Toksinė meilė: kaip atsiranda priklausomybė ir kaip rasti kelią į laisvę

Kas nėra patyręs meilės be atsako? Turbūt daugelis žino, koks tai yra jausmas, kuris, laimei, praeina. Tačiau ką daryti, kai visas mintis jau kuris laikas užvaldęs vienas žmogus? Kai asmuo, kurį tiesiog dieviname, nejaučia to paties ar net yra akivaizdžiai abejingas, širdį pradeda draskyti jos - vienpusės meilės kančios. Meilė be atsako turi įvairių pavidalų - nuo elementariausio „ne“, kai žmogus akivaizdžiai parodo, kad romantinių santykių nebus, iki sunkiau atpažįstamų situacijų, kai santykiuose tarsi dalyvauja, bet ketinimai ir jausmai neaiškūs. Tiek filmuose, tiek gyvenime aplinkiniai protina pamiršti tokius santykius, tačiau nepaisant nuojautos apie karčią tiesą, teberusena tikėjimas, kad meilė dar gali išsipildyti. Seksologas-psichoterapeutas Vitalijus Žukas teigia, kad tai, kaip reaguojame į atstūmimą, meilę be atsako, kiek laikomės įsikabinę į šiuos santykius, lemia mūsų asmenybės bruožai, kurie susiformuoja dar ankstyvoje vaikystėje. Tad nenuostabu, kad norint įveikti meilės be atsako krizę turime pradėti ne nuo antrosios pusės vilionių, o nuo darbo su savimi.

Įsimylėjimo fazė: meilės liga ar narkotinis svaigulys?

„Žodis meilė turi plačią reikšmę, - pasakoja seksologas-psichoterapeutas V.Žukas. - Kalbėdami apie jausmus be atsako, neapsieisime be trumpo rakurso apie tai, kas yra toji meilė apskritai.“ Pirmoji meilės fazė - įsimylėjimas. Kaip žinoma, nuo seno egzistuoja pasakymas, kad meilė - tarsi liga. Tai aktualu kalbant būtent apie šį etapą. Tačiau įsimylėjimas negarantuoja, kad santykiai turi ateitį. Po svaiginančios pradžios santykių laukia rimti išbandymai. V.Žukas atkreipia dėmesį, kad norint meilės istorijos su laiminga pabaiga, pasibaigus įsimylėjimui teks pereiti per dar dvi gan sunkias santykių fazes - prisirišimą su paslėptais konfliktais ir prisirišimą su išreikštais konfliktais. Tik sėkmingai įveikusi minėtus etapus pora gali pasiekti paskutiniąją - ketvirtąją - brandžios meilės fazę. O po kiek metų poroje galima džiaugtis brandžia meile? V.Žukas teigia, kad iki jos gali tekti laukti ir penkiolika dvidešimt metų.

Kuriame etape verda meilės be atsako kančios? „Vienpusė meilė ir jos kančios daugiausiai būdingos pačiai pirmajai - įsimylėjimo - fazei“, - paaiškina V.Žukas. Pirmajame etape, kai vienas žmogus įsimyli kitą, ne visada į karštus jausmus atsakoma tuo pačiu. Tuomet tenka susitaikyti, kad jausmas vienpusis. O net jei ir atsakoma - neaišku, kiek ilgai tas jausmas abipusis bus, ar abu partneriai norės tęsti santykius toliau. Įsimylėlis, užplūdus pirminiam svaiguliui, patenka į gana pavojingą būseną, kurioje yra nekritiškas savo meilės objektui. „Įsimylėjimo fazė primena gripą - kyla temperatūra, rausta veidas, skiriasi daug dopamino, nėra kritikos. Būtent tai skiriamasis pirmosios santykių fazės - įsimylėjimo - bruožas: aš esu nekritiškas, gyvenu su rožiniais akiniais“, - pažymi seksologas-psichoterapeutas. Jis pamini, kad įsimylėjimo sukelti jausmai dažnai lyginami su narkotiniu apsvaigimu. „Ir tai yra teisingas palyginimas, nes įsimylėjimo metu veikia daug mediatorių: serotoninas, dopaminas, daug endorfinų…“

Savivertė ir vertybinis pamatas: raktai į įveikimą

Kaip išgyventi atstūmimą ir vienpusę meilę, nuo kurios nėra apsaugotas nė vienas? Seksologas-psichoterapeutas Vitalijus Žukas pabrėžia, kad tam daug reikšmės turi asmenybės nuostatos, savivertė: „Vėlgi, tai ateina iš vaikystės. Kalbant apie moteris, padėtį palengvina, jei jos nuo mažumės žino, jog yra vertingos ir gali išgyventi be vyro.“ Jis pabrėžia, kad įveikiant šią gyvenimo krizę svarbu turėti vertybinį pamatą, atskirti save nuo kito žmogaus, suvokiant, kad be jo galimas visavertis gyvenimas, kad ne jo buvimas ar nebuvimas nulemia gyvenimo kokybę. Nukentėjusiems nuo nelaimingos meilės V.Žukas pataria nebijoti kreiptis pagalbos, kad lengviau išgyventų šį sunkų gyvenimo etapą. „Tai gali būti prisijungimas prie savipagalbos grupių, psichoterapija, sublimacija, meilės energiją panaudojant kitur - kūryboje, visuomenei naudingoje veikloje“, - kelius, kaip sau padėti, siūlo specialistas.

V.Žukas teigia, kad tikrai ne visi kreipiasi pagalbos ir ne visiems jos reikia - dalis žmonių su šiais sunkiais jausmais susitvarko patys. Visgi nereikia galvoti, kad jei draugas šį etapą išgyveno pats, turiu tai padaryti ir aš. Kartais meilė be atsako gali tęstis kone visą gyvenimą. „Jei aš neurotiškas, pažeistas, man bus sunkiau. Anot jo, ypač sudėtinga, jei nelaiminga meilė ištinka pakartotinai - dėl to gali kilti intymaus santykio baimė, nusivylimas priešinga lytimi. „Jei mane palieka trečias vyras, kokių minčių gali kilti?“ Psichoterapeutas-seksologas V.Žukas primena, kad vienpusės meilės išgyvenimus reikia vertinti rimtai - apie tai byloja ir dėl to kylančios savižudybės. „Pirmiausiai seka depresinė būsena, o paskui gali atsirasti ir mintys pakelti prieš save ranką. Tačiau vėlgi, tai nutinka pažeistoms asmenybėms. Harmoninga asmenybė su šiais iššūkiais susitvarko“, - priduria pašnekovas.

Meilė ar priklausomybė: subtilus skirtumas

Atskirti meilę ir priklausomybę gali būti sudėtinga: ir ten, ir ten - pasiaukojantis elgesys, noras visą laiką būti kartu. Tačiau skirtumas tarp jų yra esminis ir pasireiškia ne tik elgesyje, bet ir vidiniuose jausmuose.

Meilė - gebėjimas pažinti, kaip myliu save. Myliu kitą taip pat, kaip myliu save: nuoširdžiai, besąlygiškai, esu savo pusėje, todėl galiu būti ir partnerio pusėje, rūpinuosi savo augimu, gebu rūpintis partnerio augimu. Nebijau įsipareigoti sau, kelti tikslus ir jų siekti, taip pat elgiuosi ir su savo partneriu - padedu jam išsikelti tikslus ir juos pasiekti, tai nemažina mano vertės ir neskaičiuoju savo laiko. Tikra meilė gali pasireikšti jausmų stabilumu. „Ar tikrai santykyje turi būti jausmų, kurie uždeda sparnus - nebūtinai. Visuomet sakau, kad mylėti kitą, tai matyti to žmogaus situaciją. Vadinasi, žinau ir matau, kaip jis jaučiasi, todėl galiu reaguoti: padėti, palaikyti, pasidžiaugti kartu“, - sako specialistai. Sveiko ir suaugusio žmogaus gyvenimas apima ne tik partnerystę. Tai savirealizacija, darbas, studijos, savanoriška veikla, bendravimas, draugai. Priklausomas asmuo mato vienintelį objektą, t. y. partnerį ir partnerio poreikius.

Vienas pagrindinių priklausomybės ir meilės skirtumų išlieka jausmuose - kaip jaučiamės. Jei myliu žmogų, noriu su juo būti, bet man nebaisu, nejaučiu įtampos, nepavyduliauju, jei jis kur nors išeina, gerai jaučiuosi būdamas su savimi. Priklausoma meilė pasireiškia keliais būdais. Visuomet yra įtampos, noro prisitaikyti, santykiuose atsiranda bejėgiškumo ir dominavimo, nėra lygiavertiškumo, gali atsirasti kontrolės.

Kopriklausomybė: kai meilė tampa nevisavertė našta

Kopriklausomybė apibūdinama kaip susitelkimas į kitą asmenį ir autonominių veiksmų stoka. Neretai būna taip, kad kopriklausomi žmonės pasirenka partnerį narcizą. Tokiu atveju iš partnerio nebūtinai visuomet sulaukiama palaikymo, tad reikia auginti stuburą, rasti stiprybės, suvokti, kodėl esu šiame santykyje ir kaip iš jo išeiti, jei mano ribos peržengiamos. Kopriklausomiems žmonėms nereikia prisiimti atsakomybės, tai padarys narcizas.

Anot kognityvinio elgesio terapijos psichoterapeutės, kopriklausomam partneriui gali būti būdingas vaikystėje nepatenkintas meilės ir saugaus prieraišumo poreikis. Jei tėvai turėjo fizinių, psichologinių ligų ar problemų, jei augintojai turėjo alkoholizmo problemų ar buvo emociškai atsitraukę - vaikas augo su nepatenkintu meilės ir besąlyginio priėmimo jausmu. Jis neturėjo prie ko saugiai prisirišti, todėl pradėjo formuotis apleistumo schema. Vaikas pradėjo rūpintis tėvais, jis atsitraukė nuo savo poreikių, nes paliktumo jausmas jam tapo per sunkus.

Kai partnerio nėra šalia manęs, užklumpa fantazijos apie atstūmimą, palikimą, skausmą. Kai mano žmogaus nėra šalia, patenku į depresyvią būseną, kai tas žmogus pasirodo, vėl esu laimingas. Kopriklausomiems žmonėms vienatvė - labai sudėtingas jausmas. Dažnai nesuvokiame, kad elgiamės blogai. Galvojame, kad meilė tokia: nuolat leidžiame laiką kartu, nuolat informuojame vienas kitą, nuolat aktyviai bendraujame. Jei partneris nuo to pavargsta, galvojame, kad partneris mūsų nebemyli. Į terapiją tokie žmonės kartais ateina nesuprasdami, kad su jais gali būti negerai.

Kaip atpažinti ir įveikti priklausomybę?

Jei pastebite, kad esate priklausomi, kelkite klausimus: ko noriu, kokie mano poreikiai, kaip noriu atrodyti, ką noriu valgyti. Knyga Brenda Schaeffer „Kas tai - meilė ar priklausomybė?“ daugybei žmonių padėjo išbristi iš meilės priklausomybės, iš sumaišties, įveikti savigriovą, kai siekdami pilnatviškų, sveikų santykių vis klaidžiojame tamsoje, o tikroji meilė lieka neišsipildžiusi. Autorė, sertifikuota priklausomybių specialistė, tarpasmeninių santykių psichoterapeutė, psichologijos mokslų daktarė, remiasi daugiamete darbo su klientais patirtimi bei naujais meilės priklausomybės supratimo aspektais: kaip atpažinti meilės priklausomybę, kaip ją suvokti ir, svarbiausia, kaip iš jos išsivaduoti. Sveikos ir liguistos meilės savybes autorė iliustruoja tikromis istorijomis, kurios skaitytojui padeda suvokti, išsilaisvinti ir atrasti tikrąjį, brandų artimumą. Daugelis klaidingai tapatiname meilės ilgesį, atkaklias jos paieškas su pačia meile.

Emocinės priklausomybės požymiai yra ryškūs:

• Stiprus poreikis būti su partneriu: Partnerio nebuvimas šalia sukelia kančią, stiprų nerimą ir skausmą.
• Padidėjęs kontrolės poreikis: Siekiant išsaugoti santykius, kontroliuojamas partnerio buvimas, laisvalaikis, manipuliuojama, bandoma skaityti žinutes.
• Savo vertės praradimo jausmas: Atsiskiriant nuo partnerio, prarandamas savęs vertinimas.
• Negalėjimas išsiskirti: Net kai priežasčių likti kartu nebėra, sunku nutraukti ryšį.
• Noras visada būti kartu: Asmeniniai interesai ir pomėgiai nukeliauja į antrą planą.
• Konfliktų vengimas: Baimė išsakyti savo pretenzijas ir nepasitenkinimą.
• Įkyrios mintys: Nuolatinis galvojimas apie partnerį, kai jo nėra šalia.
• Noras įtikti ir prisitaikyti: Daryti viską, kad tik išlaikyti sąjungą, aukojant savo poreikius.
• Emociniai „kalneliai“: Stipri reakcija į partnerio elgesį, liūdesys, jei neatitinka lūkesčių.
• Emocinė gerovė priklauso nuo partnerio: Jo netinkamas veiksmas sukelia nerimą, pyktį, kaltės jausmą.
• Stipri koncentracija į partnerį: Gyvenimas „mylimu žmogumi“, savarankiškumo praradimas.

Keliai į laisvę: kaip ištrūkti iš priklausomybės rato

Norint atsikratyti emocinės priklausomybės, pirmiausia reikia pripažinti jos buvimą. Dažnai žmonės nenori net prisipažinti sau, kad jie turi rimtų problemų. Jie mano, kad nuotaikų svyravimai, staigūs negatyvūs protrūkiai - tai normalu. Dėl to kenčia jie patys, jų partneriai ir aplinkiniai.

Žingsniai įveikiant priklausomybę:

1. Pripažinimas ir atsiskyrimas: Suvokti, kad esate individualybė. Net jei turite panašių bruožų su partneriu, tai nereiškia, kad turi įvykti sielos susiliejimas. Jūsų norai ir tikslai gali skirtis, galite turėti savo nuomonę.
2. Savo norų ir poreikių pažinimas: Pasikalbėkite su savimi, paklauskite, ko iš tikrųjų norite, kas jums patinka, o kas ne. Turite išmokti patenkinti daugumą savo poreikių nepriklausomai nuo partnerio. Turite turėti draugų, su kuriais gausite abipusę šiltą emociją, taip pat hobius, kuriuose galėsite realizuoti savo kūrybiškumą. Supraskite, kad įkvėpimą, meilę ir palaikymą galite gauti ne tik iš vieno žmogaus - tam yra daug kitų šaltinių.
3. Įkvėpimo paieška: Jums nebūtina nuolat semtis energijos iš išorės, kad jaustumėtės mylimi ir priimti. Viduje yra šaltiniai, kurie padės būti stabiliais ir ramiais bet kokioje situacijoj. Tai jūsų pomėgiai, bet kokia veikla - kalbų mokymasis, tapyba, muzika, siuvinėjimas. Bet kuris hobis gali tapti jūsų įkvėpimu, ir jūsų džiaugsmas nepriklausys nuo to, ar jus priima žmonės.
4. Dėmesys kitiems žmonėms: Kiti žmonės gali rodyti jums simpatiją, bet jūs atkakliai jos nepastebite, nes jums reikia dėmesio tik iš vieno žmogaus. Laikas išmokti matyti šiuos dėmesio ženklus iš aplinkinių ir akcentuoti juos, kad nustotumėte priklausyti nuo partnerio santykių su jumis. Įsiminkite jausmus, kuriuos patiriate, kai kiti artimi žmonės jus myli ir džiugina.
5. Asmeninės erdvės kūrimas: Priimkite faktą, kad žmogus negali būti su jumis visą parą. Jam reikia laiko pabūti vienam, susitikti su kitais, užsiimti savo hobiu arba tiesiog pailsėti nuo visų. Jei sukursite savo asmeninę erdvę, apibrėšite ribas, išmoksite jausti kito ribas. Taip auga pagarba artimam žmogui. Tai kelias į asmeninį augimą, savęs kūrimą, visišką atsikratymą priklausomybės.
6. Nusimeskite dalį atsakomybės: Jei jaučiate, kad nuolatos prisiimate atsakomybę už kitą žmogų, dangstote antrosios pusės ydas ir taikotės su kiekvienu įgeidžiu bei reikalavimu, jei nuolat gelbėjate ir keičiate antrąją pusę - sustokite. Ar tai tikrai lygiavertė santykiai? Ar tikrai jūsų darbas, pareiga ir atsakomybė būti kito žmogaus viskuo viename: ir mama, ir meilužė, ir auklė, ir kolegė, ir tarnaitė, ir psichoterapeutė?
7. Stiprinkite savo pasitikėjimą savimi: Kopriklausomuose santykiuose nesunku įsisukti į užburtą ratą: žema savivertė -> baisu, kad paliks -> perdėtas prisirišimas prie netinkamo partnerio -> netinkamas partneris dar labiau smukdo savivertę.
8. Pažinkite save: Kokių jausmų jums kyla bendraujant su antrąja puse? Kokios mintys ir kokia jūsų gyvenimo patirtis atvedė į šiuos santykius? Ar tai yra tokie santykiai, apie kokius svajojate? Kas jūs esate ir ko norite iš gyvenimo, jus supančių žmonių? Šiuos klausimus labai svarbu užduoti sau, jei jaučiate, kad nuolat įsisukate į emociškai žlugdančius, komplikuotus, sudėtingus santykius.
9. Analizuokite sveiko ryšio modelį: Kartais į destruktyvius santykius įsisukę žmonės nebesusigaudo, kad jų bendravimas - labai toli nuo sveiko, pagarba ir meile grįsto buvimo kartu. O kartais žmonėms paprasčiausiai trūksta sveikų santykių patirties, kad galėtų suprasti, jog būna ir kitaip. Jei kirba abejonės, apsidairykite aplink, pastebėkite ir pasikalbėkite su žmonėmis, kurie turi užmezgę ilgalaikius ir harmoningus santykius.
10. Ieškokite profesionalios pagalbos: Jeigu nerandate atsakymo į klausimą, kodėl santykiai nesiklosto taip, kaip norėtųsi, galbūt susigaudyti padėtų žvilgsnis iš šalies - psichoterapija. Emocinė priklausomybė - tai žmogaus būsena, kai visos mintys ir veiksmai sutelkti išskirtinai į „meilės objektą“, kenkiant savo pačių interesams ir poreikiams. Tokiu atveju žmogus nemato nieko ir nieko, išskyrus partnerį, visiškai atsiduoda kitam ir praranda savo individualumą. Toks ryšys pasižymi nestabilumu emociniuose pasireiškimuose, kuriuos charakterizuoja stiprus pavydas, nuolatinės nuoskaudos, įtarumas, praradimo baimė. Žmogus beveik visą laiką galvoja apie partnerį, pamiršdamas kitas gyvenimo sritis. Priklausomybė santykiuose pasireiškia pirmiausia baime prarasti partnerį, stipriu prisirišimu prie jo ir savo pačios vertės jausmo praradimu be antrosios pusės.

Priklausomybė - tai patologinis prisirišimas arba nesugebėjimas nustoti ką nors daryti, nors atliekami veiksmai kelia pavojų fizinei ir psichinei sveikatai, dažnai sugriauna ir socialinį žmogaus gyvenimą: atsiranda problemų darbe, santykiuose su artimaisiais, neretai išyra šeima. Melavimas yra neatsiejama priklausomybės dalis. Pirmiausia, priklausomas žmogus išmoksta meluoti sau. Kai išmokstame meluoti sau, imame meluoti kitiems. Tai tampa paprasta ir įprasta. Kryptinga psichoterapeuto ir kitų sričių medikų pagalba padeda pasiruošti pokyčiams, suvokti, kodėl jų norima, imtis aktyvių veiksmų, pasiekti remisiją ir išmokti palaikyti rezultatą, kad būtų išvengta atkryčio. Žengti pirmąjį žingsnį - pripažinti, kad esu priklausomas ir man reikia pagalbos - dažnai trukdo mitai apie priklausomybes. Moksliškai įrodyta, kad priklausomybė yra liga, tačiau daugelis šį faktą naudoja kaip pasiteisinimą, neva nieko negalima pakeisti. Priklausomybė nėra silpnavališkumo pasekmė. Priklausomybės pripažinimas - pirmas žingsnis į pasveikimą.

tags: #amore #tossico #come #nasce #la #dipendenza