Šv. Marijos Didžiosios bazilika Romoje, dar žinoma kaip "Sancta Maria ad Praesepem" (Šv. Marija prie lopšio), yra ne tik viena seniausių ir svarbiausių katalikų šventovių, bet ir vieta, glaudžiai susijusi su Jėzaus gimimo istorija. Bazilikos ištakos siekia patį Romos istorijos pradžią, o jos sienos saugo relikvijas, kurios laikomos neįkainojamomis krikščionių pasauliui. Šiandien bazilika tęsia savo misiją, pritraukdama piligrimus ir tikinčiuosius iš viso pasaulio, o ypač per Kalėdų šventes, kai jos reikšmė tampa dar ryškesnė.
Stebuklingas Sniego Kritimas ir Bazilikos Gimimas
Pasak legendos, Šv. Marijos Didžiosios bazilikos statybos idėja kilo iš stebuklingo įvykio. 358 m. rugpjūčio 5 d., per karščiausią vasaros vidurį, ant Eskvilino kalvos Romoje netikėtai iškrito sniegas. Šis neįprastas gamtos reiškinys buvo aiškinamas kaip Dievo ženklas. Tuometinis Popiežius Liberijus, remdamasis savo sapnu, kuriame jam apsireiškė Mergelė Marija, nurodė ant sniego užšalusių vietų nubraižyti bazilikos perimetrą. Taip gimė pirmoji bazilika, skirta Mergelei Marijai, vėliau tapusi žinoma kaip "Liberianinė bazilika".
Nors pirminė bazilika buvo kuklesnė, su viena nava, bėgant šimtmečiams ji buvo nuolat plečiama ir puošiama. 432 m. Popiežius Sikstas III perstatė baziliką, suteikdamas jai simbolinę "Antrosios Betliejaus" reikšmę. Šis simbolizmas sustiprėjo pastačius "Gimimo Oratoriją" - tikslią Jėzaus gimimo grotos reprodukciją, sukurtą iš akmenų, atvežtų iš Šventosios Žemės.
Šventosios Lovytės Relikvijos ir Jų Kelionė
Viena svarbiausių bazilikos relikvijų yra Šventoji Lovytė (lot. cunabulum), kurioje, pasak tradicijos, buvo paguldytas Kūdikėlis Jėzus. Apie 644 m. Jeruzalės patriarchas šventasis Sofronijus padovanojo Popiežiui Teodorui I penkias medines lopšio dalis, pagamintas iš betliejiškojo sicomoro medžio, taip pat juosteles, kuriomis, tikima, buvo suvystytas Kūdikėlis Jėzus. Šios relikvijos atkeliavo į Romą saugiai, nors tuo metu Šventoji Žemė patyrė daugybę persų invazijų.
Relikvijos saugomos itin vertingame krištoliniame relikvijoriuje, puoštame sidabro bareljefais, kurį 1800-ųjų pradžioje sukūrė Giuseppe Valadier. Relikvijorius yra įkurdintas bazilikos Konfesijoje, kurią XIX a. dekoravo Popiežius Pijus IX.
Gimimo Oratorija ir Arnolfo di Cambio Darbai
Senoji Gimimo Oratorija, kurioje buvo įrengta Jėzaus gimimo scenos reprodukcija, iš pradžių buvo bazilikos dešinėje navoje. Vėliau, naudojant sudėtingą mechanizmą, sukurtą architekto Domenico Fontana, oratorija buvo perkelta po pagrindiniu paauksuoto bronzos tabernakuliu Monumentaliojoje Švenčiausiojo Sakramento koplyčioje. Šią koplyčią 1590 m. pastatė Popiežius Sikstas V.
Šioje koplyčioje, tarp freskų, vaizduojančių Kristaus protėvius ir Mergelės Marijos gyvenimo istorijas, yra Popiežiaus Siksto V kapas. Kapo monumente jis vaizduojamas maldoje, žvelgiantis į viduramžių oratorijos altorių. Būtent prie šio altoriaus, Kalėdų naktimis, 1517 m. ir 1538 m., vyko mistiniai regėjimai: šventasis Gaetano da Thiene regėjo Kūdikėlį Jėzų, o šventasis Ignas Lojola čia aukojo savo pirmąsias mišias. Šventasis Ignas Lojola, kaip teigiama, norėjo aukoti mišias Betliejuje, bet dėl įvairių aplinkybių tai padarė čia, Šv. Marijos Didžiojoje bazilikoje, kuri buvo laikoma "Romos Betliejumi".
Būtent čia, 1289 m., Arnolfo di Cambio sukūrė, manoma, seniausią pasaulyje skulptūrinę prakartėlę. Nors iš jos išliko tik kelios originalios marmuro statulos (šv. Juozapas, trys Magi, veršelio ir asilo galvos, taip pat Mergelė Marija su Kūdikėliu), šis kūrinys yra vertingas meno ir istorijos paminklas. Kai kurios statulos, manoma, buvo paveiktos vėlesnių perdirbimų. Akmens liekanos rodo, kad originali prakartėlė buvo spalvota.
Kalėdos Šv. Marijos Didžiojoje Bazilikoje
Dėl savo ypatingos istorijos ir relikvijų, Šv. Marijos Didžioji bazilika tapo svarbia piligrimų kelionių vieta per Kalėdas. Čia, pasak monsinjoro Ivano Ricupero, bazilikos Liturginių Ceremonijų Maestro, nuo seno vykdavo Kalėdų sutiktuvių šv. Mišios. Teigiama, kad pirmoji Kalėdų vigilijos šv. Mišių tradicija visame pasaulyje prasidėjo būtent čia.
Šimtmečius Popiežius asmeniškai aukodavo šv. Mišias gruodžio 24-osios naktį, o iki pandemijos relikvija būdavo nešama procesijoje. Nuo praėjusių metų, siekiant didesnio tikinčiųjų įtraukimo, relikvija vėl eksponuojama iš jos vitrinos, aukštai pakelta, kad būtų galima ją pagerbti nuo Kalėdų iki Epifanijos.
Salus Populi Romani Ikona ir Popiežiaus Pranciškaus Deivokė
Bazilikoje saugoma ir garsioji "Salus Populi Romani" (Romos žmonių Išgelbėjimas) ikona, kurią tradiciškai priskiriama šventajam Lukui. Naujausi tyrimai rodo, kad ikona gali būti sukurta tarp IX ir XI amžiaus. Ši ikona yra itin brangi Popiežiams, ypač Popiežiui Pranciškui, kuris ją aplanko savo apaštalinių kelionių pradžioje ir pabaigoje. Deivokė taip pat buvo svarbi misijonieriui Matteo Ricci, kuris ją pasiėmė į savo misiją Kinijoje.
Tyrinėjimai ir Mokslinis Patvirtinimas
Šventosios Lovytės relikvijų istorinė ir dvasinė vertė neseniai buvo papildomai patvirtinta moksliniais tyrimais. 2018 m. atlikti tyrimai, kurių metu buvo analizuojami iš sicomoro medienos paimti žiedadulkių pavyzdžiai, leido nustatyti, kad jie yra kilę iš Betliejaus regiono ir atitinka Jėzaus gimimo laikotarpį. Tai patvirtina šimtmečius gyvavusius liudijimus, tarp jų ir šventojo Jeronimo, kurio palaikai taip pat ilsisi Šv. Marijos Didžiojoje bazilikoje. Šie atradimai buvo ypač svarbūs 2019 m. Popiežiui Pranciškui dovanojant fragmentą iš šių relikvijų Šventosios Žemės globėjams.
Jubiliejiniai Metai ir Šventosios Durys
2025 m. Popiežius atidarys Šventąsias Duris Šv. Marijos Didžiojoje bazilikoje 2025 m. sausio 1 d., per Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę. Jau nuo 1390 m. egzistuoja liudijimai apie Šventąsias Duris šioje bazilikoje, per kurias tikintieji galėjo pereiti, siekdami atleidimo. Taigi, bazilika ne tik saugo vertingas relikvijas, bet ir tęsia savo ilgametę tradiciją, kviesdama tikinčiuosius į dvasinę kelionę.
What are the Holy Doors of the Jubilee of 2025?
Šventasis Tėvas ir Jo Žodžiai
Popiežius, apmąstydamas Kalėdų slėpinį, pabrėžia dieviškosios meilės ir nuolankumo svarbą. Jis primena savo patirtį Loretoje, kur šventosios namų aplinka ir tikinčiųjų tautosaka jį sujaudino iki gilumos. Popiežius akcentuoja, kad Jėzus, būdamas Dievas, tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų, demonstruodamas visišką paklusnumą Tėvo valiai.
"Dievo Sūnus tapo kūnu ir yra tobulas Dievas, tobulas žmogus," - primena Popiežius, pabrėždamas šio paslapties didybę. Jis ragina tikinčiuosius priimti šį slėpinį su tikėjimu ir nuolankumu, nes tik per jį galima suprasti ir pamilti Dievo veiksmus. Net ir Jėzaus vaikiškumas, jo tylėjimas ir pasirengimas mokytis iš savo tėvų, yra svarbus pamokslas mums visiems.
Popiežius taip pat kalba apie Jėzaus gyvenimo trisdešimt "tamsių" metų, kurie, jo manymu, yra šviesūs mums, nes jie parodo, kad paprastas, kasdienis gyvenimas turi dievišką prasmę. Jis skatina tikinčiuosius atspindėti Jėzaus gyvenimą savo gyvenime, mokytis iš jo Evangelijos ir maldos.
Ypač pabrėžiamas Jėzaus paklusnumas savo tėvams, Juozapui ir Marijai, kaip pavyzdys mums visiems. Popiežius ragina atsisakyti egoizmo, siekti vykdyti Dievo valią ir atsiminti, kad "be Jo nieko negalime". Jis kviečia priimti Jėzų kaip savo Mokytoją ir pavyzdį, sekant jo pėdomis meilėje ir tarnystėje.
Popiežius taip pat dalijasi mintimis apie tai, kaip svarbu suprasti Jėzaus gyvenimo esmę, apibūdinamą žodžiais "Pertransiit benefaciendo" (ėjo, darydamas gera). Jis skatina tikinčiuosius eiti šiuo keliu, atpažinti Dievo valią savo sąžinėje ir būti atidiems jo vedimui, net kai jis pasireiškia per kitus žmones.
Galiausiai, Popiežius primena, kad tikrasis laisvės kelias yra tarnystė Dievui ir artimui, o tai pasiekiama per nuolankumą, tikėjimą ir meilę, sekant Jėzaus pavyzdžiu. Jis kviečia visus atnaujinti savo širdis ir atsiliepti į Jėzaus kvietimą gyventi pilnavertį krikščionišką gyvenimą.