Šiais laikais vis dažniau žmonių lūpose nuskambant žodžiui hipnozė, apie ją mes esame linkę galvoti kaip apie stebuklingą būdą išspręsti visas savo problemas. Žmonės pradeda suprasti hipnoterapijos naudą ir, vedami atsakomybės už savo gyvenimą bei nepageidaujamas jausenas, siekia išbandyti šį darbo su pasąmone metodą. Atsiduodami hipnozės procesui, žmonės keliauja į tai su savo valia ir sąmoningu noru pagerinti savo gyvenimo kokybę, išgyti po vaikystės psichologinio ar fizinio smurto, sveikti po vaikystės psichologinių traumų, ištirpdyti tai, kas sena ir jiems nebepalanku. Kadangi iš esmės kiekviena hipnozė yra savihipnozė, sąmoningai žengdami su šios terapijos galimybėmis, žmonės atsiduoda valingam transui. Tačiau kas tuomet visgi yra nevalingas transas?
Ar pažįstate žmogų, kuris „labai greitai užsidega“? Kurio reakcijos stiprios ir nekontroliuojamos? Kurio pyktis staiga pradeda veržtis pro kraštus, net jeigu ir atrodo, kad nieko tokio stipraus aplinkui ir neįvyko? Galbūt karštai sureaguojate į situacijas, kurios kitiems atrodo juokingos, ir kiti jūsų pyktį vadina nepagrįstu? Ten atsiduriame ne savo noru ar sąmoningai tai darydami - į ten mus nukelia mūsų sužeistas vidinis vaikas.
Kas Yra Vidinis Vaikas?
Kai sureaguojame į situaciją, žodžius, niuansus ar žmones karštai ir „neadekvačiai“, vadinasi, tą akimirką buvome įvesti į transą. Vidinio vaiko transo būsena (angl. age regression - amžiaus regresija) tai rinkinys jausmų, emocijų, fizinių pojūčių, reakcijų, elgsenų ir sprendimų, kurie net mums patiems kaip suaugusiems kartais atrodo nesuvokiami ir neturintys pagrindo. Vidinis vaikas, akimirksniu įvesdamas mus, kaip suaugusiuosius, į nevalingo transo būseną, tokiu būdu bando apsisaugoti, signalizuodamas, jog sena ir skaudi situacija sugrįžo. Įvairūs skausmai, įsitempimas, galbūt pykinimas ir negalėjimas išbūti vienoje vietoje - tai tik galimi psichosomatiniai pojūčiai, kuriuos pavojuje esantis vaikas jaučia savo kūne. Tai nėra patogu, bet tai yra geriausia, ką jis kaip vaikas gali išjausti, bandydamas save apsaugoti.
Kai mumyse aktyvuojasi ši gynybinė vidinio vaiko parengtis, mes kaip suaugusieji šiose transo akimirkose tarsi išnykstame - atrodo, nebegalime logiškai galvoti, elgtis ar nuspręsti, negalime suvaldyti savęs, savo žodžių ir reakcijų. Žmonės, stebėdami mus tose situacijose, gali sakyti, kad elgiamės vaikiškai - kas iš tikrųjų ir yra tiesa, kadangi tuo metu gyvas mumyse būna tik mūsų sunerimęs vidinis vaikas. Nevalingo transo būsenoje esantis suaugusysis gali pradėti verkti, iškelti isteriją, pradėti gintis, muštis, susigūžti, pradėti gintis nerišliomis frazėmis, o galbūt tiesiog imti ir pabėgti. Tai ką streso būsenoje daro ir vaikai.
Kuo daugiau stimulų ir trigerių turime atsinešę iš vaikystės, tuo dažniau galime patekti į nevalingą transą, kuriame galime priimti mūsų suaugusiojo gyvenimui netinkamus sprendimus. Atrodo, atsiradus atitinkamai situacijai mūsų gyvenime, patampame svajingais ir nuolat „išėjusiais“ su savo mintimis, nors visgi tai reikš, jog esame disociacijoje. Mūsų psichika tuomet įveda šį gynybinį mechanizmą, kažkada naudotą mūsų, kai buvome vaikai, kad nepakeliamas emocinis skausmas taptų lengvesniu.
Pavyzdžiui, mergaitė, kuri augo su emociškai neprieinamu tėčiu, užaugusi susiranda vyrą, kuris taip pat yra neprieinamas, narcisistiškas ir jos nevertinantis. Ši situacija jai pažįstama iš jos vaikystės, todėl tai ypač stipriai „įjungia“ vidinę mergaitę. Moters pasąmonėje vyksta mentaliniai procesai: „Tėčio pasiekti man nepavyko, bet šį kartą, su šiuo vyru man pavyks. Man tai labai pažįstama ir labai sena, ir aš žinau, kaip su tokiu žmogumi reikia elgtis ir laviruoti kasdienybėje. Aš būsiu pati geriausia ir padarysiu viską, kas įmanoma, ir tuomet šis vyras taps prieinamu, šiltu ir dėmesingu“. Deja, ši moteris, gyvenanti disociacijoje ir iliuzijoje, yra pasmerkta kančioms, kadangi jos aktyvuota vidinė mergaitė jai suteikia nežmoniškas galias, siekiant priartėti prie žmogaus, kuris nėra ir niekada nebus pasiekiamas. Moters organizmas įeina į nuolatinę išlikimo būseną - jaučia nerimą, suaktyvėja baimės, gali prasidėti depresija. Ji nuolat įsitempusi, pavargusi, verksminga ir iš to ilgainiui gali išsivystyti rimtos fizinės ligos. Jeigu ši moteris nesikreipia pas specializuotą terapeutą, kuris padėtų jai „išjungti“ vaikystės trigerius ir išgydyti savo vidinį vaiką - dažniausiai vidinio vaiko transo būsenoje ji lieka visą savo gyvenimą. Ji nuolat susiranda vyrus, kuriuos ji bando išgydyti, pakeisti ir paversti prieinamais. Istorija visuomet kartojasi ta pati. Ji kaltina vyrus, kad jie blogi, nes jiems kažko trūksta, nes jie nenori pasikeisti, jie jos nemyli - nors galbūt santykių pradžioje prisiekinėjo meile. Dinamika identiška jos vaikystės potyriams ir kasdieniniam fonui.
Jei žmogus turi ne vieną trigerį, kuris buvo sukurtas ir įrašytas vaikystėje, vidinio vaiko transas tuomet būna ypač stiprus, gilus, sunkiau nutraukiamas arba nuolat sugrįžtantis. Esant ne vienam trigeriui, kartais žmogų gali ištikti psichozė, nes jam nepavyksta išpildyti iš praeities nešamų iliuzijų, o emocinis skausmas tuomet nepakeliamas. Žmogų, kurį vadiname neatspariu stresui, visgi nuolat galimai aplanko nevalingas transas. Jeigu jis gyvena per greitą gyvenimo tempą ir kasdienybėje patiria daug streso stimulų, tai primena jam vaikystės neramumus ir išlikimo rėžimą. Toks žmogus taip pat didžiąją dalį gyvenimo tuomet skendi nevalingame transe. Tokiam žmogui įvairūs gana įprasti kasdienybės stimulai yra perkrova, kurių jis negali toleruoti.
Vienintelis būdas sveikti - tai atsisukti į savo vidinį vaiką. Jis mūsų viduje, po mūsų išgyventų vaikystės traumų, vis dar su nekantrumu laukia suaugusiojo, kuris jį „ištrauktų“ iš senų pavojingų situacijų ir suteiktų meilę, priimtų jį, ir jis nuo šiol visuomet būtų saugus. Mums būtina įsisąmoninti: „Aš ir mano vidinis vaikas esame vienis.“
Vidinis Vaikas ir Vidinis Kritikas: Dvilypė Tikrovė
Ne kartą esame girdėję sąvokas „vidinis vaikas“ ir „vidinis kritikas“. Pastarąjį daugelis pažįstame geriau, mokame nepagailėti sau piktesnių vertinimų. Pasak specialistų, abu šie vidiniai gyventojai gali gerokai apkartinti gyvenimą. Pasak psichologų, vidinis vaikas formuojasi tada, kai pamatome, kad mūsų jausmai, ypač neigiami, yra nepageidaujami. Tėvai nuo mažų dienų slopina vaikų emocijas sakydami „neverk“, „nepyk“, „nepavydėk“. Per stiprus džiaugsmas taip pat gali būti užgožiamas: „nešūkauk“, „nekvatok“, „nusiramink“. Taip žmogus apribojamas, neišmoksta priimti savo jausmų, kurie itin reikšmingi.
Pavyzdžiui, pavydas rodo, kad kažko labai norime. Nuneigdami pavydą, kartu užslopiname norą siekti kažko daugiau. Pripažinus pavydą, ši energija gali būti nukreipta tam, kad gautume norimą daiktą, savybę, darbo poziciją ar kt. Pyktis rodo, kad buvo peržengta riba. Jei tą jausmą ne ignoruosime, o pripažinsime, tuomet išsiaiškinsime, kur toji riba, ir galėsime kitiems iškomunikuoti apie mūsų jautrią vietą, taip išvengdami konfliktų ateityje. Kiekvienas jausmas yra žinutė, kurią perskaitydami galime augti ir bręsti. Pripažindami ir išmokdami reikšti emocijas, tampame suaugusiais žmonėmis, kurie gerai pažįsta save, puikiai tvarkosi su visais jausmais, sykiu ir su savo gyvenimu. Verta įsidėmėti, kad neigiamos emocijos brandos atžvilgiu yra svarbesnės, įskaitant skausmą, kurio visi taip vengia. Jis yra didžiulė transformuojanti jėga. Joks augimas nevyksta be skausmo: kai skauda, norime kažką keisti ir keistis patys.
Vidinis vaikas gyvena kiekviename mūsų, nesvarbu, kiek mums metų. Suaugus jis niekur nedingsta: kiekvienas nori, kad jį kažkas mylėtų, rūpintųsi, trokšta jaustis saugus, užsiimti dalykais, kurie džiugina. Deja, neretai paneigiame vidinio vaiko poreikius, nes spaudžia atsakomybės, darbai, nebėra laiko ir kt. Jei vidiniu vaiku nesirūpinsime, prarasime gebėjimą mėgautis gyvenimu, spontaniškumą, atradimo džiaugsmą. Norėdami geriau atliepti vidinio vaiko poreikius, reikėtų sau skirti ne mažiau dėmesio ir švelnumo, kiek jo skiriame / skirtume atžaloms. Klauskime, kaip jam sekasi. Sakykime vidiniam vaikui tai, ką norėjome išgirsti praeityje, tačiau iš tėvų to nesulaukėme. Įvertinkime savo pasiekimus ir pagirkime, apdovanokime save už juos. Nepulkime ir neteiskime savęs už nesėkmes. Elkimės švelniai ir supratingai. Sunkiomis akimirkomis padėkime ir palaikykime save, drąsindami: „Tau pavyks“, „Nebijok“, „Pabandyk nusiraminti“. Pasirūpinti vidiniu vaiku galime daugybe smagių būdų: apsilankydami karuselėse ar vandens pramogų parke, valgydami ledus, žaisdami kamuoliu ar stalo žaidimus, važinėdami dviračiu, riedučiais, tyrinėdami gamtą, leisdami sau veikti spontaniškai.
Nesirūpindami vidiniu vaiku, jo nemylėdami, negalime sukurti visaverčių, meile ir rūpesčiu grįstų santykių su kitais žmonėmis. Dažnai iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bendraujame kaip du suaugę žmonės, bet iš tiesų bendrauja du vaikai - kiekvienas nori dėmesio. Pasak psichologų, būtent per santykius su kitais žmonėmis geriausiai atsiskleidžia vidinio vaiko tikrasis amžius: kaip bendraujame, kaip reikalaujame dėmesio, manipuliuojame, įsižeidinėjame, provokuojame ir kt. Pasitaiko, kad vienas kitą patraukia savimi nepasitikintys, dėmesio iš kitų reikalaujantys žmonės, kurie to siekia skirtingais būdais - vienas yra agresyvus, o kitas pernelyg empatiškas, besistengiantis įtikti. Santykiuose neprižiūrėtas, nemylimas vidinis vaikas nuolat bijo likti vienišas, bando kažką įrodyti, bet kokia kaina gauti meilės iš kitų, nors iš tiesų jam reikėtų susitelkti į savęs pažinimą ir meilę sau. Nemylėdami, nepriimdami ir nesuprasdami savęs, negalime mylėti, priimti ir suprasti kito.
Vidinį vaiką atsinešame gimdami, o vidinis kritikas susiformuoja gyvenant tarp žmonių. Vidinis kritikas pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje, kai mažylis negauna deramo palaikymo iš artimiausios aplinkos. Jei ši aplinka linkusi kelti itin aukštus reikalavimus, kritikuoti ir smerkti, nepalaikyti, pro akis praleisti laimėjimus, ilgainiui iš aplinkos girdima kritika apsigyvena mūsų pačių galvose - patys imame save smerkti, nuvertinti, nepalaikyti, netikėti savo jėgomis. Griežtas vidinis kritikas gali gerokai apkartinti kasdienybę ir neleisti išnaudoti viso asmeninio potencialo: kai jaučiamės nepakankami, neverti, nejaučiame motyvacijos siekti daugiau, todėl galime atsidurti toksiškuose santykiuose, tenkintis vidutiniu darbu ar bendrai prasta gyvenimo kokybe. Vidinis kritikas gali lemti ir įvairius psichologinius negalavimus, dėl kurių gali kilti rimtų sveikatos sutrikimų.
Pati savaime savikritika nėra blogai, jei ji konstruktyvi - atitinkanti realybę ir skatinanti tobulėti. Būtent todėl reikia įgusti vidinio kritiko balsą vertinti per realybės prizmę. Pavyzdžiui, jei nuolat girdime balsą „tu stora“, reikėtų pasisverti ar pasimatuoti apimtis ir duomenis palyginti su sveiko svorio norma. Jei ją iš tiesų viršijame, tuomet galima susimąstyti apie mitybos pokyčius ar sportą. Jei girdime sakant „tu nevykėlė, nieko nesugebi“, reikia tuoj pat mintyse išvardinti, o dar geriau raštu susirašyti viską, ką jau esame pasiekę, net jei kasdien to neįvertiname: baigiau mokyklą, universitetą, dirbu, sukūriau gražią šeimą, turiu namus, rūpinuosi šunimi, užsiimu savanoryste ir t. t. Trumpesnį ar ilgesnį sąrašą turime visi. Naudinga kiekvieną vakarą pastebėti, ką šiandien padarėme teigiamo, už ką mielai pagirtume vaiką, tik girdami save, pamaloninsime savo vidinį vaiką.
Galima išbandyti italų kilmės amerikiečių psichologės Lucios Capacchione metodą. Ant popieriaus lapo ar dienoraštyje surašykime dažniausiai vidinio kritiko sakomus žodžius: „tu stora“, „negraži“, „negabi“, „nesi nieko reikšmingo padarius“ ir t. t. Ramiai perskaitykime ir įsisąmoninkime, ką jaučiame tai skaitydami. Tada paimkime rašiklį ir nedominuojančia ranka atremkime kiekvieną kaltinimą svariais argumentais. Rašyti bus sunku, bet svarbu užbaigti. Tada garsiai perskaitykime.
Vidinio Vaiko Formavimasis Ir Jo Poveikis Gyvenimui
Vidinis vaikas - asmenybės dalis, susiformuojanti dar vaikystėje, kai mažas vaikas yra pats atviriausias, smalsiausias, spontaniškiausias, imliausias, sykiu pažeidžiamiausias. Kiekvienas vaikas nori būti išgirstas, matomas, svarbus, priimtas ir mylimas. Kai šie svarbiausi vaiko poreikiai ignoruojami, susiformuoja vidinis vaikas, žmogus prie pasaulio prisitaiko įvairiomis gynybinėmis reakcijomis: stengiasi perdėtai įtikti kitiems, bijo pasakyti „ne“, bijo suklysti, ignoruoja savo jausmus ir intuiciją, atidėlioja svarbius dalykus, nuolat bando įrodyti savo vertę, kovoja dėl dėmesio, meluoja ir pan.
Pirmiausia turime aptikti vidinį vaiką, pamatyti, kad turime sužeistą emocinę sritį, kuri stipriai apriboja gyvenimo kokybę, santykių gerovę, kūrybingumą, drąsą ir džiaugsmą. Pripažindami ir suprasdami vidinio vaiko poveikį gyvenimui, galime pasirinkti vidinį vaiką užauginti. Svarbiausia išmokti atliepti asmeninius poreikius, dėl kurių ir susiformavo vidinis vaikas. Kiekvienas žmogus nori būti išgirstas, matomas, svarbus, mylimas, priimtas, todėl kiekvienas turi išmokti pažinti, pripažinti ir patenkinti šiuos poreikius - būti svarbus sau, save girdėti ir matyti, priimti save tokį, koks yra. Deja, dažniausiai to laukiame iš kitų, netgi reikalaujame, kovojame su pasauliu, kad mus priimtų ir mylėtų, užuot patys tai sau suteikę. Tik žmogus, kuris yra laimingas su savimi, gali būti laimingas ir su kitu. Tik žmogus, kuris yra pilnas meilės, gali ja pasidalinti ir su kitu. Kai pradedame nebebijoti jausmų ir skausmo, tai rodo, kad einame tinkamu keliu. Kai domimės jausmais, jų priežastimis ir priimame sprendimus vadovaudamiesi vidine jausena, pradedame gyventi autentišką gyvenimą. Tai nereiškia, kad staiga tampame egoistais. Emociškai suaugęs žmogus priima sprendimus atsižvelgdamas į aplinką. Gerai jausdamas save, būdamas empatiškas sau, jis yra empatiškas ir kitiems - nebekonkuruoja, nedemonstruoja galios. Dažniausiai agresiją ir jėgą demonstruoti linkę viduje silpni žmonės. Kai pasitiki savimi, viduje apsigyvena stabili ramybė, nebereikia demonstruoti savęs ir reikalauti kitų dėmesio, tampa ramesni, stabilesni.
Kiekviename iš mūsų gyvena vidinis vaikas. Kai kurių vidinė mergaitė ar berniukas yra linksmi ir nerūpestingi, laimingi ir pasitikintys savimi. Tačiau neretai vidinis vaikas tampa sužeistas ir linkęs slėptis giliai viduje. Nepaisant to, kad mes užaugome, mūsų vidinio vaiko skausmas trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą. Kartais mes suvokiame, kokias vaikystės fizines, emocines ar seksualines traumas esame patyrę. Jaučiame, kaip mus veikia ankstyvosios patirtys, tačiau ne visuomet žinome, kaip galėtume sau padėti. Kartais nežinome ar nepripažįstame, kad vaikystėje buvome įskaudinti, tačiau galime jausti nepaaiškinamą nuolatinį liūdesį ir vienatvę, nepasitikėjimą savimi, baimingumą ir norą įtikti ir kt.
Kaip išmokyti vaiką pasakyti ”Ne”?
„Vidinio vaiko“ išgijimas - tai kelias į savo tikrąją esmę. Vis dėlto, tas kelias ilgas ir skausmingas, keliantis pasipriešinimo jausmų ir noro atsitraukti. Tačiau tik apglėbę savo meile ir šiluma galite padėti savo vidiniam vaikui sveikti. Gydant savo sužeistą vidinį vaiką, rekomenduojama turėti asmeninį terapeutą/globėją/patarėją ir pan. Tam tinka ir grupinis darbas. Šioje grupėje remiamasi praktikoje patikrintais metodais ir technikomis, išdėstytais nuoseklia metodika. Išgijimo kelias yra labiau individualus. Net jei nespėsite nueiti viso kelio, grupės pabaigoje turėsite aiškias gaires, kur judėti toliau.
Jei vis dar svarstote, ar Jums tiktų grupė, gali praversti keletas nuorodų:
- Dažnai jaučiatės liūdna/s, vieniša/s tarsi be priežasties.
- Jaučiatės nepakankamai mylima/s, net jei kas nors rodo Jums nuoširdų dėmesį.
- Esate pasimetusi/s, nebejaučiate gera/s mama/tėtis. Iš vienos pusės norite mylėti savo vaiką, tačiau pratrūkstate ir išsiliejate ant jo.
- Aplanko pasikartojantys sapnai iš vaikystės, keliantys nerimo ar baimės jausmą.
- Patiriate sunkumų kuriant ir išlaikant draugiškus santykius ar vengiate artumo.
- Augote autoritarinėje aplinkoje, vaikystėje santykiai su tėvais buvo labai įtempti.
- Augote su tėvais, turėjusiais priklausomybių.
- Vaikystėje esate patyrusi/ęs fizinę, emocinę ar seksualinę prievartą.
- Turėjote kitų traumuojančių vaikystės patirčių ar nuojautą, kad dabartinių nesėkmių priežastis gali slypėti vaikystėje.
Tikslas: susitikti su savo vidiniu vaiku, padėti jam išlįsti iš pasąmonės slėptuvės, stiprinti ir gydyti vidines žaizdas ir tuo būdu tapti harmoningesniam.Grupė rekomenduojama nuo 18 m. amžiaus. Dalyvavimas grupėje reikalauja stiprios motyvacijos pažinti savo vidinį vaiką, įsipareigojimo skirti laiko savarankiškam darbui tarp susitikimų.Trukmė: 10 kas savaitinių susitikimų.Vieta: Panerio klinika, Panerių g. 79, Kaunas.Kaina: susitikimo kaina - 20 eurų.
Beveik kiekvienas vidinis vaikas buvo sužeistas. Dažniausiausitėvų. Liūdna, bet būtent jie sukelia mums skausmą. Dažniausiai jie taip sako įširdę. Kivirčo, ginčo metu, sunkioje situacijoje.
Nuo Psichoanalizės Iki Šiuolaikinių Terapijų: Vidinio Vaiko Sampratos Evoliucija
Vienas pirmųjų, kuris apie tai prabilo - Z. Froidas. Jis manė, kad kiekvieno suaugusiojo viduje, besistengiančio, iš visuomenės požiūrio taško, būti „geru ir teisingu“, slepiasi neklaužada vaikas, impulsyvus, šiek tiek egoistiškas, ir nelabai geras. Suaugusysis stengiasi suvaldyti, neįsileisti į sąmonę šio vaiko norų, agresijos, o šis vis tiek išlenda sapnuose, neurozėse, neapgalvotuose žodžiuose ir veiksmuose. Šis vaikas - tai mūsų vaikiška patirtis, mūsų atsiminimas apie save mažą, priklausomą nuo suaugusiųjų, bet kupiną energijos veikti. Vaikiška atmintis ne visada atsispindi žodžiuose - iki tam tikro amžiaus daugiau įsimena kūnas. Jis įsimena garsus, įpročius, pojūčius, jausmus, judesius. Ir labai dažnai vaikiška patirtis sugrąžina iš atminties mums kvapus, žmonių prisilietimus, intonaciją, su kuria į mus kreiptasi. Mes, suaugusieji, pasitikintys savimi, staiga pasijuntame kaip perlieti lediniu vandeniu, jaučiamės silpni ir priklausomi. Kas su mumis darosi? Nepriimtiną vadovo ar kolegos žvilgsnį sutapatiname su tėvo, kuris į mus, penkiamečius, taip žiūrėjo, ir intonacija panaši. Suveikė vidinis vaikas: pasijutai penkiamečiu, kurį galima paveikti ar pastatyti į kampą.
Ankstyvoji psichoanalizė teigė, kad tas vaikas iš prigimties nėra geras: jis asocialus, žiaurus, gyvena vien savo norais ir pan. Žinoma, tai pasąmoniniai siekiai. Buvo manoma, kad išsilavinusi visuomenė turi nugalėti kiekviename slypintį prigimtinį monstrą ir jo ardomąsias jėgas, ir būtent taip žmogus susipažįsta su normomis ir tarpusavio bendravimu. Žmogus patyrė stresą, sunkiai sekėsi gyvenime, turėjo problemų su sveikata - vaikiška patirtis iškart prabyla: nemiga, baimės, agresija, isterija ir pan. Bet psichoanalizė keitėsi, atsirado naujų psichoterapijos krypčių. Keitėsi ir požiūris į mūsų vaikiškąją pusę.
Viskas prasideda vaikystėje. Vaikai, kuriais buvome, norėjo gyventi, kūrybingumas buvo vienas pasaulio pažinimo raktų (per pirmus du metus, suaugusieji, pabandykite išmokti vaikščioti, bėgioti, išmokti naują kalbą ir laisvai ja pradėkite kalbėti), jiems viskas pasaulyje atrodė įdomu. Ir - tėvai, pažvelkite į savo vaikų akis - jie žino apie save kai ką, kas nesąmoninga išmintimi atsispindi jų žvilgsnyje ir žodžiuose. Nėra patirties, bet nėra ir žiauraus bei vienpusiško „pasaulį priimti ir matyti tik taip!“ Žinoma, vaikas nesugeba valdyti savo jausmų: myli be galo, pyksta ir niršta nesustabdomai. Jam įdomu ir tai, kas laikoma netinkamu. Iš čia ir kyla puritono Froido išgąstis.
Kai kalbame apie giliai mumyse slypintį vaiką, į mūsų dėmesio lauką patenka realūs vaikai. Ir tai neatsitiktinumas. Kaip mes suvokiame save ir priimame vaikystėje - mylim, nekenčiam, keliam pretenzijas ar visai užmirštame - taip elgiamės ir su aplink esančiais tikrais vaikais. Jeigu būdami trejų-ketverių mes jautėmės nereikalingi, mumis kažkas buvo nepatenkintas, tai liko viduje. Ir suaugęs sveikas vyras, pats tėvas, bet su tokia vaikystės patirtimi, rėks ant savo trimečio ir nenusiramins. Mes, suaugusieji, tampame išmintingesni, kai stebime vaikus, o ne bandome juos perlaužti, stengdamiesi padaryti juos patogius dabartiniams mums. Bet kartu su mumis jie jau rytdieniniai, ir jiems turi būti patogu, smagu savo gyvenime - rytojaus gyvenime.
Iš vaikystės ateina noras keistis ir išbandyti, tikėti svajonėmis, ir apskritai - svajoti. Nemokantis svajoti ir fantazuoti žmogus sunkiai įsivaizduoja save ateityje, sunkiau planuoja ir yra nekoks kūrėjas. Būtent todėl psichoterapijoje, kurioje dirbama ne tik su psichologine sveikata ir šeimyninėmis problemomis, bet ir su sėkme, efektyvumu, nukreipimu, visų pirma padedama žmogui atstatyti kontaktą su vidiniu vaiku, vėl prieiti prie jo kūrybinės energijos, galimybių. Ir tam reikalinga pereiti nepaprastą savęs priėmimo ir meilės sau mažam kelią, netobulo ir ne visada patinkančio suaugusiųjų pasauliui, į kurį įžengėme. Kažkas nekenčia savęs-paauglio: negražaus, nerangaus, nesėkmingo. O juk protingi senoliai sakydavo apie paauglystę: gražių grynaveislių šunų šuniukai turi būti negražūs. Tas pats bjaurusis ančiukas - apie tai! Labai svarbu kartu su atsiminimu apie šį laiką sugrąžinti ir labai svarbius žmones bei mintis, kuriuos tuo metu branginome. Juk tai, už ką buvome vertinami, kelia savivertės jausmą šiandien, suaugus. Kai iš tolimos praeities, iš vaikystės į mūsų suaugėlišką dabartį ištiesiama kad ir maža, bet viltinga pagalbos ranka, privalome ją pagriebti. Bet naudotis šia pagalba galima tik su meile ir pasitikėjimu pažvelgus į save mažą ir prisiėmus sau-suaugusiajam atsakomybę už savo saugumą ir ramybę. Ir nustoti teisti save („jis ne toks, jis jau pasikeitęs…“) galite tik jūs patys: „jis - tai aš, aš - tai jis!“ Tada jūsų vaikai turės gyvą, apginantį, padedantį, stebintį ir visiškai kūrybingą tėvą ar mamą. Tokie tėvai net kai bars ir auklės - nežemins ir neengs.
Augdami nuo kūdikystės iki brandos mes išgyvename daugelį raidos etapų, patiriame traumas ir nusivylimus. Susidūrę su išbandymais, kai kurie mūsų asmenybės aspektai nustoja vystytis, užstringa nebaigtame virsmo procese, amžinoje ir nesibaigiančioje praeityje. Šios vidinės mūsų dalys ilgainiui sudaro jungtinį vidinio vaiko personažą, atspindintį įvairius mūsų vaikystės periodus ir išgyvenimus, reikalaujantį mūsų dėmesio, sukuriantį daugelį problemų suaugusio žmogaus gyvenime: besikartojančias nesėkmes, priklausomybes, sveikatos sutrikimus, menkavertiškumo ir vienatvės jausmą, neadekvatų reagavimo būdą į žmones, santykius, situacijas ir aplinkybes. Kad galėtume pilniau dalyvauti savo dabartyje, džiaugtis meile, brandžiais santykiais, profesiniu tobulėjimu ir saviraiška, turime prisiminti sužeistą vaiką viduje, jį/ją išgydyti ir integruoti į dabartinę realybę.
Šiame vebinare kviečiame su meile ir užuojauta susipažinti su savo vidiniais vaikais (taip, jų yra ne vienas!), padėti jiems augti, lavinti naujus įgūdžius, integruoti nuslopintus ir prarastus jausmus, jaustis saugiais ir mylimais - kad galėtume būti sveikais, sėkmingais ir laimingais savo suaugusiame pasaulyje. Išgydykite vidinį vaiką ir Jūs pakeisite savo išorinį gyvenimą.
VEBINARO PROGRAMA:
- Meditacija: susitikimas su savo vidiniu vaiku.
- Vidinis vaikas - mūsų vaikystės patirčių suma.
- Sužeisto vidinio vaiko požymiai suaugusio žmogaus gyvenime.
- Vaikystės trauma - sielos praradimo sindromas.
- Vaikystės traumų rūšys ir jų pasekmės.
- Vidinio vaiko gydymo procesas.
- Išgydytas vidinis vaikas - emociškai sveikas suaugęs žmogus.
- Meditacijos, kūrybiniai pratimai ir namų darbai.
Kviečiame naujai pažvelgti į savo vaikystę. Psichologijos žinios, knygos, kuriomis nupasakojamas vidinis žmogaus gyvenimas, legalizuoja ir normalizuoja mūsų jausmus ir patirtis. Ir kartais ateina tas išvaduojantis jausmas: „Ai, tai va, ne aš čia blogas ar bloga. Čia pasekmė mano vaikystės traumos.“ Sužeistas vidinis vaikas patenka į šiltą debesėlį, kuris kužda „viskas su tavimi gerai“, kur tampa svarbu meilė sau, savi poreikiai, savęs supratimas, laikas sau. Taip persistruktūruoja naujas „aš“ supratimas, kuriame yra daug daugiau galios nei anksčiau.
Bet nebūtų šito įrašo, jei nebūtų to „bet“. Kas nutinka su vaiku, kuris pradeda suvokti savąjį „aš“? O gi ateina tie nuostabūs dveji metai, kur trepsint kojelėmis norisi, kad pasaulis būtų „toks, kaip aš noriu“. Ir čia yra nemažai pykčio, derybų ir bandymo gauti ko nori. Kartu ši frustracija judina psichiką mokytis priimti „blogą pasaulį“ ir rasti kūrybiškų būdų, kaip jame adaptuotis. Ką galima paaukoti, kad tai nebūtų sielos sąskaita, kaip būti su savo „aš“, kai yra kiti, kaip būti su ribomis, kas yra konfliktas, kaip integruoti savo agresiją, kuri nori ginti tą „aš“, savo poreikius? Rimti reikalai. Viena, kai tai vyksta su dvejų metų vaiku. Visai kas kita - kai tau 35-eri ir pamatei, kad visą savo gyvenimą aukojai savo poreikius dėl kitų, nes taip atrodė saugiau, bandei pritapti, susimažinti, neužkliūti. Tas paaukotas „aš“ atsistoja ir sako: „Na, palaukit, dabar tai jau bus apie mane!“
Realybėje nebėra tos mamos, kuri būtų „negera“, kuri nepildytų kiekvieno poreikio. Psichologijos teorijos, vidinio augimo praktikos yra persukamos viduje taip, kad jos ir toliau tarnauja kaip viską legalizuojanti ir palaikanti mama. O tuo tarpu išorinėje realybėje, santykiuose su kitu, psichologinės tiesos tampa įrankiu išreikšti savo agresiją. Ir prasideda toks emocinis išsipylimas. Viduje žmogus jaučia, kad „aš jau daug žinau, jau išsiterapinau, jau suprantu savo traumą ir dabar save ginsiu.“ Bet išoriniuose santykiuose vyksta išveikos, nesuvirškinta, neintegruota agresija, kuri pilasi „aš tik pasakiau, kaip jaučiuosi, tavo reakcija yra tavo reakcija“; „Ne, ne, aš nepertraukinėju, aš tik pasaukiau, kokią reakciją man kelia jo žodžiai“; „Aš nebetęsiu šito pokalbio, nes mane trigerina šitie žodžiai.“ Santykis yra reguliuojamas „pagal mane“, o kitas jausmas - kad vaikštai ant kiaušinio lukštų, nes, jei tik pasakysi, kaip jautiesi, priartėsi prie kaltės ir bus puolimas. Nes dabar yra daugiau jėgos gintis, tačiau galėjimas išbūti su kalte ir savo agresija dar neįvykęs. Gelmėje yra noras papasakoti apie savo skausmą, bet išorėje tai išsitransliuoja pykčiu, kito nuvertinimu, ėjimu grumtis, kam čia labiau skauda ir gynybiškumu. Ir šita vieta yra labai sunki. Apkabinti mažą nuskriaustą vaiką yra viena. Bet padėti tam trepsinčiam vaikui priimti savo agresiją, priimti, kad kartais užgauname kitą ir esame kalti, yra labai sunku.
Sunku dėl traumos mechanizmo. Traumos kontekste kaltė pradeda veikti kaip autoagresija. Ji naikina ir neaugina. Kai kitas bando pasakyti - „Tai, ką tu darai, man skauda“, iššaukia kaltės jausmą, kuris meta atgal į traumą, o sustiprėjusi psichika turi daug daugiau jėgos gintis. Gintis, kad nebereikėtų savęs aukoti, savęs sunaikinti. Taip prasideda puolimas, pasitelkus įmantrias frazes, sudėtingus psichologinius konstruktus, kur kitam nėra kaip apsiginti. Nes kiekvienas judesys reikš - „Manęs tu nepriimi, taip, kaip nepriėmė mano mama.“
Įdomu tai, kad dažniausiai tas kitas ar kita, pasirenkamas toks, kuris gali išbūti. Bet ne taip, kaip gera mama, kuri emociškai įsitrauktų, atspindėtų, galėtų pajausti skausmą už pykčio, nepriimti asmeniškai, kai yra puolamas. Dažniausiai santykiuose ta išbuvimo sąlyga yra partnerio mokėjimas atsijungti, neįsitraukti. Ir čia užsikuria toks kartais į neviltį varantis procesas, kuris vidiniame pasaulyje skambėti gali taip: „Aš noriu, kad įsitrauktum, bet įsitrauktum taip, kaip aš noriu, nes aš dar negaliu išsaugoti to „aš“ ir atrasti vietos kitam, aš vis dar pasaulyje „arba tu, arba aš“ - „arba tavo norai arba mano“, „arba tavo skausmas, arba mano.“ Kai tu pajudi iš to savojo „aš“ ir pasakai, ką jauti, aš jaučiuosi kaltas (kalta). Ir tai meta mane į tą patirtį, kai kaltė, ėsdama mano sielą, bandė išgyventi tame, kas vyko. Dėl to aš noriu susieti su tavimi, bet tik tame „gera“ lauke. Bet jei tu sakai, kaip tau sunku, kaip pavargai, kaip aš skaudinu - aš negaliu atlaikyti. Ir tiesą pasakius, man labai reikia erdvės. Tu ir duodi erdvės, nes nesakai. Bet tame pradeda trūkti ryšio. Ir aš nemoku pakviesti. Iš tikrųjų pamatyti tave, nepamesdama(s) savęs. Dėl to tavo bandymus pasakyti savo patirtį, aš subtiliai nukirsiu, persuksiu energiją vėl apie mane, nes man labai nesaugu. Ir tada santykiuose pajausiu tą atstumą, šaltumą, nuo kurio taip norėjau pabėgti ir į kurį vėl, atrodo, įkritau. Aš labai noriu pasakyti, kad tai tavo kaltė. Išpilti savo visą pyktį, kad mane palikai… O gal kad mane paliko tie, kas turėjo manim pasirūpinti… Dėl to aš šauksiu, kad tai tavo kaltė, nes dabar aš turiu daug daugiau jėgos, drąsos, saugumo, resurso. Aš pagaliau galiu apginti savo „aš“.“
Galia - tai energija, kurią gavus, svarbu išmokti ją įvaldyti. Galia, atėjusi su „aš“ jausmu, yra ir žavinga, ir kūrybinga, ir žeidžianti. Pamatyti savyje tą trepsinti vaiką kartais yra sunkiau, nei sužeistą, paliktą, nuskriaustą. Dalis to sunkumo bus apie tai, kad tame yra gedėjimas šilto, minkšto, pozityvaus, be konfliktų „debesėlio“. Kaip išgedėti, bet neįkristi į beviltišką depresijos klampynę - tai kartais būna nemenka užduotis. Bet vidiniai procesai tokie yra, kad, arba mes pasirenkame juos pereiti, arba būsime pravelkami per juos. Ir susitikti su savo trepsinčiais vaikais, pasikausčiusiais psichologinio augimo tiesomis, yra labai svarbi vidinio proceso dalis.
Pradėkime nuo to, kad jis realus. Ne, ne tiesiogiai fiziškai, bet metaforiškai realus. Tai visumos dalis - psichologinė ir fenomenologinė realybė, be to labai galinga. Mes visi buvome vaikais, ir mūsų viduje vis dar gyvena šis mažas vaikas. Tačiau daugybė suaugusių žmonių apie tai nežino. Reikalas tame, kad daugelis suaugusių - ne visai suaugę… Mes fiziškai senstame, tačiau iš psichologinės pusės tai nebūtinai suaugusio gyvenimas. Tikrasis brandumas priklauso būtent nuo šio mūsų viduje esančio vidinio vaiko pripažinimo ir atsakomybės prisiėmimo už jo auklėjimą ir meilę. Kai kuriems suaugusiems taip niekada tai ir nenutinka. Visuomenė mums choru rėkia: „suauk“! „Palik tuos vaikiškus žaidimus“. Mus moko tapti suaugusiais slopinant savo vidinį vaiką - tai, kas iš tiesų atstovauja mūsų sugebėjimą spontaniškai susidomėti, stebėtis ir džiaugtis, jausti ir žaismingai kurti. Vidinis vaikas turi būti uždarytas, paslėptas arba netgi „užmuštas“.
Vidinis vaikas stiprina mūsų teigiamas vaikiškas savybes, tačiau tuo pačiu metu jis saugoja sukauptas vaikystės patirtis ir traumas, skausmą, baimes ir pyktį. Suaugę įsitikinę, kad jie sėkmingai išaugo vaikystę ir paliko kažkur toli už nugaros visą tą emocinį bagažą. Faktiškai šie žmonės, kurie yra nuneigę savo vidinį vaiką, nuolat gyvena to paslėpto ir neįsisąmoninto vidinio vaiko įtakoje. Jų gyvenime vietoj suaugusio „aš“ jiems vadovauja emociškai sužeistas vidinis vaikas, įsikūręs suaugusio kūne. Įsivaizduokite: štai mažas, išsigandęs, įsižeidęs, piktas mažas berniukas arba mergaitė priiminėja suaugusio žmogaus sprendimus. Šis mažas berniukas arba maža mergaitė suaugusių pasaulyje privalo būti vyru arba moterimi. Arba kokių dešimties metų berniukas, mėginantis kurti suaugusio vyro santykius… Ar tikrai tai įmanoma? O karjera? Savarankiškas gyvenimas? Tuomet mes stebimės, kodėl mūsų santykiai nutrūksta. Kodėl mes jaučiamės tokie bejėgiai ir pasimetę, jaučiame stiprų nerimą, baimę, nesaugumą ir vienatvę. Toks reikalų susipainiojimas dažnai stebimas tuomet, kai žmogus kreipiasi pagalbos į psichologą, psichoterapeutą. Pirmiausia žmogus turi įsisąmoninti, kad jame gyvena vidinis vaikas. Kodėl suaugęs turėtų išmokti sąmoningai suvokti savo vidinį vaiką ir bendrauti su ta maža mergaite ar mažu berniuku viduje: įsiklausyti į tai, kaip tas vaikas jaučiasi, ko jam tuo momentu reikia. Dažnai tie nepatenkinti pirminiai poreikiai šio vidinio mažo vaiko - meilės, priėmimo, apsaugos, rūpesčio, supratimo - taip ir lieka aktualūs šiandien, taip pat kaip ir tuomet, kai buvome vaikais. Būdami pseudo-suaugę mes primygtinai reikalaujame iš kitų tenkinti tuos mūsų mažo vaiko poreikius. Mūsų suaugusioji asmenybės dalis turi išmokti rūpintis savo vidiniu vaiku lygiai taip gerai, kaip rūpestingi tėvai rūpinasi savo vaiku. Užtikrinti jam meilę, palaikymą, priėmimą ir ribas. Palaikant nuolatinį dialogą tarp vidinio vaiko ir brandaus suaugusio galima pasiekti jų santarvę.