Gabrielle Bonheur Chanel, pasauliui geriau žinoma kaip Coco Chanel, - tai ne tik vienos įtakingiausių mados namų įkūrėja, bet ir moteris, drastiškai pakeitusi moterų garderobą ir netgi jų požiūrį į save. Jos gyvenimas, apipintas legendomis ir paslaptimis, iki šiol žavi ir įkvepia. Gimusi 1883 m. rugpjūčio 19 d. Somiure (Prancūzijoje), vargšų prieglaudoje, ir mirusi 1971 m. sausio 10 d. Paryžiuje, Coco Chanel paliko neištrinamą pėdsaką mados istorijoje, o jos citatos tebėra aktualios ir šiandien.
Nuo vargšų prieglaudos iki mados ikonos: Coco Chanel biografijos vingiai
Coco Chanel kelias į šlovę nebuvo lengvas. Gimusi ne santuokoje, jos vaikystė buvo kupina sunkumų. Motinai mirus, kai jai tebuvo vienuolika metų, tėvas atsisakė globoti vaikus, o Gabrielle ir jos seserys atsidūrė vienuolyne. Būtent ten, tarp vienuolių, ji išmoko siuvimo paslapčių, kurios vėliau tapo jos karjeros pagrindu. Ši patirtis, anot kai kurių šaltinių, vėliau paskatino ją siekti aukštesnio socialinio statuso ir kurti savo, nepriklausomos moters, įvaizdį.
Nenorėdama būti pririšta prie skurdžios vaikystės, Coco Chanel vėliau sąmoningai formavo savo biografiją, kartais netgi išgalvodama faktus. Ji mėgo pasakoti, kad tėvas ją vadino Koko, o šį vardą ji įgijo dainuodama kavinėse. Iš tiesų, pravardė „Coco“ atsirado Moulinse, kur ji dainavo kavos namuose tarp pagrindinių atlikėjų pasirodymų. Populiarios dainelės, tokios kaip „Ko Ko Ir Ko“ ir „Qui qu a vu Coco?“, pelnė jai simpatijas ir šią pravardę, kuri liko su ja visam gyvenimui. Kai kurie mano, kad tai aliuzija į žodį „koketė“.
Pirmoji meilė, turtas ir mados verslo pradžia
Būdama dvidešimt trejų, Coco Chanel tapo buvusio prancūzų kavalerijos karininko ir turtingo tekstilės magnato Etjeno Balsano (Etienne Balsan) meiluže. Gyvendama su juo prabangoje, ji turėjo galimybę pažinti aukštuomenės gyvenimą ir įgyti vertingų ryšių. Balsanas, beje, buvo ir arklidžių savininkas, o tai leido Chanel susipažinti su jojimo kultūra, kuri vėliau atsispindėjo jos kolekcijose.
Vėliau, užmezgusi romaną su vienu iš Balsano draugų, turtingu anglų aristokratu Arturu Edvardu „Boy“ Kapeliu (Arthur Edward „Boy“ Capel), Coco Chanel gavo ne tik meilę, bet ir finansinę paramą savo verslui. A. Kapelis apgyvendino ją Paryžiuje ir finansiškai rėmė jos svajonę atidaryti nuosavą parduotuvę. 1910 m. ji įsigijo licenciją ir atidarė pirmąjį butiką Paryžiuje, Kambon gatvėje, pavadindama jį „Chanel Modes“. Iš pradžių ji prekiavo skrybėlaitėmis, kurios greitai išpopuliarėjo. Teatro aktorė Gabrielė Dorziat, vilkėdama Chanel sukurtas skrybėles spektaklyje „Bel Ami“, padėjo jai pelnyti pripažinimą. Vėliau aktorė net pozavo su jomis nuotraukoms. Tai buvo reikšmingas proveržis, leidęs jai plėsti savo veiklą.
Mados revoliucija: patogumas, paprastumas ir juodos spalvos elegancija
Coco Chanel revoliucija slypėjo jos drąsoje atsisakyti tuometinės moterų mados kanonų. Korsetai, suvaržantys judesius ir formuojantys dirbtiną siluetą, buvo pakeisti laisvesniais, patogesniais drabužiais. Ji atrado džersio audinio potencialą, kurį daugelis laikė pernelyg „paprastu“ aukštajai madai. Chanel sugebėjo iš jo sukurti elegantiškus ir praktiškus kostiumėlius, kardiganines striukes ir sijonus. Šis audinys leido moterims jaustis patogiai ir laisvai.
Vienas didžiausių jos indėlių į madą - „maža juoda suknelė“ (angl. „little black dress“), pristatyta 1926 m. Ji pakeitė požiūrį į juodą spalvą, kuri anksčiau buvo laikoma gedulo ar tarnaičių spalva. Chanel įrodė, kad juoda gali būti nepaprastai elegantiška, rafinuota ir universali. Ši suknelė tapo mados etalonu, tinkama įvairioms progoms ir amžiaus grupėms.
Prieštaringai vertinama „Chanel“ istorija 👜🖤💸
„Chanel No. 5“ ir kitos legendos
Coco Chanel neapsiribojo vien drabužiais. 1921 m. ji pristatė savo pirmuosius kvepalus - legendinius „Chanel No. 5“. Šiandien jie tebėra vienas pelningiausių „Chanel“ bendrovės produktų. Pasak legendos, Chanel paprašė parfumerio Ernesto Bo sukurti „dirbtinį aromatą, kvepiantį moterimi“. Bo eksperimentavo su aldehidais, sintetiniais gėlių kvapais, ir sukūrė keletą variantų. Chanel pasirinko kompoziciją numeris penki, nes tikėjo, kad penki yra jos laimės skaičius. Paprastas, asketiškas stačiakampio formos buteliukas, jos manymu, turėjo pabrėžti ne pakuotės, o paties kvapo vertę. Kvepalai buvo dovanojami draugėms, ir netrukus susiformavo slaptas „Chanel No. 5“ mėgėjų klubas.
Be „mažos juodos suknelės“ ir „Chanel No. 5“, ji išpopuliarino nešiojamas per petį rankines, jūreiviškus drabužius pavertė stilingu atostogų atributu, o 1954 m. pristatė savo firminius tvido kostiumėlius, kurie tapo moterų sėkmės simboliu.
Karo metai ir grįžimas į madą
Antrojo pasaulinio karo metais Coco Chanel veikla tapo itin kontroversiška. Nacių okupacijos metu ji uždarė savo parduotuvę, o jos romanas su vokiečių karininku Hansu Giunteriu fon Dinklage, dirbusiu Vokietijos ambasadoje, sukėlė įtarimų dėl bendradarbiavimo su naciais. Archyviniai dokumentai rodo, kad ji galėjo būti nacių agentė slapyvardžiu „Westminster“. Jos bandymas per tarpininkus įtikinti Vinstoną Čerčilį pasirašyti separatinę taiką su naciu Vokietija žlugo. Pasibaigus karui, ji buvo areštuota už kolaboravimą ir antisemitinius pareiškimus. Tik Vinstono Čerčilio prašymu ji buvo paleista su sąlyga, kad išvyks iš Prancūzijos.
Po kelerių metų tremties Šveicarijoje, 1954 m., būdama jau 70-metė, Coco Chanel grįžo į mados pasaulį. Prancūzijos spauda iš pradžių neigiamai atsiliepė apie jos sugrįžimą, tačiau ji sugebėjo atgauti buvusią šlovę. Jos laisvi, natūralūs drabužiai, ypač tvido kostiumėliai, vėl sužavėjo moteris ir atvėrė jų pinigines. Ji tęsė bendradarbiavimą su Holivudo studijomis, kūrė drabužius tokioms žvaigždėms kaip Audrey Hepburn ir Elizabeth Taylor, o tarp jos kliento buvo net pirmoji JAV ponia Jacqueline Kennedy.
Asmeninis gyvenimas: meilė, vienatvė ir išmintis
Coco Chanel gyvenimas buvo kupinas meilės ir praradimų. Jos santykiai su Arturu Edvardu „Boy“ Kapeliu buvo itin stiprūs, ir jo mirtis autoavarijoje 1919 m. jai buvo didžiulis smūgis. Ji pati sakė, kad praradusi Kapelį, ji prarado viską. Ji taip pat vertino savo draugystę su Misija Sert (Misia Sert), kurią laikė idealia moterimi ir iš kurios sėmėsi išminties.
Nepaisant išorinio pasitikėjimo ir sėkmės, vėlesniais gyvenimo metais Coco Chanel jautėsi vieniša. Ji mirė 1971 m. sausio 10 d. viešbutyje „Ritz“, kuriame gyveno daugiau nei 30 metų. Jos laidotuvės buvo iškilmingos, o daugelis dalyvavusių vilkėjo jos sukurtus „Chanel“ kostiumus.
Coco Chanel citatos, kurios nepraranda aktualumo:
- „Aš nekuriu mados. Kurti savo madą gali sau leisti tik jaunos moterys. Mada blunka. Mada nėra susijusi tik su drabužiais. Mada yra ir danguje, ir gatvėje.“
- „Grožis mums reikalingas tam, kad vyrai mus mylėtų, o kvailumas - kad mylėtume vyrus.“
- „Moteris, kuri nesikvėpina - neturi ateities.“
- „Rūpinimasis savimi turi prasidėti nuo širdies, antraip jokia kosmetika nepadės.“
- „Geriausi dalykai gyvenime yra nemokami.“
- „Gyveni tik kartą.“
- „Kai tenka rinktis tarp vyro ir suknelės, rinkitės suknelę.“
- „Moteris gali būti per daug apsirengusi, bet ji niekada nebus per daug stilinga.“
- „Drąsiausias poelgis yra galvoti apie save.“
Coco Chanel palikimas neapsiriboja drabužiais ar kvepalais. Ji buvo moteris, kuri drąsiai siekė savo tikslų, keitė nusistovėjusias normas ir įrodė, kad stilius, patogumas ir asmeninė laisvė gali eiti koja kojon. Jos gyvenimo istorija - tai liudijimas apie nepaprastą talentą, stiprią valią ir gebėjimą kurti grožį net ir sunkiausiais laikais.