Gyvybės pradžia - tai neįtikėtinai sudėtingas ir stebuklingas procesas, kurio metu daugybė veiksnių susijungia, kad vėliau pasaulį išvystų dar vienas žmogus. Šiame straipsnyje panagrinėsime žmogaus vystymosi etapus nuo apvaisinimo iki gimimo, įskaitant ikigemalinį, gemalo ir vaisiaus laikotarpius. Taip pat aptarsime, kurioje vietoje įsitvirtina embrionas ir kokie veiksniai tai lemia, ypatingą dėmesį skirdami pažangiausioms technologijoms, kurios šiandien taikomos ir Lietuvoje, padedant poroms susilaukti ilgai laukto vaiko.
Nevaisingumo priežasčių ir sprendimų įvairovė
Pora pradedama tirti bei gydyti, jeigu nenaudodama jokių apsisaugos priemonių nuo nėštumo moteris negali pastoti per vienerius metus. Abiejų partnerių tyrimas pradedamas vienu metu. Tačiau jeigu moteris yra 35 metų arba vyresnė, ar yra žinoma kokia nors aiški nevaisingumą galinti sukelti priežastis (pvz.: mėnesinių ciklo sutrikimai, ankščiau buvę dubens organų uždegimai, endometriozė, kiaušintakių patologija, dubens organų operacijos, taikytas spindulinis ar chemoterapinis gydymas), tai tirtis dėl nevaisingumo reikėtų pradėti anksčiau, nepavykus pastoti 4-6 mėnesius. Taip pat vienerių metų laukti nereikėtų, jei diagnozuoti vyro spermos pokyčiai, dėl kurių pastoti be pagalbinio apvaisinimo pagalbos būtų neįmanoma.
Besikreipiančių dėl nevaisingumo porų amžius yra įvairus, moterys nuo 24 iki 46 metų, vyrų būna ir vyresnių. Informacijos sklaida yra labai gera, paslauga tapo finansiškai prieinama, kreipiasi labai daug jaunų, iki 30 metų, porų. Taip pat pastaruoju metu keičiasi ir tai, kad poros nebelaukia metų metus, gana greitai priima sprendimus ir renkasi efektyviausius gydymo būdus. Labai svarbus ir visuomenės bei pacientų požiūris, tapo nebemadinga filosofuoti, kad nevaisingumo gydymas yra “ėjimas prieš gamtą”. Nėra nieko natūralesnio moters prigimčiai, kaip pastoti, išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Medicinos paskirtis šiuo atveju yra padėti pašalinti kliūtis, jei tokios yra.
Pagrindinė sunkios pastojimo priežastis yra nėštumo planavimo atidėjimas vėlesniam laikui. Bėgant metams sėkmingo nėštumo tikimybė mažėja, o savaiminių persileidimų bei apsigimimų rizika didėja. Nuo 25 metų amžiaus moters vaisingumo galimybės pradeda palaipsniui mažėti, o sulaukus 35 metų tikimybė pastoti sumažėja dramatiškai - beveik dvigubai! Jei savaiminio persileidimo dažnis moterims iki 30 metų siekia mažiau nei 8 proc., tai 38-39 metų moterims persileidimo rizika padidėja iki 22 proc., o sulaukus 42-43 metų tikimybė persileisti viršija 45 proc. Vyrų vaisingumas su amžiumi irgi mažėja, tik ne taip drastiškai kaip moterų. Toks šiuolaikinio gyvenimo paradoksas - partneriai atideda šeimos planavimą vėlesniam laikotarpiui siekdami karjeros, norėdami užsitikrinti finansinę nepriklausomybę, įsigyti būstą, svajodami pagyventi sau, tačiau vėliau, jau būdami vyresnio amžiaus ir susidūrę su vaisingumo problema, būna priversti pakankamai daug savo laiko, energijos ir finansų skirti tam, kad galėtų susilaukti vaiko.
Pastaruoju metu vis daugėja duomenų ir apie aplinkos veiksnius, sukeliančius vyrų bei moterų nevaisingumą. Per pastaruosius 50 metų pastebimi vis blogėjantys vyrų spermos kiekio ir judrumo rodikliai - jie siejami su neigiamu radiacijos, sunkiųjų metalų ir pesticidų poveikiu. Tabako rūkymas, marihuanos, heroino, kokaino ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas bei lėtinis alkoholizmas vienareikšmiškai neigiamai veikia tiek vyrų, tiek ir moterų vaisingumo funkciją. Intensyvus fizinis aktyvumas (pvz.: ilgų nuotolių bėgimas, sekinančios fizinės treniruotės) moterims sutrikdo ovuliaciją, o vyrams mažina spermos kiekį. Nesubalansuota mityba (angliavandeniai ir cukrus) ir nutukimas moterims sukelia ovuliacijos sutrikimus, o vyrams blogina spermos kokybę.
Moters ir vyro nevaisingumo priežastys, skaičiuojant kiekvienas atskirai, sudaro po maždaug 35 proc. visų atvejų. Dar 20 proc. nevaisingumo priežasčių būna mišrios kilmės, o likusių 10 proc. porų nevaisingumo kilmė lieka nežinoma. Vertinant „Northway“ vaisingumo centro duomenis, iš visų procedūrų, kurios buvo atliktos praėjusiais metais, 43 procentai buvo dėl vyrų nevaisingumo.
Tyrimų ir gydymo kelias: nuo diagnozės iki sėkmės
Pirmas žingsnis, kai nesiseka susilaukti vaikelio - kreipimasis į nevaisingumo gydymo specialistus. Ištyrimas prasideda nuo detalaus pokalbio - anamnezės. Atliekamas moters hormonų profilio ištyrimas, ultragarsinis tyrimas, specialiais tyrimais vertinama gimdos ertmės būklė ir kiaušintakių pratekamumas, vyrui atliekamas spermos tyrimas. Profesionaliai konsultuojant nevaisingas poras, pilnas ištyrimas gali būti atliktas dviejų moters menstruacinių ciklų laikotarpiu, įskaitant ir invazines, chirurgines procedūras.
Įvertinus visus gautus rezultatus parenkamas gydymo būdas. Iš esmės yra trys pagrindiniai gydymo būdai:
- Medikamentinis gydymas: Jeigu nevaisingumo priežastis yra ovuliacijos sutrikimai, skiriamas medikamentinis gydymas (tarkime, ovuliacijos stimuliacija).
- Chirurginis gydymas: Apima chirurginį nevaisingumo priežasčių šalinimą (pvz.: laparoskopinį endometriozės židinių bei sąaugų dubenyje panaikinimą, kiaušintakių atstatomąsias operacijas, kiaušidžių cistų ir gimdos miomų pašalinimą, histeroskopinį gimdos patologijos gydymą).
- Pagalbinis apvaisinimas: Apvaisinimas moters kūne (inseminacija) arba apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF).
Esant sudėtingoms situacijoms, kuomet jaunai moteriai diagnozuojamas priešlaikinis kiaušidžių išsekimas (ankstyva menopauzė), būna įvykdyta daug nepavykusių pagalbinio apvaisinimo procedūrų, blogos kokybės embrionai, nekoreguotini vyro spermos pakitimai, azoospermija (kuomet ejakuliate nėra spermatozoidų) ar būklė po onkologinių susirgimų - efektyvus gydymo būdas yra pagalbinio apvaisinimo procedūra su donorinėmis lytinėmis ląstelėmis (efektyvumas apie 85 proc). Džiugu tai, kad ši paslauga jau yra prieinama ir Lietuvoje. Esant retai situacijai kuomet moteris neturi gimdos, galima surogatinė motinystė (kuomet pacientės lytinės ląstelės apvaisinamos jos partnerio sperma ir gautas embrionas perkeliamas į surogatinės motinos gimdą). Tiesa, Lietuvoje tai nereglamentuota, tačiau yra valstybių, kuriose galima tokia paslauga. Likę 8-10 procentų nepastojusių porų - žmonės, kurie nusivylė, pavargo ir tiesiog nebetęsė gydymo. O atkaklieji laimi visada.
Šiuolaikinės naujovės vaisingumo gydymo srityje
Svarbiausias veiksnys gydant nevaisingumą yra moters amžius, taigi, dauguma naujovių orientuota būtent į tai. Sukurti ir pradėti taikyti dvigubos kiaušidžių stimuliacijos protokolai - kai vieno ciklo metu atliekamos 2 stimuliacijos ir gaunama dvigubai daugiau kiaušialąsčių, atitinkamai ir embrionų. Pradėtos taikyti kiaušidžių “atjauninimo” procedūros, naudojant trombocitais praturtintą plazmą ir siekiant paskatinti neaktyvių užuomazginių folikulų augimo aktyvavimą, ir kiaušialąsčių vystymąsi kiaušidėse. Tai ypač aktualu moterims, kurioms gali būti sudėtinga pastoti dėl priešlaikinio kiaušidžių funkcijos išsekimo ar sumažėjusio kiaušidžių funkcinio rezervo. Taip pat tokioms moterims gali būti siūlomas ir natūralaus ciklo pagalbinis apvaisinimas, kuomet natūraliai subrandinta kiaušialąstė surenkama chirurginiu būdu ir apvaisinama laboratorijoje.
Pagrindinis nevaisingumo gydymo tikslas - sveiko vaiko gimimas ir moters sveikatos išsaugojimas. Todėl naujovės linksta į tai, kad būtų patalpinamas tik vienas geros kokybės embrionas, o likę embrionai užšaldomi ir nepastojus arba planuojant kitą nėštumą, patalpinamas vėl tik vienas atšildytas embrionas. Tai svarbu, siekiant išvengti daugiavaisio nėštumo ir su tuo susijusių komplikacijų. Skiriamas didelis laikas pacientų edukavimui, kad pastojimas dvyniais turi daug rizikų ir komplikacijų. Tad skatinamas tik vieno embriono patalpinimas.
Embrionai išmaniuose inkubatoriuose: ateities technologijos jau čia
Gydymo sėkmė net 80 proc. priklauso nuo laboratorijos kokybės, todėl tam skiriamas itin didelis dėmesys. Pagalbinio apvaisinimo metodų pradininkas prof. Robert Edwards (biologas) dirbo kartu su Patric Steptoe (akušeris - ginekologas). 1969 jiems pavyko pirmą kartą žmonijos istorijoje sėkmingai apvaisinti žmogaus kiaušialąstę laboratorijos sąlygomis. Praėjus keliems metams mokslininkai taip pat paskelbė apie sėkmingą implantacinio embriono išgyvenimą po šaldymo-atšildymo procedūros. Iki tol, kol 1978 pasaulį išvydo pirmas kūdikis iš mėgintuvėlio, buvo daugybė bandymų. Tačiau galiausiai pavykęs, pirmasis sėkmingas pagalbinis apvaisinimas, tapo ilgai laukta žinia, kad nevaisingumas nėra nuosprendis. Vėliau atsirado kitos pagalbinį apvaisinimą papildančios technologijos: intracitoplazminė spermatozoido injekcija. Šia technologija galima padėti poroms, kurių nevaisingumo priežastis yra prasta vyro spermos kokybė. Tuoj po to buvo atlikta ir pirmoji embriono biopsija, panaudojant lazerį - tai buvo siekiama nustatyti genetinius sutrikimus.
Pagalbinio apvaisinimo technologijų principai, sukurti praėjusiame šimtmetyje, taikomi ir dabar. Tik daugelis jų ištobulėjo. Vietoje lėtojo atsirado greitasis embrionų šaldymo metodas, kurio dėka embrionų išgyvenimo galimybė siekia 100 procentų. Labai ištobulėjo ir embrionų auginimo laboratorijoje sąlygos. Auginimo terpės praturtintos medžiagomis, kurių sudėtis leidžia ląstelėms sėkmingai vystytis nuo apvaisintos kiaušialąstės iki vėlyvos blastocistos stadijos - šeštos dienos embriono. Išmanūs inkubatoriai leidžia stebėti monitoriuje embriono vystymąsi kiekvienu momentu ir nuspėti, kuris embrionas gali geriausiai implantuotis gimdoje. Prie sėkmingų naujovių, kurios buvo įdiegtos laboratorijoje, galiu paminėti ir trijų dujų mišinio panaudojimą - kai buvo nustatyta, kad natūraliai embrionas vystosi žemo deguonies lygio aplinkoje, tai buvo perkelta ir į inkubatorius. Draugiška embrionui aplinka lemia ir embrionų vystymosi bei implantacijos sėkmę.
Naujausios embrionų vertinimo technologijos: tikslumas ir saugumas
Didžiausios naujovės siūlo dvi naujausias embrionų vertinimo technologijas, kurios turėtų ypatingai padėti poroms.
„ConceptEasy“: Šia technologija parenkamas embrionas, kuris gali geriausiai implantuotis gimdoje - tai yra, atliekamas embriono implantacijos tyrimas. Informaciją apie embriono implantacijos galimybes iki šiol gaudavome iš embriogenezės analizės, peržiūrėjus nuotolinio "Time lapse" inkubatoriaus užfiksuotą medžiagą. Tačiau šio naujo tyrimo dėka embriono implantacija vertinama dar kitu aspektu - kiek embrionas išskiria signalinių molekulių, kurios vėliau, sąveikaudamos su motinos gimdos gleivine, lems sėkmingą implantaciją. „Concepteasy“ testu nusakomas sėkmingas motinos - embriono dialogas, kuris ir nulemia nėštumą. Tyrimas neinvazyvus, tiriamos tarpląstelinės pūslelės, kurias embrionas išskiria į auginimo terpę. Naujausios kruopščios analizės metodu nustatoma, kuris embrionas geriausia siunčia tokias „žinutes“. Toks embrionas turi daugiausia galimybių implantuotis, todėl jis ir perkeliamas į gimdą. Taip reikia mažiau bandymų pastoti, mažėja ir emocinė įtampa.
„Embrace“: Tai neinvazyvus genetinis embriono tyrimas. Iki šiol tam, kad sužinoti embriono chromosomų rinkinį ar išsiaiškinti genų seką, kuri lemtų sunkias paveldimas ligas, reikėjo atlikti embriono biopsiją - tai yra, paimti dalį embriono tyrimams. Mikromanipuliacijos metu išlieka tikimybė pažeisti embrioną, be to, paimta medžiaga ne visuomet yra pakankamai informatyvi, o embrionas kurį laiką, kol atliekama biopsija, būna ne sau draugiškoje aplinkoje - ne inkubatoriuje. Šio naujo tyrimo metu tiriamas ne pats embrionas, o jo auginimo terpė, todėl nėra jokios rizikos pakenkti embrionui. Sužinojus tyrimo atsakymą, į gimdą perkeliami tik tie embrionai, kurie turi taisyklingą genetinį rinkinį. Tokie embrionai implantuojasi ir lemia sėkmingą nėštumą.
Kita naujovė - metodas „Dirbtinis intelektas". Juo padedama atrinkti embrionus, kurie turi didžiausią tikimybę implantuotis. Šis metodas jau taikomas mūsų klinikos laboratorijoje. Programa, vertindama embriono vystymosi kritinius momentus, bando atspėti, kurio embriono implantavimosi galimybės pačios didžiausios. Taigi, žmogus ir naujos technologijos petys petin dirba vardan siekiamo rezultato - nėštumo.
Dar vieno naujo tyrimo pavadinimas - „Be ready". Tai endometriumo receptyvumo tyrimas. Endometriumas yra gimdos gleivinės sluoksnis, atsakingas už embriono implantavimąsi. Sėkmingą implantacijos baigtį lemia ne tik embriono vystymasis, bet ir gimdos gleivinė, ji turi būti pasiruošusi priimti embrioną. Optimalaus endometriumo imlumo laikas vadinamas „implantacijos langu", kuris gali būti individualus ir priklausyti nuo fiziologijos ar atsako į hormoninį gydymą. „Implantacijos langas“ trunka vos kelias dienas - per anksti ar per vėlai įkėlus embrioną į gimdą rezultato nebus. Šio tyrimo metu parenkamas tinkamiausias embriono perkėlimo laikas. Perkėlus į gimdą embrioną tuo momentu, kai gimdos gleivinės receptyvumas pats didžiausias, galima tikėtis sėkmingos procedūros baigties. Tai didina nėštumų tikimybę po pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Svarbiausia, kad visi nauji embrionų implantacijos tyrimai, kuriuos įdiegėme laboratorijoje, yra neinvazyvūs, atliekami tiriant embrionų auginimo aplinką. Maksimalią naudą pacientams lydi nulinė žala embrionams.
Embriologija: nuo apvaisinimo iki gastruliacijos, animacija
Lytinių ląstelių ir embrionų šaldymas: vaisingumo išsaugojimo ateitis
Lytinių ląstelių ir embrionų šaldymas - ne tik privačiose klinikose, bet ir valstybinėse ligoninėse vis dažniau atliekama procedūra. Naudojant pagalbinio apvaisinimo procedūras galima šaldyti spermatozoidus, kiaušialąstes ir embrionus, taip pat kiaušidžių ir sėklidžių audinį. Šaldymas aktualus esant:
- Sunkios traumos, dėl kurių gali sumažėti/nukentėti vaisingumas.
- Reprodukcinės sistemos ligos.
- Lėtinės ligos.
- Onkologinės ligos. Vaisingumą ypač aktualu išsaugoti onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Remiantis statistiniais duomenimis, onkologinės ligos diagnozuojamos vis jaunesniems pacientams.
- Noras susilaukti vaikų ateityje. Moterys į vaisingumo specialistus kreipiasi išgirdusios, kad jų kiaušidžių rezervas jau yra išsekęs. Tai reiškia, kad artėja premenopauzė ir menopauzė, o ateityje pastoti gali būti labai sunku ar net neįmanoma.
- Kitos priežastys.
Prieš užšaldant ląstelės apdorojamos specialiomis medžiagomis (krioprotektoriais), apsaugančiomis jas nuo neigiamo šalčio poveikio. Mėginiai dedami į talpas, pripildytas skystojo azoto. Embrionai gali būti šaldomi įvairiose stadijose, t. y. esant vienai ląstelei arba ląstelėms pradėjus dalytis. Porai nusprendus susilaukti vaikų, reikia kreiptis į kliniką, kurioje lytinės ląstelės ar embrionai buvo užšaldyti. Valstybinėse trečiojo lygio ligoninėse sunkiomis ligomis sergantiems pacientams suteikiama galimybė lytines ląsteles ir embrionus užšaldyti ir laikyti nemokamai. Šie mėginiai nemokamai valstybės lėšomis gali būti saugomi iki 2 metų. Kitu atveju, embriono šaldymo paslauga kainuoja nuo ~450-600 Eur.
Užšaldyti embrionai naudojami nepavykus pasiekti nėštumo „šviežio“ ciklo eigoje ar porai planuojant susilaukti daugiau vaikų. Vienas pagrindinių embrionų šaldymo privalumų - galimybė išvengti rizikos susijusios su kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromu, kuomet ciklo metu embriono perkėlimas nėra atliekamas, bet visi embrionai yra užšaldomi ir minimalus medikamentinis gydymas. Tai reiškia, kad keliant į gimdą atšildytus embrionus, nereikia vartoti kiaušides stimuliuojančių hormoninių vaistų, ruošiama tik gimdos gleivinė. Atsiradus „greitam“ embrionų šaldymui („vitrifikacija“) embrionų išgyvenimas po atšildymo ženkliai pagerėjo. Renkantis kliniką, kurioje bus atliekamas pagalbinis apvaisinimas, labai svarbu pasidomėti, kiek moterų pastoja po šaldytų-atšildytų embrionų perkėlimo, nes tai susiję ir su galimybe susilaukti palikuonių vienos kiaušidžių punkcijos metu. Šiam reiškiniui apibūdinti naudojamas kumuliacinio nėštumų dažnio (knd) terminas, kuris skaičiuojamas įvertinant pastojimų skaičių (ps) ir kiaušidžių punkcijų (ps) skaičių: knd=ns/ps. Kadangi skaičiuojant knd svarbiausia yra nėštumas, o ne tai, ar švieži ar atšildyti embrionai buvo perkelti, esant geriems embrionų šaldymo-atšildymo rezultatams, ženkliai išauga pastojimo galimybė. Taigi, kumuliacinio nėštumų dažnio dėka didėja procedūros sėkmės procentas bei optimizuojami pagalbinio apvaisinimo procedūros kaštai.
Ikigemalinis, gemalo ir vaisiaus laikotarpiai: gyvybės kelionė
Ikigemalinis Laikotarpis (Progenezė): Pasirengimas Gyvybės Pradžiai
Prenatalinis laikotarpis skirstomas į tris pagrindinius etapus: ikigemalinį, gemalo ir vaisiaus. Žmogaus embriologija, mokslas, nagrinėjantis šiuos tarpsnius, leidžia suprasti, kaip ląstelės, audiniai, organai ir visas kūnas transformuojasi nuo dviejų lytinių ląstelių susijungimo momento iki naujagimio gimimo. Sparti sklaida, augimas ir brendimas iki gimimo yra nepalyginamai greitesni nei po gimimo.
Ikigemalinis laikotarpis, dar vadinamas progeneze, apima lytinių ląstelių raidą ir apvaisinimą. Lytinių ląstelių, arba gametų, raida - gametogenezė (moters - ovogenezė, vyro - spermatogenezė) - yra esminis pasirengimas apvaisinimui. Šio proceso metu lytinės ląstelės patiria mejozę, kurios metu chromosomų skaičius sumažėja dvigubai - nuo diploidinio iki haploidinio rinkinio, taip pat kinta jų dydis ir forma. Spermatogenezės metu spermatozoidas netenka beveik visos citoplazmos.
Embrionui užsimegzti reikalingos dvi lytinės ląstelės: moteriškoji (kiaušialąstė) ir vyriškoji (spermatozoidas). Kai jos susilieja apvaisinimo metu, jų branduoliai, kuriuose yra moteriškosios ir vyriškosios ląstelių genetinė medžiaga, susijungia ir susiformuoja zigota.
Apvaisinimas: Ląstelių Susijungimo Procesas
Apvaisinimas (fertilisatio, fecundatio) yra sudėtingas ir nuoseklus lytinių ląstelių susijungimo procesas. Natūralus apvaisinimas dažniausiai įvyksta kiaušintakio ampulėje. Spermatozoidas juda dėka savo uodegos banguojančių ir sukamųjų judesių. Gimdoje jam „padeda“ šarminė terpė ir gimdos sienos raumenų susitraukimai, o kiaušintakiuose - sienos raumenų judesiai.
Apvaisinimo procesas sukelia spermatozoido akrosominę reakciją, kurios metu plyšta akrosomos pūslelė, esanti priekiniame jo galvos poliuje ir pripildyta fermentų. Šie fermentai pradeda ardyti skaidriąją kiaušinėlio sritį. Spermatozoidas pro nedidelį skaidriosios srities plyšį patenka į aplinkinį trynio tarpą.
Spermatozoidui prisiglaudus prie kiaušinėlio, susijungia abiejų lytinių ląstelių citolemų baltymai, vyksta kiaušinėlio citolemos depoliarizacija, o citoplazmoje padidėja kalcio jonų koncentracija. Tai lemia kiaušinėlio antrosios mejozės pabaigą, kai iš antrinio ovocito susidaro subrendęs kiaušinėlis, turintis haploidinį chromosomų rinkinį, ir nedidelis antrinis polocitas. Be to, tai įjungia tolesnį dalijimosi ir metabolizmo mechanizmą bei sukelia žievinę (kortikinę) reakciją.
Žievinės reakcijos metu kiaušinėlio žievės granulės išlieja savo turinį į aplinkinį trynio tarpą. Atsipalaidavę šių granulių fermentai modifikuoja ZP3 receptorius. Vyksta skaidriosios srities zoninė reakcija, todėl kiti spermatozoidai prie šių receptorių prisijungti nebegali ir nepajėgia prasiskverbti pro skaidriąją sritį. Būtent dėl šios priežasties tik vienas vienintelis spermatozoidas „įveikia“ visus kiaušinėlio dangalus ir jį apvaisina (tai monospermija).
Abiejų ląstelių branduoliai dabar vadinami moteriškuoju ir vyriškuoju probranduoliais, persitvarko. Jiems susiliejus į vieną apvaisinto kiaušinėlio, arba zigotos, branduolį, susidaro nauja ląstelė - vienaląstė gemalo užuomazga - zigota. Netrukus susidaro dalijimosi verpstė.
Pagalbinis Apvaisinimas: Kai Gamta Reikalauja Pagalbos
Dirbtinė reprodukcija yra donoro arba genetinių tėvų spermos ir kiaušidžių (gametų) dirbtinis suliejimas, jei natūraliai yra sunku ar neįmanoma susilaukti vaiko. Lietuvoje dirbtinę apvaisinimo procedūrą iš dalies finansuoja valstybė, jei įvykdomi tam tikri reikalavimai. Teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais. Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimų, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą.
Vaisingumo klinikos neįsivaizduojamos be pagalbinio apvaisinimo laboratorijos ir joje dirbančių embriologų. Dažniausiai taikomi metodai: Intrauterinė inseminacija (IUI), In vitro fertilizacija (IVF), Gametų intrafalopinį patalpinimas (GIFT), Zigotų intrafalopinį patalpinimas (ZIFT), Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI).
Gemalo Laikotarpis (Embrioninis): Intensyvi Raida
Gemalo laikotarpis trunka nuo apvaisinimo iki 8-osios savaitės. Pirmąsias dvi savaites vyksta gemalo užuomazgos raida, vadinama blastogeneze. Gemalo užuomazga skyla, migruoja į gimdą, kur įsitvirtina ir plinta ne tik į gemalo kūną, bet ir į jo plėves bei priedus. Žmogui būdinga ankstyva plėvių ir priedų sklaida: amnionas, trynio maišas ir chorionas susidaro dar neatsiradus gemaliniams lapeliams. Raidos sutrikimai, atsiradę per pirmąsias dvi savaites, vadinami blastopatijomis. Dažniausiai atsakas į žalojantį faktorių pirmąsias dvi savaites vyksta principu „arba viskas, arba nieko“: arba gemalo užuomazga žūsta ir nėštumas baigiasi savaiminiu abortu, arba nepažeistos daugiagalės ląstelės „ištaiso“ pažeidimą ir gemalas toliau auga normaliai.
Nuo 3-osios savaitės vyksta embriogenezė - susidaro trys gemaliniai lapeliai, kuriuose laipsniškai atsiranda ir formuojasi audiniai (histogenezė) ir organai (organogenezė). Baigia formuotis gemalo plėvės ir priedai, rišantys jį su motina. Gemalas pamažu tampa išoriškai panašus į žmogų: ryškėja veidas, galūnės, kinta žiaunos, nyksta uodega. Taigi ryškiausi organizmo sandaros pokyčiai stebimi būtent nuo 3-osios iki 8-osios gemalo savaitės.
Gemalo laikotarpiu, kai vyksta organogenezė, kiekvienas organas turi savo „jautrųjį laiką“. Tai tas laikotarpis, per kurį vyksta aktyviausia konkretaus organo sklaida ir jis yra jautriausias įvairių teratogenų poveikiui. Sklaidos ydos, atsiradusios gemalo laikotarpiu, vadinamos embriopatijomis. Sunkiausios jų, nesuderinamos su gyvybe, lemia gemalo ar vaisiaus žūtį intrauteriniu laikotarpiu. Kitos, suderinamos su gyvybe, palieka ryškių morfologinių bei funkcinių pokyčių ir vadinamos „didžiosiomis“ ydomis.
Žmogaus embrionu yra vadinamas organizmas nuo apsivaisinusios kiaušialąstės iki 8 vystymosi savaitės, kuomet embrionas tampa žmogaus vaisiumi ir įgauna žmogui būdingą pavidalą. Tam, kad kiaušialąstė galėtų būti apvaisinta, užtenka ją patalpinti į terpę, kurioje būtų šimtas tūkstančių spermatozoidų. Sekančią dieną yra tikrinamas kiaušialąsčių apsivaisinimas. Apsivaisinusi kiaušialąstė yra vadinama zigota, kuri turi būti kruopščiai įvertinama. Netrukus zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dvejų, vėliau keturių ląstelių embrionu. Pagrindiniai kriterijai yra ląstelių skaičius vertinimo parą, dydžio vienodumas ir fragmentacija. Šie kriterijai yra įvertinami balais. Auginant embrionus iki blastocistos stadijos yra atrenkami patys stipriausi embrionai, nes ne visi embrionai pasiekia šią vystymosi stadiją.
Kiekvieno embriono individualų vystymąsi lemia genų rinkinys, gaunamas iš motinos ir tėvo susijungusių lytinių ląstelių. Jie ir yra vidiniai veiksniai, kurie koduoja ir reguliuoja žmogaus raidą. Išoriniais veiksniais vadinami tie, kurie būdami embriono aplinkoje gali veikti jo raidą. „Embrioną ir vaisių supantys priedai ir membranos (placenta, virkštelė, amnionas ir kt.) užtikrina glaudų ryšį su motinos organizmu, atlieka apsauginę ir kitas funkcijas. Žalingą poveikį turintys veiksniai vadinami teratogenais. Tai alkoholis, infekcinių ligų sukėlėjai, motinos vartojami vaistai, cheminiai teršalai, esantys geriamajame vandenyje ar maiste, ir kitos medžiagos, radiacija. Priklausomai nuo poveikio laiko, trukmės, dozės, kilmės ar specifiško veikimo mechanizmo, teratogenai gali lemti vystymosi sulėtėjimą, funkcinius sutrikimus, įvairių organų ar kūno dalių įgimtas raidos ydas ir net embriono žūtį.
Vaisiaus Laikotarpis (Fetalinis): Augimas ir Tobulėjimas
Nuo 9-osios savaitės gemalas vadinamas vaisiumi (fetus). Šiuo laikotarpiu vaisius auga ir tobulėja, bręsta organai ir sistemos. Nėštumo kalendorius suskirstytas į tris trimestrus, kurie savo ruožtu skirstomi į savaites. Kiekviena savaitė pasižymi naujais moters organizmo ir vaikelio pokyčiais.
Per pirmas savaites gemalą jau sudaro visa grupė ląstelių, kurios ima dalintis į dvi dalis: vienos jų formuos vaisiaus kūną, kitos - vaisių maitinantį organą - placentą. Šioje stadijoje pradeda formuotis kraujagyslės, būsimų organų užuomazgos. Apvaisintas kiaušinėlis implantuojamas į gimdos gleivinę.
4 nėštumo savaitę gemalas jau vystosi greičiau, gimda po truputį prisitaiko prie besiformuojančio embriono, organizme pastebima daugiau pokyčių ir simptomų. Širdis pradeda plakti, pradeda formuotis kraujotakos sistema.
5 nėštumo savaitę formuojasi vaisiaus širdis bei centrinė nervų sistema, kaulai, raumenys. Po truputį formuojasi veido bruožai, kurie keisis iki pat nėštumo pabaigos.
6 nėštumo savaitę jau pastebimos organų užuomazgos, ima plakti vaisiaus širdelė. Placenta toliau vykdo savo funkciją ir tiekia maistines medžiagas bei deguonį embrionui. Atsiranda galūnių pumpurai, o embrionas pradeda įgauti žmogaus pavidalą.
Dauguma embrionų 7 savaitę jau turi aktyviai plakančią širdį, nors ji dar labai maža. Po truputį formuojasi kojos ir rankos, vystosi plaučiai, pasirodo bronchų užuomazgos, auga galvos smegenų pusrutuliai, vystosi akys ir nosies šnervės.
8 savaitę mažytė gemalo galva pradeda didėti, riestis, rankos ima ilgėti ir tampa didesnės už kojas, kadangi viršutinė kūno dalis auga greičiau nei apatinė. Šią savaitę toliau formuojasi akys, nosis, ausys. Pradeda formuotis tokie organai kaip kepenys, inkstai ir plaučiai. Gemalo veidukas atrodo geriau atpažįstamas, susiformavusi maža burna ir net liežuvis su mažais skonio receptoriais, ryškėja nosis ir ausys. Embrionas jau gali judinti galūnes.
10 savaitę baigsis embriono vystymosi etapas ir nuo šio laiko nauja gyvybė bus vadinama vaisiumi. Šiuo periodu mažylio organai augs ir bręs ypač greitai. Jau pradės funkcionuoti nors dar labai maži, bet gyvybiškai svarbūs organai - žarnynas, plaučiai, kepenys, inkstai. Ant rankų pirštukų pradeda formuotis nagučiai.
Kurioje Vieta Įsitvirtina Embrionas?
Po apvaisinimo zigota keliauja per moters kiaušintakius link gimdos. Šis kelionės etapas paprastai trunka kelias dienas. Pasiekęs gimdą, zigota (embrionas) įsitvirtina gimdos gleivinėje (endometriume). Šis procesas vadinamas implantacija ir yra vienas iš svarbiausių etapų nėštumo pradžioje.
Gimdos gleivinė turi būti tinkamai paruošta, kad embrionas galėtų sėkmingai įsitvirtinti. Tai priklauso nuo hormonų, ypač progesterono, kiekio. Progesteronas paruošia gimdos gleivinę implantacijai, todėl ji tampa storesnė ir gausiau aprūpinta kraujagyslėmis. Jei gimdos gleivinė nėra tinkamai paruošta, embrionas negalės sėkmingai įsitvirtinti ir nėštumas neįvyks.
Kartais embrionas gali įsitvirtinti ne gimdoje, o kiaušintakyje ar kitoje vietoje. Tai vadinama negimdiniu nėštumu ir yra pavojinga moters sveikatai. Negimdinis nėštumas turi būti nutrauktas.