Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“ pristato parodas, kurios ne tik atskleidžia menininkių individualius kūrybinius kelius, bet ir kviečia į gilesnę refleksiją apie žmogaus būsenas, istorines traumas ir meno galią transformuoti patirtis. Šios parodos, nors ir skirtingų temų, jungia bendra grafikos meno kalba ir siekį peržengti kasdienybės ribas, atveriant naujus suvokimo horizontus.
Povandeninis pasaulis ir žmogaus savivoka: Jolantos Mikulskytės kūrybos atspindžiai
Nuo 2023 m. galerijoje „Kairė-dešinė“ eksponuojama Jolantos Mikulskytės paroda, kurioje menininkė tyrinėja povandenines būsenas. Šiame meniniame tyrime atsiskleidžia techninis nardymas, slėgio pokyčiai, povandeninė gyvūnija ir biologija, taip pat artefaktai. Povandeniniai vaizdiniai čia virtę didelio formato litografijomis, kurios atspindi, kaip veikiant vandens stichijai kinta žmogaus savivoka, pasaulėjauta ir visa būtis. Parodos pavadinimas taip pat nurodo į globalius pakitimus ir karo situaciją, tačiau svarbiausi dalykai lieka už (vandens) paviršiaus. Pasak autorės, pastebima tendencija, jog šiomis dienomis nebeliko drungnos būsenos, tik šalta arba karšta, juoda arba balta.
Povandeniniai vaizdiniai, vaizdų žemėlapiavimas ir būsenų geografija buvo kolekcionuojami visą pandeminį laikotarpį kaip metodas išlikti, o vėliau - pasislėpti ir vėlgi - išlikti. Litografija yra neatskiriama šio meninio tyrimo dalis. Jolanta Mikulskytė (g. 1979) yra dailininkė grafikė, 2006 m. baigusi grafiką Vilniaus dailės akademijoje (1997-2006). Menininkė surengė solo parodų Lietuvoje ir nuo 2008 m. dalyvauja kūrybinėse stažuotėse, edukacinėse programose bei parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 2007 m. ji yra Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros dėstytoja, docentė. Jos kūryba kviečia permąstyti žmogaus santykį su gamta, technologijomis ir vidiniais išgyvenimais, ypač sudėtingais laikais.
„Vidiniai kambariai“: meno kaip atspirties taško tyrinėjimas
Nuo 2026 m. vasario 17 d. iki kovo 28 d. Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“ bus surengusi bendrą keturių menininkų parodą „Vidiniai kambariai“ (kuratorė Monika Krikštopaitytė). Ši paroda, suburianti skirtingų kartų ir kūrybinių strategijų menininkus - grafikus Lidą Dubauskienę ir Eleną Grudzinskaitę, tapytojas Eglę Gineitytę ir Aureliją Zaburaitę - siūlo kūrybinio proceso tyrinėjimą kaip prasmingą atsiskyrimą, gal net atsparumą.
Hatchingas, gretina, struktūros nagrinėjimas, ritmo įtraukimas, eksperimentavimas ir panašios (menininko) praktikos - realybės plėtimas į vidinę erdvę - visada suteikia pusiausvyrą sunkiais laikais ir atradimo džiaugsmą gerais. Lida Dubauskienė pastaruoju metu dirba su ploninto rašalo tušo braukymu, derindama ranka pieštus detales su spaudos elementais. Visas kūrinys atsiskleidžia tik pačioje pabaigoje, po ilgo, nuoseklausus darbo. Eglė Gineitytė daug piešė ypač COVID pandemijos metu, nes staiga susidomėjo įvairiomis linijų susilietimo, susipynimo ir pasikartojimo galimybėmis bei niuansais. Tačiau piešimo praktika kaip savotiškas dienoraštis, kaip susitikimas su netikėtu ir stebėjimo pratimas yra nuosekli tapytojos darbo dalis. Elena Grudzinskaitė paprastai randa reikšmės raktą savo kūrinių niuansuose. Šiuo metu menininkę domina artefaktai, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvauja jos kūrybiniuose procesuose, pavyzdžiui, popieriaus (laikraščio, rudos vyniojamosios, Munken, ryžių (kinų), šilko) struktūra, jo estetinis ir dialoginis potencialas. Aurelijos Zaburaitės kūrybai būdingas beveik architektūrinis visų dalykų struktūros suvokimas, tačiau jie nepanašėja į techninius brėžinius - visada yra atsirandanti istorija. Jos stebimi objektai įgyja unikalų ritmą ar net jų derinius; matyti, kaip jie persidengia, sukelia mikro įvykius ir netgi sukuria poetišką rimuotumą bei svaiginantį visumos pojūtį. Visa tai atrodo kaip pastangos suprasti pasaulį, rasti ryšius tarp, regis, nesusijusių dalykų. Kai kuriuose jos kūriniuose užkoduotas judėjimo erdvėje pojūtis, kelionės galimybė.
Ši paroda pabrėžia meno, kaip vidinio pasaulio tyrinėjimo ir savęs atradimo priemonės, svarbą. Menininkų gebėjimas transformuoti sudėtingas patirtis į vizualiai patrauklius kūrinius suteikia žiūrovams galimybę atrasti savo pačių „vidinius kambarius“ ir rasti juose ramų prieglobstį ar įkvėpimo šaltinį.
Sovietmečio traumų atspindžiai: paroda „Ne savo noru“
Iki gruodžio 31 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia paroda „Ne savo noru“ (kuratorė Monika Krikštopaitytė). Ši paroda kelia svarbų klausimą: kodėl verta kalbėti apie sovietmetį? Pirmiausia, nes mes vis dar neįstengiame suprasti, koks didelis ir visa apimantis yra to laiko traumų gumulas. Neišsakytas turinys, įsismelkęs į kasdienius, jau visai kitą reikšmę turinčius žodžius, tebestringa gerklėje.
Jaunų žmonių ėmimą į sovietinę kariuomenę apskritai galime įvardinti kaip ilgiausiai, nuosekliausiai ir plačiausiai sovietinės sistemos vykdytą, gerai organizuotą nusikaltimą prieš pamatines žmogaus teises į sveikatą, gyvybę, orumą. Kiek ši institucija suluošino, išprievartavo, tyčia ir per aplaidumą nužudė Lietuvos vyrų; kiek jų nusižudė, kiek dar dabar varginami potrauminio sindromo - tikslių skaičių niekada nesužinosime, nes duomenys buvo klastojami, įslaptinami, grasinimais tildomi net artimieji. Naujai kalbėti apie šias traumas verta ir dėl įtemptos dabarties situacijos, kai būtina nepamiršti kaimyno veiklos metodų, ir todėl, kad, jei įvertiname reiškinio mastą, apie jį kalbėta neproporcingai mažai.
Parodos menininkus pagal tarnybos laiką galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė - tarnavusieji XX a. 7-uoju dešimtmečiu: Arvydas Šaltenis (1964-1967, Gusevas / Gumbinė, Kaliningrado sritis), amžiną atilsį Povilas Ričardas Vaitiekūnas (1964-1965, Duobelė, Latvija). Antroji - būtinąją tarnybą atlikusieji 9-uoju dešimtmečiu, bręstant Lietuvos nepriklausomybės siekiui, kai Baltijos šalių jaunuoliai laikyti vis nepatikimesniais: Saulius Mažylis (1982-1984, Charkivas, Kyjivas, Ukraina), Gintaras Zinkevičius (1983-1985, Tukumas, Latvija), Jonas Vaitekūnas (1984-1986, Vilnius), Ričardas Šileika (1986-1988, Ulan Erge, Kalmukijos autonominė sritis), Darius Žiūra (1988-1990, Chabarovskas, Rusijos Tolimieji Rytai), Aidas Bareikis (1987-1989, Afganistanas). Amžiną atilsį buvo ir menininkas, tarnavęs 1983-1985 metais.
Nors tarnybos geografija ir laikas skiriasi, visose istorijose rastume tuos pačius dėmenis: skurdas, alkis, beprasmė veikla, grėsmės ir nuobodulio stingdomas laikas, vienatvė; psichologiniu ir fiziniu smurtu paremti nestatutiniai santykiai ir jų kruvinos pasekmės. Parodoje dalyvaujantys menininkai: Aidas Bareikis (g. 1967), Romas Juškelis (1946-2016), Saulius Mažylis (g. 1961), Arvydas Šaltenis (g. 1944), Jonas Vaitekūnas (g. 1966), Povilas Ričardas Vaitiekūnas (1940-2025), Romanas Vilkauskas (1949-2018), Gintaras Zinkevičius (g. 1963), Darius Žiūra (g. 1968).
Nuo lapkričio 7 d. vyks diskusija „Kariuomenė, vyriškumas, garbė - sampratų kaita“. Renginys bus filmuojamas. Gruodžio 12 d. bus išleistas parodos katalogas kaip kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ priedas.
Ši paroda yra svarbus priminimas apie sovietinės okupacijos palikimą ir jos įtaką ištisoms kartoms. Ji skatina ne tik prisiminti ir suprasti istorines traumas, bet ir ieškoti būdų joms įveikti, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje, kai svarbu nepamiršti praeities pamokų ir suprasti agresoriaus veiksmų metodus.
Grafikos meno pasaulio pažinimas ir edukacija
Vilniaus grafikos meno centras aktyviai skatina pažinti grafikos meno pasaulį, siūlydamas įvairias technologijas, ekskursijas į grafikos dirbtuves ir galerijos „Kairė-dešinė“ ekspozicijas. Vaikų ir jaunimo edukacija yra viena strateginių VGMC veiklos sričių, nuosekliai plėtojama nuo 2008 metų. Parengta užsiėmimų programa siekia papildyti ir paįvairinti mokykloje įgyjamas žinias, suteikiant praktinių įgūdžių ir giluminio supratimo apie grafikos meno specifiką.
Nuo 2025 m. lapkričio 7 d. bus pristatoma knyga „Petras Repšys. 6.0.“ bei knygos „Ingrida Korsakaitė. Eglė Kuckaitė. Petras Repšys. Aspazija. Kęstutis Kasparavičius.“ Pristatymai kviečia gilintis į žinomų grafikos meistrų kūrybą ir tyrinėjimus.
Gegužės 31 d., 18 val. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g.) vyko Jaunųjų Kroatijos grafikos menininkių paroda. Ši paroda tęsia Splitgraphic bienalės ir Vilniaus grafikos meno centro bendradarbiavimą bei iniciatyvą Lietuvoje pristatyti prestižinius grafikos renginius. Parodos idėja remiasi 2007 m. Splitgraphic bienalės tema „Female Handwriting in Graphic Art“, kuria siekta atkreipti dėmesį į moterų grafiką. Ekspoziciją sudaro Splitgraphic archyvo kūriniai, kurių autorės - jaunosios kroatų menininkės, dalyvavusios bienalėje 2003-2015 m. laikotarpiu. Ekspozicija perteikia šiuolaikinį požiūrį į grafiką, naudojant tradicinius spaudos būdus, kurie neretai nuveda prie instaliacijos ar reflektuoja pačią grafiką. Menininkių kūrybą vienija bendros temos, joms aktualus grafikos procesualumas. Procesas išreiškiamas pasitelkus tiek tradicinius, tiek mechaninius klišės apdorojimo būdus ir jų sąlygotą spaudą.
Šios parodos ir edukacinės veiklos liudija apie grafikos meno gyvybingumą ir jo gebėjimą atliepti įvairias socialines, istorines ir asmenines temas. Grafikos menas, peržengdamas tradicinius rėmus, tampa svarbiu įrankiu suvokti pasaulį, atrasti save ir išlikti sudėtingais laikais.