Visi žino - katės ne tik labai meilios, bet ir gudrios bei išdykusios. Net viena katė gali prikrėsti tiek išdaigų, kad užteks visai šeimai. O kai namuose pūkuotos nenaudėlės net septynios? Lenkų vaikų rašytojos Agnieszkos Stelmaszyk knygoje „Kačių šeimynėlės smagios išdaigėlės“ septynios pūkuotos katės ne tik randa itin išradingų būdų krėsti išdaigas, bet dar ir moka kalbėti! Šiame straipsnyje panagrinėsime ne tik šios knygos atsiradimo istoriją ir ypatingą ryšį su murkiančiomis bičiulėmis, bet ir gilinsimės į lopšinių svarbą, vaikų fizinį aktyvumą bei lietuvių liaudies dainų vaidmenį šeimos vertybių puoselėjimui.
Knygos "Kačių šeimynėlės smagios išdaigėlės" atsiradimo paslaptys
Agnieszka Stelmaszyk knygoje „Kačių šeimynėlės smagios išdaigėlės“ pasakoja apie septynių išdykusių kačių nuotykius. Ar ši knyga paremta tikromis istorijomis? Autorė atskleidžia, kad katės, kurios ją įkvėpė, gyvena kaime su jos vyro šeima. Ten jos turi daug vietos ir laisvės, todėl gali išdykauti taip, kaip joms patinka. Vieną dieną prie kačių gaujos prisijungė du maži kačiukai, kuriuos kažkas paliko galiniame daugiabučio namo kieme. Agnieszka stebėjo, kaip jos sūnus rūpinasi jais ir žaidžia, ir tai paskatino ją aprašyti jų nuotykius.
Autorė su šypsena prisimena, kad katės jai padėjo parašyti šią knygą. Jos užšokdavo jai ant kelių ir vis patikrindavo, ką apie jas parašė. Kartais jos užmigdavo ant jos užrašų knygos, tuomet tekdavo rašymą atidėti iki jos pabus. Šis artimas ryšys su gyvūnais atsispindi ir knygos puslapiuose, kur katės ne tik krėčia išdaigas, bet ir geba kalbėti, atskleidžiant savo personažų individualumą.
Lenkijoje jau pasirodė antroji knyga apie šios padykusios kačių šeimynėlės nuotykius. Antrojoje knygoje katės ir toliau siautėja, nes vis dar bando atrasti tikrąjį savo gyvenimo pašaukimą. Beieškodamos savęs, jos patenka į įvairiausias bėdas, bet, laimei, jos turi Kšysių, kuris visad gelbsti nuo pavojų.
Kačių charakterio savybės ir pasaulio suvokimas
Agnieszką Stelmaszyk labiausiai žavi kačių charakterio savybės. Ji labai myli kates ir dažnai pastebi pilką katiną, kuris mėgsta kaitintis ant garažo stogo. Ji stebisi, kaip jis sugeba taip aukštai užsiropšti arba iš kur žino, kada pasirodys pirmieji saulės spinduliai, juk skirtingais metų laikais saulė pasirodo vis kitu metu. Katės jai primena žmones, todėl jos istorijose jos dažnai turi žmogiškųjų charakterio savybių. Kiekvienas gyvūnas savitas savo prigimtimi: kai kurios katės mėgsta būti glostomos, o kitos nė neprisileidžia artyn; kai kurios katės karingos, dominuojančios, o kai kurios globėjiškos.
Autorė svarsto, jei katės staiga prabiltų, pirmasis jos pokalbis su jomis būtų apie tai, kaip jos mato ir supranta pasaulį. Jai būtų labai įdomu sužinoti apie pasaulį iš katės perspektyvos, ką jos girdi ir jaučia, nes jų juslės daug stipresnės nei žmonių.
Lopšinės: nuo kačių iki ankstukų
Lopšinė - tai mamos ar auklės atliekama dainelė sūpuojant vaiką; ypatingas liaudies poezijoje populiarus lyrinis žanras. Nors straipsnio pradžioje minima lopšinė katei, kurią galima rasti viename iš surinktų garso rinkinių, lopšinės turi daug platesnę ir gilesnę reikšmę. Komunikacijos specialistė, atlikėja ir laidų vedėja Dovilė Filmanavičiūtė pradeda savo naujausią lopšinę žodžiais: „Baltoj baltoj lelijų pievoj tu pasiklysi vienas lyg pūkelis, tuomet gilioj gilioj audroj turėsiu rast tave, vaikeli mielas…“. Nors jos repertuare tai - nebe pirmas šio žanro kūrinys, naujausia lopšinė ypatinga, nes skirta paramos fondo „Ankstukai“ dešimtmečio proga kuriamam lopšinių rinkiniui. Atlikėja įsitikinusi, kad tėvų dainos mažiesiems, ypač patiems gležniausiems, yra būtinos.
Grįžti į šiek tiek primirštą muzikinį kelią D. Filmanavičiūtę paskatino dešimtmetį minintis paramos fondas „Ankstukai“. Anksčiau gimusiems mažyliams skirtų lopšinių fondas - ilgametė tradicija, ją nuspręsta atnaujinti ir papildyti jubiliejaus proga. Atlikėja sako nė akimirką nesuabejojusi, kai gavo šį kvietimą. „Neįmanoma likti abejingai šiai temai turint motinystės patirtį, suprantant, kaip tai jautru. Nors pati muzikine veikla jau kelerius metus nebeužsiimu (išskyrus pavienius „pasimaivymus“ televizijoje), simboliška, kad paskutinė mano kurta daina buvo būtent lopšinė. Tik tuomet sūnaus Kristijono, kuriam dabar jau penkeri, nebuvo net planuose“, - šypsosi atlikėja. Ji priduria, kad iššūkis nebuvo paprastas - kaip studentei prireikė kelių vadinamųjų „deadline’ų“. „Kai susitarėme, kad tikrai kursiu lopšinę, išvykau į Paryžių kalbinti prancūziško kino žvaigždžių. Prieš skrydį apsinuodijau, tad patirtis priminė tikrus emocijų kalnelius. Bet eidama po interviu su Oskaro laureate Justine Triet, nuo Triumfo arkos iki savo viešbučio, pradėjau niūniuoti kažkokius motyvus. Išsitraukiau telefoną ir įsirašiau“, - prisimena D. Teksto šiai melodijai reikėjo laukti dar ne vieną mėnesį. „Paryžiuje buvau sausio pabaigoje, nuo to laiko kompozitorius Faustas Venckus bent kelis kartus teiravosi ir ragino paskubėti. Galiausiai, gegužės pabaigoje su vyru ir sūnumi išvažiavome į Latviją, į mylimą vietą prie Baltijos jūros. Šeimai pasakiau, kad užsiimtų savo veikla, o pati nuėjau ant smėlio, pasiėmiau rašiklį, knygelę ir baigiau kurti lopšinę. Grįžusi į Vilnių, susitikau su F. Venckumi ir įrašėme dainą.
Nors D. Filmanavičiūtės repertuare tai - nebe pirma lopšinė, jos pačios sūnus nėra didžiausias mamos kūrybos gerbėjas. „Kas kartą, kai įjungiu savo dainą, ar tiesiog pradedu dainuoti, Kristijonas mane stabdo ir kartoja: „Mama, nedainuok, mama, išjunk…“ Jam daug labiau patinka Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus rinkinio „Tilidūda“ lopšinė „Šarkelė varnelė“, taip pat labai greitai užmiega, kai paleidžiu muzikos terapiją praktikuojančios Migloko dainas. Išgirdęs mano lopšinę toliau bėgioja po lovą. Bet nesuku galvos, juk, kaip sakoma, savame kieme pranašu nebūsi“, - šypsosi D. Kūrėją džiugina, kad jos kūryba skamba kitų namuose. „Nors naujų dainų nebekuriu jau penkerius metus, gaunu „Spotify“ ataskaitas, kurios rodo, kad mano kurtos lopšinės kasdien pasiklauso bent 400 vartotojų. Ji tiki, kad naujoji daina ne tik ras savo klausytoją, bet ir padės skleisti žinią apie „Ankstukų“ fondą. „Pirmiausia labai noriu, kad lopšinė patiktų vaikams. Jie yra geriausia komisija, lakmuso popierėlis, parodantis, ko verta tavo kūryba. Taip pat labai noriu, kad lopšinė būtų paguoda ir nusiraminimas ankstukų tėvams ir žinutė plačiajai visuomenei - kad šiems žmonėms labai reikia mūsų suremtų pečių“, - apibendrina D.
Lopšinių įtaką ne tik kūdikių, bet ir tėvų savijautai įvardija ir muzikos terapeutė Vita Rimienė. Ji pati yra ankstukų trynių mama - nors dabar du sūnūs ir dukra jau trylikamečiai, specialistė į šią sritį gilinasi vis labiau. „Daugybe mokslinių tyrimų įrodyta, kad muzikos terapija veikia įvairius naujagimių psichinius ir fizinius parametrus: padeda nusiraminti, gerina kūdikio augimą, neurologinį vystymąsi, mažina skausmą, reguliuoja širdies ritmą, stiprina ryšį su mama ir tėčiu… Tai prisideda ir prie bendros šeimos gerovės, mat niūniuodami mama ar tėtis taip pat jaučiasi geriau“, - aiškina psichologijos studijas baigusi ir klasikinį dainavimą studijavusi muzikos terapeutė. Visgi, pasak jos, dainuojančiųjų lopšines vis mažiau. „Dalis mamų jaudinasi ir gėdijasi, ypač jei tai turi daryti ligoninėje, prie svetimų žmonių. Kitose šeimose ši tradicija tiesiog išnykusi - nedainavo močiutės, promočiutės…“ - apgailestauja V. Tokiais atvejais gali pagelbėti muzikos terapeutas - jis gali paskatinti ir išmokyti mamą ar tėtį bendrauti su naujagimiu muzikine kalba.
„Jeigu vaikas gimė per anksti, jis yra labai jautrus aplinkai, tad garsiai dainuojamos lopšinės gali stipriai stimuliuoti ir kūdikis, priešingai, taps neramus. Čia svarbu pasirinkti tinkamą lopšinę ir jos tempą, nedainuoti per garsiai ar per ilgai. Taip pat svarbus fizinis kontaktas - jeigu įjungsime kad ir pačią gražiausią lopšinę, ją paleisime ir išeisime iš kambario, kūdikiui iš to nebus jokios naudos“, - aiškina specialistė. Pasak V. Rimienės, bet kuriuo atveju svarbiausia stebėti vaiką ir jo siunčiamus signalus. „Jeigu mums bedainuojant, mažylis nusuka galvytę, išskečia rankos pirštukus, išsiriečia, gali būti, kad tos stimuliacijos yra per daug ir vaikas labiau nori pailsėti. Jeigu bandome dainuoti kūdikiui gulint lovelėje ir jis muistosi, paimkime jį ant rankų - pažįstamas balsas, kūno šiluma ir skleidžiama vibracija bei švelnus sūpavimas dar labiau ramina“, - teigia muzikos terapeutė, trynių mama V. Rimienė.
Yra ir specialių žaislų, padedančių sukurti jaukią miego aplinką. Pavyzdžiui, kačiukas SAPNIUKAS, kuris dainuoja labai gražias lietuviškas lopšines, šviečia ir gali įrašyti mylimiausią pasaką. Sapniukas taps geriausiu draugu, kuris pasirūpins jaukiu mažylio miegu lovytėje. Galima įrašyti iki 10 min.
Kodėl mums visiems reikia lopšinių - Epic Science #100
Vaikiškos dainelės ir muzika - smagi mankštos priemonė
Vaikiškos dainelės ir muzika neatsiejami nuo smagių vaikiškų žaidimų, švenčių ir pasilinksminimų. Linksma muzika ir nuotaikingos dainelės berniukams ir mergaitėms skatina judėti, šokti ir dainuoti drauge. Štai keletas pavyzdžių, kaip galima panaudoti daineles mankštos metu:
- Apšilimas: Pradėkite nuo ramių dainelių, tokių kaip "Labas rytas saule", skatinančių vaikus pasirąžyti, pajudinti rankas ir kojas.
- Pagrindinė dalis: Pasirinkite energingas daineles, tokias kaip "Eina zuikis takeliu" arba "Atvažiuvo meška", kurios skatina vaikus imituoti gyvūnų judesius, šokinėti, bėgioti ir atlikti kitus pratimus.
- Atsipalaidavimas: Užbaikite mankštą raminančiomis dainelėmis, tokiomis kaip lopšinės ("Čiūčia liūlia liūlia, mik vaikeli, liūlia…"), kurios padeda vaikams atsipalaiduoti ir nurimti.
Pavyzdinės Dainelės ir Pratimai:
- "Mano batai buvo du": Ši dainelė puikiai tinka koordinacijos pratimams. Vaikai gali šokinėti ant vienos kojos, ieškodami "pamesto batelio", arba eiti ratu, dainuodami ir plojantys.
- "Abėcėlės daina": Dainuojant šią dainą, galima atlikti tempimo pratimus, lenkiantis prie kiekvienos raidės arba ištiesti rankas į šonus.
- "Telebimbam - pupa": Ši dainelė skatina vaikus svajoti ir fantazuoti. Galima paprašyti vaikų atlikti judesius, kurie atspindėtų pupos augimą - nuo mažo sėklos iki didelio augalo.
- "Kempinėlė ant galvos, aš ežiukas": Ši daina skatina kūrybiškumą ir judėjimą. Vaikai gali bėgioti, pritūpti, šokinėti, stengdamiesi išlaikyti kempinėlę ant galvos. Kempinėlę taip pat galima naudoti spalvų pažinimui, skaičiavimui, bokšto statymui ar net kempinių mūšiui.
- "Žvirblis ir pelė": Ši daina moko vaikus atskirti paukščius ir gyvūnus. Vaikai gali imituoti žvirblio skrydį arba pelės judesius.
Svarbu leisti vaikams patiems interpretuoti muziką ir judėti taip, kaip jiems patinka. Tai skatina kūrybiškumą, saviraišką ir pasitikėjimą savimi.
Mankšta lauke: Lauko darželio vaikams mankšta lauke yra įprasta. Vaikams patinka jogos pozos, atkartojančios gyvūnų judesius, o įsitraukę į žaidimą, bandydami mėgdžioti katės, šuns, kobros skleidžiamus garsus, jie ne tik stiprėja fiziškai, bet ir sutelkia dėmesį, lavina vaizduotę. Beveik visiems vaikams artima yra gamta, gyvūnai, o kadangi jogoje daugelis padėčių yra vadinama gamtos ar gyvūnų vardais, jiems patinka atkartoti šias padėtis kartu skleidžiant ir garsus.
Fizinio aktyvumo svarba vaikų vystymuisi
Sveikas vaikas - tai visų tėvų svajonė ir auklėtojų tikslas. Ar vaikas toks užaugs, priklauso nuo suaugusiųjų - kokiomis sąlygomis vaikui augti ir vystytis jie sudarys. Vaiko organizmą labai stipriai veikia jam skiepijamas gyvenimo būdas bei aplinka, kurioje auga. Judėjimo stoka, televizija, kompiuteriai, užteršta aplinka lemia nevisavertį vystymąsi ir augimą.
Didelę įtaką tinkamai vaiko raidai turi tėvai ir mokytojai, todėl jie turi bendradarbiauti, vieni kitiems padėti. Jie su vaiku praleidžia daug laiko, rodo pavyzdį, perteikia žinias, gebėjimus ir įpročius.
Fizinis aktyvumas - tai veiksnys, kuris formuoja žmogaus organizmą ir jo funkcijas. Jis ugdo ir stiprina visas organizmo sistemas, veikia jų funkcijas ir gyvybingumą. Žmogui fizinis aktyvumas reikalingas lygiai tiek pat, kiek maistas ir oras. Tai ypač svarbu ikimokyklinio amžiaus vaikams, kurie intensyviai auga ir tobulėja. Jiems būdingas didelis judėjimo poreikis, kuris yra prigimtinis, o ne suvokiamas sąmoningai. Laikoma, kad judėjimas yra pagrindinis biologinis žmogaus raidos veiksnys, skatinantis organizmo vystymąsi. Judant gerėja žmogaus motorika ir fiziniai gebėjimai. Ne visų vaikų motorika vystosi vienodu tempu. Vaiko psichinis vystymasis dažniausiai sinchronizuojasi su jo judesių vystymusi.
Nuolatinis fizinis aktyvumas, ypač augimo laikotarpiu, atlieka panašų vaidmenį kaip sportininkų treniruotės. Fizinis krūvis didina raumenų masę, apimtį, jėgą ir stangrumą. Sausgyslės ir raiščiai sustiprėja, tampa elastingi, pakelia didesnį krūvį. Mažųjų kūno kultūra neatsiejama nuo visų raumenų grupių lavinimo.
Kaulų ir raumenų vystymasis: Ypač svarbu treniruoti silpnesnes raumenų grupes, pavyzdžiui, pilvo preso raumenis, kurie užtikrina normalų vidaus organų darbą. Dažnai šiems, taip pat ir pečių juostos bei riešo raumenims, skiriama per mažai dėmesio. Augančio žmogaus organizme kaulų mažėja, nes jie suauga vienas su kitu. Naujagimis turi apie 400 kaulų, ikimokyklinio amžiaus vaikas - apie 300, o suaugęs žmogus - 208. Visi ikimokyklinuko kaulai yra minkšti ir elastingi, nes kremzlinio audinio juose yra daugiau nei kaulinio. Vaikui augant kauluose mažėja vandens, ir jie vis labiau prisisotina mineralinių medžiagų. Tinkamas kaulų vystymasis yra glaudžiai susijęs su vaiko fiziniu aktyvumu - taisyklinga kaulo struktūra susiformuoja tik jį veikiant gniuždymo ir tempimo jėgoms.
Širdies ir kraujagyslių sistema: Ikimokyklinio amžiaus vaiko širdis yra palyginti maža ir silpna, o organizmo jaučiamas deguonies bei maistinių medžiagų poreikis, kurias perneša kraujas, - didelis. Todėl vaiko širdis turi dirbti intensyviau nei suaugusiojo. Lyginant su pastaruoju, vaiko kraujospūdis yra mažesnis, o pulsas - dažnesnis.
Kvėpavimo sistema: Plaučiai vystosi kartu su krūtinės ląsta, kuri vaikui augant keičia formą. Iš pradžių krūtinės ląsta būna statinės pavidalo, vėliau, susiplodama ir išsitempdama, įgauna nupjauto kūgio formą. Vaiko plaučių tūris yra nedidelis, tai kompensuojama dažnesniu kvėpavimu. Taigi, judėjimas aktyvina kvėpavimo sistemą, nes plaučiams tenka atlikti didesnį darbą.
Nervų sistema: Fizinis aktyvumas skatina nervų sistemos brendimą, greičiau susiformuoja judesius kontroliuojantys smegenų centrai. Paspartėja nervinių impulsų perdavimas, o tai lemia geresnę judesių koordinaciją.
Motorinio vystymosi sąlygos: Rūpindamiesi savo vaikų sveikata, tėvai turi sudaryti jiems deramas motorinio vystymosi sąlygas. Ribojant vaikų fizinį aktyvumą vėlinamas motorinis, fizinis ir psichinis vaiko vystymasis. Judesių lavinimas neatsiejamas nuo vaiko protinio ugdymo. Fizinė veikla turėtų būti praturtinama užduotimis intelektui ugdyti, pasauliui pažinti. Pavyzdžiui, suskaičiuoti, kiek kartų metei kamuolį aukštyn, draugui, kiek kartų sugavai, pasakyti, kuris kamuolys - guminis ar kimštinis - yra didesnis, kuris sunkesnis, kokios jis formos ir spalvos. Arba, tarkime, nustatyti, kokios formos taikinys, į kurį metamas smėlio maišelis - apskritimo, kvadrato, ar trikampio. Kokių spalvų yra ant jo nubrėžti koncentriniai ratai, kuris iš jų didesnis.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų fizinio ugdymo pagrindas yra visapusiškas fizinis parengimas, kompleksinis fizinių ypatybių lavinimas. Įvairūs pratimai ir žaidimai praturtina vaikų judėjimo patirtį, supažindina su skirtingais judesiais, elementariausiais sporto šakų veiksmais. Fizinės ypatybės ugdomos kompleksiškai. Vaikai sistemingai mokomi kaskart vis sudėtingesnių judesių. Sąlygos dažnai keičiamos, palengva sunkinamos. Veiksmai atliekami su įvairaus dydžio, formos, svorio priemonėmis. Tai ugdo gebėjimą diferencijuoti judesių parametrus, pajausti erdvę, suvokti laiko trukmę. Nereikia pernelyg daug dėmesio skirti technikos mokymui.
Fiziniai pratimai yra vienas iš būtinų dienos režimo komponentų. Aktyvus vaikų poilsis, judri ir įdomi veikla mažina psichinį nuovargį, didina ir palaiko darbingumą, gerina vaiko fizinę būklę. Darželyje tai - sporto salė ar kita tam pritaikyta ir paruošta patalpa. Ruošiant vietą mankštinimuisi namie, reikėtų perstumti arba pernešti trukdančius baldus. Svarbu pasirūpinti dviem dalykais: besimankštinančiųjų saugumu, kad jie neužsigautų, nesusižeistų, taip pat kad nebūtų gadinamas interjeras, pavyzdžiui, mėtant sviedinį.
Žaidybinio pobūdžio pratybos teikia vaikams džiaugsmo, žadina smagią, žvalią nuotaiką. Mažyliai džiaugsmingai reaguoja, jeigu auklėtoja yra švelni, judri, linksma, domisi jų atliekamais veiksmais, pati žaidžia kartu. Juos įtraukia įdomios užduotys, žaislai, įrengimai, judėjimo erdvė. Vaikams nuobodu, kai jie mažai užimti, ilgai reikia laukti eilės atlikti veiksmus, kai užduotys neįdomios. Vaikui būtina sudaryti įvairiapusio judėjimo galimybes, jį aktyvinti ir skatinti. Mankštinimasis ikimokyklinukui turi būti smagus užsiėmimas. Vaikui labai svarbu, kad jis darželyje su kitais vaikais ar namie su tėvais galėtų pašokinėti, pamėtyti sviedinį, varžytis ir nugalėti, pasimokyti naujų judesių, o ką nors išmokęs - turėtų kam pasigirti.
Tačiau suaugusieji šioje programoje privalo numatyti ir sveikatingumo bei edukacinių tikslų įgyvendinimą. Reikia pasirinkti tinkamus pratimus ir vadovauti juos atliekant. Parinkti tinkamus pratimus nėra lengva. Nereikėtų siūlyti ir pernelyg lengvų pratimų, o tuos, kuriuos vaikas išmoksta atlikti - palaipsniui sunkinti. Sudėtingesnius, didesnių fizinių ir psichinių pastangų reikalaujančius pratimus rekomenduotina kaitalioti su lengvesniais, tada vaikas galės pailsėti. Raumenų grupių veiklos kaita - ir tų svarbus pratimų atrankos kriterijus. Pamankštinus kojas, reikia imtis rankoms skirtų pratimų - tuo metu kojų raumenys galės ilsėtis; pamankštinus pilvo raumenis, pradėti mankštinti nugarą ir t.t. Nereikia vaiko versti daryti pratimą, jei vaikas bijo ar nenori jo atlikti dėl kitų priežasčių.
Kad mankšta būtų vaikui maloni ir teiktų džiaugsmą, ji turi vykti ramioje, draugiškoje, savitarpio supratimo atmosferoje. Žaidimų taisyklės turėtų būti paprastos ir aiškios. Vaikas paprastai stengiasi parodyti, kad mokės, ir labiau susidomi pratimu. Dažna ikimokyklinukų mankštinimosi forma yra mėgdžiojamieji žaidimai. Vaikas mėgdžioja jam žinomų gyvūnų, daiktų elgesį arba judesius. Žaidimą patartina organizuoti taip, kad vaikas turėtų galimybę laimėti. Nuolatos pralaimėdamas jis praras norą rungtyniauti ir mankštintis.
Optimalus mankštinimosi laikas - 20-30 min. Šis laikas priklauso nuo vaiko norų, galimybių ir susidomėjimo. Ir priešingai - kai vaikas nerodo nuovargio požymių ir dar norėtų mankštintis, mankštos laiką galima pratęsti. Kiek kartų kartoti kiekvieną pratimą, ir kiek jis turi trukti, taip pat priklauso nuo individualių vaiko galimybių.
Pavyzdiniai Pratimai:
Pirmuosius pratimus galima atlikti net ir lovytėje, ypač jei vaikutis tingi keltis. Pradėkite nuo kvėpavimo ir labai gero pasirąžymo, kad ištampytumėte visą kūną. Kvėpuoti reikėtų giliai ir lėtai: giliai įkvėpkite, kol suskaičiuos iki 3, sulaikyti kvėpavimą, po to pamažu iškvėpti per suspaustas lūpas. Pratimą kartokite 3 kartus. Įkvėpkite pro nosį ir išpūsti kuo daugiau oro pro burną, tarsi stengiantis pripūsti žaislą.
- Pratimas „Daryk, kaip aš!“ Mama ir mažylis stovi lengvai pritūpę. Pratimą pradeda mama rodydama pavyzdį: pirmiausia suplojama delnais, tada kaire ranka suplojama į dešinę koją, tą patį padaroma kita ranka ir pan.
- Pratimas „Malūnėlis“ Atsistoti suglaustomis kojomis, rankas ištiesti į šalis.
- Pratimas „Lanksti nugarytė“ Vaikutis atsistoja, kojytės pečių plotyje, o rankos ant liemens. Pirmiausia į dešinę ir kairę pusę lenkiama galva, paskui tą patį padarome visu kūnu. Sunkesnė pratimo versija: įkvėpiant palenkti liemenį į kairę pusę ir dešine ranka mojuoti aukštyn. Iškvėpiant grįžti į pradinę padėtį.
- Pratimas „Pečių raumenų tempimas“ Atsistoti pražergtomis kojomis, vie…
Lietuvių liaudies dainos - šeimos vertybių puoselėjimas
Lietuvių liaudies dainos, gyvuojančios nuo XVIII amžiaus iki šių dienų, atspindi stiprios ir darnios šeimos idealą. Jose šeima vaizduojama kaip tvirtas darinys, kurį sudaro tėvai ir vaikai, susaistyti glaudžiais tarpusavio ryšiais. Šios dainos - tai ne tik pramoga, bet ir svarbus kultūrinis palikimas, atskleidžiantis tradicijas, vertybes ir požiūrį į vaikų ugdymą.
Šeimos samprata lietuvių liaudies dainose: Lietuvių dainose šeima suvokiama kaip pamatinė vertybė, nuolat saugota ir puoselėjama. „Tėvelis, motinėlė, brolelis, seserėlė“ - šie žodžiai yra raktiniai, atveriantys duris į dainų pasaulį, kuriame svarbiausi yra artimi šeimos narių santykiai. Vidiniai ryšiai atsiskleidžia per tėvų ir vaikų, brolių ir seserų santykius, atspindėdami meilę, pagarbą ir rūpestį vienas kitu. Senovėje dainos atliko svarbų vaidmenį viešajame diskurse, todėl jose atsispindėjo ne tik pramoginė funkcija, bet ir svarbūs šeimos įvykiai, tradicijos ir papročiai.
Tradicijos ir papročiai dainose: Dainos atspindi ano meto socialinę gyvenimo sanklodą, kurioje galimybė pasirinkti sutuoktinį buvo ribota. Tėvų sutikimas buvo būtinas, o mergina, ištekėjusi be jų valios, netekdavo teisių į turtą. Tai atsispindi dainų piršlybų dialoguose, kuriuose jaunuoliai kreipiasi į motinas ir močiutes, prašydami leidimo vesti dukrą. Ši tradicija, nors ir griežta, pabrėžia šeimos svarbą ir tėvų autoritetą. Ypatingas dėmesys dainose skiriamas brolio ir sesers ryšiui. Brolis turėjo rūpintis sesers ištekinimu mirus tėvams, globoti ją ir ginti nuo skriaudų. Motina dažnai liepdavo sūnums sudrausminti seserį, jei ji netinkamai elgiasi.
Vaikų ugdymas ir pažinimas dainose: Nors pats vaikystės etapas dainose nėra plačiai aprašomas, tačiau gausu vaikams skirtų dainuojamųjų kūrinėlių, atskleidžiančių tėvų požiūrį į vaikus, jų ugdymą ir ankstyvą pažindinimą su aplinka. Lopšinės, žaidimai, kėkavimai ir gyvūnijos apdainavimai buvo pritaikyti vaiko vaizduotei ir suvokimo galioms. Dainos ne tik linksmino vaikus, bet ir mokė juos pažinti pasaulį, ugdė meilę gamtai, darbui ir šeimai. Dainelėse vaizduojami gyvūnai, augalai, įvairūs darbai ir kasdieniai įvykiai. Taip pat dainelės skatino vaikus judėti, žaisti ir lavinti motorinius įgūdžius.
Liūdnos šeimos istorijos dainose: Lietuvių dainos įprasmina ir liūdnuosius šeimos įvykius, dažnai graudžiai apsakydamos šeimos nario netektį. Jautriai piešiamas našlaičio paveikslas, parodant tiek mažametį, tiek paaugusį vaiką, mirus tėvams užklupusį skausmą ir neviltį. Ne ką mažiau niūriai pasakojama apie našlaičio gyvenimą su pamote, lyg daina siektų išprovokuoti didesnę atjautą. Panašiai skaudžiai apmąstomas našlių, ypač moterų, likimas. Šios dainos atspindi socialinę realybę ir sunkumus, su kuriais susidurdavo netekę artimųjų.
Šeima kaip visos bendruomenės rūpestis: Dainos pabrėžia šiltus, papročiais reglamentuotus šeimos narių santykius ir atskleidžia, kad šeimos kūrimas ir puoselėjimas yra ne tik šeimos ir giminės, bet ir visos bendruomenės rūpestis. Tai liudija apie stiprų socialinį audinį ir bendruomenės narių tarpusavio ryšius.
Šiandien, kai šeima patiria įvairių iššūkių, svarbu prisiminti ir puoselėti tradicines vertybes, kurias atspindi lietuvių liaudies dainos. Nykstant šeimai, nyksta ir tauta.