Seborėjinis dermatitas kūdikiams: supratimas, simptomai ir gydymo strategijos

Seborėjinis dermatitas, dar vadinamas „lopšio kepure“ ar „pleiskanų luobu“, yra gana dažna lėtinė uždegiminė odos liga, kuri gali paveikti tiek kūdikius, tiek suaugusius. Nors ši būklė dažniausiai nėra pavojinga ir nesukelia rimtų komplikacijų, ji gali kelti nerimą tėvams dėl estetinio vaizdo ir diskomforto, kurį gali sukelti. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime seborėjinio dermatito atsiradimo priežastis, jo simptomus kūdikiams ir suaugusiems, bei įvairias gydymo ir odos priežiūros strategijas, įskaitant kortikosteroidų naudojimą.

Kas yra seborėjinis dermatitas?

Seborėjinis dermatitas yra lėtinė dermatozė, pasireiškianti kūno ir galvos odos uždegimu. Liga dažniausiai paveikia tas kūno vietas, kuriose yra daugiausiai riebalinių liaukų - galvos odą, veidą (ypač kaktą, antakius, nosies ir lūpų raukšles), užausio sritį, krūtinę, nugarą, taip pat kūno raukšles, tokias kaip pažastys ir kirkšnys. Joje pastebimi netaisyklingos formos paraudimai, padengti daugiau ar mažiau riebiomis, nelipniomis pleiskanomis.

Pasaulinis seborėjinio dermatito paplitimas siekia apie 5% visos populiacijos, o jo lengvesnės formos, pavyzdžiui, pleiskanojimas, gali pasiekti net 50%. Ligos pasireiškimo pikas dažniausiai būna kūdikystėje ir vidutiniame amžiuje, tačiau simptomai šiuose amžiaus tarpsniuose gali skirtis. Kūdikiams pasireiškiantis seborėjinis dermatitas dažnai nesukelia didelio diskomforto, tačiau tėvams gali kelti susirūpinimą dėl bėrimų ant galvos ir veido.

Nors sergantieji dažniausiai neturi kitų gretutinių ligų, pastebėtos seborėjinio dermatito sąsajos su ŽIV infekcija, Parkinsono liga ir kitomis neurologinėmis ligomis, taip pat tam tikrų vaistų vartojimu.

Seborėjinio dermatito priežastys

Tiksliai nustatyti seborėjinio dermatito priežastys iki šiol nėra visiškai aiškios. Manoma, kad liga atsiranda dėl sudėtingo genetinių ir aplinkos veiksnių derinio. Svarbiausią vaidmenį, kaip manoma, atlieka uždegiminė reakcija į Malassezia genties mielinius grybelius, kurie yra natūrali mūsų odos mikrobiotos dalis. Šie grybeliai, nors ir randami ant sveikos odos, didesniais kiekiais gali provokuoti uždegiminę reakciją ir sukelti odos simptomus.

Svarbus veiksnys yra ir riebalinių liaukų veikla. Padidėjusi riebalų (sebumo) gamyba tose kūno vietose, kur riebalinių liaukų yra daugiausiai, sudaro palankią terpę Malassezia mielėms daugintis. Šis perteklinis riebalų kiekis ir grybelių buvimas skatina odos ląstelių atsinaujinimo procesą, kuris pasireiškia kaip pleiskanojimas (baltos ar gelsvos pleiskanos ant odos paviršiaus).

Kūdikių atveju seborėjinio dermatito atsiradimui gali turėti įtakos ir iš motinos gauti androgenai (hormonai), kurie per placentą stimuliuoja vaiko riebalines liaukas. Tačiau šis veiksnys vienas nėra pakankamas, kad sukeltų odos uždegimą.

Kitos galimos priežastys ar rizikos veiksniai, prisidedantys prie seborėjinio dermatito išsivystymo, apima:

• Mikrofloros sutrikimai: Padidėjusi odos kolonizacija Malassezia furfur mielėmis.
• Imuninė sistema: Susilpnėjusi imuninė sistema gali pabloginti būklę.
• Hormonai: Manoma, kad vyriški hormonai gali skatinti seborėjinį dermatitą.
• Stresas: Psichologinės būklės, tokios kaip stresas, gali paskatinti uždegimines reakcijas.
• Klimatas: Seborėjinis dermatitas gali paūmėti šaltu ir sausu oru.
• Odos apsauginis sluoksnis: Pažeista odos apsauginė rūgštinė membrana gali leisti bakterijoms ir grybeliams lengviau kolonizuoti odą.

Simptomai: kaip atpažinti seborėjinį dermatitą?

Seborėjinio dermatito simptomai gali skirtis priklausomai nuo amžiaus ir ligos sunkumo.

Kūdikiams:

Kūdikių seborėjinis dermatitas dažniausiai prasideda staiga, antroje-trečioje gyvenimo savaitėje, simetriškai tose odos vietose, kur gausu riebalinių liaukų.

• Galvos oda: Labiausiai būdingas pasireiškimas yra vadinamoji „lopšio kepurė“ - tai gelsvų, riebių pleiskanų sankaupos ant galvos odos, ypač kaktos ir viršugalvio srityje. Šios pleiskanos gali būti smulkios arba stambios ir tvirtai laikytis prie odos.
• Veidas: Gali atsirasti paraudusios, padengtos gelsva riebia pleiskana, lašišos spalvos plokštelės. Dažniausiai pažeidžiamos sritys yra kakta (žemiau plaukų augimo linijos), antakiai, tarpuakis, nosies ir lūpų raukšlės. Kartais bėrimai gali išplisti į skruostus, primindami „peteliškės“ formą.
• Kūnas: Seborėjinis dermatitas gali atsirasti ir kūno raukšlėse - kaklo, pažastų, kirkšnių zonoje. Šiose vietose bėrimai paprastai neturi būdingų geltonų pleiskanų, tačiau oda gali būti paraudusi ir sudirgusi. Kartais gali atsirasti ir vystyklų srityje, bamboje.
• Kitos vietos: Gali būti pažeistos ir ausies sritis (ypač užausis ir išorinis klausos kanalas), antakiai ir blakstienos.

Svarbu pažymėti, kad kūdikių seborėjinis dermatitas dažniausiai nesukelia stipraus niežulio ar diskomforto, todėl netrikdo vaiko miego ar mitybos.

Suaugusiems:

Suaugusiems seborėjinis dermatitas taip pat dažniausiai pasireiškia tose pačiose riebalinėse odos srityse.

• Galvos oda: Lengviausia forma pasireiškia kaip pleiskanos - pastebimas baltas pleiskanojimas, kartais be odos paraudimo. Sunkesnėms formoms būdingas matomas uždegimas, lašišos spalvos plokštelės, padengtos gelsvomis, riebiomis pleiskanomis, dažniausiai smilkinių ir momens srityje. Bėrimai gali išplisti už plaukų augimo linijos ant kaktos, taip pat į užausio sritį, kur gali atsirasti įtrūkimai, šlapiavimas ir šašai.
• Veidas: Pažeidimai atsiranda ant kaktos, antakių ir tarpuakio srityje, nosies ir lūpų raukšlėse. Gali išplisti į skruostus.
• Kitos vietos: Ausų landos, ausies išorinėje klausomoje landoje, krūtinės ir viršutinės liemens dalyje. Vyrams gali pasireikšti ir barzdos srityje.

Seborėjiniam dermatitui būdingi periodiniai paūmėjimai ir remisijos. Odos būklės pablogėjimą gali skatinti stresas, šaltas ir sausas oras, pervargimas.

Diagnozė: kada kreiptis į gydytoją?

Seborėjinio dermatito diagnozei nustatyti dažniausiai pakanka kruopščios gydytojo apžiūros. Patyrusiam gydytojui dermatologui diagnozė paprastai nesukelia sunkumų. Tačiau svarbu atskirti seborėjinį dermatitą nuo kitų panašių odos susirgimų, tokių kaip:

• Atopinis dermatitas
• Vystyklų dermatitas
• Psoriazė (ypač galvos odos ir atvirkštinė psoriazė)
• Odos grybelinės infekcijos
• Rožinė
• Alerginis kontaktinis dermatitas
• Įvairiaspalvė dedervinė
• Raudonoji vilkligė

Kartais, siekiant tikslesnės diagnozės, gali prireikti papildomų laboratorinių tyrimų, tokių kaip kraujo tyrimai, odos mikrobiologinis ar histologinis ištyrimas.

Gydymas ir odos priežiūra

Gydymo tikslas yra numalšinti ligos simptomus, ypač paraudimą ir niežulį, bei palaikyti odos būklę remisijos metu.

Vaistiniai preparatai

1. Vietiniai kortikosteroidai: Esant sunkesnėms ligos formoms, trumpu kursu gali būti skiriami silpni tepamieji kortikosteroidai. Jie veiksmingai slopina uždegimą ir mažina paraudimą. Svarbu vartoti juos tik gydytojo nurodymu, trumpą laiką ir tinkama dozuote, kad būtų išvengta šalutinio poveikio, pavyzdžiui, odos plonėjimo. Gydytojas gali skirti tepaliuką (pvz., Fucidin H, kuris turi ir antibiotiko, ir kortikosteroido), kol oda išsilygins, o vėliau rekomenduoti nutraukti vartojimą.
2. Priešgrybeliniai preparatai: Vietiniai priešgrybeliniai vaistai, ypač azolų grupės dariniai (pvz., ketokonazolas, ciklopiroksas), yra veiksmingi, nes slopina Malassezia grybelių augimą ir pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Jie gali būti skiriami tiek tepalų, tiek šampūnų pavidalu.
3. Kalcineurino inhibitoriai: Vietiniai kremai ir preparatai, kurių sudėtyje yra takrolimuzo ir pimekrolimuzo, gali būti veiksmingi ir sukelti mažesnį šalutinį poveikį nei kortikosteroidai. Kai kuriais atvejais, pvz., Elidel (pimekrolimuzas), vaikams nuo 2 metų jis yra kompensuojamas ir laikomas mažesniu blogiu nei kiti vaistai, skirti gydyti atopinį dermatitą, tačiau gali būti naudingas ir sergant seborėjiniu dermatitu.
4. Kiti vietiniai preparatai: Gali būti skiriami seleno sulfidas, ličio druskos, cinko piritionas, salicilo rūgštis, degutas. Šampūnai su cinko piritionu ar salicilo rūgštimi dažnai skiriami nuo pleiskanų.

Odos priežiūra ir higiena

• Mažylių maudynės: Kasdienis kūdikio maudynės su švelniais, odą drėkinančiais ir minkštinančiais aliejais ar prausikliais (pvz., Emolium, Oilatum) padeda palaikyti odos drėgmę ir suminkštinti pleiskanas.
• Šampūnai: Rekomenduojami šampūnai, kurių sudėtyje yra gydomųjų ir uždegimą mažinančių medžiagų (pvz., piritiono cinko, seleno sulfido, ketokonazolo, salicilo rūgšties, deguto). Šampūną rekomenduojama naudoti bent 3 kartus per savaitę, įtrynus į skalpo odą ir palaikius 1-2 minutes.
• Drėkinimas: Oda sergant seborėjiniu dermatitu gali būti sausa ir jautri. Svarbu naudoti švelnius, nedirginančius odos drėkinamuosius kremus, kurių sudėtyje nėra kvapiklių, eterinių aliejų ar didelio alkoholio kiekio. Ieškokite kremų su karbamidu, natūraliais drėkinamaisiais faktoriais, hialurono rūgštimi, pantenoliu, bisabololiu ar alantoinu. Kremu odą rekomenduojama tepti du kartus per dieną, ypač per 3 minutes po prausimosi.
• Švelnus valymas: Naudokite švelnius valomuosius gelius, kurie pašalina riebalų perteklių, bet neišsausina odos. Venkite muilo, nes jis gali dar labiau sutrikdyti odos pusiausvyrą.
• Pilingas: Švelnūs pilingai su salicilo rūgštimi gali padėti pašalinti negyvas odos ląsteles ir pasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Naudojimo dažnumą svarbu derinti individualiai su gydytoju.
• Mityba ir gyvenimo būdas: Nors tiesioginio ryšio tarp dietos ir seborėjinio dermatito ne visada pavyksta nustatyti, kai kurie tėvai pastebi, kad pieno produktų, šokolado ar riešutų vengimas gali padėti. Svarbu vengti streso, pervargimo, skirti laiko poilsiui, užsiimti aktyvia fizine veikla ir sveikai maitintis.

Fototerapija

Gydymas UV spinduliais (ypač 311 nm UVB spinduliais) gali sumažinti uždegimą odoje ir pagerinti simptomus. Tokios procedūros atliekamos specializuotose įstaigose ir reikalauja 10-20 seansų, 2-4 kartus per savaitę.

Kortikosteroidų vaidmuo gydant seborėjinį dermatitą

Kortikosteroidai yra viena iš veiksmingiausių priemonių, skiriamų seborėjinio dermatito gydymui, ypač jo vidutinio ir sunkaus sunkumo formoms. Jų pagrindinė funkcija - slopinti uždegimą, mažinti paraudimą, patinimą ir niežulį.

Kaip veikia kortikosteroidai?

Vietiniai kortikosteroidai veikia lokaliai, tiesiogiai paveikdami pažeistą odos plotą. Jie skverbiasi į odos ląsteles ir slopina uždegimą sukeliančių medžiagų gamybą. Tai leidžia greitai sumažinti ligos simptomus ir pagerinti odos būklę.

Kada skiriami kortikosteroidai?

Dermatologai kortikosteroidus skiria, kai kiti gydymo metodai (pvz., priešgrybeliniai vaistai, odos priežiūros priemonės) nėra pakankamai veiksmingi arba kai liga yra itin sunkios formos. Jie gali būti naudojami tiek kūdikiams, tiek suaugusiems.

Svarbu atkreipti dėmesį:

• Trumpas kursas: Gydant seborėjinį dermatitą, ypač kūdikiams, kortikosteroidai paprastai skiriami trumpu kursu (ne ilgiau nei 7 dienas), siekiant išvengti šalutinio poveikio.
• Silpni kortikosteroidai: Dažniausiai skiriami silpnesnės koncentracijos kortikosteroidai, kurie yra saugesni ir turi mažiau šalutinių poveikių.
• Gydytojo priežiūra: Kortikosteroidų vartojimą privalo prižiūrėti gydytojas. Savarankiškas jų naudojimas gali sukelti nepageidaujamų pasekmių, tokių kaip odos plonėjimas, atrofija, strijos, padidėjęs odos jautrumas, ir netgi ligos pasunkėjimas po nutraukimo. Gydytojo nurodymu, po to, kai oda išsilygina, kortikosteroidų vartojimas nutraukiamas, o toliau taikoma palaikomoji odos priežiūra.
• Alternatyvos: Kai kuriais atvejais, ypač jei yra susirūpinimas dėl kortikosteroidų šalutinio poveikio, gydytojas gali skirti kalcineurino inhibitorius, kurie taip pat veiksmingai slopina uždegimą, tačiau neturi kortikosteroidams būdingų rizikų.

Tinkamai naudojant kortikosteroidus pagal gydytojo rekomendacijas, jie gali būti labai veiksminga priemonė, padedanti greitai palengvinti seborėjinio dermatito simptomus ir pagerinti odos būklę. Svarbiausia - atidžiai klausytis gydytojo nurodymų ir vengti savigydos.

tags: #crosta #lattea #cortisone