Kiekvienas vaikas - tai unikalus pasaulis, gimstantis su jam būdingomis prigimtinėmis savybėmis. Nors tėvai dažnai siekia vaikus ugdyti vienodai, svarbu suprasti, kad skirtingi temperamentai ir individualios savybės reikalauja skirtingų ugdymo metodų. Vaikystė - tai kritinis laikotarpis, kai formuojasi pagrindiniai žmogaus asmenybės bruožai ir elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas lemia vaiko charakterį, kokią įtaką daro temperamentas, tėvų vaidmuo ir aplinka, bei kaip ugdyti teigiamas vaiko savybes, atsižvelgiant į jo individualumą.
Temperamentas: įgimtas pagrindas
Temperamentas - tai įgimtos ir santykinai pastovios asmens savybės, nusakančios, kaip žmogus reaguoja į aplinką. Tai nėra sugebėjimas, ką ir kaip gerai žmogus daro, o greičiau jo reakcijos būdas. Kalbant apie vaikus, temperamentas gali būti apibūdinamas pagal jų reakcijas (aktyvumą, pyktį, drovumą) ir savikontrolę (dėmesio išlaikymą, gebėjimą nusiraminti).
Svarbu suprasti, kad nėra blogo temperamento. Skirtingomis aplinkybėmis, tas pats būdo bruožas gali būti privalumas arba trūkumas. Be to, nė vienas temperamentas nėra vien blogų arba vien gerų (visomis aplinkybėmis) savybių rinkinys. Nors neįmanoma pakeisti vaiko temperamento, pavyzdžiui, neaktyvų vaiką padaryti aktyviu, mes galime atrasti kiekvieno vaiko stipriąsias puses ir tinkamai jas išnaudoti.
Septyni pagrindiniai vaiko temperamento bruožai:
- Aktyvumo lygis: Kai kurie vaikai yra labai aktyvūs, jie nenusėdi vietoje - nuolat juda, bėgioja, šokinėja, visur lenda. Atrodo, kad jie niekada nesustoja. Kiti vaikai, priešingai - yra neaktyvūs; jiems patinka ramūs užsiėmimai, pavyzdžiui, dėlioti dėliones arba vartyti knygas.
- Reguliarumas: Kai kurie vaikai laikosi pastovaus režimo. Jie tuo pačiu metu prašo valgyti, eina miegoti ir atsibunda, panašiomis valandomis kiekvieną dieną prašosi į tualetą. Kiti vaikai turi nuolat besikeičiantį ritmą. Jie gali išalkti 8 val. ryte arba nenorėti valgyti visą dieną, gali atsikelti anksti ryte pirmadienį, tačiau miegoti iki pietų trečiadienį.
- Atsakas į naujas situacijas: Kai kurie vaikai puikiai jaučiasi naujose, nepažįstamose situacijose ir netgi patys ieško jų. Jie šypsosi nepažįstamiesiems, drąsiai prieina prie nepažįstamų vaikų ir prisijungia prie žaidimo, lengvai susidraugauja, jiems patinka išbandyti naują maistą, eiti į naujas, nežinomas vietas ir pan. Kiti vaikai stengiasi išvengti naujų situacijų - jie vengia nepažįstamų žmonių, reikia daugiau laiko, kad susidraugautų su nepažįstamais vaikais, išspjauna pirmą kartą ragaujamą maistą, nepatinka nežinomos vietos.
- Adaptacija: Kai kurie vaikai labai lengvai ir greitai adaptuojasi naujose situacijose, greitai pripranta prie naujos rutinos, naujų žmonių ir vietų. Jiems gali prireikti tik vienos ar dviejų dienų, kad priprastų prie naujo dienos rimto ar naujo mokytojo. Kiti vaikai sunkiai adaptuojasi naujose situacijose. Jiems gali prireikti net kelių mėnesių, kad priprastų prie pokyčių dienotvarkėje ar prie naujo mokytojo.
- Išsiblaškymo lygis: Kai kurie vaikai yra lengvai išblaškomi. Jie dažnai nukreipia savo dėmesį nuo vieno dalyko prie kito, jų dėmesį lengvai patraukia garsai, įvykiai, kt. Tokiems vaikams reikia nemažai laiko, kad užbaigtų užduotį ar darbą, nes jų dėmesį nuolat blaško pašaliniai dirgikliai. Tačiau jeigu šie vaikai liūdi, juos lengva užimti kokia nors įdomia veikla ir jie greitai pamiršta liūdesio priežastį. Kiti vaikai nėra taip lengvai išblaškomi, jie, pavyzdžiui, gali sėdėti ir ilgai skaityti. Kai šie vaikai yra liūdni ar alkani, gali būti sunku patraukti jų dėmesį ir užimti kažkuo kitu.
- Pastovumas (nuoseklumas): Kai kurie vaikai yra labai pastovūs - jie visada padaro pradėtą darbą, netgi sunkų, iki galo. Tokie vaikai turi savo veiklos tikslą ir nesustoja, kol nepasiekia šio tikslo. Jie nepasiduoda net tais atvejais, kai susiduria su sunkumais ir nesėkme. Tačiau pakankamai sunku įtikinti juos liautis daryti tai, ką jie nori daryti. Kiti vaikai yra mažiau pastovūs. Jeigu jie susiduria su sunkumais, yra linkę pasiduoti, pavyzdžiui, jei nesugeba greitai sudėlioti dėlionės, praranda susidomėjimą žaidimu. Tokius vaikus pakankamai lengva įtikinti nustoti daryti tai, ko mes nenorime, kad jie darytų.
- Intensyvumas: Kai kurie vaikai labai intensyviai reaguoja į įvairias situacijas ir įvykius, pavyzdžiui, jeigu jiems sunkiai sekasi sudėliot dėlionę, gali pradėti šaukti ir išmėtyti jos dalis po visą kambarį. Jie rodo labai stiprų pyktį ir liūdesį, tačiau taip pat ir labai stiprų džiaugsmą bei laimę. Tokie vaikai džiaugsmingai juokiasi, kai yra laimingi, ir garsiai verkia, kai liūdi. Jūs visada žinote, kaip šie vaikai jaučiasi. Kiti vaikai yra linkę slopinti savo jausmus. Jeigu jie jaučiasi nelaimingi, tyliai verkia, o jeigu laimingi - tyliai šypsosi.
Vaikų temperamentas turi didžiulę įtaką vaiko pasiruošimui eiti į mokyklą. Kai kuriems vaikams nauja aplinka pasirodys be galo įdomi ir jaudinanti, jie greitai pripras prie naujos tvarkos ir džiaugsis naujais draugais. Kitiems vaikams gali prireikti daugiau laiko, kad adaptuotųsi naujoje aplinkoje. Svarbu, kad tėvai išnaudotų temperamento privalumus ir pasiruoštų trūkumams. Nors neįmanoma pakeisti vaiko temperamento, mes galime atrasti kiekvieno vaiko stipriąsias puses ir tinkamai jas išnaudoti.
Skirtumai ir panašumai tarp Jūsų ir Jūsų vaiko temperamento
Vaiko ir jūsų (ar vaiko ir mokytojo) temperamentų skirtumai gali labai stipriai paveikti tarpusavio santykius. Pagalvokite apie tėvą ar motiną, kurie nėra labai aktyvūs. Šiems tėvams patinka leisti laiką namuose, ramiai paskaityti ar paklausyti ramios muzikos. Kas nutiks, jeigu tokių tėvų vaikas bus labai aktyvus? Kas nutiks, jei toks vaikas bus verčiamas nuolat būti namuose ir bus tikimasi, kad jis ramiai sėdės? Tėvai, kurie supras skirtumus tarp savo ir vaiko temperamento, sugebės priderinti savo lūkesčius prie vaiko temperamento ir atras būdų patenkinti vaiko aktyvumo poreikį. Tėvai, kurie nesupras, kad vaiko elgesys gali būti veikiamas jo temperamento, gali galvoti, kad vaikas paprasčiausiai yra blogas. Svarbu, kad tėvai įvertintų, kiek jų pačių temperamentas atitinka jų vaikų temperamentą.
Populiarioji temperamentų tipologija
Nors žmonės turi įvairių temperamentų bruožų, dažniausiai vyrauja vienas iš keturių pagrindinių tipų:
Melancholikas: Emociškai jautrus, jam būdingos ilgai trunkančios, bet išoriškai neryškios nuotaikos, polinkis niekuo netikėti ir nepasitikėti, subtiliai suvokia fizinių dirgiklių ir gyvenimo aplinkybes. Tokie vaikučiai mažai aktyvūs, jų mimika bei judesiai neišraiškingi, balsas tylus. Melancholikai geraširdžiai, sugeba užjausti. Dažnai linksta į kūrybinę veiklą, save išreiškia muzikoje, poezijoje, piešdami. Jausmai stiprūs, gilūs, bet pastebėti juos sunku, nes jų tiesiog neišreiškia, neatskleidžia. Labai jautrūs, greitai pravirkstantys dėl įvairiausių dalykų. Melancholikai labai savimi nepasitiki, nesavarankiški, vengia sunkumų. Mėgsta vienatvę, nepakenčia triukšmo. Jiems trūksta energijos, greitai pavargsta. Jų dėmesys nepastovus, reakcijos sulėtėjusios, psichinių procesų tempas taip pat lėtesnis.
- Patarimai tėvams: Atkreipkite dėmesį, kad tokie vaikučiai labai pažeidžiami. Geriausiai jaučiasi ramioje aplinkoje. Jei melancholikas vaikas bus labai spaudžiamas, tėvai sieks jį pakeisti, užaugęs gali tapti savimi nepasitikinčiu, pastoviu nevykėliu, užsidariusiu, viskuo nepatenkintu surūgėliu. Bendraujant su tokiu vaikučiu išlaikykite ramų toną, venkite ironijos, jos nesupras ir jausis įskaudintas, tada gali atsiriboti. Viešai prie kitų jo nekritikuokite. Melancholikai labai jautrūs ir opūs lyg mimozos. Jie ne iš tų, kurie agresyviai demonstruoja savo pranašumus ir žavi aplinkinius. Bet šis jautrumas gali būti ir privalumas. Jautri siela imli dalykams, kurių kiti nė nepastebi. Daugybė garsiausių pasaulio dailininkų, poetų, rašytojų, žymių filantropų buvo būtent melancholikai. Žinoma, jo jautri siela atsiskleisti gali tik palankiausiomis sąlygomis. Auginant tokį vaiką varomąja jėga turėtų tapti meilė ir švelnus atidumas. Jokiu būdu nesišaipykite iš jo baimių ar nerimo, nesakykite, kad tai nerimta. Verčiau dažniau papasakokite istorijų iš savo vaikystės. Kuo daugiau su tokiu vaiku eikite į žmones, dalyvaukite renginiuose, bendraukite su kitomis vaikų turinčiomis šeimomis. Melencholišką vaiką reikia pastoviai nukreipti į kažkokią priimtiną veiklą, padrąsinti, pagirti, pasidžiaugti, kad jis ėmėsi darbo ir sugeba ją tinkamai atlikti. Pastūmėkite į situacijas, kuriose jis pats galėtų priimti sprendimus, parodyti savo valią. Naujų dalykų šie vaikučiai mokosi ilgai, bet išmoksta gerai. Nespauskite tokio vaikučio bendrauti, tiesiog neskubėdami supažindinkite su naujais žmonėmis. Suteikite tokiam vaikui kuo daugiau fizinio švelnumo, paglostykite, apkabinkite.
Cholerikas: Jam būdingas greitai kylantis ir stiprus emocinis jautrumas, ekspresyvi jausmų raiška, mimika, gestai, kalba, yra judrus, nori aktyviai veikti. Kaip ir sangvinikai, tai aktyvūs vaikai, visada trykštantys energija. Jų judesiai išraiškingi, tvirti, demonstruojantys pasitikėjimą savimi. Jausmus išreiškia aiškiai, stipriomis emocijomis. Tokie vaikai labai impulsyvūs, dažnokai nesivaldantys, nekantrūs, greitai įsiplieskiantys. Cholerikai iš pradžių padaro, o paskui mąsto. Jų nuotaikos keičiasi taip greitai, kad aplinkiniams net sunku suprasti, kas atsitiko. Mėgsta bendrauti, bet labai greitai įžiebia ar įsivelia į konfliktus su bendraamžiais. Jei kažką sugalvoja, nenustygsta, kol nepadaro.
- Patarimai tėvams: Atkreipkite dėmesį į vaikučių impulsyvumą ir jausmų nestabilumą. Jei pasijaučia nuskriausti, gali prarasti gebėjimą suvaldyti savo jausmus ir greitai ne pačiais priimtiniausiais būdais išlieti savo neigiamas emocijas. Bendraujant su tokiais vaikučiais geriau vengti griežto bei įsakmaus tono, nes priešingu atvejų galite sulaukti neigiamos audringos jų reakcijos. Kiekvieną jo poelgį geriau įvertinti neatidėliojat, o svarbiausia, kad įvertinimas būtų teisingas, kad ir koks jis būtų. Tokiems vaikams reikia sumažinti dirgiklių kiekį - aplinkoje turi būti kuo mažiau triukšmo, filmukų ir kompiuterinių žaidimų turinys turi būti kuo ramesnis. Jiems svarbi aiški dienotvarkė, kuri taip pat padeda labiau sutelkia, padeda išvengti blaškymosi. Suteikite kuo daugiau progų padėti buityje ir nepamirškite pagirti už atliktus darbus. Cholerikui vaikui netinka statymo į kampą bausmė, nes tai jam iššaukia dar daugiau negatyvumo ir agresijos. Jei cholerikas vaikas neklauso, jokiu būdu nešaukite. Pakeltas tonas tik dar labiau jį įaudrina. Nenuolaidžiaukite. Netramdykite jo aktyvumo.
Sangvinikas: Jis paslankus, karštas, kai susidomi kokia nors veikla, dirba produktyviai. Tokie vaikučiai labai judrūs, mėgstantys keisti veiklas, jie emocionalūs ir jautrūs naujiems įspūdžiams. Šie vaikai greitai supranta ir priima žaidimo taisykles, jie gali greitai suprasti ir įsijausti į situaciją, bet taip pat greitai ir pereiti prie kitos veiklos. Net iš veido lengva pastebėti, kaip jis tuo metu jaučiasi. Šie vaikučiai pakankamai darbštūs, sugeba greitai susitelkti, greitai įsisavina naujoves. Jie greitakalbiai. Sangvinikai labai bendraujantys, turi daug draugų, dažnai kitiems pasiūlo naujas idėjas kuo užsiimti, lengvai prisitaiko prie naujų taisyklių ir reikalavimų. Sangvinikai ne iš tų, kurie sustoja ieškojimų kelyje.
- Patarimai tėvams: Tokie vaikučiai labai nesigilina ir gana paviršutiniškai išjaučia bei išreiškia emocijas, todėl nėra pakankamai jautrūs ir kitų emocijoms. Jie draugiški, bet nemoka išlaikyti draugų, nes senus keičia naujais, todėl būtina juos mokyti vertinti žmones ir puoselėti ryšius. Didelis judrumas neleidžia sangvinikams ilgiau susikoncentruoti į vieną veiklą, jie dažniausiai skuba ir būna išsiblaškę. Šiuos sunkumus padeda įveikti veiklos planavimas, konkrečių tikslų iškėlimas. Geriau didesnius darbus, kuriems reikia susikaupti ir atlikti atsakingai, padalinti į mažesnes dalis. Stenkitės, kad vaikai pabaigtų darbus iki galo, juos atliktų gerai ir tesėtų pažadus sau ir kitiems. Jei nepasiūloma nauja veikla, vaikučiui sangvinikui darosi nuobodu, todėl svarbu juos kuo dažniau girti ir įtraukti į įdomią veiklą. Jei jūsų vaikas kažko klausia, visada atsakykite, kad ir koks nemalonus būtų jo klausimas.
Flegmatikas: Tai ramūs, stiprūs, ištvermingi, mokantys susivaldyti, disciplinuoti ir kantrūs, atkaklūs bei darbštūs vaikai. Jų lėtesni judesiai, neišraiškinga veido mimika, kalba taip pat neskubėdami. Vaikučiams flegmatikams būdingi gilūs, pastovūs ilgai besitęsiantys jausmai bei nuotaikos, bet ne visada aplinkiniai gali tuos jausmus pastebėti ir suprasti. Tokie vaikai užsispyrę darbštuoliai, savo tikslų galintys siekti ilgai ir kantriai, bet tuo pačiu ir neskubindami. Flegmatikai nelabai mėgsta bendrauti. Ankstyvoje kūdikystėje flegmatikas atrodo idealus kūdikis: tylus, ramus, daug miega, gerai valgo. Auginant tokį mažylį susidaro įspūdis, kad jis niekur neskuba: nei ropoti, nei vaikščioti, nei kalbėti. Jei tėvai greitesnio temperamento, su flegmatiku vaiku jiems bus nelengva, nes jis tarsi vėžliukas: lėčiau mąsto, sunkiau reiškia mintis, ilgiau virškina naują informaciją. Bet tai toli gražu nereiškia, kad yra apdovanotas menkesniais gabumais nei kiti.
- Patarimai tėvams: Mokykite vaikus įvardinti bei išreikšti emocijas, savo pavyzdžiu parodykite, kaip tai reikia daryti. Būkite atidūs, stenkitės kantriai juos išklausyti. Padėkite jiems suprasti, kad įvairius darbus ar uždavinius galima atlikti ar spręsti keletu skirtingų būdų. Leiskite jiems pavestas užduotis atlikti jiems priimtinu tempu, neskubinkite, nes taip sukelsite tik nereikalingą stresą. Nors jis viską daro lėtai, nepasiduokite pagundai daug ką atlikti už jį. Taip tik stabdysite vaiko raidą. Girkite flegmatišką vaiką už bet kokią iniciatyvą. Nekelkite nereikalingo streso greitai keisdami vaiko veiklas. Spontaniškumą, aktyvumą. Dėl uždaro būdo flegmatikai dažnai lieka neįvertinti, bet tai nereiškia, kad jiems to nereikia. Nepamirškite dažniau pabrėžti, kad tikite tuo, ką jis daro, domėkitės jo veikla. Pasistenkite, kad vaiko gyvenime būtų kuo daugiau įvairovės, linksmybių, judesio.
Charakteris: aplinkos ir patirties įtaka
Nors temperamentas yra įgimtas, charakteris formuojasi vaikui augant ir priklauso nuo aplinkos, kurioje jis auga: kaip aplinkiniai į jį reagavo, auklėjo, kokios buvo jų vertybės ir pan. Galima sakyti, kad temperamentas daro įtaką žmogaus charakteriui, tačiau šį formuoja ir kiti veiksniai.
Kokiu žmogumi vaikas taps, lemia labai daug skirtingų veiksnių: genetika, aplinka, kurioje auga, patirtys, materialinė ir socialinė padėtis, religija, populiarioji kultūra ir kt. Tačiau kone didžiausia reikšmė teikiama tėvų vaidmeniams.
Mokslininkai, tyrinėjantys asmenybės formavimosi ypatumus, mano, kad asmens charakterį lemia genų kombinacijos ir aplinkos veiksnių sąveika. Dauguma sutinka, kad genai truputį svarbesni, lemia daugiau nei 60 % asmens charakterio savybių. Tai rodo tyrimai, atlikti su kartu arba skirtingose šeimose augusiais dvyniais.
Vyraujantys charakterio bruožai: formavimasis ir įtaka
Psichoanalizės klasikė K. Horney tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas), kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai) priežastys. Vyraujantys charakterio bruožai - tai vienpusiškai išreikštas ar dominuojantis bruožas kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo.
- Uždarumas: Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikais ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių. Bet koks kitų žmonių, nors ir su geriausiais tikslais, prisiartinimas kels baimę ir norą gintis. Pavyzdžiui, jeigu mama savo kūdikį pervysto šaltomis rankomis ar dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pogimdyvinės depresijos) nesuteikia švelnių potyrių, tai toks vaikas užaugęs vengs žmonių, nes iš kūdikystės prisimena, kad žmonės nieko gero nesuteikia, išskyrus skausmą ir nemalonius potyrius. Būdamas tarp žmonių toks vaikas, tikėtina, patirs sumišusius jausmus: žmonių baimę ir norą bėgti nuo jų ir kartu artumo su kitais poreikį, nežinojimą, kaip bendrauti, jaus netikrumą santykiuose su kitais žmonėmis.
- Smulkmeniškumas: 2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Per didelė tėvų ar kitų vaiką prižiūrinčių žmonių drausmė ir reiklumas, per ankstyvas reikalavimas elgtis kaip suaugusiajam, griežtos taisyklės sudaro sąlygas vaikui išsiugdyti smulkmeniškus charakterio bruožus. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Pavyzdžiui, vaikas, pasižymintis smulkmeniškumu, gavęs užduotį, ją atlieka pagal nurodytas taisykles, tačiau jei taisyklės darbo metu pasikeičia, jis jaučiasi sumišęs, nesaugus, nebežino ką daryti ir nebegali tęsti darbo. Tokiems vaikams trūksta lankstumo. Tačiau jei vaiko aplinka yra chaotiška, ateityje jam bus sunku prisitaikyti prie taisyklių, jis gerai jausis tik netvarkingoje aplinkoje. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas pirmą kartą pasako „aš“ , save atskiria nuo kitų, išbando tai, ką jis gali. Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali. Jeigu ketvirtaisiais metais tėvai nesukuria sąlygų savarankiškai vaiko patirčiai kaupti įsisąmoninant gyvensenos taisykles, vaikas į penktuosius metus įžengia praleidęs svarbų asmenybės raidos etapą.
- Dėmesio sau siekimas: 4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas - reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Tėvams tenka supažindinti vaiką su tikrove leidžiant patirti sąlygines ar natūralias elgesio pasekmes. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Tam reikalingos pastangos ar laukimas. Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre. Tokią patirtį šiuo amžiaus tarpsniu patyręs vaikas susidurs su sunkumais, kai atsidurs kitoje aplinkoje. Jis stengsis įvairiais būdais atkreipti į save kitų dėmesį, net ir kvailiausiai išsidirbinėdamas, bet ne visada tai padeda patraukti kitų dėmesį. Tada vaikai jaučiasi blogai. Tėvai, pastebėdami ir atkreipdami savo dėmesį į vaiką, kai jis pasielgia tinkamai, paskatina vaiką elgtis tinkamai, o vaikas jaučiasi reikšmingas, pasitikintis savimi, savarankiškas. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant”. Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti. Jeigu tėvai visa tai leidžia ir toleruoja, sąmoningai ar nesąmoningai paskatina tokį vaiko elgesį, vaikas pradeda jaustis reikšmingas manipuliuodamas.
- Savarankiškumo stoka: 6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Kad visą gyvenimą mamos pareiga - atnešti, paduoti, aprengti, nuprausti, pamaitinti ir t. t., o jo - tik mamos pastangomis naudotis. Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankiškas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas. Tada vaikas pats save motyvuoja, siekdamas gerai atlikti užduotis ir būti pagirtas ar paskatintas už nuopelnus ar gerus darbus.
Tėvų vaidmuo formuojant vaiko charakterį
Tėvai yra pirmieji ir svarbiausi vaiko auklėtojai ir mokytojai. Jų vaidmuo formuojant vaiko charakterį yra neįkainojamas. Jeigu šeimoje dominuoja meilė, gerumas, savitarpio supratimas ir rūpestis, vaikas bus imlesnis auklėjimo poveikiui, ramesnis, emociškai stabilesnis ir jausis saugus.
Svarbiausi tėvų vaidmenys:
- Meilė ir saugumas: Svarbu nuo pat gimimo kurti saugumo jausmą. Vaikas turi jausti, kad yra laukiamas ir mylimas, kad pasaulis yra saugus ir įdomus tyrinėti.
- Pavyzdys: Elgtis gerai mokyti pavyzdžiais, patiems ugdant gerasias charakterio savybes.
- Bendravimas: Pozityvus ir šiltas bendravimas su vaiku stiprina jo asmenybę ir charakterį. Svarbu kalbėtis su vaiku apie jo vertybes, prasmę ir tikslus.
- Ribos ir taisyklės: Vaikui reikalingos aiškios taisyklės ir žinojimas, ko iš jo tikimasi. Tai leidžia jam jaustis saugiai ir žinoti, kad sulauks paramos ir padrąsinimo, kai jam to reikės.
- Paskatinimas: Teigiamas paskatinimas ugdant vaiko charakterį yra svarbus, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje situacijoje už menkiausią tinkamą poelgį vaiką reikėtų apipilti pagyromis. Daugeliu atvejų pakanka tėvų šypsenos ar linktelėjimo galva.
- Nepriklausomybės skatinimas: Tėvai neturėtų slopinti vaiko nepriklausomybės, o skatinti jį savarankiškai atlikti užduotis, priimti sprendimus ir spręsti savo problemas.
Ko reikėtų vengti?
- Bausmės ir priekaištai: Bausmėmis, pykčiu ir nuolatiniais priekaištais tėvai nieko nepasieks, o tik sukels vaikui daug neigiamų emocijų.
- Pateisinimas temperamentu: Nepatenkinamas vaiko elgesys neturėtų būti pateisintas temperamentu.
- Perdėtas globėjiškumas: Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą.
- Smurtas: Vaikystėje fizinį ir psichologinį smurtą kentę mažamečiai užaugę pasižymi menka saviverte. Daugeliu atvejų jaučiasi bejėgiai, negalintys nieko pakeisti.
Ugdymo įstaigos vaidmuo ir šiuolaikiniai metodai
Ugdymo įstaigos, tokios kaip darželiai ir mokyklos, taip pat atlieka svarbų vaidmenį formuojant vaiko charakterį. Šiuolaikiniuose darželiuose ir mokyklose naudojami įvairūs metodai, padedantys ugdyti vaikų charakterį:
- Kimochi ugdymo programa: Padeda mažyliui suprasti savo emocijas ir jas įvardinti, o vėliau - suvokti kilusių emocijų priežastis.
- Pozityvioji disciplina: Remiasi pagarba vaikui, aiškiomis taisyklėmis ir logiškomis pasekmėmis.
Charakterio ugdymas vaikams – charakterio ugdymas – gero charakterio ugdymas | Socialinis-emocinis mokymasis
Kaip atpažinti vaiko charakterio tipą?
Kiekvienas daiktas turi savo energiją, todėl kai vaikas pradeda šliaužioti, galima jam keturiose pusėse padėti: knygą, žaislinį ginklą, pinigus ir plaktuką. Ir reikia stebėti kur jis šliauš, kas jam patiks, kas jį labiausiai sudomins. Galima tai pakartoti keletą kartų ir bus matyti kokia jo prigimtis. Jei kasdien jis šliaužia į tą pačią pusę, pavyzdžiui jį domina tik knygos, aišku kad tai jo pagrindinis polinkis.
Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad būti verslininku ar vadovu yra daug geriau, nei darbininku ar pavyzdžiui mokytoju. Tačiau senieji raštai sako, kad geriau blogai atlikti savo pareigas, nei gerai - svetimas. Taip pat yra sakoma, kad Kūrėjas pasireiškia kaip talentas žmoguje. Žmogus dirbdamas pagal savo prigimtį, lyg įeina į sąjungą su Kūrėju ir jei su meile atlieka savo darbą visa širdimi, jis neabejotinai bus savo srities profesionalas ir visi norės su juo bendradarbiauti. O tai lemia sėkmingą gyvenimą, geras pajamas ir pasitenkinimą savo darbu. Žmogus veikdamas pagal savo prigimtį, nejaučia, kad dirba. Jis tiesiog gyvena. Jam nereikia dėti labai didelių pastangų, jis tiesiog daro tai, kas natūralu ir džiugina širdį.
Taigi, svarbiausia tėvų užduotis - sužinoti, koks vaiko charakteris. Jų pareiga - nuo mažens visokeriopai ugdyti geriausius jo bruožus ir atskleisti jo geriausias prigimtines savybes. Jeigu žmogus veiks pagal savo prigimtį - jis bus laimingas.
Nesistenkite pakeisti savo vaiko charakterio, bet pirmiausia pažinkite vaiką ir pabandykite suprasti, koks jis yra: energingas, aktyvus, drovus ir baikštus, greitai nuliūstantis, jautrus bet kokiems pasikeitimams ar lengvai prisitaikantis. Pažindami savo vaiko temperamentą, galite būti geresni tėvai. Temperamento savybės nėra tinkamos arba netinkamos, geresnės ar blogesnės už kitas. Kiekviena jų turi savo privalumų ir trūkumų. Droviems vaikams galima padėti tapti drąsesniems, jautriai ir lėtai jiems padedant prisitaikyti prie naujų patirčių. Kai vaiko temperamentas yra sudėtingesnis, labai svarbu, kad tėvų bendravimas su jais išliktų kaip galima pastovesnis. Suprasti vaiko temperamentą ir į jį atsižvelgti nereiškia pašalinti iš vaiko gyvenimo visus stresus ir konfliktus - priešingai, jie yra būtini vaiko raidai, kai, augant vaikui, didėja ir lūkesčiai jam.