėti geltoną vaiką. Su aparatu nustatė, kad kūdikiui reikalinga skubi pagalba, nes bilirubino kiekis kraujyje viršija visas pavojingas ribas. Mus su greitąja nukreipė į Klaipėdos vaikų ligoninę. Klaipėdoje jų pasirodymas taip pat sukėlė sumaištį. „Esą vaikas be dokumentų - „ne žmogus“, o aš nesu jo giminaitė („atseit, mama“), kad jie galėtų paguldyti mane kartu. Galiausiai po ilgų diskusijų vaiką nuvežė į reanimaciją, užregistravę jį kaip „Anonimą“, o manęs pagailėjo ir surado laisvą vietą tame pačiame skyriuje. Beje, visa tai nutiko tik vienos gydytojos dėka. Ligoninėje mane apžiūrėjo keli ginekologai ir išdavė pažymą, kad esu neseniai pagimdžiusi moteris. Beje, kai ginekologėms papasakojau savo istoriją, jos lengviau atsikvėpė. Esą maniusios, kad esu dar viena „išprotėjusi“ mamytė, gimdžiusi namuose. Jos pasakojo, kad kai paskambina moters vyras ir klausia, ką daryti toliau - jis priėmė gimdymą, šios atkerta, kad jei pats priėmė gimdymą, tegu pats ir tvarko vaiką toliau. „Jaučiausi tikra nusikaltėlė. Nepasakosiu visų smulkmenų, tik pažymėsiu, kad niekas iš medicinos personalo nesugebėjo man paaiškinti, kas vyksta ir kas bus toliau. Vaikas buvo „niekieno“. Ir visi bijojo atsakomybės, nes manė, kad čia kvepia teismais, todėl kvietė policiją. Kažkas pasakojo istoriją, kad viena moteris, pagimdžiusi namuose, per teismus labai ilgai kovojo dėl savo vaiko. Seselės, gydytojai, valytojos, pacientės verkė kartu su manimi ir stebėjosi, kaip taip gali būti - iš adekvačios, negeriančios, mylinčios mamos atima vaiką ir grasina teismais. Viena sesutė pasakojo, kaip kartą moteris pagimdė namuose, bet, nežinodama, ką daryti su vaiku, namuose jį paliko gulėti ant grindų ir kūdikį apkandžiojo pelė. Kol moteris su kūdikiu buvo ligoninėje, pas namuose likusį jos vyrą, prižiūrėjusį jų keturis vaikus (6, 5, 3 ir 1,5 metukų), atvažiavo policija. Jie visi patyrė stresą, vyras turėjo aiškintis, kodėl jo žmona nusprendė gimdyti ne gimdymo namuose, aprašyti viską iki smulkmenų. Po kelių dienų vaikas su mama buvo išrašyti. „Negalėjau miegoti naktimis, atsirado kitų sveikatos problemų dėl stresuoto gimdymo ir kelių dienų maratono po ligonines, dėl viso to smurto, kurį patyriau tada, kai buvau silpniausia, visiškai nualinta ir bejėgė kovoti už save ir vaiką, ginti savo teises. Kai pacitavome šį atsakymą, šeimos gydytojas sutiko priimti mane tą pačią dieną. Tačiau neišgirdau net žodinio atsiprašymo už tai, kad dėl jo pareigos nevykdymo aš tiek visko turėjau patirti. Beje, kai pagaliau „viskas baigėsi“, savo kieme vėl pamatėme policijos mašiną. Įsibrovę trys policininkai pareikalavo parodyti vaiką, kurį mes bandome „nuslėpti“. Dar valandą užėmė visos situacijos aprašymas ir aiškinimas, kad vaikas jau pripažintas ir užregistruotas. „Ką tik pagimdžiusi moteris nelabai suvokia, kas vyksta aplinkui. Man tik vėliau paaiškino, kad tai nebuvo normalu, kaip su manimi elgėsi medikai, o aš pati jaučiausi taip, tarsi iš tiesų būčiau „prisidirbusi“. Hjustono (JAV) gyventojai šokiruoti. Moteris pagimdė sveikutėlį 4 kg kūdikį sėdėdama ant priekinės automobilio sėdynės tuo metu, kai ją vyras vežė į ligoninę. Sutuoktinis viską nufilmavo ir įrašu pasidalino su visu pasauliu. Įraše matyti, kaip moteriai prasideda gimdymas, automobiliu skuodžiant iki gimdymo namų. Sušaukusi keletą kartų moteris pagaliau supranta, kad kūdikio galvutė jau lenda ir nusimauna kelnes, kad leistų mažyliui išvysti šį pasaulį. Viskas trunka vos keletą akimirkų. Pamatęs gimusį sūnų vyras žmonai duoda „penkis“ ir taria „Mes tai padarėm!“. „Jis gimė tiesiog automobilyje! O Dieve. Tu gražus! O Dievuliau! Ką aš padariau?“, - šaukia ką tik mama tapusi moteris. Tai jau trečias poros vaikas. Jie taip pat augina dvi dukras - dviejų ir vienerių metų.
Šios istorijos, nors ir skirtingos, vienija bendrą temą - netikėtus ir neplanuotus gimdymus automobilyje. Jos pabrėžia, kad nors tokios situacijos gali kelti didelį stresą ir nerimą, svarbiausia išlikti ramiems ir pasitikėti savo kūnu bei, jei įmanoma, medicinos personalu.