Lietuva pasitiko 2025-uosius su netikėta naujiena: nuo sausio 1 d. oficialiai uždraustos dvi pagrindinės Paprastosios musmirės (Amanita muscaria) veikliosios medžiagos - iboteninė rūgštis ir muscimolis. Šios medžiagos įtrauktos į I-ąjį Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Šis sprendimas sukėlė daug diskusijų, nes paprastoji musmirė nuo senų laikų buvo žinoma kaip mitais ir legendomis apipintas grybas, naudojamas įvairiuose kultūriniuose ir dvasiniuose ritualuose. Ar norėtum sužinoti daugiau apie skirtingus grybus - kaip jie iš tikrųjų atrodo? Kokių formų ir spalvų jie būna? Kodėl be grybų mes apskritai sunkiai išgyventume? Ir dar daug kitų įdomybių… Jei taip, kviečiame tave į unikalų edukacinį pasivaikščiojimą su grybų pasaulio eksperte Aurelija Plūke.
Karališkosios musmirės (Amanita caesarea) išvaizda ir savybės
Karališkoji musmirė - (Amanita caesarea) - tai skydabudinių šeimos valgomas grybas, turintis labai geras maistines savybes. Iš pradžių visą karališkąją musmirę gaubia kiaušinio formos kietas apvalkalas, todėl šioje stadijoje ji panaši į kiaušinį. Vėliau viršutinė apvalkalo dalis plyšta ir iš jo išauga vaisiakūnis. Jaunų grybų kepurėlė būna pusrutuliška, senesnių iškiliai paplokščia, kartais per vidurį šiek tiek įdubusi. Kepurėlės skersmuo svyruoja nuo 8 iki 20 cm, dažniausiai ji būna kraujo raudonumo, oranžiškai raudonos, aukso geltonumo spalvos. Kepurėlės luobelė lygi, blizganti, plika, be žvynelių, karpučių, kraštai vagoti, šiek tiek lipni ir lengvai atsiskiria nuo kepurėlės. Kotas 8 - 15 cm ilgio, 2-3 cm storio, cilindriškas, citrinos geltonumo arba geltonai baltas su gelsvu, dideliu, žemyn nukarusiu rinkiu, jaunų grybų išsipūtęs, senesnių į apačią truputį storėjantis, pagrindas apgaubtas laisva, didele, balta išnara. Skirtingo ilgio lakšteliai laisvi, stori, tankūs, platūs, nesiekiantys koto, pakraščiai šiek tiek papurę, tarpusavy sujungti daugybės lakšteliukų. Viršutinę koto dalį juosia gerai matomas, smulkių vagelių išvagotas geltonas rinkis, kuris, palyginti, greitai nukrenta. Trama minkšta, gelsva, baltai gelsva, koto balta, tvirta, malonaus skonio.
Spalvos kaita ir formos: Kepurėlės spalva gali įvairuoti nuo geltonos, oranžinės iki rausvai rudos. Kartais ant kepurėlės matosi didelės lygios karputės (išnaros pėdsakai). Grybo trama balta, išskyrus kepurėlės tramą, kuri būna ryškiai geltona. Karališkoji musmirė mėgsta sausą smėlingą dirvožemį. Paprastai jos aptinkamos lapuočių miškuose. Vaisiakūniai stambūs, mėsingi, lakšteliai laisvi.
Paprastosios musmirės (Amanita muscaria) nuodingumas ir mitai
Paprastoji musmirė (lot. Amanita muscaria), dar vadinama raudonąja musmire, liaudyje yra laikoma mirtinai nuodingu grybu. Tačiau iš tiesų mirtys, sukeltos šių musmirių vartojimo, yra retas reiškinys, nes jų neįmanoma su niekuo sumaišyti ir per klaidą niekas jų neprisirenka. Vis dėlto, paprastoji musmirė pasižymi nuodingomis savybėmis, nes joje yra toksiškų medžiagų, kurios gali sukelti pilvo skausmus, pykinimą, viduriavimą, haliucinacijas ir kt.
Socialiniuose tinkluose plinta žinutė, kurioje suabejojama paprastosios musmirės nuodingumu. Anot autoriaus, kai kurie žmonės, suvalgę musmires nesulaukia jokių nepageidaujamų reiškinių, o gyvūnams ir vabzdžiams jas valgant taip pat nieko nenutinka. Tačiau šie teiginiai yra klaidinantys.
Melo detektoriaus komentaras: Vadovėliuose ir interneto enciklopedijose paprastoji musmirė įvardijama kaip nuodingas grybas. Joje yra neurotoksinų: iboteno rūgšties ir muscimolio, kurie labiausiai susikoncentravę musmirės kepuraitėje ir audinyje po ja. Suvalgius grybų, iboteno rūgštis ir muscimolis greitai absorbuojami virškinimo trakte ir pereina per kraujo-smegenų barjerą. Pirminiai simptomai pasireiškia per centrinę nervų sistemą. Žmogus pradeda jaustis sumišęs: svaigsta galva, sutrinka rega ir klausa, pasikeičia laiko, erdvės suvokimas, o sunkesniais atvejais ištinka koma. Vėliau gali pasireikšti virškinimo trakto sutrikimai: pykinimas, vėmimas ir viduriavimas. Taip pat gali pasireikšti ir širdies sutrikimai, ypač jei žmogus serga gretutinėmis ligomis.
Moksliniuose tyrimuose ir paskelbtose atvejų analizėse pastebima, kad ne visada pasireiškia virškinamojo trakto sutrikimai. Pavyzdžiui, Lenkijoje penki jauni (18-21 metų amžiaus) asmenys vakarėlio metu suvalgė džiovintų paprastųjų musmirių. Keturiems iš jų pasireiškė regos ir klausos haliucinacijos, o aštuoniolikmetė mergina prarado sąmonę. Kituose moksliniuose straipsniuose užfiksuota, kad iš 32 pacientų 26 patyrė sumišimo būseną, o 18 pasireiškė vėmimas.
Tikslų neurotoksinų kiekį musmirėse nustatyti sunku. Žinoma, kad kiekis gali skirtis net 10 kartų, priklausomai nuo to, kur ar kokiu metų laiku užaugo grybas.
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojo Jono Kasparavičiaus teigimu, žmogus, pavartojęs musmirių, gali išvengti nemalonių haliucinacijų ar virškinamojo trakto sutrikimų, bet turėtų susirūpinti dėl ilgalaikių pasekmių. „Net jeigu kurį laiką reguliariai vartojant musmirę ir viskas bus gerai, tai dar nereiškia, kad ateityje dėl to nebus jokių pasekmių - ilgalaikis vartojimas gali sukelti neuronų ir smegenų pakitimus. Dėl to, pavyzdžiui, gali labai pablogėti atmintis“, - teigia mikologas J. Kasparavičius. Anot jo, paprastosiose musmirėse taip pat kaupiasi sunkiųjų metalų - vanadžio, kadmio, kobalto, chromo, švino, gyvsidabrio, nikelio - kiekiai, kurie sukelia papildomas problemas žmogaus sveikatai.
Kaip paaiškinti socialinių tinklų komentarą apie gyvūnus ir vabzdžius, kurie minta paprastosiomis musmirėmis? Anot specialisto J. Kasparavičiaus, gamtoje yra daugybė pavyzdžių, kai vabzdžiai, paukščiai ir kiti gyvūnai minta grybais ir augalais, kurie yra toksiški žinduoliams, tarp jų ir žmogui. „Gyvūnai anatomiškai, morfologiškai ir fiziologiškai yra prisitaikę misti konkrečiais biologinės kilmės objektais. Prisitaikyti prie tokio maisto jų protėviams prireikė milijonų metų. Tiesą pasakius, ne visi gyvūnai ėda musmires. Daugumai jos irgi yra nuodingos. Čia nėra ir negali būti universalios taisyklės, nes musmirėse yra ne viena nuodinga medžiaga“, - teigia mikologas J. Kasparavičius.
Veikimo mechanizmas ir psichoaktyviosios medžiagos
Skirtingai nei „magiškieji grybai“, musmirės neturi psilocibino ir neveikia serotonino receptorių, todėl jų poveikis nėra psichedelinis. Paprastojoje musmirėje yra du pagrindiniai psichoaktyvūs junginiai: muscimolis ir iboteno rūgštis.
Muscimolis, patekęs į smegenis, slopina centrinę nervų sistemą veikdamas kaip GABA neuromediatorius. Tuo ši molekulė skiriasi nuo kitų raminamųjų ir migdomųjų (pavyzdžiui, benzodiazepinų), kurie tik sustiprina esamų GABA neuromediatorių poveikį. Muscimolis tiesiogiai jungiasi prie GABA-A receptorių ir veikia kaip sedatyvas (slopina), anksiolitikas (mažina nerimą), hipnotikas (migdo), analgetikas (malšina skausmą) ir haliucinogenas (sukelia būseną, panašią į sapną). Muscimolis pasižymi nedideliu toksiškumu. Tyrimai su primatais neparodė jokių negrįžtamų pokyčių, kuriuos sukeltų ilgalaikis jo vartojimas.
Iboteno rūgštis yra muscimolio pirmtakas. Kaitinant grybą (pavyzdžiui, karštai džiovinant arba lėtai virinant), nuo iboteno rūgšties molekulių po truputį atskyla karboksilo grupė (tai vadinama dekarboksilinimu) ir tokiu būdu rūgštis virsta muscimoliu. Priklausomai nuo paruošimo būdo, grybe visada lieka daugiau ar mažiau neskilusios iboteno rūgšties. Dalis jos skyla virškinimo trakte, likusi dalis pasiekia smegenis ir aktyvuoja glutamato receptorius. Mažas kiekis gali turėti stimuliuojantį poveikį, bet kuo kiekis didesnis, tuo labiau pasireiškia nemalonūs ir pavojingi simptomai: raumenų spazmai, traukuliai, pykinimas, viduriavimas, sumišimas, amnezija. Tyrimai taip pat rodo, kad didelė dozė iboteno rūgšties yra neurotoksiška, t.y. sukelia smegenų pažeidimus. Mažos dozės neurotoksiškumas nėra ištirtas.
Istorija ir tradicinis vartojimas
Žinios apie paprastosios arba „raudonosios” musmirės (lot. Amanita muscaria) naudojimą tradicinėje medicinoje yra ribotos. Yra šaltinių, teigiančių, kad jie buvo vartojami kaip enteogeniniai (ritualiniai) grybai Šiaurės Europoje, tačiau tam trūksta patikimų įrodymų. Archeologė Marija Gimbutienė pranešė, kad Lietuvoje paprastosios musmirės buvo maišomos su degtine ir valgomos per vestuves. Ji taip pat pasakojo, kad lietuviai šį grybą eksportavo į tolimąją Laplandiją, kur samių gentys jį naudojo šamaniškose apeigose.
Kur kas geriau dokumentuotas faktas, kad musmirės buvo naudojamos Sibire kaip vaistas nuo skausmo, nerimo bei kitų negalavimų. Kai kurių sibiro genčių šamanai šiais grybais sukeldavo transo būseną, kad galėtų bendrauti su dvasiomis. Aprašyti atvejai, kai būdavo geriamas musmires vartojusio žmogaus šlapimas, kadangi jame likdavo psichoaktyviųjų junginių.
1896 m. paprastojoje musmirėje buvo aptiktas muskarinas - labai nuodingas deliriantas, sukeliantis kliedesius. Kurį laiką manyta, kad būtent ši medžiaga atsakinga už haliucinacijas, tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad muskarino koncentracija musmirėje tokia maža, kad negali turėti pastebimo poveikio.
1963 m. Pasaulio sveikatos organizacija nusprendė, kad Amanita muscaria laikytinas nuodingu grybu, kuris negali būti naudojamas maistui, net jeigu specialaus apdorojimo metu iš jo pašalinamos toksiškos medžiagos.
1964 m. muscimolis buvo išskirtas kaip pagrindinė psichoaktyvi medžiaga margojoje musmirėje (lot. Amanita pantherina). Dabar žinoma, kad daugiausia muscimolio turi paprastoji („raudonoji”) musmirė. Margoji musmirė vartojama retai, nes ji turi aukštesnę iboteno rūgšties koncentraciją ir dėl to pasižymi didesniu toksiškumu.
1977 m. danų chemikų komanda iš muscimolio pagamino gaboksadolį, kuris įvairiuose tyrimuose iki pat 2007 m. buvo testuojamas kaip potencialus analgetikas, nerimą mažinantis ir migdomasis vaistas, taip pat neurodegeneracinių ligų gydymui. Amerikos farmacijos milžinė Merck kartu su danų Lundbeck finansavo naujausius klinikinius tyrimus, bet galiausiai juos nutraukė, nes tyrimai nerodė pakankamo vaistų efektyvumo.
2022 m. publikuotos dvi populiarios knygos apie Amanita muscaria mikrodozavimą. Nuo tada kasmet augo susidomėjimas paprastąja musmire kaip legaliu haliucinogenu ir alternatyva „magiškiems grybams“ (pastarieji yra uždrausti beveik visose šalyse). Musmirių produktų komercializavimą skatino socialiniuose tinkluose plintantys pranešimai apie psichologinę ir medicininę jų naudą. Kol kas vienintelis mokslinis pagrindas tokiems teiginiams yra ikiklinikiniai tyrimai ir metaanalizės apie muscimolį kaip veiksmingą analgetiką. Dėl augančio nereguliuojamo vartojimo kai kurios šalys fiksavo didesnį apsinuodijimų musmirėmis skaičių.
Dabartinė situacija Lietuvoje ir tarptautinė perspektyva
2025 m. Lietuvos Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas įtraukė muscimolį ir iboteno rūgštį į I-ąjį Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Šių junginių turinčias musmires draudžiama laikyti ir platinti. Deja, buvo uždraustos ne nuodingiausios, o stipriausią haliucinogeninį poveikį sukeliančios medžiagos, taigi mirtinai pavojingos rūšys, tokios kaip žalsvoji musmirė, tebėra legalios, o kur kas mažesnio toksiškumo paprastoji musmirė užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Tarptautiniu mastu, susidomėjimas paprastąja musmire kaip "legaliu haliucinogenu" auga, tačiau kartu su juo daugėja ir apsinuodijimų atvejų. Kai kurios šalys jau ėmėsi priemonių reguliuoti šių grybų pardavimą ir vartojimą. Pavyzdžiui, JAV, kai kurie ekspertai ragina imtis viešosios sveikatos atsakomybės dėl nereguliuojamos paprastosios musmirės pardavimų.
Kodėl mes suklydome – musmirės pradžiamokslis: stebuklingasis grybas (Amanita muscaria)
Vartojimo būdai, dozavimas ir toksiškumas
Daugiausiai muscimolio turi paprastoji musmirė, dar vadinama „raudonąja”. Ją nesunku atpažinti dėl raudonos kepurėlės su baltais taškeliais. Kartais kepurėlė būna oranžinė. Paprastai vartojama būtent kepurėlė, nes ji turi kur kas daugiau psichoaktyviųjų medžiagų nei kotelis.
Nėra sutarimo, kaip „saugiai” vartoti musmires. Internete ir knygose siūloma daug skirtingų paruošimo būdų, kurie nėra gerai ištirti. Prasminga kuo didesnę dalį nuodingos iboteno rūgšties konvertuoti į muscimolį, o tam reikalinga 70°C temperatūra. Tačiau kuo aukštesnė temperatūra, tuo daugiau skyla ir paties muscimolio, o virimo temperatūroje grybas apskritai netenka psichoaktyvių savybių.
Dažnai prieš vartojimą kepurėlės sausai nuvalomos, supjaustomos ir karštai džiovinamos tol, kol visiškai išdžiūsta iki traškumo (tai gali užtrukti 24 val.) - tokiu būdu dalis iboteno rūgšties konvertuojama, bet dalis lieka. Visgi toks pirminis paruošimas naudingas, jei ketinama grybus laikyti ilgesnį laiką. Džiovintos musmirės, sandariai laikomos stiklainyje su sausikliu, gali išlaikyti psichoaktyvų poveikį iki maždaug 6 mėnesių.
Norėdami pašalinti daugiau iboteno rūgšties, kai kurie papildomai troškina grybus karštame, bet ne verdančiame vandenyje. Nėra sutarimo dėl optimalios vandens temperatūros, o procedūros trukmė svyruoja nuo 20 iki 150 minučių. Bet kokiu atveju namų sąlygomis neįmanoma pamatuoti, kiek grybuose liko iboteno rūgšties ir muscimolio.
Paruoštas grybas valgomas sausas arba užpilamas karštu (ne verdančiu) vandeniu ir geriamas kaip arbata. Kartais daroma musmirių tinktūra ar nuoviras.
Dozavimas ir toksiškumas: Dozės pateikiamos gramais, sveriant džiovintą paprastosios musmirės kepurėlę. Visgi tai nėra tikslūs skaičiai, nes muscimolio ir iboteno rūgšties koncentracija šiuose grybuose labai priklauso nuo to, kur ir kiek dienų jie augo, kuriuo metų laiku buvo skinti, kokiomis sąlygomis buvo laikyti ir kaip buvo apdoroti prieš vartojimą. Visada pradėk nuo mažesnės dozės ir stebėk savijautą.
- Mikrodozė: 0.1 - 0.5 g
- Silpnas poveikis: 0.5 - 1 g
- Vidutinis poveikis: 1 - 2 g
- Stiprus poveikis: > 2 g
Kai kurie skubios pagalbos gydytojai skaičiuoja, kad 15 kepurėlių yra mirtina dozė, nors yra registruota mirties atvejų ir suvartojus 6-10 kepurėlių. Tačiau apskritai mirčių nuo paprastosios musmirės pasitaiko itin retai.
Mikrodozavimas ir jo potencialas
Kokybiniai interviu rodo, kad mikrodozavimas yra populiariausias paprastosios musmirės vartojimo būdas, be to, jis turi mažiausiai nepageidaujamų šalutinių poveikių. Kol kas nėra klinikinių tyrimų nei apie mikrodozavimo naudą, nei apie ilgalaikio vartojimo žalą, tačiau žmonės tą daro siekdami slopinti skausmą, mažinti nerimo ir depresijos simptomus, pagerinti miego kokybę, pakelti nuotaiką, suteikti žvalumo, taip pat gydyti priklausomybes ir įvairius negalavimus.
Protokolai skiriasi, tačiau dažniausiai rekomenduojama atrasti individualią dozę tarp 0.1 g ir 0.5 g džiovinto grybo - taip, kad pavartojus nesijaustų akivaizdūs sąmonės pokyčiai. Vieni vartoja rytais, kiti vakarais, vieni kasdien, kiti kas 2 arba 3 dienas. Teigiama, kad pageidaujamas poveikis pasireiškia maždaug per savaitę. Po kelių savaičių galima daryti pauzę arba visiškai nutraukti vartojimą. Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, sergantys sezonine depresija, mikrodozuoja tik tam tikrais metų laikais.
Poveikio trukmė:
- Poveikis pasireiškia per 30-120 min.
- Poveikis pasiekia piką per 3 val.
- Poveikis trunka 12-24 val.
- Kai kurie simptomai gali tęstis kelias dienas.
Poveikis ir sąveika su kitomis medžiagomis
Šio grybo poveikis sunkiai nuspėjamas: ta pati dozė skirtingai veikia skirtingus žmones. Tinkamai paruošus, mažas kiekis dažniausiai turi raminamąjį-hipnotinį poveikį. Kuo didesnis kiekis, tuo labiau tikėtini nemalonūs ir pavojingi simptomai: nervingumas, sumišimas, pykinimas, traukuliai, kliedesiai ir kt. Už nepageidaujamą poveikį labiausiai atsakinga iboteno rūgštis, t.y. jos likučiai po terminio apdorojimo. Dėl haliucinogenų vartojimo gali atsirasti arba paūmėti šizofrenijos simptomai, turintiems polinkį į šio spektro sutrikimus.
Sąveika su kitomis medžiagomis:
- Sąveika su alkoholiu, benzodiazepinais, barbitūratais ir kitais GABA veikiančiais depresantais yra pavojinga, nes didina perdozavimo riziką.
- Sąveika su opioidais gali sukelti kvėpavimo slopinimą ir sąmonės praradimą.
- Sąveika su ketaminu didelėmis dozėmis gali sukelti sąmonės praradimą.
Žalos mažinimas ir atsargumo priemonės
- Įsitikink, kad vartoji būtent paprastąją (raudonąją) musmirę, nes kitos musmirių rūšys gali būti mirtinai nuodingos.
- Termiškai apdorok grybus bent 70°C temperatūroje, kad pasišalintų kuo daugiau toksiškos iboteno rūgšties.
- Pradėk nuo mažos dozės. Kai kuriems net ir 0.5 g gali sukelti nemalonų poveikį. Atmink, kad didesnis kiekis reiškia didesnį toksiškumą.
- Prieš vartojimą sumaišyk gabaliukus iš skirtingų grybų. Viena kepurėlė gali turėti kelis kartus daugiau psichoaktyvių medžiagų nei kita.
- Jei pasiryžai vartoti didelę dozę, paprašyk, kad tave prižiūrėtų blaivus žmogus - geriausia toks, kuris sugebėtų prireikus tave fiziškai sutramdyti. Yra rizika, kad nevalingais judesiais arba agresijos priepuoliu sužalosi save arba kitus.
- Jei jauti, kad apsinuodijai, per pirmas 4 valandas išgerk aktyvintos anglies.
- Sunkaus apsinuodijimo atveju nedelsiant skambink bendruoju pagalbos numeriu.
- Musmirė gali sukelti kliedesius arba pasunkinti psichozę, todėl ją vartoti ypač rizikinga turintiems psichikos sutrikimų, tokių kaip bipolinis arba šizoafektinis sutrikimas.
- Nevartok nėštumo ir žindymo metu - musmirėje esantys toksinai gali pakenkti kūdikiui.
Įdomūs faktai apie musmires
- Musmirių neįmanoma kultivuoti. Tai simbiotiniai grybai, augantys tik greta tam tikrų medžių. Jų grybiena keičiasi maistinėmis medžiagomis su medžių šaknimis.
- Kai kuriose Japonijos prefektūrose paprastoji musmirė vartojama kaip maistas. Šie grybai sūdomi ir marinuojami, kartais troškinami ir mirkomi acte, iš jų gaminamas padažas prie kepsnio.
- Vyrauja populiari nuomonė, kad legenda apie Kalėdų Senelį ir jo skraidančius elnius kilo iš haliucinacijų, kurias regėjo musmirių prisivalgę samių šamanai. Tačiau patys samiai ir jų kultūrą tiriantys mokslininkai neigia šį ryšį.
- Etnomikologas R. Gordon Wasson pastebėjo, kad Amanita muscaria atitinka Indijos Rigvedoje apibūdintą ritualinį gėrimą, vadinamą soma. Šis teiginys iki šiol kursto diskusijas tarp antropologų ir vedų tyrinėtojų.
Paprastosios musmirės (Amanita muscaria) aprašymas
Vaisiakūniai dideli. Kepurėlė iki 20-25 cm skersmens, ryškiai raudona, su baltomis karputėmis ar plėvelėmis (apvalkalo liekanomis), nors tai būna labai retai, tačiau lietui jas nuplovus, maža, ką tik išdygusi musmirė gali tapti panaši į raudonąsias ūmėdes. Suaugusios musmirės yra žymiai didesnės už ūmėdes ir aiškiai matomas sijonėlis ant koto, bei koto apačioje tik musmirėms būdingas išplatėjimas - todėl suaugusios jos į raudonąsias ūmėdes nebebūna panašios. Lakšteliai balti, minkšti, tankūs, laisvi. Kotas 8-20 cm ilgio, 1-3 cm storio, su baltu rinkiu, pagrindas gumbiškai sustorėjęs, su tvirtai apaugusia išnara. Lietuvoje auga liepos-spalio mėn. Nedidelės dozės gali išbalansuoti ir stipriai, iki isterijos, suaktyvinti emocijas. Tokiu atveju net geros emocijos žmogui būna sunkiai pakeliamos, jautresni žmonės gali matyti, uosti ar girdėti varginančias haliucinacijas. Po tokio atvejo gali stipriai sutrikti miegas, psichinė žmogaus būklė.