Viduržemio jūra, su savo turtinga istorija ir kultūriniu paveldu, yra neatsiejama nuo daugybės simbolių, kurie formavo jos gyventojų pasaulėžiūrą ir kasdienybę. Vienas tokių, nors ir ne visada akivaizdžių, simbolių yra asilas. Šis straipsnis gilinsis į asilo reikšmę Viduržemio jūros regione, tyrinėdamas jo praktinę naudą, kultūrinę simboliką ir istorinį vaidmenį, remdamasis Predrago Matvejevičiaus knygos „Viduržemio jūros brevijorius“ įžvalgomis ir papildydamas jas platesniu kontekstu.
Asilas: Namų ūkio Darbininkas ir Ištvermingasis Jūros Pakrančių Gyventojas
Naminis asilas (Equus africanus asinus), kilęs iš Afrikos šiaurės rytų pusdykumių, tapo nepakeičiamu pagalbininku žmonėms visame Viduržemio jūros regione ir už jo ribų. Kaip teigiama, jis yra „namų gyvulys, domestikuotas afrikinio asilo (Equus africanus) porūšis (arklinių šeima)“. Jo savybės, tokios kaip „ištvermingumas, stiprumas (išlaiko krovinį, lygų 2/3 jo kūno masės), atsparumas ligoms, nereiklumas pašarui“, padarė jį idealų gyvulį sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis. Matvejevičius savo veikale mini įvairias tautas, gyvenusias Viduržemio jūros pakrantėse, ir nors tiesiogiai neakcentuoja asilo, jo aprašymai apie sunkų gyvenimą dykumoje, tarp kalnų ir oazių, natūraliai veda prie išvados, kad būtent asilas buvo vienas iš svarbiausių pagalbininkų tokiose sąlygose.
Nuo seniausių laikų asilai buvo naudojami kaip „jojamasis, kinkomasis ir nešulinis gyvulys“. Jų indėlis į transporto sistemas Viduržemio jūros regione buvo milžiniškas, ypač vietovėse, kur sudėtingas reljefas neleido naudoti kitų transporto priemonių. Matvejevičius apibūdina arabų gyvenimo sąlygas: „Jų sausuma nėra tinkama atsiremti, atsispirti. Tarp pajūrio ir žemyninių teritorijų didžiuliai skirtumai: tarp Sachelio ir Sacharos, tarp jūros ir oazės žmonių, tarp gyvenančių Tel Atlase ir džebele [skaldingose dykumose]. Dirvos sausumas ir dykumos troškulys reikalavo kone visas jėgas sudėti į žemę - mažai belikdavo ūpo plaukiojimams.“ Šiame kontekste asilas tapo esminiu gyvuliu, leidžiančiu žmonėms judėti, gabenti atsargas ir palaikyti ryšį tarp atskirų gyvenviečių.
Kinijoje, Šiaurės, Rytų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Pietų, Vidurinėje, Pietryčių Azijoje, Tibete, Mongolijoje, Centrinėje Amerikoje, Pietų Europoje, Kaukaze - visur, kur asilai buvo auginami, jie atliko gyvybiškai svarbias funkcijas. Net ir šiandien, daugelyje „ūkiškai menkai išsivysčiusių kraštų“, asilai tebėra „pigia darbine jėga“. Jie naudojami „žemės arti, sukti šulinių, malūnų svertinius ratus“. Matvejevičiaus pasakojimai apie beduinų klajones ir jų orientavimąsi „pagal žvaigždes kaip jūreiviai“, taip pat apie jų palapines, kurios „atstoja stiebus, o palapinių kraštai - bures“, gali būti interpretuojami kaip metafora, kurioje asilas, nors ir nekeliaujantis jūra, yra neišskiriamas klajoklio palydovas, padedantis įveikti sausumos dykumą, kuri jam „atstoja bangas“.
Yra išskiriamos trys naminių asilų grupės: mažieji (80-105 cm aukščio), didieji (115-135 cm aukščio) ir veisliniai (135-160 cm aukščio). Pastarieji, ypač Europoje ir Azijoje, kryžminami su arkliais, duodant tokius hibridus kaip arklėnas (eržilo ir asilės) ir mulas (asilo ir kumelės). Šie hibridai paveldėjo iš tėvų geriausias savybes, tapdami dar universalesniais darbiniais gyvuliais.
Nors pagrindinė asilo paskirtis yra darbas, šiais laikais kai kuriose vietose, kur „asilų fizinės jėgos nebereikia“, jie naudojami ir pramogai - „jodinėti vaikams, turistams, ganomi kartu su arkliais, poniais“. Taip pat vertingas yra ir asilės pienas bei asiliena, ypač Kinijoje ir Italijoje.
Asilas kaip Simbolis: Nuolankumas, Kantrybė ir Kartais - Stiprybė
Asilo simbolika Viduržemio jūros kultūrose yra daugiasluoksnė. Dažnai jis siejamas su nuolankumu, kantrybe ir ištverme, ypač sunkiomis sąlygomis. Matvejevičius mini berberus, kurie „buvo nustumti į plynaukštę, kalvas ir į dykumą“, ir kurie „buvo irkluotojais svetimose, krikščionių ir musulmonų, galerose“. Nors tai tiesiogiai nesusiję su asilu, šis paveikslas atspindi gyvūno, nuolat susiduriančio su sunkumais ir priversto dirbti, įvaizdį. Asilas, kaip gyvulys, turintis „išlaikyti krovinį, lygų 2/3 jo kūno masės“, simbolizuoja atkaklumą ir gebėjimą atlaikyti didelę naštą.
Religiniame kontekste asilas dažnai yra minimas. Krikščionybėje jis simbolizuoja nuolankumą ir taiką, ypač Jėzaus įžengimo į Jeruzalę metu. Islamo tradicijoje asilas, nors ir ne toks garbinamas kaip arklys, taip pat yra gerbiamas kaip naudingas gyvulys. Matvejevičiaus aprašytas Pranašo požiūris į beduinų klajones, kai „Pranašas nepalankiai žiūrėjo į beduinų klajones, norėjo juos sulaikyti arčiau Medinos“, gali būti interpretuojamas kaip noras stabilizuoti gyvenimo būdą, sukurti tvirtesnes bendruomenes, kurios galbūt būtų labiau susijusios su sėsliu gyvenimu ir jo atributais, tarp kurių ir asilas.
Tačiau asilas gali simbolizuoti ir atkaklumą bei nepaklusnumą. Jo vardas „ciuccio“ itališkai ir kai kuriose kitose kalbose kartais gali reikšti „kvailį“ ar „užsispyrusį“. Ši dviprasmybė atspindi gyvūno prigimties sudėtingumą. Jis gali būti nuolankus ir paklusnus, bet taip pat ir užsispyręs, jei jaučia, kad jam daroma neteisybė.
Matvejevičius, kalbėdamas apie arabų suvokimą apie jūrą, mini, kad „Arabai Viduržemio jūros nevadino savo ar mūsų kaip graikai ar romėnai, tiesiog vadino siriška arba rumeliška jūra.“ Šis nuotolis nuo jūros, skirtingai nuo graikų ar romėnų, kurie buvo jūrininkų tautos, galėjo lemti ir kitokį požiūrį į gyvūnus, susijusius su sausumos gyvenimu. Nors Matvejevičius tiesiogiai nemini asilo santykio su jūrininkais, galima daryti prielaidą, kad jūrininkų kultūrose asilas, kaip sausumos gyvulys, turėjo mažesnę simbolinę reikšmę nei arklys ar jūrų gyvūnai.
Arabų ir berberų aprašymai Matvejevičiaus knygoje pabrėžia jų ryšį su žeme, dykuma, o ne su jūra. „Dirvos sausumas ir dykumos troškulys reikalavo kone visas jėgas sudėti į žemę - mažai belikdavo ūpo plaukiojimams.“ Šiame kontekste asilas tampa gyvulių pasaulio atstovu, kuris geriausiai atspindi šių tautų gyvenimo būdą - atkaklumą, ištvermę ir prisitaikymą prie atšiaurių sąlygų.
Nors Matvejevičius daug dėmesio skiria jūros ir jos reikšmės Viduržemio jūros tautoms, jo aprašymai apie žemyno gilumą, dykumų ir kalnų kraštus, kur gyveno arabai, berberai, beduinai, natūraliai suveda prie asilo, kaip šių kraštų gyvūno, vaidmens. Jo ištvermė ir nereiklumas padėjo šioms tautoms išgyventi ir klestėti.
Asilas Literatūroje ir Kultūroje
Asilas randamas įvairiuose Viduržemio jūros regiono literatūros ir folkloro kūriniuose. Jo atvaizdas gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas, priklausomai nuo konteksto. Kaip jau minėta, Biblijoje asilas simbolizuoja nuolankumą. Graikų mitologijoje asilas taip pat minimas, nors ir ne taip dažnai kaip arklys. Antai, vienas iš mitų pasakoja apie Sileną, dievo Dioniso palydovą, kuris dažnai vaizduojamas jodinėjantis asilu.
Viduramžių literatūroje asilas kartais vaizduojamas kaip nepatogus ar kvailas gyvulys, tačiau taip pat ir kaip ištvermingas darbininkas. Tai atsispindi ir liaudies pasakose, ir rimtesniuose kūriniuose. Matvejevičiaus knygoje, nors ir ne tiesiogiai, bet per aprašymus apie tautų gyvenimo sąlygas, galima pajusti asilo buvimą šalia žmonių. Pavyzdžiui, aprašant beduinų keliones, galima įsivaizduoti, kaip jie keliauja su kupranugariais, bet ir su asilais, kurie padeda gabenti smulkesnius krovinius ar tarnauja kaip jojamieji gyvuliai.
Tą kartą Viduržemio jūra dingo
Asilas taip pat yra svarbus įvairių kalbų žodynuose. Pavyzdžiui, Matvejevičius pateikia daugybę žodžių, susijusių su jūros ir vandens telkinių pavadinimais skirtingomis kalbomis. Taip pat pateikiami ir gyvūnų pavadinimai, tarp kurių ir asilas. Pavyzdžiui, lotynų kalba jis vadinamas „asinus“, o graikų - „ónos“ (όνος). Italų kalba jis gali būti vadinamas „asino“ arba „somaro“. Tokia terminologijos įvairovė rodo ilgametę asilo buvimo ir jo svarbos įvairiose kultūrose istoriją.
Asilas, kaip gyvulys ir simbolis, yra neatsiejama Viduržemio jūros regiono dalis. Jo ištvermė, nereiklumas ir universalumas padarė jį nepakeičiamu pagalbininku žmonėms, o jo įvaizdis literatūroje ir kultūroje atspindi įvairius jo charakterio aspektus - nuo nuolankumo iki užsispyrimo. Matvejevičiaus „Viduržemio jūros brevijorius“, nors ir koncentruodamasis į jūrą, atskleidžia ir sausumos pasaulį, kuriame asilas vaidino ir tebevaidina svarbų vaidmenį.
Asilo ir Kitų Gyvūnų Santykis Viduržemio Jūros Regionuose
Viduržemio jūros regiono tautos nuo seno bendravo su įvairiais gyvūnais, kurie formavo jų kultūrą, ekonomiką ir mitologiją. Arklys, be abejonės, yra vienas iš svarbiausių, simbolizuojantis jėgą, greitį ir karinę galią. Turkai, kurie „ėjo saulei iš paskos“, „jodinėjo žirgais, kūrė stovyklas, kopė į kalnus ir leidosi slėniais“, yra puikus pavyzdys tautos, kurios stiprybė glūdėjo būtent jojimo meno meistriškume. Tačiau, kaip teigiama, „Jų užkariautos tautos statė jiems laivus.“ Tai rodo, kad net ir stipriausių raitelių tautos pripažino jūrų svarbą ir reikalingumą.
Arabai, nors ir garsūs raiteliai, taip pat turėjo savo santykį su jūromis. „Iš Viduržemio jūros jie neplaukė į kitas, nes jau šią jūrą suvokė kaip kitą.“ Tai rodo, kad net ir jūrų neplaukiojusi tauta, turėjo savo suvokimą apie jūrą ir jos reikšmę. Asilas, kaip jų palydovas sausumoje, leido jiems tyrinėti ir gyventi didžiuliame pusiasalyje, vadinamame Arabijos sala.
Berberai, kuriuos Matvejevičius apibūdina kaip „nuo pajūrio nustumtus į plynaukštę, kalvas ir į dykumą“, išsaugojo kai kuriuos jūros terminus, tokius kaip „ilel“ (jūra), bet „neturi savo žodžio irklui įvardyti“. Tai leidžia suprasti, kad jų ryšys su jūra buvo labiau paviršutiniškas, galbūt net priverstinis. Tačiau jie „buvo irkluotojais svetimose, krikščionių ir musulmonų, galerose“, kas rodo jų fizinę jėgą ir ištvermę, savybes, kurias jie galėjo turėti ir kaip asilų augintojai.
Beduinai, klajojantys po dykumas, „orientuojasi pagal žvaigždes kaip jūreiviai. Kopos jiems atstoja bangas, sykį jos švelnios, o kitąkart - nuožmios.“ Šiame paveiksle asilas, nors ir ne taip dažnai minimas kaip kupranugaris, vis tiek galėjo būti jų palydovas, padedantis gabenti atsargas ir suteikiantis mobilumą. Kupranugaris, kaip „dykumos laivas“, yra neabejotinai svarbesnis dykumos keliautojams, tačiau asilas, su savo gebėjimu išgyventi atšiauriomis sąlygomis, taip pat turėjo savo vietą.
Graikų kultūroje, kuri, Matvejevičiaus teigimu, „priklauso anaiptol ne visiems“, jūra užima ypatingą vietą. Jų mitologija ir istorija persmelkta jūros. Tačiau net ir čia, kur jūra yra visur, asilas turėjo savo vaidmenį. Jo simbolika siejama su nuolankumu ir kantrybe, ypač religiniame kontekste. Graikų kalba asilas vadinamas „ónos“, o „gáidaros“, kas rodo ilgą jo buvimo istoriją.
Koptų, kurie „daugiau pastangų dėjo į Nilo vandenį ir jo deltą“, ryšys su jūra ir plaukiojimais „nelabai žinomas“. Jie mieliau statė maldos namus negu laivus. Šiame kontekste asilas, kaip sausumos gyvulys, galėjo būti svarbesnis nei jūros gyvūnai. Jo nereiklumas ir ištvermė buvo vertingi Egipto, krašto, kuriame dera Nilo derlingumas ir dykumos atšiaurumas, sąlygomis.
Tokiu būdu, skirtingų Viduržemio jūros regiono kultūrų ir tautų santykis su gyvūnais, įskaitant asilą, atskleidžia jų gyvenimo būdą, aplinkos sąlygas ir vertybes. Asilas, nors ir ne toks iškilus kaip arklys ar simboliškas kaip jūrų gyvūnai, visada buvo ištikimas ir nepakeičiamas pagalbininkas, padėjęs žmonėms įveikti sunkumus ir išgyventi įvairiose Viduržemio jūros regiono vietose. Jo reikšmė yra ne tik praktinė, bet ir giliai įsišaknijusi kultūroje ir simbolikoje.
tags: #ciuccio #significato #asino