Terminas „biologinė motina“ lietuvių kalboje ir sąmonėje dažnai susipina su platesne motinystės samprata, apimančia tiek biologinius, tiek socialinius, tiek emocinius ryšius su vaiku. Nors biologinė motinystė yra neabejotinai svarbus pradinis taškas, jos suvokimas ir teisinė bei socialinė reikšmė gali būti sudėtinga ir daugiasluoksni. Šiame straipsnyje gilinsimės į biologinės motinos sampratos įvairias puses, nagrinėdami jos reikšmę asmens tapatybei, šeimos santykiams, teisiniams sprendimams ir platesniam visuomenės požiūriui.
Biologinės Motinos Archetipas ir Jo Simbolizmas
Motina, ar kaip ji dar bevadintų - mama, mamytė, motulė, motutė, močia - yra esminė figūra žmogaus gyvenime. Ji apibrėžiama kaip moteris, turinti vaikų, ypač ta, kuri vaiką pagimdė, jį žindė ir globojo. Ankstyvajame kūdikystės laikotarpyje tarp motinos ir vaiko formuojasi svarbus prieraišumas ir meilė, kurie yra gyvybiškai svarbūs vaiko psichikos vystymuisi ir jausminei raidai. Visapusiškos motiniškos meilės stygius ankstyvoje vaikystėje gali lemti rimtas psichologines problemas, tokias kaip šizofrenija, psichopatija ar perdėtas nerimastingumas. Svarbus ne tik fizinis rūpinimasis vaiku, bet ir jausminis aspektas - motinos irzlumas, šaltumas ar nekantrumas gali tiesiogiai paveikti vaiko pasąmonę, neleisdamas jam pasijusti visapusiškai globojamam.
Tarptautinėse kultūrose motinos archetipas yra visuotinis simbolis. Ji laikoma archetipine moterimi, visos gyvasties pradu, primum mobile ir pirminę pilnatvę, talpinančią savyje visas esmes. Motina simbolizuoja kosminės gyvybės tarpsnius, apjungdama tiek dangiškąją, tiek chtoninę plotmę. Kaip vaisingumo įsikūnijimas, ji metaforiškai lyginama su žeme, gamta, karve indų tradicijoje, mėnuliu Viduržemio jūros regione ar gėlėmis, tokiomis kaip lelija, rožė ar lotosas. Motinos įsčios simbolizuoja tiek visa ko pradžią, tiek mirties žiočius. Motinos prigimtis yra dvejopa: ji yra ir maitintoja, gynėja, užuovėja, šilumos šaltinis, bet kartu ir baisi naikinančioji galia, rudikė - visa ko gimdytoja ir kapas. Mituose ir religinėje sąmonėje motinos archetipas ryškėja per Deivės-Motinos simboliką, kuri laikoma visos kūrinijos gimdytoja arba Dievo motina. Dvasiškai motina yra archetipinė pilnatvė, savimi pakankama ir iš savęs pilnoji, mergelė, gimdanti sūnų - Šviesą. Ji yra išminties metafora, pirminis slėpinys.
Biologinės Tėvystės ir Motinystės Nustatymo Teisiniai Aspektai
Lietuvos sąmonėje savaime suprantama, kad vaiko tėvas yra tas vyras, kuris dalyvavo pradedant naują gyvybę. Iš pirmo žvilgsnio, tėvystės nustatymo ar nuginčijimo bylose absoliutus įrodymas yra DNR testas, kuris su 99,99% tikimybe atsako į klausimą, kas yra biologinis naujagimio tėvas. Tačiau teisinėmis priemonėmis galima išvengti teismo įpareigojimo atlikti DNR testą, o net ir atliktas bei akivaizdų atsakymą rodantis DNR testas dar nėra absoliutus įrodymas, lemiantis bylos baigtį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-706/2016 konstatavo, kad „ekspertizės rezultatas yra reikšmingas, tačiau nėra savaime pakankamas pagrindas nuginčyti tėvystę visais atvejais.“ Tėvystei, pripažintai pareiškimu, taip pat taikomi atitinkami aspektai. Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika rodo, kad jei nustatant tėvystę buvo paskirta ekspertizė, kai vaiko motina ir su ja gyvenantis vyras turi pasidaryti DNR testą, tai šių asmenų atsisakymas darytis šį testą negali būti traktuojamas neigiamai atsisakiusio asmens atžvilgiu ir negali sukelti neigiamų pasekmių vaiko motinai.
Tėvystės nuginčijimo bylose teismas, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, priima sprendimą vadovaudamasis geriausiais vaiko interesais. Svarbiausi yra būtent paties vaiko interesai, o biologinės tėvystės nustatymas nebūtinai reiškia veikimą vaiko interesais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) byloje A. L. prieš Lenkiją (2014 m. vasario 18 d.) konstatavo, kad „vaiko geriausi interesai, priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo gali nusverti tėvų interesus“. Nors vaikas daugeliu atvejų neišreiškia savo pozicijos, teismui tenka didžiulė atsakomybė nustatyti, kas labiausiai atitinka vaiko interesus - sprendimas priimamas ypač jautriu klausimu, ką vaikas matys ir vadins tėvu mažiausiai iki pilnametystės. Teismas privalo įvertinti ir riziką, kad socialinis tėvas, artimai bendraujantis su vaiko motina, dėl pablogėjusių santykių su motina gali pabloginti ir santykius su vaiku, dėl ko vaikas patiria didžiulę skriaudą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta nuostata: „Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti”. Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis apima teisę į tapatybę ir asmenybės raidą. Asmens tapatybės duomenys ir interesas „gauti informaciją, reikalingą asmeniui norint sužinoti tiesą apie svarbias savo tapatybės dalis, kaip antai savo tėvų tapatybę“, laikomi svarbiais žmogaus asmeninei raidai. Gimimas ir gimimo aplinkybės yra vaiko privataus gyvenimo dalis.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų sunkiai įmanoma, kad teismas tėvui, norinčiam realizuoti savo teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, gali atsakyti, jog jo vaiką auklės ne jis (biologinis tėvas), o kitas asmuo, kuris faktiškai gyvena su vaiku ir yra įrašytas vaiko gimimo liudijime. Šiuo atveju susiduria kelių asmenų svarbūs interesai - vaiko, tėvystės nuginčijimo siekiančio asmens, spėjamo vaiko tėvo, vaiko motinos. Kadangi šių interesų pusiausvyrą nustato teismas, ypatingą reikšmę turi ir tai, kaip profesionaliai ir įtikinamai bus pateikta šalies pozicija teismo vertinimui.
Istorinis Sprendimas Dėl Dviejų Biologinių Mamų
Lietuvos istorijoje pirmą kartą teismas pripažino dvi vaiko mamas biologinėmis. Šis precedentas sukėlė diskusijas dėl surogatinės motinystės ir vienalyčių partnerystės įteisinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 6 d. nusprendė tenkinti pareiškėjos J. Juškaitės pareiškimą, pripažindamas ją nepilnamečio vaiko motina, o vaiką - J. Juškaitės dukra. Biologinė motinystė byloje buvo nustatyta remiantis rašytiniais įrodymais.
Šis sprendimas svarbus, nes viešojoje erdvėje buvo svarstoma, kad teismas vieną mamą galėjo įtvirtinti kaip biologinę, kitą - socialinę. Tačiau šiuo atveju abi mamos yra biologinės. Tai reiškia, kad abi moterys yra lygiavertės biologinės vaiko mamos. Kadangi biologiškai vaiko dvi mamos negali susilaukti, prielaida yra, kad tam tikslui buvo pasitelktas ir trečias - vyriškos lyties - asmuo, kas šalyje sudarė precedentą surogatinei motinystei.
„Nacionalinio susivienijimo“ atstovas, Seimo narys Vytautas Sinica pastebėjo, kad toks vaiko susilaukimo būdas buvo pasirinktas kaip politinių ir ideologinių tikslų pasiekimo instrumentas. Jis pabrėžė, kad surogacija Lietuvoje draudžiama ir už tai gresia baudžiamoji atsakomybė, tačiau šiuo atveju nebuvo konstatuotas vaiko pardavimo faktas. V. Sinica taip pat teigė, kad teismas galimai pažeidė Civilinį kodeksą, kadangi Birutė Sabatauskaitė jau buvo įrašyta į vaiko gimimo liudijimą kaip motina. Remiantis Civiliniu kodeksu, J. Juškaitės motinystė galėjo būti vertinama tik prieš tai užginčijus B. Sabatauskaitės motinystę.
Europos Parlamento narys Aurelijus Veryga kritikavo šį teismo sprendimą, teigdamas, kad tai gali tapti precedentu ateityje, atveriančiu kelią surogatinei motinystei ir vienalyčių porų įsivaikinimui. Politikas įsitikinęs, kad tokiose situacijose pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į vaikų teises augti su mama ir tėčiu, o ne suaugusiųjų norus. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal galiojantį Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, tokia procedūra gali būti atliekama tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems veiksniems asmenims. Kadangi vienalyčiams asmenims nėra įteisinta nei santuoka, nei partnerystė, nei surogatinė motinystė, A. Veryga spėja, kad dvi moterys tapo vieno vaiko „biologinėmis mamomis“ pasitelkus kiaušialąstės donorystę, apvaisinimą donoro sperma ir embriono perkėlimą į kitos moters gimdą (surogatinę motinystę).
Žmogaus Teisių ir Biomedicininių Tyrimų Etika
Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Nekrošius pabrėžė, kad sprendimas yra susijęs su žmogaus teisėmis ir žmonių teise turėti vaiką, kuri yra patvirtinta Europos Žmogaus Teisių Teismo. Jis teigė, kad Lietuva žingsnis po žingsnio juda link įvairių pokyčių ir kad visuomenė pamatys, jog nieko tragiško neatsitiko. Profesorius taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad apie 10% visos gyvosios gamtos yra homoseksualūs, ir kyla klausimas, kodėl jiems turėtų būti neleidžiama turėti vaikų.
Tuo tarpu Bažnyčios požiūriu, kiekvieno žmogaus asmens kilnumas pripažintinas nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Biomedicininių tyrimų srityje Bažnyčia primena pamatinį principą - besąlygišką pagarbą žmogaus gyvybei nuo pat pirmųjų jos egzistencijos stadijų. Nors žmogaus embrionas neapibrėžiamas kaip asmuo, tarp ontologinio matmens ir kiekvieno žmogaus ypatingos vertės egzistuoja esminis ryšys. Žmogaus tikrovė visą jo gyvenimo tarpsnį, iki ir po gimimo, neleidžia postuluoti nei prigimties pokyčio, nei moralinės vertės laipsniškumo.
Bažnyčia pabrėžia, kad autentiškas žmogaus gyvybės ištakų kontekstas yra santuoka ir šeima, kur ji pradedama abipusę vyro ir moters meilę išreiškiančiu aktu. Vaisinga santuokinė meilė atspindi sutuoktinių priedermę gimdyti vaikus. Bažnyčia į mokslinius tyrimus žvelgia su viltimi, kad daug krikščionių paskirs savo gyvenimą biomedicinos pažangai ir kad tyrimų rezultatai bus prieinami visur, kur jų labiausiai reikia.
Kalbant apie nevaisingumo gydymą, naujos medicininės technikos turėtų paisyti trijų pagrindinių dalykų: a) kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę ir fizinį vientisumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties; b) santuokos vienybės; c) žmogui būdingų lytiškumo vertybių. Heterologinio dirbtinio apvaisinimo ir santuokinį aktą pamainančios homologinio dirbtinio apvaisinimo technikos atmestinos. Kita vertus, technikos, kuriomis prisidedama prie santuokinio akto ir jo vaisingumo, leistinos. Instrukcijoje „Donum vitae“ konstatuojama, kad medicininiu įsikišimu paisoma asmenų kilnumo tada, kai siekiama prisidėti prie santuokinio akto, stengiantis padėti jį atlikti arba leisti jam pasiekti savo tikslą jį normaliai atlikus.
In vitro procesas dažnai susijęs su sąmoningu embrionų naikinimu. Nors trečdaliui moterų pavyksta susilaukti kūdikio, paaukotų embrionų skaičius yra itin didelis. Dažnai embrionai prarandami ne sąmoningai, tačiau trūkumų turinčių in vitro pagamintų embrionų atsikratoma tiesiogiai. Daugėja atvejų, kai poros, neturinčios vaisingumo problemų, naudojasi dirbtinėmis prokreacijos priemonėmis siekdamos savo atžalos genetinės atrankos. Daugeriopo embrionų perkėlimu suponuojamas grynai utilitarinis embrionų traktavimas, o tai kelia nuostabą, nes kitose medicinos srityse tokios rizikos procedūros neleidžiamos.
Bažnyčia taip pat laikosi nuomonės, jog etiškai nepriimtina prokreaciją atsieti nuo santuokinio akto integraliai asmeninio konteksto. Žmogaus prokreacija yra asmeninis vyro ir žmonos aktas, kurio niekas negali pamainyti. Nerūpestingas taikstymasis su abortų, susijusių su in vitro apvaisinimu, gausa silpnina pagarbą kiekvienam žmogui. Nors troškimas turėti vaiką yra teisėtas, jis neturėtų nustelbti kiekvieno žmogaus gyvybės kilnumo.
Išvados ir Nauji Klausimai
Biologinės motinos samprata yra daugialypė, apimanti tiek biologinį ryšį, tiek socialinius ir emocinius aspektus. Teisinis jos įtvirtinimas gali būti sudėtingas, ypač kai susiduria skirtingi interesai - vaiko, tėvų, o kartais ir kitų suinteresuotų asmenų. Pastarojo meto teismo sprendimai, kaip antai dėl dviejų biologinių mamų, atveria naujus kelius ir kelia naujus klausimus apie šeimos sampratą, žmogaus teises ir visuomenės vertybes. Biomedicininių technologijų pažanga ir skirtingi etiniai požiūriai reikalauja nuolatinio dialogą ir gilesnio supratimo, siekiant užtikrinti kiekvieno asmens - nuo prasidėjimo iki natūralios mirties - orumą ir teisę į gyvybę.