Lea Pericoli, viena ryškiausių Italijos teniso istorijos figūrų, paliko nepamirštamą pėdsaką ne tik sporto pasaulyje, bet ir moterų stiliaus bei drąsos kovoje su liga. Buvusi 27 kartus Italijos čempionė, keturis kartus pasiekusi Roland Garros turnyro aštuntfinalį ir tris kartus Vimbldono varžybose, ji mirė 89 metų amžiaus. Jos gyvenimas - tai istorija apie talentą, aistrą tenisui, novatorišką stilių ir nepalaužiamą dvasią.
Vaikystės svajonės ir pirmi žingsniai tenise
Lea Pericoli gimė 1935 m. kovo 22 d. Milane, tačiau jos vaikystė prabėgo Adis Abeboje, Etiopijoje. Į šią šalį jos tėvas verslininkas persikėlė po Etiopijos karo. Ten, tėvo iniciatyva, buvo įrengtas teniso kortas, kuris tapo mažosios Lea svajonių kampeliu. Ji kantriai laukdavo, kol suaugusieji baigs žaisti, kad galėtų pati išbėgti į aikštę. Tai buvo jos pirmoji pažintis su teniso pasauliu, kuri vėliau virto aistra ir profesiniu keliu.
"Mano tenisas buvo instinktyvus ir laukinis", - yra pasakojusi Pericoli apie savo žaidimo stilių. Tais laikais profesionalumo tenise dar nebuvo - nebuvo trenerių, komandų ar prizų. Kiekvienas žaidėjas pats turėjo rūpintis savo kelionėmis ir išlaidomis. Lea prisimena, kaip su Silvana Lazzarino jos pačios mokėjo už keliones į Vimbldoną, nakvodamos pigiuose viešbučiuose po svarą už naktį.
Stiliaus revoliucija ir skandalas Vimbldone
Vienas ryškiausių Pericoli karjeros momentų, pakeitęs moterų teniso stilių, įvyko 1955 m. Vimbldone. Tuomet ji pasirodė su rožinės spalvos ansambliu, kurį sudarė šortai ir pasijonis, suprojektuoti garsaus dizainerio Tedo Tinlingo. Šis drąsus ir novatoriškas sprendimas sukėlė tikrą audrą - kitą dieną apie tai rašė visos laikraščiai. Jos tėvas netgi kuriam laikui uždraudė jai žaisti. Tačiau vėliau, po Gianni Clerici laiško, kuriame jis prašė leisti dukrai laisvai reikšti savo asmenybę ir talentą, Lea galėjo grįžti į aikštę.
Šie drąsūs stiliaus pasirinkimai ne tik pakeitė moterų teniso aprangos kanonus, bet ir simbolizavo platesnę tendenciją - moterų išsilaisvinimą ir saviraiškos siekį. Pericoli drabužiai, pasižymintys elegancija ir originalumu, vėliau buvo eksponuojami garsiajame Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje.
Įspūdingi pasiekimai ir Italijos čempionė
Pericoli karjera buvo kupina pergalių ir įsimintinų pasirodymų. Ji 14 metų iš eilės (1959-1976 m.) buvo Italijos teniso raketė Nr. 1, pasiekdama absoliučius rekordus. Per savo karjerą ji laimėjo 27 nacionalinius čempionato titulus.
Didžiojo kirčio turnyruose jos rezultatai taip pat įspūdingi:
- Roland Garros: Keturi pasiekimai aštuntfinalyje (1955, 1960, 1964, 1971 m.).
- Vimbldonas: Trys pasiekimai aštuntfinalyje (1965, 1967, 1970 m.).
Ji taip pat pasiekė pusfinalį moterų dvejetų turnyre Paryžiuje 1964 m. kartu su Silvana Lazzarino ir mišrių dvejetų pusfinalį 1960 m. su meksikiečiu Antonio Palafox. Jos pasirodymas 1973 m. "Internazionali d'Italia" turnyre, kur ji pasiekė pusfinalį, taip pat yra įsimintinas.
Pericoli dalyvavo 25 Didžiojo kirčio turnyruose, kas yra absoliutus Italijos rekordas, apimantis 21 metų laikotarpį (1955-1975 m.).
Kovos su liga ir įkvėpimas
Lea Pericoli gyvenimas neapsiribojo tik teniso aikštelėmis. 1973 m. ji drąsiai susidūrė su gimdos vėžiu ir viešai paskelbė apie savo ligą. Kai garsus gydytojas Umberto Veronesi jos paklausė, kodėl ji atskleidžia savo ligą, Pericoli atsakė: "Ligos yra kaip teniso varžybos: kai esi pasirengęs pralaimėti, publika tave palaiko, skatina. Man tai buvo išlaisvinimas." Ji įveikė šią ligą, o praėjus šešiems mėnesiams po operacijos, vėl laimėjo Italijos čempionatą. Vėliau, 2012 m., ji vėl susidūrė su vėžiu, tačiau ir šį kartą nepasidavė. Ji tapo aktyvia kovos su vėžiu ambasadore, skleisdama viltį ir palaikymą kitiems.
"Kiekvienas, siekiantis tapti čempionu, kovoja nuolatinį karą", - yra pasakiusi Pericoli. Jos požiūris į ligą atspindi jos tvirtą charakterį ir kovotojos dvasią.
Tolesnis gyvenimas po teniso raketės
Baigusi aktyvią žaidėjos karjerą sulaukusi 40 metų, Pericoli toliau liko ištikima tenisui, tačiau jau kaip žurnalistė ir komentatorė. Ji rašė apie tenisą ir madą laikraštyje "Il Giornale" ir sekė Italijos sportininkų pasiekimus su didele meile. Ji ypač žavėjosi Flavia Pennetta, sakydama, kad ji yra dukra, kurios ji niekada neturėjo.
Lea Pericoli taip pat prisidėjo prie Italijos sporto istorijos įamžinimo. 2015 m. Romoje, Foro Italico, buvo atidengta Italijos sporto šlovės alėja (Walk of Fame of Italian sport), kurioje viena iš 100 plytelių skirta jai, pagerbiant jos indėlį į Italijos sportą.
Jos gyvenimas, kupinas pergalių, stiliaus, kovos ir aistros, tapo įkvėpimu ne vienai kartai, o jos pasiekimai ir drąsa visada bus prisimenami Italijos teniso istorijoje. Ji visada bus žinoma kaip "signora del tennis azzurro" - Italijos teniso ponia.
Paveldas ir įtaka
Lea Pericoli palikimas yra daugialypis. Sporto pasaulyje ji prisimenama kaip viena geriausių Italijos tenisininkių, kurios pasiekimai ir ilgametė dominavimas šalies reitinguose yra išskirtiniai. Jos drąsa ir novatoriškumas aprangos pasirinkime pakeitė moterų teniso estetiką, o jos atvirumas kovojant su vėžiu tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui.
Ji taip pat paliko ryškų pėdsaką žurnalistikoje, kur tęsė savo aistrą sportui ir mados pasauliui. Jos autobiografinės knygos, tokios kaip "Questa bellissima vita" (1976 m.) ir "Maldafrica" (2009 m.), atskleidžia jos asmenybę ir patirtis.
Lea Pericoli buvo ne tik talentinga sportininkė, bet ir stipri, įkvepianti asmenybė, kurios gyvenimo istorija tęsiasi ilgiau nei jos pasirodymai teniso korte. Ji įrodė, kad moterys gali būti elegantiškos, drąsios ir stiprios tiek sporto aikštelėje, tiek gyvenimo iššūkiuose. Jos indėlis į Italijos kultūrą ir sportą yra neįkainojamas.