Mario Cucinella, žinomas architektas ir aplinkosaugosaugos gynėjas, pateikia naujovišką požiūrį į vaikų ugdymo erdvių projektavimą. Jo darbas Guastalloje, Reggio Emilia regione, yra ryškus pavyzdys, kaip architektūra gali atliepti socialinius, ekologinius ir pedagoginius poreikius, ypač po gamtos katastrofų. Šis darželis, skirtas 120 vaikų nuo 0 iki 3 metų, atsirado kaip dalis Emiliijos-Romanijos regiono atstatymo po žemės drebėjimo, kuris smarkiai paveikė šią vietovę 2012 m. gegužę.
Atsakymas į poreikius ir atstatymas po nelaimės
Įvykus 2012 m. gegužės mėnesio žemės drebėjimui, kuris sugriovė du senus darželius Guastalloje, gimė poreikis sukurti naują, saugesnę ir modernesnę ugdymo įstaigą. Šis projektas, kurį įgyvendino Mario Cucinella Architects, ne tik pakeitė sugriautas patalpas, bet ir tapo simboliu atsparumo, atsinaujinimo ir naujos pradžios. Pastato talpa iki 120 vaikų rodo jo svarbą vietinei bendruomenei, siekiančiai atkurti normalų gyvenimą ir užtikrinti kokybišką ankstyvąją vaikų priežiūrą.
Ekologinis požiūris ir natūralios medžiagos
Projektuojant darželį Guastalloje, didelis dėmesys buvo skiriamas aplinkai draugiškų medžiagų naudojimui. Statyboje buvo pasitelktos natūralios arba perdirbtos medžiagos, pasižyminčios mažu poveikiu aplinkai. Šis pasirinkimas atspindi Mario Cucinella ilgalaikį įsipareigojimą tvariai architektūrai ir jo įsitikinimą, kad pastatai turėtų derėti su gamta, o ne jai kenkti. Toks požiūris yra ypač svarbus vaikų ugdymo įstaigoms, kur svarbu sukurti sveiką ir saugią aplinką augantiems vaikams.
Architektūrinis sprendimas: mediniai elementai ir ryšys su gamta
Pastato architektūrinis sprendimas yra išskirtinis. Jį sudaro daugybė vertikalių medinių elementų, kurie suteikia pastatui lengvumo ir dinamiškumo. Šie elementai primena medžių eiles ir laukų raštus, taip sujungdami statinį su aplinkine gamta ir agrariniu kraštovaizdžiu. Šis dizainas radikaliai skiriasi nuo tradicinio mokyklos įvaizdžio - kompaktiško ir monolitško tūrio. Vietoj to, Cucinella siekė sukurti atvirą, kvėpuojančią erdvę.
Pagrindiniais projektavimo principais tapo natūrali šviesa ir tiesioginis ryšys tarp vidaus ir lauko erdvių. Tai reiškia, kad per didelius langus ir stumdomas duris vaikai gali lengvai patekti į lauką, o natūrali šviesa užpildo patalpas, mažindama poreikį dirbtiniam apšvietimui ir sukuriant šviesią, jaukią atmosferą. Šis atvirumas ir ryšys su gamta yra esminiai siekiant ugdyti vaikų smalsumą ir meilę gamtai.
Filosofija: tarpdisciplininis požiūris į ugdymą
Mario Cucinella pabrėžia, kad projektuojant darželį ar mokyklą, būtina įtraukti įvairias disciplinas: architektūrą, pedagogiką, psichologiją ir antropologiją. Jis teigia: „Erdvių kokybė priklauso nuo to, kaip šios žinios sugeba tarpusavyje sąveikauti.“ Šis tarpdisciplininis požiūris užtikrina, kad pastatas ne tik atitiktų fizinius reikalavimus, bet ir palaikytų vaikų emocinę, socialinę ir kognityvinę raidą.
Jis kritikuoja tradicinį požiūrį į mokyklų projektavimą, kuris dažnai grindžiamas tik normomis, o ne vaikų poreikiais ar vaizduote. Cucinella teigia, kad mokyklos turėtų būti „vaizduotės ir kūrybiškumo vietos“. Jis prisimena savo patirtį, kai vaikystės darželio, kurį suprojektavo garsus architektas Giuseppe Vaccaro, šviesa ir sodas padarė jam didelį įspūdį ir vėliau paveikė jo paties projektavimo pasirinkimus.
Inspiracija iš literatūros ir vaikų perspektyvos
Viena iš pagrindinių inspiracijų Cucinellai buvo pasaka apie Pinokį, ypač scenos, kuriose Pinokis yra didžiulio banginio pilve. Jis interpretuoja banginio pilvą ne kaip pavojingą vietą, o kaip saugią, motinišką erdvę. Ši metafora atsispindi Guastallos darželio dizaine, kuris apibūdinamas kaip „didelis motinos pilvas“. Erdves skiria stiklinės pertvaros, leidžiančios vaikams jaustis saugiems, bet tuo pačiu matyti ir bendrauti su aplinka.
Cucinella taip pat pabrėžia vaikų perspektyvos svarbą. Kadangi vaikai yra žemesni, jų žvilgsnis į pasaulį yra kitoks. „Būti metro aukščio suteikia kitokią perspektyvą į viską.“ Todėl projektuojant svarbu galvoti, kaip vaikai suvokia ir naudoja erdvę. Tai skatina kurti erdves, kurios yra ne tik funkcionalios, bet ir stimuliuojančios, skatinančios tyrinėjimą ir žaidimą.
Dalyvaujamasis projektavimas ir bendruomenės įtraukimas
Mario Cucinella aktyviai įtraukia mokytojus ir tėvus į projektavimo procesą. Jis teigia, kad „kultūros nekuria architektai-žvaigždės“, o svarbu atsakyti į žmonių poreikius. Šis dalyvaujamasis projektavimas, kuris vyksta ir kituose jo projektuose, pavyzdžiui, L'Aquiloje, užtikrina, kad galutinis rezultatas atitiktų bendruomenės lūkesčius ir poreikius. Jis kritikuoja „architektų-žvaigždžių“ kultūrą, kuri, anot jo, dažnai orientuojasi tik į save ir kitus architektus, užmiršdama platesnę visuomenę.
Ekologinis švietimas per erdvę
Erdvė pati tampa ugdymo priemone. Kai mokytojos vaikams pasakoja, kad mokyklos elektra gaunama iš saulės, kad saulė šildo vandenį, arba kad surinktas lietaus vanduo laisto sodo augalus, jos jau formuoja vaikų ekologinę sąmonę. Cucinella tikina, kad tai yra „jau ekologinės sąmonės ugdymas“. Šis požiūris rodo, kaip pastato funkcionalumas ir aplinkosauga gali būti integruoti į kasdienį ugdymo procesą, mokant vaikus vertinti ir saugoti gamtą nuo mažens.
Architektūra kaip socialinis reiškinys
Mario Cucinella savo darbuose dažnai siekia socialinės prasmės. Jis mini tokius projektus kaip Kuveito mokykla Gazos ruože, skirta 2000 vaikų iš pabėgėlių stovyklos. Jis teigia: „Aš jų ieškau, taip, nes tikiu, kad architektūra yra socialinis klausimas, o ne fotografuojamų pastatų klausimas.“ Jis mano, kad blogai suprojektuotas pastatas gali turėti neigiamą poveikį visam rajonui ir jo gyventojų santykiams. Mokyklų atveju šis poveikis dar labiau sustiprėja. Mokykla Gazoje tapo pirma vieta, kur vaikai ir jų šeimos patyrė orumą, tai buvo „atgimimas“.
SOS - Mokykla darniam vystymuisi
Mario Cucinella įkūrė „SOS - School of Sustainability“ (Mokykla darniam vystymuisi), kurioje rengia jaunus specialistus ateičiai. Ši iniciatyva atspindi jo siekį perduoti žinias ir skatinti tvarios architektūros praktiką. Jis pabrėžia naujų technologinių įrankių naudojimą ir gebėjimą valdyti nerimą, nes „nežinojimas, kur eiti, yra sąlyga kurti“. Kūrybiškumas, anot jo, yra „nežinoma vieta, didžiulis išteklius, bet jei jis tampa savaime tikslu, virsta ekscentriškumu“.
Iššūkiai ir ateities perspektyvos
Architektūros pasaulyje Cucinella mato pokyčius. Jis mini neseniai Bolonijoje vykusį PLEA (Passive and Low Energy Architecture) konferenciją, kurioje „pasikeitė visi paradigmata ir pagaliau tai supratome“. Tema apie prieigą prie išteklių tampa vis aktualesnė ir neatidėliotina. Jo darbas Guastalloje ir kitur rodo, kad įmanoma kurti pastatus, kurie yra ne tik estetiški ir funkcionalūs, bet ir socialiai atsakingi bei ekologiški, atspindintys giliai įsišaknijusią pagarbą aplinkai ir žmonėms.
Nors jis pripažįsta, kad jo darbas yra sudėtingas, jis nemato kitos alternatyvos, nes tiki, kad architektūra turi tarnauti žmonėms ir bendruomenei, o ne tik būti savitikslė meninė išraiška. Šis požiūris daro Mario Cucinella vienu iš svarbiausių balsų šiuolaikinėje architektūroje, ypač kalbant apie socialiai jautrius ir tvarius projektus.