Viduramžiai - istorijos laikotarpis, apipintas įvairiausiomis interpretacijomis. Vieniems tai krikščionybės klestėjimo ir Bažnyčios galios metai, kitiems - moralinio nuosmukio ir tamsybės periodas. Kaip pastebėjo Gilbertas Chestertonas, vertinimai dažnai priklauso nuo istoriko ar rašytojo pasaulėžiūros ir užimtos pozicijos. Nepaisant šių skirtingų požiūrių, būtent viduramžiais Europoje pradėjo formuotis institucijos, kurios padėjo pamatus šiuolaikiniam mokslui ir aukštajam mokslui - universitetai.
Viduramžių šviesos židiniai: universitetų gimimas
Pirmieji universitetai Europos žemyne išsirutuliojo iš katedrų, kapitulų ir vienuolynų mokyklų, vadinamų generalinėmis studijomis (lot. studium generale). Iš pradžių šios mokyklos tarnavo specifiniams dvasinių ir religinių įstaigų poreikiams, tačiau ilgainiui tapo atviros plačiajai visuomenei. Jų garsas ir prestižas tiesiogiai priklausė nuo jų dėstytojų - magistrų ar daktarų - reputacijos. Šie aukštos kvalifikacijos specialistai buvo ruošiami pačiuose universitetuose, kurie, Bažnyčios globojamos, pradėjo kurtis jau XI amžiuje.
Viena pirmųjų aukštesniųjų medicinos mokyklų susiformavo prie benediktinų ligoninės Salerno mieste, Italijoje. Ji išsiskyrė savo magistrų garsu ir studentų gausa ypač XII ir XIII amžiuose. Apie 1200 metus Paryžiuje, prie jau veikusių trijų aukštesniųjų mokyklų, išsivystė universitetas, kuris greitai pagarsėjo teologijos ir filosofijos mokslais. Didelį indėlį į jo plėtrą įnešė domininkonų ir pranciškonų ordinai, į universitetą inkorporavę savo generalines studijas. Čia dėstė ir kūrė garsūs jų atstovai: domininkonų - Albertas Didysis ir Tomas Akvinietis, o pranciškonų - Aleksandras Halietis, Šv. Bonaventūra, Jonas Dunsas Skotas ir kiti.
Šalia Paryžiaus universiteto, XIII amžiuje, iš senos teisės mokyklos išaugo Bolonijos universitetas, garsėjęs teisės mokslais. Tame pačiame amžiuje įsikūrė ir kiti svarbūs universitetai: Italijoje - Padujos, Vercelio ir Neapolio; Prancūzijoje - Tulūzos ir Orleano; Anglijoje - Oksfordo ir Kembridžo; Ispanijoje - Salamankos ir Sevilijos; Portugalijoje - Koimbros.
XIV amžiuje universitetų tinklas plėtėsi dar sparčiau. Buvo įkurti Prahos (1347 m.), Vienos (1363 m.), Krokuvos (1364 m.), Pešto (1367 m.), Erfurto (1379 m.) universitetai. XV amžiuje prie jų prisijungė Leipcigo (1409 m.), Leuveno (1423 m.) ir kiti, mažiau žinomi universitetai, taip pat ir Skandinavijos šalyse.
Kiekvieno ankstyvojo universiteto pradžia dažniausiai buvo susijusi su vienos srities dėstymu. Pavyzdžiui, Salerno universitetas išsiskyrė medicina, Paryžiaus - teologija, Bolonija - teisė. Tačiau laikui bėgant atsirado ir kitų fakultetų: medicinos, teologijos, filosofijos ir įvairių kitų mokslo šakų.
Moksliniai laipsniai ir magistrų kelias
Universitetai savo studentams suteikdavo mokslinius laipsnius. Aukščiausi laipsniai buvo magistro arba daktaro, įgyjami po viešų, iškilmingų egzaminų, suteikiantys teisę dėstyti visur. Licencijato arba prolykto laipsniui pakakdavo privačių egzaminų, tačiau ir jis suteikdavo teisę mokyti. Bakalauras suteikdavo teisę mokyti tik kito magistro priežiūroje.
Kalbėdami apie magistrus, ypač verta paminėti teologijos magistrus, tarp kurių pranciškonai paliko ryškų pėdsaką. Iš pradžių, norintys tapti teologijos magistrais, turėjo studijuoti Šv. Raštą su jo glosa (aiškinimu) ir Bažnyčios tėvų raštus, ypač Šv. Jono Damasciečio veikalus. Pirmuoju sistematišku dogmatinės teologijos vadovėliu, paremtu Bažnyčios tėvų mokslu, tapo Paryžiaus magistro Petro Lombardo apie 1150 metus parašyta knyga „Libri sententiarum“ (Sentencijų knyga). Šis veikalas tapo teologijos mokslo pagrindu iki pat XVI amžiaus.
Petro Lombardo sentencijas savo disertacijose nagrinėjo daugybė viduramžių magistrų, atskleisdami įvairius tikėjimo tiesų aspektus ir prisidėdami prie daugelio tikėjimo tiesų oficialaus paskelbimo. Tarp žymesnių pranciškonų, nagrinėjusių Petro Lombardo sentencijas, buvo: Aleksandras Halietis (apie 1170-1245 m.), Šv. Tomo Akviniečio ir Šv. Bonaventūros mokytojas, parašęs „Commentarium super sententias Petri Lombardi“; Šv. Bonaventūra (1221-1274 m.), Bažnyčios daktaras, palikęs „Commentaria in quattuor libros sententiarum“; Jonas Dunsas Skotas (apie 1263-1308 m.) - „Opus Parisiense seu commentarium in libros sententiarum“; Petras Olivi (1248-1298 m.) - „Quaestiones in secundum librum sententiarum“; Rikardas iš Mediavilos (1249-1308 m.) - „Commentarium in quattuor libros sententiarum“ ir daugelis kitų.
Gavęs magistro laipsnį, kiekvienas magistras galėjo užimti savo specialybės katedrą, tačiau tik nedidelė dalis jų pasilikdavo dėstyti universitete. Kiti eidavo mokyti į kitas mokyklas arba užsiimdavo kitomis profesijomis. Pranciškonai ir kiti vienuoliai dažnai dėstydavo savo ordino generalinėse studijose ir rašydavo filosofinius bei teologinius veikalus. Taip atsirado daugybė raštų, kurie, dauginami kopistų, išliko iki mūsų dienų daugelyje kodeksų. Šiuolaikiniai mokslininkai juos renka, studijuoja, aiškina ir leidžia, kad jie taptų lengviau prieinami besidomintiems.
Viduramžių magistrų raštų rinkiniai ir jų išsaugojimas
Kadangi žymiųjų magistrų veikaluose glūdi anų laikų išmintis ir jie yra viduramžių scholastinės teologijos šaltiniai, Bažnyčia ir vienuolijos organizavo specialias institucijas, kurios, atsižvelgdamos į šiuolaikinius mokslo reikalavimus, parengia ir išleidžia vis daugiau senovės magistrų raštų rinkinių.
Šiuo klausimu praeitame šimtmetyje ypač aktyviai rūpinosi pranciškonų generolas Bernardinas dal Vago a Portugruaro (1869-1889 m.). Jis, siekdamas kritiškai išleisti Šv. Bonaventūros veikalus, prie Florencijos, Quaracchio vietovėje, įkūrė Šv. Bonaventūros kolegiją su teologų sekcija ir spaustuve. Ši institucija, atsižvelgdama į naujausius kritikos reikalavimus, nuo 1882 iki 1902 m. išleido visas Šventojo raštų rinktinę - „Opera omnia S. Bonaventurae“ - vienuolika didelių tomų in folio. Nors kai kurie šios laidos tomai buvo išpirkti, dabar juos vėl galima įsigyti, nes trūkstamieji buvo perspausdinti fotokopiniu būdu. Kai kurių svarbesnių veikalų vėliau buvo išleistos ir mažesnio formato laidos.
Ruošiant spaudai Šv. Bonaventūros veikalus, kilo mintis išleisti ir Petro Lombardo „Libros sententiarum“ - viduramžių teologijos vadovėlį. Ši laida greitai išsisėmė, todėl dabar ruošiama nauja, pataisyta laida su naujai atrastų kodeksų variantais. Be šių svarbių veikalų, buvo išleista daugybė kitų magistrų raštų atskiromis knygomis, nesudarančiomis specialaus rinkinio.
Siekiant klasifikuoti magistrų raštus arba, kai nebuvo pajėgiamų parengti kritiškos visų vieno autoriaus raštų laidos, buvo daroma atranka ir pradėta leisti įvairias serijas. Bene pirmoji tokia serija buvo „Bibliotheca Franciscana scholastica Medii aevi“ (Pranciškonų scholastinė viduramžių biblioteka), kurios pernai jau išėjo XXIII tomas. Šioje serijoje publikuoti žymiausi pranciškonų magistrų darbai: Mato iš Aquaspartos (I, II, XI, XVII, XVIII tomai); Gulielmo Gaures, Jono Duns Skoto ir Petro Aureolio raštai apie Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą (III tomas); garsiojo Petro Olivi raštai (IV-VII tomai); Gonsalvo Ispano (IX tomas); Gulielmo Alnviko (X tomas); pirmojo pranciškonų magistro ir Paryžiaus generalinių studijų regento Aleksandro Haliečio (XII-XVI ir XLK-XXI tomai) ir Gulielmo iš Melito (XXII ir XXIII tomas).
Be šių, leidžiama ir asketinių pranciškonų magistrų raštų serija mažo formato knygelėse: „Bibliotheca Franciscana Ascética Medii aevi“ (Pranciškonų asketinė viduramžių biblioteka), kurios jau išleisti dešimt tomų. Taip pat leidžiama didelio formato serija „Analecta Franciscana“, kurioje publikuojami istoriniai viduramžių ordino raštai - išleista dešimt tomų in 4°, o vienuoliktas jau paruoštas. Šioje serijoje randama ir su Lietuvos senove susijusios medžiagos. Seniems istorijos raštams leisti išeina ir periodiniai žurnalai: „Archivum Franciscanum Historicum“, „Miscellanea Francescana“ ir „Collectanea Franciscana“, kuriuose taip pat yra medžiagos apie pranciškonų pradžią Lietuvoje.
Šv. Bernardino Sieniečio veikalai baigiami leisti atskirame rinkinyje: „S. Bernardini Senensis opera omnia“, kurių yra išėję penki tomai in 4° ir šeštas baigiamas ruošti. Ordino generolas Leonardas M. Bello (1933-1944 m.) rūpinosi kritiškai išleisti visus Jono Duns Skoto raštus. Tam Romoje buvo sudaryta speciali skotistų sekcija, kurioje dirbo ir lietuvis pranciškonas Bernardinas Grauslys. Ši sekcija jau yra išleidusi šešis didelius tomus in 4°, o iš viso jų, prognozuojama, bus daugiau nei dvidešimt.
Tiems, kurie niekina viduramžius kaip tamsos laikotarpį arba teigia, kad pranciškonai neturi savos teologijos sistemos, pagrįstos logika, pakaktų susipažinti su čia išvardytais leidiniais, kad greitai pakeistų savo nuomonę ir susižavėtų viduramžių magistrų mokslu bei inteligencija, kaip tai padarė garsūs konvertitai ir rašytojai: Joergen-Honas, Gilbertas K. Čestertonas.
Vilniaus universitetas: nuo Jėzuitų akademijos iki modernios mokslo švietimo įstaigos
Istorinis Vilniaus universitetas, laikomas vienu seniausių Vidurio ir Rytų Europos universitetų, pradėjo savo gyvavimo kelią XVI amžiuje, Europoje plintant Renesanso, Reformacijos ir Katalikiškosios reformacijos idėjoms. 1569 m. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus iniciatyva į Lietuvą atvyko jėzuitai, o 1570 m. įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. 1579 m. balandžio 1 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą, o spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią Vilniaus kolegijos reorganizavimą į universitetą. Oficialus Vilniaus universiteto pavadinimas tuomet buvo Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu (Jėzuitų draugijos Vilniaus akademija ir universitetas).
Universitetas nuosekliai perėjo iš baroko į Apšvietos epochą. Šiam procesui didelės įtakos neturėjo net 1795 m. Lietuvos prijungimas prie Rusijos. XIX a. pradžios universitetas, ne vieno amžininko pastebėjimu, prilygo pažangiausiems Europos universitetams ne tik mokslo mokyklomis ir studijų lygiu, bet ir poveikiu visuomenei. Universitete studijavo lietuvių tautinio atgimimo pradininkas Simonas Daukantas, taip pat europinio garso poetai, kilę iš LDK, bet tapę lenkų moderniosios kultūros korifėjais - Adomas Mickevičius ir Juliuszas Slovackis. Visi jie buvo ne tik universiteto raidos apogėjaus, bet ir tuo metu ištikusios tragedijos liudininkai - 1832 m., nuslopinus Lenkijos ir Lietuvos sukilimą, Rusija universitetą uždarė. Taip nutrūko istorijos epocha, kurią galima pavadinti senojo VU epocha.
Svarbiausios datos Vilniaus universiteto istorijoje:
- 1579 m. Oficialus Vilniaus universiteto įkūrimas.
- 1773 m. Jėzuitų draugija panaikinama, Vilniaus universitetas perimamas valstybės ir Edukacinės komisijos.
- 1781 m. Vilniaus universitetas pervadintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vyriausiąja mokykla - Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae.
- 1795 m. LDK prijungta prie Rusijos imperijos, universitetas pradėtas vadinti Vilniaus vyriausiąja mokykla - Schola Princeps Vilnensis.
- 1803 m. Rusija įvykdo aukštojo mokslo reformą, universitetas gauna statutą ir pavadinimą Imperatoriškasis Vilniaus universitetas.
- 1832 m. Rusijos imperijos valdžia uždaro universitetą po sukilimo numalšinimo.
- 1919 m. Universitetą atkuria lenkai, pavadindami jį Stepono Batoro vardu (Uniwersytet Stefana Batorego).
- 1922 m. Lietuviškas universitetas atkurtas Kaune ir 1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu.
- 1939 m. Vilnius sugrąžintas Lietuvai, į Vilnių keliasi lietuviškasis universitetas, pavadinamas Vilniaus universitetu.
- 1940 m. Po pirmosios sovietų okupacijos universitetas sovietizuojamas.
- 1944 m. Po antrosios sovietų okupacijos universitetas atkurtas ir pavadintas Vilniaus valstybiniu universitetu.
- 1955 m. Universitetas pavadinamas Vinco Kapsuko vardu.
- 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, universitetui grąžinta autonomija ir Vilniaus universiteto vardas.
Vilniaus universitetas puoselėja minties laisvę, nuomonių įvairovę, atvirumą pasaulio idėjoms ir inovacijoms, kolegialumo, tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo ir akademinės etikos vertybes. Universiteto veikla grindžiama mokslo, tyrinėjimų, kūrybos ir dėstymo laisvės, dorovės, mokslo ir studijų vienovės, visuomenės skatinimo, tarptautinės partnerystės stiprinimo, veiklos kokybės užtikrinimo, bendruomenės narių solidarumo, subsidiarumo, viešumo, skaidrumo, lygių galimybių ir atsakomybės Tautai bei Lietuvos valstybei principais.
Faktai ir skaičiai (2024-2025 m. duomenimis):
- Darbuotojai: 5 765 (iš jų 3 487 akademiniai).
- Studijuojantieji: 26 553 (įvairių pakopų studijos).
- Užsienio studentai: 3 424.
- Priimti studentai 2025 m.: 7 657.
- Daktaro laipsnį apgynę: 113.
Universitetas kasmet mini išskirtinius renginius - „Renovatio studiorum“, VU gimtadienį ir „Finis anni academici“, kurie jungia istoriją, kultūrą ir šiuolaikinį akademinį gyvenimą. Nuo 1992 m. iki 2023 m. Vilniaus universitetas garbės daktaro vardu apdovanojo kelias dešimtis žymių Lietuvos ir užsienio mokslininkų, politikų, kultūros veikėjų, tarp jų Nobelio premijos laureatus, prezidentus ir garsius mokslininkus iš viso pasaulio.
XXI amžiaus universitetas, remdamasis savo turtinga istorija ir tradicijomis, ir toliau siekia būti regiono intelektiniu centru, skatinančiu pažangą ir inovacijas. „Hinc itur ad astra“ - lotyniška frazė, tapusi VU šūkiu, simbolizuoja pažinimo galią, leidžiančią žmogui pakilti virš kasdienybės ir siekti žvaigždžių.
tags: #la #nascita #delle #universita