Oriana Fallaci. Šis vardas skamba kaip iššūkis, kaip kvietimas pažvelgti tiesai į akis, kaip pasakojimas apie gyvenimą, nepagailėjus nei ašarų, nei prakaito, nei nuoširdumo. Gimusi 1929 m. Florencijoje, ji visą savo gyvenimą gyveno be kompromisų, darydama tai, ką norėjo, kur norėjo ir kada norėjo. Jos kelias buvo neatsiejamas nuo karo, politikos, meilės ir neblėstančio troškimo suprasti žmogų. Šiandien, nors jos nebėra tarp mūsų (mirė 2006 m. Florencijoje), jos palikimas gyvuoja per jos raštus, per jos interviu, per jos nepalaužiamą dvasią, kuri iki šiol įkvepia daugelį.
Nuo pasipriešinimo iki žurnalistikos
Oriana vaikystę ir jaunystę praleido Italijoje, nacių okupacijos metais. Jos tėvas, Edoardo Fallaci, aktyviai dalyvavo antifašistiniame pasipriešinime, o Oriana, dar būdama vos 14 metų, tapo kurjere. Ji veždavo pasipriešinimo kovotojams svarbius pranešimus, o rankinius granatas slėpdavo dviračio krepšyje, po kopūstų galvomis. Tėvo auklėta būti „kieta kaip berniukas“, ji nuo mažens mokėsi šaudyti ir medžioti. Ši patirtis suformavo jos nepalaužiamą charakterį ir pasiryžimą kovoti už tai, kuo tikėjo. Po karo, tėvų skatinama siekti išsilavinimo ir karjeros, Oriana įstojo į medicinos mokyklą, tačiau greitai suprato, kad jos pašaukimas - žurnalistika. Dirbdama, kad galėtų apmokėti studijas, ji netrukus metė universitetą ir tapo visateise reportere - profesija, kuri tuomet Italijoje dar buvo laikoma išskirtinai vyrų domenu. Vėliau ji pati sakė, kad žurnalistika jai tapo būdu „a apginti savo motiną“, kuri dėl savo lyties ir socialinės padėties negalėjo tęsti mokslų.
Žurnalistės karjera: drąsa ir nepralenkiamas interviu stilius
Oriana Fallaci žurnalistikos karjera buvo kupina iššūkių ir atradimų. Ji pradėjo nuo socialinių temų ir reportažų apie įžymybes, tačiau greitai suprato, kad ją domina gilesnės, sudėtingesnės temos. Ji tapo viena pirmųjų moterų karo korespondentų Italijoje, drąsiai dirbusi pačiose pavojingiausiose pasaulio karštosiose zonose: Vietname, Libane, Meksikoje. Jos nepralenkiamas interviu stilius tapo jos vizitine kortele. Oriana niekada nebijojo užduoti sunkiausių, nepatogiausių klausimų, net jei tai reikšdavo konfrontaciją su pasaulio galingaisiais. Ji nebijojo atskleisti savo pačios nuomonės, įtraukdama save į pasakojimą, taip iššaukdama tradicinius objektyvumo ir neutralumo žurnalistikoje principus.
Vienas garsiausių jos interviu - su Henry Kissingeriu, kurio metu jis pripažino esąs „kaubojus“. Ji taip pat drąsiai kalbėjosi su Muammaru el-Gaddafi, klausdama, ar jis žino, koks jis nemėgstamas. Interviu su ajatola Khomeini Iranijoje tapo legendiniu: kai jis pareiškė, kad moterys gali nenusiimti čadoro, jei nenori, Oriana nedvejodama nusivilko jį ir pareiškė, kad tai „kvailas, viduramžiškas skuduras“. Nors Khomeini supyko ir nutraukė interviu, Oriana liko, reikalaudama tęsti pokalbį, ir galiausiai Khomeini grįžo. Ji taip pat ruošėsi interviu su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kurio klausimai buvo ne mažiau aštrūs: „Kodėl Bažnyčia taip apsėsta sekso?“ ar „Kodėl tikitės politinio neįsitraukimo iš Lotynų Amerikos kunigų, bet ne iš Lenkijos?“.
Astronautai, Holivudas ir Amerikos išdavystė
Oriana Fallaci taip pat domėjosi ne tik politika, bet ir mokslu bei technologijomis. Ji praleido daug laiko su JAV astronautais, ruošiančiais misiją į Mėnulį. Ją žavėjo jų disciplina, drąsa ir pasiaukojimas. Ji netgi sakė, kad norėtų skristi į Mėnulį, net jei tai reikštų mirtį - „visiems lemta mirti, o tai būtų smagus būdas“. Tačiau jos santykiai su Amerika buvo sudėtingi. Iš pradžių žavėdamasi jos laisve ir galimybėmis, ji vėliau jautėsi apgauta. Kaip ji pati sakė: „Amerika mane nuvylė… Tai panašu, kai esi visiškai įsimylėjęs žmogų, susituoki, o paskui diena po dienos supranti, kad tas žmogus nėra toks išskirtinis, ne toks nuostabus ar geras, ar protingas, kaip manei. Amerika man tapo kaip blogas vyras. Ji mane apgaudinėja kasdien.“
The Untold Biography of Oriana Fallaci’s Most Explosive Interviews | Kissinger to Khomeini
Asmeninis gyvenimas: meilė, skausmas ir vienatvė
Oriana Fallaci gyvenimas nebuvo apsaugotas nuo asmeninių tragedijų. Ji patyrė persileidimų, kurie paliko gilų pėdsaką jos širdyje. Nors ji buvo nepriklausoma ir stipri moteris, ji taip pat vertino meilę ir artimus ryšius. Jos santykiai su vyrais buvo intensyvūs ir aistringi, tačiau ne visada lengvi. Ji niekada nepripažino kito žmogaus sau kaip savęs, ir tai dažnai atnešdavo skausmo. Ji nemokėjo atleisti ir mėgo keršyti, nors ir atvirai. Ji pati save apibūdino kaip „per daug susišaudanti, agresyvi, niekada neatleidžianti“. Tačiau ji taip pat teigė: „Aš niekada nešaudau pirma, niekada. Visada tiesiu ranką, ir pirma. Jei tada man ją įkanda, aš užmušu: taip. Bet ar tai nėra žmogiška? Ir aš neturiu ko slėpti, nieko. Nėra nieko, ko galėčiau gėdytis. Niekada nepardaviau savęs, nei moraliai, nei fiziškai.“
Palikimas: "Rage and the Pride" ir diskusijos
Oriana Fallaci paliko neištrinamą pėdsaką pasaulio žurnalistikoje ir literatūroje. Jos knyga „Rage and the Pride“ („Pyktis ir pasididžiavimas“), parašyta po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų, sukėlė didžiules diskusijas dėl jos kritiško požiūrio į islamą. Nors ji buvo kaltinama islamofobija, jos pasisakymai atspindėjo jos gilų susirūpinimą dėl Vakarų civilizacijos ateities. Ji niekada nebijojo provokuoti, skatinti mąstyti ir diskutuoti. Jos unikalus žurnalistikos stilius, derinantis asmeniškumą, literatūrinį stilių ir aštrius klausimus, iki šiol mokomas žurnalistikos kursuose. Oriana Fallaci buvo ne tik žurnalistė, bet ir rašytoja, maištininkė, legendą. Ji buvo moteris, gyvenusi savo gyvenimą be kompromisų, palikdama mums ne tik savo darbus, bet ir neblėstantį įkvėpimą būti drąsiems, atviriems ir ieškoti tiesos, kad ir kur ji bebūtų.
"Baltas Batas": Lietuviškas šou verslo projektas
Nors Oriana Fallaci ir jos gyvenimo istorija yra pasaulinio masto fenomenas, verta pažvelgti ir į kitokius, lietuviškus projektus, kurie bando atkreipti dėmesį į save. Vienas tokių - "Baltas Batas". Šis projektas, kaip teigia jo kūrėjai, buvo įkurtas keturių skirtingose šou verslo srityse dirbančių vyrų, kurie norėjo „pabėgti nuo savo žmonų“. Kaip sako vienas iš projekto narių, Boogie Bee, „Jums nereikia mūsų veidų, užteks vakarėlių, kuriuos prisiminsite ilgam“. Įdomus faktas - tiek Boogie Bee, tiek kiti "Baltas Batas" vadovai yra vyresni nei 40 metų. Boogie Bee savo energiją aiškina taip: „Mes geriame daug šampano, todėl atrodome pakankamai jaunatviški“.
"Baltas Batas" planai yra ambicingi. Rugsėjį turėtų pasirodyti antrasis jų rinkinys „The Fist Of Funk“, žiemą - pirmoji fotografijos paroda, o po Naujųjų metų - moteriškų ir vyriškų apatinio trikotažo kolekcija bei dokumentinis filmas. „Šnekėsime mažai, daugiau dirbsime. Lietuva maža“, - teigia jie. Kol kas didžiausi "Baltas Batas" pasiekimai - trys sėkmingi vakarėliai Vilniuje, Čikagoje ir Londone, taip pat debiutinė kompiliacija "Baltas Batas DJ Kicks, vol.1", kuri pasiekė net Prancūziją ir juodojoje rinkoje kainuoja nemažai. „Darėme sau, todėl tiražas nebuvo labai didelis“, - aiškina jie.
Naujasis albumas, anot jų, yra skirtas „merginoms, keliančioms aukštus reikalavimus muzikai, kuri skamba lovoje“. Paklausti, kuo bus ypatingas būsimasis "Baltas Batas" vakarėlis, jie ironiškai klausia: „Apsilankykite bet kuriame klube ir pamatysite kaip dažniausiai nykiai atrodo lietuviški šokiai. Kodėl? Nes visur groja muzika, pagal kurią arba neįmanoma judėti, arba galima judėti kaip Right Said Fred klipuose ir neatrodyti kvailai.“ "Baltas Batas" vakarėliuose atmosfera, jų teigimu, yra visai kitokia: „muzika lengva, energinga ir seksuali. Čia visi jaučia muziką ir šoka.“ Šis projektas, nors ir labai skirtingas nuo Oriana Fallaci gyvenimo ir darbų, rodo, kaip skirtingi žmonės siekia išreikšti save ir palikti savo pėdsaką, nors ir labai skirtingais būdais.