Nuo neatmenamų laikų žmonių vaizduotę žadino nežinomos teritorijos, o anapus pažįstamo pasaulio ribų slypėjo paslaptingi pasauliai, apgyvendinti mitinių būtybių. Nors šiuolaikinė geografija žemės rutulį laiko beveik visiškai ištirtu, kosmoso platybės ir neįtikėtinos gyvybės formos pakeitė senovės pasakojimus apie tolimas žemes. Šie naratyvai atlieka svarbią psichologinę funkciją: jie kompensuoja žinojimo stoką, patenkina smalsumą ir padeda konstruoti savo tapatybę, atskiriant save nuo „Kito“.
Senovės graikai, kaip ir daugelis kitų kultūrų, pasaulio centrą įsivaizdavo save. Platesne prasme, tai buvo Viduržemio jūra, o siauresne - Delfų šventykla, tapusi panheleniniu ašies pasaulio (axis mundi) centru. Kuo toliau nuo Graikijos ir arčiau Okeano upės, supančios pasaulį, buvo kraštas, tuo didesniais stebuklais ar kitoniškumu jis pasižymėjo. Šią logiką iliustruoja Herodoto pasakojimai apie Skitijos genčių, gyvenančių Juodosios jūros šiaurėje, papročius. Alizonai buvo apibūdinami kaip nekalti vegetarai, o neurai, anot pasakojimų, kasmet kelias dienas pavirsdavo vilkais. Toks nukrypimas nuo normos koreliavo su krašto geografine padėtimi.
Graikai visą žmoniją dalino į helėnus ir „barbarus“. Helėnus vienijo bendra kalba, dievų garbinimas, polio (miesto-valstybės) institucija ir kultūrinė paradigma. Jie praktikavo ritualizuotą svetingumą (xenia), kuris padėjo kurti asmeninius ir tarptautinius santykius. „Barbarai“ neturėjo šių bendrų bruožų, todėl buvo laikomi „Svetimais“. Tačiau „svetimumas“ ne visada buvo vertinamas neigiamai. Kai kuriais atvejais „barbarų“ kultūros galėjo būti laikomos pavyzdinėmis, pavyzdžiui, žavėtasi sofistikuotu Persijos imperijos administraciniu aparatu ar Egipto visuomenės susiskirstymu į klases profesiniu pagrindu.
Tačiau radikaliausiai nuo Graikijos ir graikų skyrėsi pasaulio pakraščiai. Jie graikų sąmonėje pasižymėjo kraštutinumais: ten visko buvo daugiau arba mažiau, gyvūnai ir žmonės galėjo būti didesni arba neįprastai maži, o procesai vyko intensyviau arba silpniau.
Rytinis pasaulio pakraštys: Indija graikų akimis
VI-V a. pr. Kr. graikams rytinis žemės pakraštys buvo Indija, tiksliau - Indo upės slėnis, apimantis dabartinį Pakistaną ir dalį šiaurės vakarų Indijos. Teritorijos giliau Indijos subkontinente graikams atsivėrė tik po Aleksandro Didžiojo žygių IV a. pr. Kr. pabaigoje. Ktesijas teigė, kad „už Indijos jokie žmonės negyvena“, o Herodotas spėliojo, kad „rytinė Indijos dalis dėl smėlio yra negyvenama“. Taip oikumenė (gyvenamas pasaulis) čia baigdavosi.
Nors archeologiniai duomenys liudija apie jau III tūkst. pr. Kr. pabaigoje susiformavusį prekybinių kelių tinklą, jungusį Egėjo jūrą su Indo slėnio civilizacija, rašytinis šių kultūrų kontaktas užsimezgė tik VI a. pr. Kr. pabaigoje. Tam sąlygas sudarė Persijos imperijos ekspansija, užėmusi graikų apgyvendintą vakarinę Anatolijos pakrantę. Neatsitiktinai svarbiausių ikialeksandrinių Indijos traktatų autoriai, Skilakas iš Karijandos ir Ktesijas iš Knido, savo darbus kūrė dirbdami Persijos karaliui.
Skilakas iš Karijandos, sprendžiant iš vardo, galimai buvo karas. Herodotas pasakoja, kad prieš pat Indo slėnio aneksiją (~510 m. pr. Kr.) Persijos valdovas Darėjas jį pasiuntė į žvalgybinę kelionę po regioną. Atrodo, kad Skilakas pats pasiekė Indo upę, leidosi ja žemyn, pasiekė Arabijos jūrą ir plaukdamas palei pakrantę kelionę užbaigė Raudonojoje jūroje. Nors kelionės realumu abejota jau Antikoje, dauguma tyrėjų jį laiko patikimu liudijimu. Skilako periplas (aprašymas kelionės aplink tam tikrą teritoriją) neišliko, tačiau jo citatos ir liudijimai randami kitų autorių darbuose.
Ktesijas, dirbęs karališkosios Persijos šeimos gydytoju, turėjo galimybę bendrauti su keliautojais iš tolimiausių imperijos kampelių, tačiau pats Indijoje nesilankė. Jo žinios apie Indiją rėmėsi sutiktųjų pasakojimais ir kartais pirklų atgabentomis prekėmis, kurių dalis galimai buvo persiško ar baktriško, o ne indiško kilmės.
Herodoto, kilusio iš Halikarnaso - aktyvaus tarpkultūrinių kontaktų taško - darbai apie Indiją, nors jis ir nedirbo Persijos karaliui bei nesilankė Indijoje, išliko iki mūsų dienų. Autorių labiausiai domino Indijos klimatas, flora, socialinė tvarka ir pasakiški krašto gyventojai - tiek žvėrys, tiek žmonės.
Neįprasti augalai ir gyvūnai: egzotikos įspūdžiai
Kitoniškumas persmelkė visas Indijos dimensijas graikų akyse. Skilakas mini kažkokį dygliuotą artišoką, kurį tyrėjai tapatina su paprastuoju erškėčiu. Ktesijas apibūdina indiškas nendres, „storas kaip dviejų vyrų [rankų] apimtis“ ir „aukštas kaip krovininio laivo stiebas“, kurios gali būti vyriškos ir moteriškos. Nūdien manoma, kad tai galėjo būti bambukai, nors nurodytas itin didelis storis kelia klausimų. Galbūt informantas suklydo visą guotą palaikęs vienu augalu, o galbūt tai buvo nesusikalbėjimo rezultatas, kadangi Ktesijas pats nendrių nematė.
Kartais pirkliai, norėdami pakelti savo prekės vertę, sąmoningai mitologizuodavo gaminius. Ktesijas mini brangakmenį pantarbą, kuris, įmestas į Indo upę, pritraukė kitus 477 brangakmenius. Šiuolaikiniai tyrėjai šiam akmeniui realaus atitikmens neranda, tad tikėtina, kad tai buvo pirklio pramanas.
Neįprastai karštas Indijos klimatas taip pat krito į akis. Herodotas teigia, kad Indijoje karščiausia būna ryte, o ne vidudienį, ir kad žmonės tą laiką praleidžia vandenyje. Ktesijas priduria, kad Indijoje nelyja, o žemė yra drėkinama upės - tai netiesa, galimai egiptietiškų gamtos sąlygų perkėlimas į Indiją. Nepaisant kritulių nebuvimo, Indijos gamta atrodė ypač turtinga: „ten yra begalės aukso - ir kasamo, ir upių nešamo, ir, kaip pasakojau, grobiamo. Laukiniai medžiai ten augina vilnas“. Tokie realūs kraštutinumai kaip vešli augmenija ir karštas klimatas sustiprino klaidingas nuostatas apie rytinį pasaulio pakraštį.
Herodotas teigia, kad Indijoje „visi keturkojai ir paukščiai yra daug didesni negu kitose šalyse“. Ktesijas mini milžiniškus Indijos gaidžius, o „šunys Indijoje yra tokie dideli, jog kovoja net su liūtais“. Nors šunys minimi Vedose, užuominų apie jų neįprastą dydį ten nėra. Atvirkščiai, iš Atharvavedos palyginimo galima manyti, kad liūtams indiški šunys neprilygo. Tačiau Ramajana jau aprašo itin didelius, stiprius kaip tigrai šunis. Vėlesni autoriai liudija, kad tai nebuvo tik mitologinės būtybės: baktrų karalius surengė šių šunų kovas su jaučiais ir liūtais bei kelis padovanojo Aleksandrui Didžiajam.
Mįslingos būtybės ir pasakiški gyventojai
Herodoto aprašytos, auksą į smėlio paviršių dykumoje kasančios skruzdės - „už šunys mažesnės, bet už lapes didesnės“ - iki šiol kelia diskusijas. Šiais laikais pateikta daug teorijų, aiškinančių galimus šio vaizdinio šaltinius, nuo skujuočio ar švilpiko iki leopardo. Nesutariama net dėl Herodoto minimos dykumos lokacijos. Viena teorija teigia, kad „skruzdžių auksu“ buvo vadinamas auksas, atkeliavęs iš Mongolijos, pagal vieną gentį, kurios pavadinimas neva skambėjo panašiai kaip mongoliškas žodis, reiškiantis skruzdę. Kitos teorijos siūlo laikyti auksą ne auksu, o grūdais, dėl spalvinio ir vizualaus panašumo į auksą vadinamais „skruzdžių auksu“. Atitikmens ieškota ir Indijos mitologijoje, kur Mahabharatoje minimas „skruzdžių auksas“.
Ktesijas mini ir didžiulius, 7 uolekčių ilgio „vikšrus“, gyvenančius Indo upėje. Jie turi po vieną, bet itin stiprų dantį viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje. Naktį šie milžiniški vikšrai iššliaužia į sausumą ir ryja visus pakeliui sutiktus gyvulius. Jie gaudomi ant milžiniško kablio užmovus ožkelę. Iš jų laša riebus aliejus, kuris turi ypatingų galių - kur bebūtų išpiltas, užsiliepsnoja tokia liepsna, kurią užgesinti gali tik gausybė tankaus molio. Šį gyvį norėtųsi sieti su Herodoto minimais Indo krokodilais, tačiau paprastu krokodilu šio vikšro nepavadinsi.
Įdomi paralelė aptinkama Indijos mitologijoje. Gyvačių garbinimas Indijoje turi seną tradiciją, o mitologijoje gyvatės dažnai siejamos su pirmapradžiais vandenimis. Ypač įdomus yra siužetas, kuriame kosminė gyvatė Śeṣa, Nagų karalius, kosminio ciklo pabaigoje savo nasrų ugnimi sudegina visus tris visatos lygmenis.
Ne vienas iš minimų Ktesijo pasakiškų žvėrių yra skirtingų tikrų gyvūnų hibridai. Pavyzdžiui, Ktesijo minima martichora turi žmogaus veidą, po tris dantų eiles viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje, liūto dydžio plaukuotą kūną, liūto kojas ir skorpiono žnyples vietoj uodegos, kurių įgėlimas aukai būna mirtinas. Nors tyrėjai neranda jokio atitikmens nei gyvūnų tarpe, nei mitologijoje, dalis jų šį gyvį atmeta kaip gryną Ktesijo ar jo informanto fantaziją. Šiam vaizdiniui įtakos galėjo turėti persų ar kitų Artimųjų Rytų kultūrų mitologija.
Šie pasakojimai apie Indijos gyvūnus ir žmones atspindi ne tik to meto geografines žinias, bet ir graikų pasaulėžiūrą, jų siekį suprasti ir apibrėžti save per „Kitą“. Nors daugelis aprašymų šiandien atrodo pasakiški ar klaidingi, jie yra vertingas šaltinis tyrinėjant senovės žmonių vaizduotę ir jų santykį su nepažįstamu pasauliu.