Vaisingumo problemos šiuolaikinėje visuomenėje tampa vis aktualesne tema, paliečiančia daugybę porų. Dėl įvairių medicininių priežasčių susiduriant su sunkumais susilaukti vaikų, pagalbinio apvaisinimo (PA) procedūros tampa vienu iš pagrindinių sprendimų. Tačiau šis medicininis metodas kelia ne tik biologinius ir etinius, bet ir teisinius klausimus, ypač kai kalbama apie baudžiamąją atsakomybę.
Pagalbinio apvaisinimo esmė ir komplikacijos
Pagalbinis apvaisinimas yra medicininės pagalbos būdas, kurio vienas iš esminių etapų atliekamas specializuotoje embriologijos laboratorijoje. Šiame etape paruošiamos lytinės ląstelės, jos apvaisinamos ir vėliau stebimas embrionų vystymasis. Šios procedūros poros gali imtis, kai visi reikiami tyrimai nevaisingumo priežasčiai išsiaiškinti jau yra atlikti. Vaisingumo problemų gali kilti tiek dėl moteriškų, tiek dėl vyriškų priežasčių. Dažniausiai moterys susiduria su kiaušidžių veiklos sutrikimais, kiaušintakių pratekamumo problemomis, mažojo dubens anatomijos pakitimais. Tuo tarpu spermos kokybės sutrikimai lemia vyriškąsias nevaisingumo priežastis.
Nors PA procedūros suteikia viltį susilaukti vaikų, jos neapsieina be tam tikrų komplikacijų. Viena iš jų - kiaušidžių perstimuliavimo sindromas, kai kiaušidėse bręsta didelis skaičius folikulų ir dėl hormonų koncentracijos pakitimo moters organizme atsiranda daug biologiškai aktyvių medžiagų, trikdančių kraujotaką ir kraujagyslių sienelių pralaidumą. Laimei, pastarąjį dešimtmetį ši komplikacija pasireiškia vis rečiau. Šiuo metu pagrindinė pagalbinio apvaisinimo komplikacija yra daugiavaisis nėštumas, kuris gali kelti grėsmę ne tik moters, bet ir būsimų vaikų sveikatai. Lietuvoje, lyginant su Europos rodikliais, daugiavaisio nėštumo atvejų po PA procedūrų taikymo yra daugiau - apie 20 proc., kai Europos rodikliai siekia tik 14 proc. Šiuo atžvilgiu galima lygiuotis į Skandinavijos šalis, kuriose apie 80 proc. atvejų į gimdą yra perkeliamas tik vienas embrionas, taip reguliuojant daugiavaisio nėštumo tikimybę. Skandinavijos valstybėse daugiavaisio nėštumo atvejų skaičius yra panašus į įprastą populiacijoje. Kauno klinikų Reprodukcinės medicinos centre gydytojai stengiasi sekti šiais gerosios medicinos praktikos pavyzdžiais ir virš 70 proc. pagalbinio apvaisinimo atvejų į moters gimdą perkelia tik vieną embrioną, taip išvengdami daugiavaisio nėštumo.
Teisinis reguliavimas ir jo trūkumai
Istoriškai dirbtinio apvaisinimo metodas pirmą kartą buvo taikytas 1978 m. Didžiojoje Britanijoje. Pirmasis kūdikis, išnešiotas surogatinės motinos, gimė 1986 m. Lietuvoje, 2001 m. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso V skirsnio „Dirbtinis apvaisinimas“ 3.154 straipsnyje, yra numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus ir tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu, motinystės bei tėvystės klausimus reglamentuoja kiti įstatymai. Mėginimai parengti Civilinio kodekso projektą, siekiant sureguliuoti su dirbtiniu apvaisinimu susijusius santykius, nebuvo visiškai sėkmingi. Pagal Civilinio kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, dirbtinio apvaisinimo įstatymas turėjo būti parengtas iki 2002 m. gegužės 1 d. Tačiau, praėjus daugiau nei dvylikai metų, toks teisės aktas nėra priimtas.
Šiuo metu dirbtinio apvaisinimo atlikimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Šis įsakymas, atsižvelgiant į sparčiai žengiančią reprodukcinę mediciną ir vis aukštesnius kokybės bei saugos reikalavimus, atsilieka nuo dabarties medicinos mokslo ir praktikos. Pasaulinės praktikos požiūriu, šis įsakymas yra kontraversiškas teisės aktas, turintis spragų ir neapimantis visų svarbiausių dirbtinio apvaisinimo problemų, kurios turėtų būti teisiškai reglamentuojamos.
Pagrindinės šio teisės akto spragos apima:
- Nepakankamai sureguliuotą embrionų ir lytinių ląstelių apsaugą.
- Moters kiaušialąstės donorystės klausimus.
- Spermos banko problematiką.
- Surogacijos (nešiojimo) klausimus.
- Reikalavimus lytinių ląstelių donorams.
- Atsakomybę už dirbtinio apvaisinimo tvarkos pažeidimą.
Esminis ir itin ribojantis klausimas lieka tai, kad dirbtinis apvaisinimas leidžiamas tik susituokusiai moteriai ir tik jos sutuoktinio sperma.
Etika pagalbinio apvaisinimo technologijose
Nuo 2016 m. pabaigos Lietuvoje gali būti kompensuojami du pagalbinio apvaisinimo ciklai, į kuriuos įeina konsultacijos, poros ištyrimas, vaistai ir pati procedūra. Porai, besikreipiančiai dėl kompensuojamo PA, reikia turėti šeimos gydytojo arba gydytojo ginekologo siuntimą, pateikti asmens tapatybės ir santuoką patvirtinančius dokumentus bei pasirašyti informuoto sutikimo formas. Prieš procedūrą atliekami tyrimai, skirti sveikatos būklei ir hormonų koncentracijai įvertinti. Kartais gali prireikti ir kitų specialistų, pavyzdžiui, gydytojo endokrinologo arba infekcinių ligų gydytojo, konsultacijų.
Bandymai sukurti ir priimti naujus įstatymus
Istorija rodo, kad bandymų sukurti ir priimti naujus teisės aktus, reglamentuojančius reprodukcinę sveikatą ir dirbtinį apvaisinimą, buvo ne vienas. 2002 m. grupė Seimo narių parengė Reprodukcinės sveikatos įstatymą, tačiau Seimas jam nepritarė (atmestas 2005 m.). Šiame įstatymo projekte siūlyta bent minimaliai teisiškai reglamentuoti šeimos planavimo klausimus ir įteisinti įvairius šeimos planavimo metodus. Vėliau, 2014 m. kovo mėn., buvo parengtas naujas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas.
Sveikatos apsaugos ministerija 2002 m. buvo parengusi dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą, numatantį gana liberalią reglamentavimo sistemą. 2003 m. SAM parengė patobulintą projektą, tačiau iš jo buvo išbrauktos normos, įteisinančios vienišų moterų apvaisinimą ir embrionų donorystę. 2004 m. Seimo narių grupė parengė alternatyvų įstatymo projektą. Visi šie trys įstatymų projektai susilaukė įvairiausios kritikos, todėl įstatymo priėmimas įstrigo.
2010 m. Seime buvo įregistruoti du dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą reglamentuojantys įstatymų projektai. Vienas jų - liberalusis Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas (XIP-2388), pateiktas Seimo nario A. Čapliko, o kitas - alternatyvus Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas (Nr. XIP-2502), pateiktas Seimo narių D. Mikutienės ir V. Gapšio.
Liberaliajame projekte buvo įteisinama ne tik sutuoktinio ar partnerio, bet ir donoro lytinių ląstelių donorystė. Vienos procedūros metu nepanaudotus embrionus buvo leidžiama užšaldyti ir panaudoti vėliau, jei procedūra nepavyksta. Konservatyvusis projektas numatė, kad dirbtinio apvaisinimo procedūra galėtų būti atliekama tik santuoką įteisinusiems sutuoktiniams, o donoru galėtų būti tik pats sutuoktinis. Embrionų turėtų būti sukuriama ne daugiau trijų, o šaldyti būtų leidžiama tik kiaušialąstes. Taip pat siūlyta, kad dirbtinio apvaisinimo paslaugos neturėtų būti apmokamos 100 proc.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įvertinusi minėtus projektus, 2011 m. pritarė tikslui įstatymu sureguliuoti dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą ir siekiui padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų taikant pasaulinėje praktikoje naudojamus metodus. Tačiau Vyriausybė atkreipė dėmesį į prieštaringas nuostatas abiejuose projektuose. Pavyzdžiui, teisinis reglamentavimas negarantuoja pakankamos žmogaus embrionų apsaugos; nuostatos nesuderintos su gyvybės kultūros puoselėjimo principu; anoniminė ne partnerių lytinių ląstelių donorystė gali sukelti sudėtingų socialinių ir medicininių pasekmių; teisiniai apribojimai galėtų pabloginti sveikatos priežiūros paslaugos prieinamumą; draudimas asmenų, nesusijusių santuokos ar registruotos partnerystės ryšiais, lytinių ląstelių donorystės galėtų apriboti dalį nevaisingų porų galimybes susilaukti vaikų; ribojamas sukuriamų embrionų skaičius ir draudžiama juos užšaldyti.
2011 m. Seimo nario A. Čapliko pateiktas liberalusis projektas (XIP-2388) buvo atmestas, kadangi Seimo Sveikatos reikalų komitetas pritarė konservatyvesniam projektui (Nr. XIP-2502). Nepaisant daugybės bandymų, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas iki šiol nėra priimtas.
Surogacija ir baudžiamoji atsakomybė
Surogacija, arba nešiojimas, yra viena iš sudėtingiausių ir kontroversiškiausių temų, susijusių su reprodukcinėmis technologijomis. Lietuvoje surogacija nėra įteisinta, t. y. nėra surogacijos klausimus reglamentuojančių įstatymų. Tai reiškia, kad atlygintina surogacija Lietuvoje galėtų būti prilyginta prekybai žmonėmis, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 str. „Prekyba žmonėmis“ (baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų) bei 157 str. (nors šis straipsnis tiesiogiai nesusijęs su surogacija, tačiau bendrai reglamentuoja nusikaltimus žmogaus sveikatai).
Užsienio valstybėse daugiausia įstatymais bandoma sureguliuoti iš surogacijos kylančias problemas, susijusias su civiliniais klausimais: tėvystės nustatymu, vaiko pilietybe, įvaikinimu ir pan. Tačiau pagrindinis valstybių keliamas klausimas yra susijęs su tuo, ar surogacija turėtų būti uždrausta kaip reiškinys, prieštaraujantis gerai moralei ir visuomenėje nusistovėjusioms normoms, ar priešingai - ją reikėtų legalizuoti, sureglamentuojant su šia technologija susijusius klausimus. Akademikai sutaria vienu klausimu - šios srities palikti įstatymiškai nesureguliuotos negalima.
Situacija skirtingose šalyse labai varijuoja:
JAV: Dauguma valstijų turi išleidusios savo įstatymus, susijusius su surogacija. Teisinis reglamentavimas svyruoja nuo visiško surogacijos draudimo ir jos kriminalizavimo iki pakankamai liberalaus požiūrio. Pavyzdžiui, vienose valstijose (Mičigano, Vašingtono, Kolumbijos) surogacija yra griežtai uždrausta, o kitose - griežtai reglamentuojama (Arkanzase, Floridoje, Ilinojuje, Nevadoje, Teksase, Jutoje, Virdžinijoje).
Europos Sąjunga: Net 19-oje iš 28 valstybių narių nėra surogacijos sritį reglamentuojančių įstatymų (2008 m. duomenimis). Šešiose valstybėse surogacija yra uždrausta, keturiose iš jų numatyta baudžiamoji atsakomybė.
- Italijoje: Griežčiausiai baudžiama už surogaciją. Subjektais pripažįstami tarpininkai, vaisingumo klinikos ir jose dirbantys gydytojai. Jiems už surogacijos procedūros organizavimą ir įgyvendinimą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 mėnesių iki 6 metų ir bauda nuo 600 000 iki 1 000 000 eurų.
- Prancūzijoje: Tarpininkai pripažįstami nusikalstamos veikos subjektais.
- Vokietijoje: Įstatymai numato baudžiamąją atsakomybę tiems, kurie atlieka dirbtinio apvaisinimo procedūras surogatei.
- Portugalijoje: Vienintelėje šalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta ir surogatei.
- Nė vienos iš minėtų valstybių įstatymuose nėra konkrečiai įvardijama, kas laikoma nukentėjusiuoju pagal šią nusikalstamą veiką.
Liberalus požiūris:
- Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Danijoje: Leidžiama altruistinė surogacija, tačiau ji griežtai reglamentuota.
- Graikijoje: Poroms, siekiančioms pasinaudoti altruistine surogacija, pirmiausia reikia gauti teismo leidimą. Toks reikalavimas įsigaliojo nuo 2002 m., siekiant geriau užtikrinti surogačių teises bei įvertinti, ar moteris sutinka tapti surogate laisva valia. Graikijoje, priešingai nei kitose valstybėse, yra numatyta ir baudžiamoji atsakomybė tiems, kurie nesilaiko įstatymų.
- Indijoje: Surogacija legalizuota nuo 2002 m. (vadinama „reprodukcinio turizmo“ šalimi).
- Izraelyje: Leidžiama bet kokios rūšies surogacija, tačiau visos sutartys privalo būti patvirtintos teisme, o sutikimas dėl surogatinės motinystės - specialaus komiteto.
- Armėnijoje, Kirgizijoje: Įstatymai nustato standartus, kad surogatinės motinos neturi teisės atsisakyti atiduoti kūdikį asmenims ar susituokusioms poroms, su kuriomis sudarytas susitarimas.
Didėjantis surogacijos populiarumas lemia tai, kad kiekviena šalis anksčiau ar vėliau susidurs su surogacijos keliamomis problemomis.
Nevaisingumo statistika ir ateities iššūkiai
1970 m. pabaigoje nevaisingų porų skaičius pasaulyje siekė 5%. Šiais laikais šis skaičius išaugo iki 10-15%. Lietuvoje, vadovaujantis Statistikos departamento tyrimo duomenimis, apie 15-20 proc. visų šeimų (kas penkta ar šešta pora) yra nevaisinga ir negali susilaukti vaikų. Iš jų tik 2 proc. kreipiasi dėl pagalbinio apvaisinimo procedūrų.
Atsižvelgiant į šią statistiką ir sparčiai besikeičiančią reprodukcinės medicinos sritį, akivaizdu, kad Lietuvos teisinis laukas, reglamentuojantis pagalbinį apvaisinimą ir surogaciją, reikalauja skubaus atnaujinimo. Iki šiol vyraujantis minimalus reguliavimas ir daugybės svarbių klausimų neapibrėžtumas sudaro sąlygas neaiškumams, galimiems pažeidimams ir kelia etinius bei socialinius iššūkius. Todėl svarbu, kad teisės aktai atitiktų šiuolaikinius mokslo pasiekimus, užtikrintų visų dalyvių - tiek vaisingumo gydymo siekiančių asmenų, tiek potencialių vaikų, tiek medicinos personalo - teises ir saugumą, bei atspindėtų visuomenėje nusistovėjusias vertybes.
tags: #procreazione #medicalmente #assisti #penaleta