Italijos teisingumo sistema neseniai žengė reikšmingą žingsnį kovojant su neofašistinėmis tendencijomis, kai dvylika kraštutinės dešiniųjų grupės „CasaPound“ narių buvo nuteisti už bandymą atgaivinti fašistinę partiją, kuri kadaise valdė šalį 1922-1943 m. diktatoriaus Benito Mussolini valdymo laikais. Šis teismo sprendimas, įvykęs Pietų Italijos Bario mieste, yra pirmasis kartas, kai įstatymas, draudžiantis „išformuotos fašistų partijos reorganizavimą“, buvo taikomas šiai neofašistinei organizacijai. Byla buvo inicijuota 2018 m., po incidento, kai „CasaPound“ nariai užpuolė protestuotojus, kurie dalyvavo demonstracijoje prieš tuometinį Italijos vidaus reikalų ministrą ir kraštutinių dešiniųjų partijos „Lega“ („Lyga“) vadovą Matteo Salvinį. Kaltinamieji sulaukė pusantrų metų laisvės atėmimo bausmių, o septyniems iš jų taip pat skirta papildoma vienerių metų įkalinimo bausmė už užpuolimą.
Šis teismo verdiktas sukėlė platesnes diskusijas Italijos politiniame lauke. Elly Schlein, centro kairės opozicinės Demokratų partijos vadovė, viešai paragino ministrės pirmininkės Giorgios Meloni vadovaujamą griežtos dešinės vyriausybę uždrausti „CasaPound“. „Dabar, kai yra teismo sprendimas, kuris tai patvirtina, vyriausybė neturi kito pasirinkimo, kaip tik padaryti tai, ko mes jos ilgai prašome: išformuoti „CasaPound“, išformuoti neofašistines organizacijas, kaip numatyta konstitucijoje“, - pareiškė ji. Šie žodžiai atspindi gilų susirūpinimą dėl neofašistinių ideologijų įsišaknijimo ir galimo jų poveikio Italijos demokratinei santvarkai.
„CasaPound“: Pavadinimo Kilmė ir Ideologinis Pagrindas
„CasaPound“, kurios būstinė yra Romoje, savo pavadinimą kilo nuo Ezros Poundo, garsaus amerikiečių poeto modernisto, kuris Antrojo pasaulinio karo metais aktyviai bendradarbiavo su fašistine Italija. Šis pasirinkimas nėra atsitiktinis; jis simbolizuoja grupės simpatijas ir siekį atkartoti praeities fašistinius idealus. Nors „CasaPound“ 2013 ir 2018 metų parlamento rinkimuose nesugebėjo surinkti reikšmingo balsų skaičiaus, tesurinkdama mažiau nei vieną procentą, ir vėliau nusprendė nedalyvauti rinkimuose, jos veikla ir ideologija išlieka aktuali. Grupės nariai buvo nufilmuoti viešose erdvėse atliekantys fašistinį pasveikinimą, veiksmą, kurį dabartinis Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Piantedosi 2024 metais griežtai pasmerkė kaip „prieštaraujantį mūsų demokratinei kultūrai“.
Tačiau, kaip pažymėjo ministras, tokių grupių uždraudimas nėra paprastas procesas. Jis nurodė, kad įstatymai leidžia tai daryti tik labai ribotomis aplinkybėmis, kas kelia iššūkių teisėsaugai efektyviai kovoti su neofašistinėmis organizacijomis. Ši situacija atskleidžia sudėtingą teisinę ir politinę aplinką, kurioje veikia fašizmo ideologijos šalininkai.
Fašizmo Istorinis Kontekstas Italijoje
Norint suprasti dabartinę situaciją, būtina pažvelgti į fašizmo istoriją Italijoje. Nacionalinė fašistų partija (Partito Nazionale Fascista, PNF) buvo didžiausia partija Italijos karalystėje pagal narių skaičių iki 1939 m. Įkurta Romoje 1921 m. lapkričio 9 d., jos vienintelis pirmininkas buvo Benito Mussolini, kuris plėtojo partiją, remdamasis fašistinėmis ideologijomis. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje kilo nacionalizmo banga, ir Italija nebuvo išimtis. Mussolini, pasinaudodamas šia tendencija, sutelkė savo šalininkus, vadinamus „juodmarškiais“, ir surengė „Žygį į Romą“, kurio metu įsiveržė į sostinę ir perėmė valdžią, tapdamas Italijos diktatoriumi, žinomu kaip Dučė.
Nors iš pradžių Mussolini laikėsi kai kurių demokratinių įstatų, partijos populiarumas sparčiai augo. Jau 1924 m. fašistai kontroliavo 375 iš 535 parlamento vietų. Diktatūra stiprėjo, ir iki 1929 m. partija visiškai dominavo politiniame gyvenime. Fašistinės Italijos valdymo laikotarpis baigėsi 1943 m., kai Sąjungininkų pajėgos okupavo šalį. Tai tapo pretekstu Adolfui Hitleriui įsiveržti į Šiaurės Italiją ir įkurti marionetinę valstybę - Italijos socialinę respubliką, siekiant atkurti buvusią fašistinę valdžią.
Benito Mussolini - History of Fascist Italy (5-minute history)
Politinis Kraštovaizdis: Nuo Fašizmo Šaknų iki Šiuolaikinės Dešinės
Ministrės pirmininkės Giorgios Meloni kraštutinių dešiniųjų partijos „Italijos broliai“ (Fratelli d'Italia) šaknys siekia Italijos socialinį judėjimą (MSI), partiją, kurią po Antrojo pasaulinio karo įkūrė Mussolini šalininkai. Šis istorinis ryšys kelia klausimų ir verčia analizuoti dabartinės dešiniosios politikos kryptis. Tačiau pati G. Meloni viešai pasmerkė fašizmą ir pripažino fašistinės Italijos bendrininkavimą vykdant Holokaustą, siekdama atsiriboti nuo praeities totalitarinių režimų. Nepaisant to, opozicija, kaip Elly Schlein, ragina imtis ryžtingesnių veiksmų prieš neofašistines grupes, remdamasi konstituciniais principai.
Istorija taip pat rodo, kad politinės partijos, net ir tos, kurios siekė socializmo, turėjo savo kovų su fašizmu. Italijos socialistų partija (Partito Socialista Italiano), viena pirmųjų nacionalinio masto Italijos politinių partijų, įkurta 1892 m., taip pat susidūrė su vidiniais konfliktais. 1914 m. iš jos buvo pašalintas vienas lyderių - Benito Mussolini, kuris agitavo už Italijos dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare, nors socialistai deklaravo neutraliteto ir pacifizmo politiką. Vėliau, 1919 m., partija įstojo į Komunistų internacionalą, o 1920 m. išstojo, daliai narių perėjus į 1921 m. įkurtą Italijos komunistų partiją. Nuo 1926 m. socialistų partija veikė pogrindyje, o 1934 m. sudarė sąjungą su Italijos komunistų partija, kuri tęsėsi iki 1956 m. Vėlesniais dešimtmečiais, 10-ajame XX a. dešimtmetyje, Italijos socialistų partijos lyderis, ministras pirmininkas B. Craxi ir kiti veikėjai buvo apkaltinti finansiniu piktnaudžiavimu ir korupcija, kas parodo, kad politiniai judėjimai susiduria su įvairiais iššūkiais ir skandalais per savo istoriją.
Šiuo metu Italija išlieka jautri fašizmo ir neofašizmo apraiškoms. Teismo sprendimas prieš „CasaPound“ yra svarbus signalas, kad šalis stengiasi ginti savo demokratines vertybes ir neleisti praeities klaidoms pasikartoti. Tačiau diskusijos ir politinės įtampos rodo, kad kova su ekstremistinėmis ideologijomis yra nuolatinis ir sudėtingas procesas, reikalaujantis budrumo ir principingumo iš visų visuomenės sluoksnių.
tags: #beniamino #maschietto #partito