Kiekviena šeima yra unikali, tačiau galime pastebėti, kad šeimos, auginančios vien mergaites ar vien berniukus, šiek tiek skiriasi nuo tų, kuriose auga abiejų lyčių vaikai. Šie skirtumai gali pasireikšti šeimos mikroklimatu, namų tvarka, decibelų lygiu ir net sulaužytų daiktų skaičiumi. Tikėtina, kad šeima, kurioje auga tik mergaitės, bus ramesnė, joje bus daugiau tvarkos, grožio elementų ir puošmenų. Na, o berniukų šeimoje dažniau rasime kamuolių, nešvarių sportbačių, nudaužytų kampų ir sportinės įrangos. Tačiau svarbu ne tik vaiko lytis, bet ir tėvų lūkesčiai bei skatinamas elgesys.
Tėvų vaidmuo ir lūkesčiai: kaip formuojami lyčių vaidmenys
Vienose šeimose tėvai mergaites vadins „vaikučiais“, o kitose nuo pat kūdikystės puoš jas kaspinėliais ir kitomis smulkmenomis. Tėvo dėmesys ir meilė yra itin svarbūs mergaitėms. Tokiam tėčiui svarbiausia būti atidžiam, kad nė viena dukra nesijaustų nuskriausta. Visos jos iš tėčio tikisi ir siekia vyriško dėmesio. Tėtis mažoms mergaitėms, jei santykis su juo yra geras, yra tarsi pasakų princas - pats tobuliausias ir gražiausias vyras pasaulyje. Kiekviena mergaitė kažkuriuo metu jaučiasi tėčio princese, vienintele ir nepakartojama.
O kokia turi būti gera berniukų mama? Gerai berniukų mamai svarbiausia nė vieno sūnaus „neversti“ mergaite. Daugiau ypatingų reikalavimų nekeliama. Kadangi mama su vaikais paprastai praleidžia daugiausiai laiko, dėmesio berniukams dažniausiai pakanka. Ar berniukų mama turėtų labiau domėtis vyriškais hobiais? Gali būti, kad mamai teks šiek tiek labiau pasidomėti kita lytimi, tačiau mylinti žmona ir taip turėtų tuo šiek tiek domėtis. Pavyzdį berniukams paprastai rodo tėčiai - kaip elgiamasi su moterimis, kaip joms rodomas dėmesys, kaip kalamos vinys ir žaidžiamas futbolas. Jei tėtis šiais dalykais neužsiima, gali to išmokyti ir mama, jei tik nori. Tas pats pasakytina ir apie tėvus. Taigi, priklausomai nuo vyro, jis gali jaustis labai gerai, mylimas ir mylintis, rodantis dėmesį ir visada turintis „iš meilės alpstančių“ gerbėjų. Suaugusiam žmogui tai nėra taip paprasta, tačiau daug mergaičių gali išmokyti tėvą šiek tiek geriau reikšti savo jausmus ir mokėti juos priimti. O daug berniukų gali padėti mamai geriau priimti savo asmeninę jėgą ir galias.
Vaikų perspektyva: vienos lyties šeimos privalumai ir trūkumai
Ar vaikams patiems geriau, kai jie yra vienos lyties? Tai labai sudėtingas klausimas, nes kas gali pasakyti, kas geriau? Be to, ar kam nors palengvės, jei nuspręsime, kaip yra geriau? Juk gimdymo namuose negalime užsakyti lyties. Viena visų vaikų lytis turi ir privalumų, ir trūkumų. Tose šeimose vaikams sunkiau atrasti savo unikalų, nepakartojamą būdą išsiskirti ir jaustis svarbiu šeimoje. Kita vertus, kai auga vienos lyties vaikai, jie turi panašių interesų, tad daug lengviau rasti bendrų žaidimų.
Gali būti, kad iš berniukų mama išsirinks vieną, kuris bus jos mylimiausias vaikas, ne dėl moteriškų bruožų, o dėl kitų bendrumų - gal tas sūnus labiau moka prie mamos prieiti, rodyti jai dėmesį. Taip pat tėtis - jis gali išsirinkti geriausią princesę, kuriai vyriški bruožai visiškai nereikalingi. Tuo tarpu kitas tėtis išsirinks sau artimesnę mergaitę, nes norės kam nors perduoti savo vertybes ir išmintį. Jei tėvai išskiria ir prisiriša prie vieno vaiko, kitiems - tai skausminga. Tas pats, kai tėvai nepriima vaikų lyties.
Ar auginant tik mergaites reikėtų skatinti jų kontaktus su berniukais (dėl socialinių įgūdžių)? Moterų ir vyrų santykius vaikai mato tarp tėčio ir mamos. Jie stebi kiekvieną mažą judesį ir kontaktą tarp šių dviejų lyčių, tad tai, kaip tėvai elgiasi vienas su kitu - svarbiausia. Bendraudamos su tėčiu mergaitės mokosi elgesio su vyrais, o berniukai bendraudami su mama mokosi elgesio su moterimis.
Motinystės kelionė: nuo baimės iki neapsakomo džiaugsmo
Nėštumas buvo planuotas, kadangi su vyru jau spėjome pagyventi savo malonumui. Kartu nusprendėme, kad atėjo laikas į mūsų gyvenimą įsileisti trečią asmenį, ir mums pavyko. Pats nėštumo laikotarpis buvo malonus, gražus ir nesunkus. Iki šiol negaliu patikėti, kad besilaukianti moteris gali būti pikta, susiraukusi, kokias kartais tenka matyti. Dabar į būsimas mamas žiūriu su didele šypsena, tiesiog tirpstu iš pavydo, kokios laimingos jos turi būti. Pykino tik tris pirmuosius mėnesius ir tik tol, kol nepavalgydavau. Apetitas buvo itin didelis, darbe galėjau net tris kartus nueiti pavalgyti. Vos sulaukdavau paskutinės pamokos, kad galėčiau nubėgti į valgyklą ir vėl užkąsti. Gėdijausi virėjų dėl savo dažnų apsilankymų, prašiau jų įdėti bet ko, kas liko, nes tai buvo vienintelė išeitis nuo pykinimo. Per nėštumo laikotarpį turėjau tiek įkvėpimo, kiek neturėjau per visą savo gyvenimą. Darbe spėdavau daug ką nuveikti, buvau pilna įvairių minčių, idėjų, kurias skubėjau įgyvendinti. Į darbą eidavau su šypsena, keitėsi drabužių spalvos, jos tapo ryškesnės.
Motinystės atostogos sutapo su mokslo metų pabaiga, vyras net juokavo, kad aš taip myliu savo darbą, jog tobulai suplanavau išėjimą motinystės atostogų. Prieš akis vasara ir dar du laukimo mėnesiai. Lemtingos dienos laukiau ir bijojau. Tai įvyko 2013 metais rugpjūčio 14-osios dienos naktį, kai dar nemiegojau. Vidurnaktį man nubėgo vandenys, o pirmą valandą nakties aš jau buvau ligoninėje. Nesugebėjau pagimdyti pati, teko operuoti. Vaikas išvydo šį pasaulį 16 val., tai buvo 3500 kg ir 53 cm mergaitė.
Keisčiausia buvo tai, kad pagimdžiusi mažylę nepajutau beprotiškos motiniškos meilės, atsidavimo. Po operacijos mane nuvežė į reanimaciją, kur aplankė iš laimės apsiverkęs vyras. Tačiau tuo metu man labiausiai rūpėjo mano skausmas. Vakare atnešė dukrytę ir padėjo prie krūties, ji bandė ištraukti pirmuosius priešpienio lašiukus. Vėliau ją išnešė, vyras išvažiavo. Likau viena su už lango siaučiančiu vėju, lapų šnabždesiu, iš futbolo stadiono sklindančiais garsais ir nuolat kartojau sau žodžius - aš tapau MAMA, kas gi manęs laukia? Kaip man skauda visą kūną, nejaučiu kojų, negaliu atsisėsti, apsiversti ant šono. Tarp visų šių minčių nekilo klausimo, o kaip gi jaučiasi mano mergaitė, ar ji miega, ar jai šilta, o gal ji alkana ir nori valgyti? Tik vėliau supratau, kad ligoninėje buvau visiška savanaudė. Man buvo sunku keltis naktimis, net pykau ant mergaitės, kad ji rėkia ir jai nuolat reikia mano krūties. Grįžus namo dvi savaites mano akimis sruvo ašaros. Kodėl verkiau, atsakymo nerandu iki šiol, tiesiog ašaros tekėjo pačios. Pradėjau galvoti, kad po truputį grimztu į depresiją, tačiau mamos ir sesers palaikymas padėjo nugalėti niūrią nuotaiką, vyravusią tomis dienomis.
Laikui bėgant keitėsi mano savijauta, jausmai, aš pradėjau jausti malonumą, žinodama, kad esu mama. Pagaliau pradėjau „kaifuoti“ nuo buvimo kartu su savo dukryte. Pažiūrėjus į ją, paėmus ant rankų, akyse stovėjo ašaros iš tos laimės, kad turiu vaiką, turiu gyvenimo variklį, stumiantį mane judėti į priekį. Kiekvieną vakarą dėkoju Dievui už suteiktą galimybę turėti vaikelį, juo rūpintis, auklėti, mylėti, kartu šokti, dainuoti paėmus ant rankų. Po ilgos dienos pasijaučiu nuovargis, bet jis toks malonus ir prasmingas. Mažo angeliuko šypsena, prisilietimas prie mano veido priverčia pamiršti bemieges naktis. Dabar aš supratau, kad motiniškos meilės neateina staiga, tai ne žaibo blyksnis, pasirodęs jau kitą minutę po gimdymo. Šis jausmas išsiskleidžia pamažu kaip žiedas ir auga kartu su augančiu mažyliu. Būti mama - pats nuostabiausias jausmas, kiekvieną dieną aš tampu vis laimingesnė, bemiegės naktys būna tokios trumpos, o nuovargis toks malonus.
Meilė vaikui: kada ji atsiranda ir kodėl kartais vėluoja?
Viena iš svarbiausių klausimų, kylančių naujoms mamoms, yra: kada atsiranda meilė vaikui? Kodėl kartais nutinka taip, kad gimus kūdikiui, pirmomis akimirkomis (ar dienomis) mama nejaučia didžiulės euforijos? Tai gali būti susiję tiek su fiziologinėmis, tiek su psichologinėmis priežastimis. Dažniausiai pasitaikančios fiziologinės priežastys - hormonų pokyčiai gimdymo metu ir po jo, didžiulis nuovargis, skausmas patiriamas po gimdymo.
Šiuo metu labai svarbu, kaip, šių jausmų įtakojama, mama elgiasi. Ar ji vistiek rodo mažyliui besąlygišką atsidavimą, dažnai jį glaudžia prie savęs, patenkina visus jo poreikius, besąlygiškai atsiliepia į kūdikio pagalbos šauksmą - verkimą, sako jam šiltus žodelius? Jei taip - mažylio emociniam ir fiziologiniam vystymui, jo santykiui su mama trikdžių nebus.
Fiziologinės ir psichologinės priežastys, kodėl tik gimus kūdikėliui mama nepajaučia didžiulės laimės ir meilės, yra susijusios su mamos organizme vykstančiais hormonų pokyčiais, skausmais, likusiais po gimdymo, išsekimu, bemiegėmis naktimis, kūno formų pasikeitimais, nerimu dėl to, ar bus gera mama, dėl stipriai besikeičiančio gyvenimo ritmo ir įpročių. Visa tai įtakoja prastą mamos savijautą, kuri neleidžia pasireikšti besąlygiškai meilei. Dažnai meilė kūdikiui yra, tik ji būna užgožta patiriamų laikinų sunkumų.
Viena iš priežasčių gali būti pogimdyvinė depresija. Tačiau gali būti, jog depresijos nėra, tačiau mama vis dar išgyvena sunkų laiką, viduje ją kažkas kankina. Todėl labai svarbu pasistengti suprasti, kas gi vyksta viduje, kas trukdo pajausti meilę savo vaikučiui. Kartais pačiam žmogui gali būti sunku rasti atsakymus. Tuo metu gali padėti specialistai. Labai svarbu neužsidaryti ir jokių būdu nekaltinti savęs.
Nėra universalių taisyklių, kada moteris turėtų pamilto savo vaiką. Gali nutikti taip, jog moteriai, nepatyrusiai mamos meilės, bus sunkiau pamilti savo vaiką, tačiau neretai būna ir priešingai - šios moterys itin stipriai myli savo vaikus, lyg norėdamos kompensuoti tai, ko pačios neturėjo.
Lyčių skirtumai: biologija, evoliucija ir socialiniai veiksniai
Tyrimai rodo, kad vyrai ir moterys yra skirtingi, o tai būna nulemta prieš gimstant. Kembridžo universiteto psichologas Simonas Baronas-Cohenas vienos dienos kūdikiams rodė moters veido ir mašinėlės atvaizdus. Kito eksperimento metu 88 mergaitės gavo du vyriškais laikomus žaislus (kamuolį ir policijos mašiną), du moteriškus (minkštą lėlę ir virtuvinį puodą) bei du neutralius (iliustruotą knygelę ir šunį). Anot mokslininkų, jei lyčių skirtumus lemtų socialinis ir kultūrinis poveikis, įvairių bendruomenių atstovų jie turėtų būti kitokie. Priešingai - kiekvienos žmonių bendruomenės ir daugelio gyvūnų rūšių vyriškos giminės atstovai yra agresyvesni, linkę varžytis, o moteriškoji giminė yra globėjiška.
7-ajame dešimtmetyje daugiau nei 10 tūkst. žmonių iš 37 pasaulio šalių buvo klausiama, kokį įsivaizduoja idealų partnerį. Pasirodė, kad, nepaisant kultūros, kalbos, religijos, rasės ir geografinės padėties, keliami reikalavimai sutapo. Autoriai neigia įsitikinimą, kad žiniasklaida sukuria grožio idealą, todėl moterys stengiasi būti panašios į supermodelius, artistas ar popdievaites, nes toks įvaizdis jas tiesiog užburia. „Sakyti, kad mergaitės ar moterys nori būti panašios į įspūdingas blondines dėl reklaminių klipų bei žurnalų viršelių keliamo susidomėjimo, lygiai tas pats, kaip teigti, kad žmonės išalksta dėl žiniasklaidos brukamos maisto reklamos. Knygoje, kurią lietuviškai išleido „Tyto alba“, primenama, kad moterys plaukus šviesindavo daugiau kaip prieš pusę tūkstanmečio, o gal net ir prieš porą, kai nebuvo nei žurnalų, nei TV. Kodėl vis dėlto moterys nori būti blondinės? Evoliucijos psichologija tvirtina: būtent tokios jos patinka vyrams. Buvo pastebėta, kad JAV dėstytojai skiriasi dažniau, nei jų bendraamžiai vyrai, bet rečiau tuokiasi antrą kartą - veikiausiai dėl nuolat supančių studenčių. Vyrų amžiaus vidurio krizė yra mitas, tvirtina sociologai, - tai priklauso nuo žmonos amžiaus. Menopauzė, o ne noras susigrąžinti jaunystę esą verčia vyrus dairytis jaunesnių partnerių. Didelės stangrios krūtys rodo, kad moteris yra jauna, sveika ir vaisinga. Dėl tos pačios priežasties vyrus vilioja ilgaplaukės (moters sveikata svarbi vaiko gerovei, o gražūs ilgi plaukai rodo, kad ji yra sveika) ir šviesiaplaukės (šviesus gymis yra vaisingumo požymis, mat šviesūs plaukai senstant tamsėja, kaip ir oda moteriai laukiantis ar vartojant kontraceptines tabletes). Sakoma, kad grožis - skonio reikalas, nulemtas patirties ir kultūros įtakos. Iš tiesų grožio standartas yra universalus - jį vienodai vertina kinai, indai, anglai, Venesuelos senbuviai. Genetika, anot knygos autorių, lemia ir tai, kad dauguma prostitucijos verslo klientų yra vyrai. Nuo partnerių skaičiaus priklauso vyro reprodukcijos sėkmė. Nors seksualinėmis fantazijomis moterys neatsilieka nuo vyrų, sueities su netikusiu partneriu kaina dėl riboto palikuonių skaičiaus joms yra gerokai didesnė. Todėl moterys vengia seksualinių santykių su menkai pažįstamais vyrais ar būna atsargesnės. Mokslininkų teigimu, žmonės yra poliginiški (kai vyrai turi keletą žmonų - tokios yra 84 proc. tradicinių bendruomenių), o ne monogamiški, ir santuokinė ištikimybė nesanti natūrali žmogui pagal prigimtį. Rūšies poliginiškumą atspindi skirtingų lyčių ūgių skirtumai - kuo ji poliginiškesnė, tuo skirtumas didesnis. Monogamiški gibonai yra beveik vienodo ūgio ir svorio, o poliginiškų gorilų patinai yra 1,3 karto aukštesni ir dukart sunkesni už pateles. Žmonės artimesni gibonams (vyrai yra vidutiniškai 1,1 karto aukštesni ir 1,2 karto sunkesni už moteris). Kodėl tuomet dauguma gyvena monogamiškai? Tai yra moterų noras, nulemtas vyrų turtinės padėties. Vakarų bendruomenės yra monogamiškos, mat vyrai jose siekia būti panašiai materialiai apsirūpinę, o moterys linksta turėti vieną vargingesnį, bet visą vyrą, nei dalytis truputį turtingesniu su kitomis. Sociologai ir demografai pastebėjo, kad sūnūs mažina skyrybų tikimybę. Tėvai stengiasi, kad sūnums tektų kuo daugiau jų sveikatos ir galios, taigi labiau jais rūpinasi. Vyrai palikuonių gali siekti ieškodami partnerės ilgam („tėvo“ tipas) arba turėti daug, bet trumpalaikių partnerių, vengdami atsakomybės („blogiečio“ tipas), bet tik moteris sprendžia, su kuo suartėti. Iš trumpalaikių santykių su gražuoliais net ištekėjusios moterys turi naudos, jei tik teisėti vyrai nesužino auginantys ne savo vaiką, kuris gauna kokybiškų genų, bet auga apgauto vyro globojami.
Kaip rašoma knygoje, vaiko lytį tik iš dalies lemia atsitiktinumas. 1973 m. evoliucijos biologas Robertas Triversas ir matematikas Danas Willardas suformulavo hipotezę: turtingesniems tėvams gimsta daugiau berniukų, o vargingiesiems - mergaičių. Pasiturinčiose šeimose augę berniukai galėjo turėti ne vieną žmoną ar draugę ir daugiau vaikų. Vėliau ši teorija buvo išplėtota - jei šeima turi bruožą, naudingesnį berniukams, joje gims daugiau berniukų. Tėvai, turintys dominuojančias „vyriškas“ smegenis - inžinieriai, matematikai, mokslininkai, - veikiausiai susilauks sūnų, o socialiniai darbuotojai, mokytojai - dukterų. 100 gimusių mergaičių vidutiniškai tenka 105 berniukai. Aukšti ir stambūs tėvai turi daugiau sūnų, o patraukliems žmonėms dažniau gimsta mergaitės.
Kodėl moterys mažiau linkusios į riziką? Motinoms svarbiau už tėvus gyventi ilgai, kad galėtų rūpintis palikuonimis. Kartais jos būna priverstos konkuruoti dėl išteklių ar partnerių, bet ir tada paklūsta dėsniui išlikti: jų taktika nebūna rizikinga (gali vogti, bet ne plėšikauti) arba kova būna netiesioginė (skleisti gandus už konkurentės nugaros, bet nesiimti tiesioginio smurto). Su rizika susijusi net religija. Kone visose religijose ir bendruomenėse moterys yra religingesnės. XVII a. prancūzų filosofas Blaise'as Pascalis tvirtino, esą abejonė dėl Dievo egzistavimo nepaneigia tikėjimo racionalumo. Jei žmogus netiki Dievu, nors iš tiesų šis yra, gali visą amžinybę degti pragare. Moterys dažnai atstumia vyrus, pripažįsta autoriai. Todėl jie vyksta užkariauti svetimų žemių, pradeda karus, kuria simfonijas, rašo knygas, daro mokslinius atradimus, groja roką, kuria naujas kompiuterių programas, kad tik padarytų įspūdį moterims. Jei seksualinės partnerystės pasirinkimo teisė priklausytų vyrams, esą nebūtų civilizacijos, meno, literatūros, „Beatles“ ir „Microsoft“. Humoristas Billas Maheris yra pajuokavęs: „Kad vyras bare galėtų išsirinkti kurią nori moterį, turi būti pasaulio valdovas.“
Ankstukų raida: iššūkiai ir adaptacija
Ankstukų raida nėra tokia pati kaip laiku gimusių vaikučių ir priklauso nuo to, kurią nėštumo savaitę mažylis gimė. Vos pagimdytas ankstukas labai priklauso nuo to, kurią nėštumo savaitę jis gimė - pavyzdžiui, tarp vaiko gimusio 29 nėštumo savaitę ir to, kuris gimė trimis savaitėmis vėliau, yra daug skirtumų.
- IV laipsnis: Šie vaikai labai trapūs ir jautrūs, todėl gyvena inkubatoriuje. Jame nuolat galima palaikyti temperatūrą nuo 28 iki 38°C.
- III laipsnis: Vaikelis tebėra labai mažas ir trapus, tačiau stipresnis.
- II laipsnis: Vaikeliui dar gali reikėti pagalbos kvėpuojant ir jis tebėra maitinamas per zondą, tačiau mažylio plaučiai (o taip pat ir visi kiti organai bei jų sistemos) sparčiai bręsta.
- I laipsnis (35-37 savaitės): Šie naujagimiai, nors ir gimę anksčiau numatyto termino, yra pakankamai dideli ir „savarankiški“.
Neišnešiotukui pakankamai užaugus, priaugus svorio, prisitaikius gyventi be pypsinčių aparatų, tėveliai gali lengviau atsikvėpti, tačiau nereikėtų tikėtis, kad vaikelio raida bus tokia pati, kaip jo bendraamžių. Koreguotas amžius yra skirtumas tarp numatytosios ir tikrosios vaiko gimimo datos. Pavyzdžiui, jeigu kūdikis gimė 10 savaičių anksčiau, o dabar jam yra 12 savaičių, tai jo koreguotas amžius bus 2 savaitės. 2 savaičių naujagimis dar tik susipažįsta su pasauliu, jis reaguoja į tėvelius, stengiasi įsižiūrėti į jų veidus, tačiau greitai pervargsta, didžiąją dalį laiko miega. Koreguotas amžius yra skaičiuojamas iki kol kūdikis sulaukia 12-18 mėnesių (tačiau į neišnešiotumą reikėtų atsižvelgti iki 3-ejų metų) - apytikriai šiuo laikotarpiu sveiki neišnešiotukai pasiveja savo bendraamžius ir toliau su jais vystosi vienodu tempu. Tai, kaip sparčiai prieš laiką gimęs kūdikis „susilygins“ su bendraamžiais, labai priklauso nuo neišnešiotumo laipsnio. Žinoma, svarbios ir individualios savybės - juk ir laiku gimę vaikai vystosi nevienodu tempu ir tai yra visiškai normalu. Jeigu baiminatės, kad kūdikio raida vėluoja, siūlome paskaityti šį straipsnį: Sutrikusi vaiko raida.