Tiek fašizmas, tiek bolševizmas šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje - veikiau keiksmažodžiai, kuriais kairiosios ir dešiniosios politinės srovės vadina savo oponentus, nei oficialūs kokių nors reikšmingesnių politinių veikėjų ar grupių įsivardijimai. Vis dėlto tiek fašizmas, tiek bolševizmas turi tam tikrų esminių principų, kuriuos galima atpažinti tiek iki istorinio šių ideologijų gimimo, tiek ir gerokai po atvirų jų formų pasitraukimo į praeitį. Šių ideologijų esmės supratimas yra itin svarbus formuojant vaikų pasaulėžiūrą, ugdant kritinį mąstymą ir atsparumą manipuliacijoms.
Bolševizmas: Emancipacijos idėjos ir jos metamorfozės
Bolševizmas, savo šaknimis besisiejantis jau su jakobinais, žadėjo laisvę. Jakobinai siekė išlaisvinti liaudį nuo aristokratinio elito viešpatavimo ir išnaudojimo, jų dvasiniai palikuonys bolševikai - nuo buržuazinio elito viešpatavimo ir išnaudojimo. Pirmiausiai išlaisvinimo objektais tapo proletariatas - darbininkai ir valstiečiai. Vėliau emancipacinės srovės pasigavo prispaustas tautines bei rasines grupes. Išlaisvinimo idėja glaudžiai susijusi su lygybės idėja, kuri buvo nuosekliai plėtojama marksistų ir bolševikų.
Išlaisvinus ir sulyginus socialines, tautines bei rasines grupes, emancipacinės ideologijos prasmė turėjo baigtis. Tačiau įvyko kitaip. Ši ideologija tapo savireguliaciniu mechanizmu, egzistenciniu politinių srovių tapatybės turiniu, todėl nuosekliai imta ieškoti naujų objektų išlaisvinimui ir sulyginimui. Lygiagrečiai su laisvinamų objektų sąrašu plėtėsi tikrų ir tariamų vergovės formų sąrašas. Pirmiausiai vergove paskelbta socialinė hierarchija bei religija - „opiumas liaudžiai“. Vėliau represyvia institucija paskelbta šeima. Jau pirmieji marksistai siekė išlaisvinti moteris iš vyrų autoriteto ir dominavimo socialinėje struktūroje, todėl feminizmas nuo pat pradžių buvo glaudžiai susijęs su kairiosiomis politinėmis srovėmis ir konkrečiai - su bolševizmu.
Klausimas, kur baigiasi moralūs ir logiški išlaisvinimo ir lygybės reikalavimai ir prasideda absurdas, lieka atviras. Net konservatyviausi sluoksniai šiandien pripažintų, kad lygios vyrų ir moterų teisės darbo rinkoje, politinėje veikloje ir socialinėje sistemoje apskritai yra protingas ir teisingas principas. Taip pat ir kiekvieno asmens galimybės siekti karjeros ir tobulėjimo laisvai nuo prigimtinių ar kitaip išoriškai sąlygotų socialinių hierarchijų. Tačiau kyla klausimų dėl beribės emancipacijos plėtros, pereinant į šeimos struktūros griovimą per natūralių tėvų ir vaikų santykių ardymą, lytinių perversijų skatinimą, taip pat į tautinės visuomenės ir valstybės struktūros griovimą per atsiveriamą masinei svetimšalių imigracijai. Emancipacija savaime - nei geras, nei blogas principas; svarbu, kas ir iš ko emancipuojama.
Fašizmas: Drausmė, vienybė ir reakcija į bolševizmą
Fašizmas - istoriškai jaunesnis ideologinis reiškinys už bolševizmą ir gimė kaip reakcija į jį. Išlaisvinimui ir lygybei priešpriešinta drausmė ir vienybė. Draudimai bei ribojimai, išeinantys už egzistencinės būtinybės ir moralinio teisingumo ribų - tai fašizmo genas, kaip ir emancipacija - bolševizmo genas. Tiesa, kai gimė fašizmas, bolševizmas ir jam giminingos politinės srovės jau buvo atskleidusios savo totalitarinę prigimtį. Išlaisvinimas reikalavo revoliucijos, prievartos, o laisvės iškovojimų išsaugojimas - dar didesnės prievartos ir drausmės.
Nors šios ideologijos daug kuo skyrėsi, bet daug kur ir siejosi. Kai bolševikai deklaravo siekius išlaisvinti pavergtuosius ir pažemintuosius visuomenės sluoksnius, fašistai kalbėjo apie visuomenės sluoksnių vienybę, grindžiamą geležine drausme. Vis dėlto savo kelio pradžioje fašistai taip pat skelbė išlaisvinimą, nes jų nuomone tam tikri sluoksniai - kapitalistinė oligarchija ar aristokratinis elitas - iš tiesų engė kitus sluoksnius. Bolševikai pradėjo laisvės šūkiais, baigė priespauda. Fašistai akcentavo darną, bet į ją žengė per žemesniųjų sluoksnių emancipaciją ligtolinės aukštuomenės atžvilgiu. Abiem atvejais iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių sukurti nauji elitai, pajungę likusias visuomenės mases. Abiem atvejais šie elitai viešpatavo tų pačių masių vardu.
Fašizmas su bolševizmu siejosi dviem būdais: kaip atsakas į jį arba kaip jo raidos užbaiga. Vienu atveju beribę emancipaciją siekta pažaboti beribe disciplina, kitu atveju disciplina išplaukė iš emancipacijos, siekiant įtvirtinti revoliucijos pergalę kaip amžiną status quo. Praktiškai visi fašistai revoliucijos etape spėjo pabūti bolševikais ir visi bolševikai, užėmę valdžią, tapo fašistais. Fašizme liaudis subordinuota elitui, moterys - vyrams, o kraštutiniais atvejais titulinė tauta stojo virš tautinių mažumų, pastarąsias, geriausiu atveju, marginalizuojant, blogiausiu - naikinant.
Atskirą klausimą sudaro tai, ar hitlerinis nacizmas yra fašizmo forma, ar atskira ideologija. Nors abiejų požiūrių šalininkai turi savų argumentų, faktas, kad naciai atvirai sekė fašistais, kopijuodami tiek simboliką, tiek idėjinius principus, yra neabejotinas. Nacizmas - tai tiesiog nuoseklesnė fašizmo išraiška, papildyta išvirkščio nacionalizmo bei rasizmo principais, kai meilė savai tapatybei reiškėsi priešiškumu kitoms tapatybėms. Politinio gyvenimo kontrolę, įtvirtintą fašizmo, nacizmas perkėlė į visas viešo ir privataus gyvenimo sritis. Net šeimos gyvenimas buvo reglamentuojamas: kam su kuo tuoktis, kokie vaikai turi teisę gyventi, kaip juos reikia auklėti.
Istorinis fašizmas ir jo šiuolaikinės apraiškos
Istoriškai fašizmo sąvoka kilo iš it. fascio - ryšulys, simbolizavęs vienybę. Kalbant apie bolševizmą, platesnis jo vardas - komunizmas - reiškia bendrystę. Abi šios giminingos sąvokos savaime skamba gražiai, bet peržengusios proto ir doros ribas jos užgožia žmogų, asmenį su sava tautine, religine, kultūrine, socialine ir politine tapatybe. XX-ajame amžiuje bolševizmas plito iš Rytų, fašizmas - iš Vakarų. XXI-ajame amžiuje situacija susikeitė vietomis. Rytuose matome fašistinę Rusiją, Vakaruose - bolševikinę Europos Sąjungą. Kremliaus režimas, istorinio fašizmo pavyzdžiu, diegia geležinę drausmę, deklaruodamas visuomenės vienybę, įkūnytą despotiškoje valstybėje ir vado - dučės, fiurerio - asmenyje. Abu režimai veikia gudriau nei jų istoriniai pirmtakai. Abu deklaruoja esą demokratiniai. Tiesa, Kremliaus režimas skelbia specifinę, suverenią, taigi - savaip iškreiptą ir pritaikytą demokratiją. Priešingai, Briuselio režimas teigia atstovaujantis klasikinei, autentiškai demokratijai, dar daugiau - gausinantis, stiprinantis ir plėtojantis demokratines laisves ir teises. Deja, vis daugiau laisvių ir teisių tautinės, rasinės ir seksualinės „vaivorykštės“ atstovams diegiama peržengiant ir net sumindant visuomenės valią.
Lietuvos politinė sistema, nuo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos iki Tėvynės sąjungos, turi tiek fašistinių, tiek bolševikinių bruožų. Kaip ir bolševikai, ši sistema siekia emancipuoti menamai prispaustas grupes, nuo lytinių egzotų iki vaikų. Nors šios grupės skirtingos pačia savo esme, jas abi siekiama emancipuoti nuo prigimtinės šeimos modelio ir jo disciplinos. Drauge pasirašinėjami paktai už masinę imigraciją, kad ateityje būtų galima emancipuoti minias perėjūnų vietinių gyventojų sąskaita. Kai kuriais atvejais fašistinės ir bolševikinės intencijos susilieja į vieną visumą. Emancipuojant svetimšalius ir iškrypėlius vis labiau ribojama jų kritika, emancipuojant vaikus - vis tironiškiau kišamasi į šeimų židinius ir tėvų auklėjimo metodikas. Revoliucinė emancipacija ir despotiška disciplina žengia kartu.
Vaiko ugdymas ir atsparumas ideologijoms
Fašizmas ir bolševizmas, savo esme, yra totalitarinės ideologijos, siekiančios kontroliuoti visas žmogaus gyvenimo sritis. Vaikų ugdyme itin svarbu formuoti kritinį mąstymą, gebėjimą analizuoti informaciją ir atpažinti manipuliacijos būdus. Mokytojai ir tėvai turėtų supažindinti vaikus su istorinėmis tiesomis apie šių ideologijų padarytus nusikaltimus, pabrėžiant, kad jokios politinės ar socialinės idėjos negali pateisinti masinių žmogžudysčių, priespaudos ar tautų naikinimo.
Svarbu atskirti patriotiškumą, nacionalizmą ir šovinizmą. Patriotizmas - meilė savo šaliai, jos kultūrai ir tradicijoms, nepuoselėjant neapykantos kitoms tautoms. Nacionalizmas - stiprus tautinis identitetas, tačiau jis gali peraugti į šovinizmą, kai savo tauta laikoma pranašesne už kitas. Šovinizmas yra agresyvus nacionalizmas, dažnai lydimas neapykantos ir diskriminacijos.
Pasipriešinti raudonai žydriems ir juodai rudiems kraštutinumams įmanoma tik blaivia, nuosaikia, subalansuota pozicija. Sveiku tautišku socialiniu konservatizmu, arba tautiniu centrizmu. Tokia pozicija turėtų užtikrinti laisvę ten, kur ji atitinka sveiką protą ir doros dėsnius, bei drausmę ten, kur ji būtina. Prigimtinė tapatybė, asmens ir bendruomenės laisvė, visuomenės ir valstybės darna - vienas kitą papildantys principai. Pusiausvyra - proto ir širdies sveikatos bruožas. O kraštutinumai - į kairę ar į dešinę - veda tik į susiskaldymą, vergovę ir susinaikinimą.
Vaikams turėtų būti aiškinama, kad tiek komunistai, tiek nacistai buvo nusikaltėliški agresoriai, okupavę Lietuvą ir naikinę lietuvius. Svarbu suvokti, kad vieni nusikaltėliai nepateisina kitų. Komunistų ir nacistų režimai, nepaisant ideologinių skirtumų, abu buvo totalitariniai ir žiaurūs. Molotovo-Ribentropo pakto pasekmės, bendras paradas po Lenkijos okupacijos - tai faktai, iliustruojantys šių režimų bendradarbiavimą, o ne priešpriešą.
Svarbu, kad vaikai suprastų skirtumą tarp sąvokų "patriotas", "nacionalistas", "šovinistas", "fašistas" ir "nacistas". Durnumas, kaip pastebėta, neturi ideologinių barjerų, tačiau ugdant jaunąją kartą, būtina skatinti mąstyti, analizuoti ir atskirti tiesą nuo melo. Ideologijos, siūlančios gatavus atsakymus, gali būti patrauklios, tačiau jos atima galimybę savarankiškai mąstyti ir formuoti savo vertybes.
Galutinis tikslas - užauginti sąmoningus, atsakingus ir pilietiškus žmones, gebančius atpažinti ir pasipriešinti bet kokioms totalitarinėms apraiškoms, nepriklausomai nuo jų ideologinės kilmės.
tags: #fascismo #significato #per #bambini