Dauguma moterų žino, kad žindymas yra naudingas ne tik kūdikio sveikatai, bet ir pačiai mamai. Žindymas ne tik maistas, bet ir saugumas, nusiraminimas, pats geriausias prieglobstis kūdikiui. Tačiau gyvenime atsitinka įvairių dalykų, dėl kurių mamos nemaitina krūtimi arba maitina labai trumpą laiką: galbūt pritrūko žinių, galbūt neužteko noro, pasiryžimo ir kantrybės, galbūt sutrukdė medicininės priežastys ir t. t. O kas, jei nutraukėte žindymą, bet po ilgesnio laiko (pusmečio, metų ir pan.) nežindymo nusprendėte, kad vėl norite žindyti? Ar tai įmanoma? Tikriausiai esate girdėjusios istorijas, kai moteris įsivaikina kūdikį ir glausdama jį sau prie krūtinės „užkuria“ pieno fabrikėlį. Arba kita istorija - dėl įvairiausių komplikacijų gimdymo metu moteris krūtimi nemaitino kūdikio kelis mėnesius, tačiau didžiulių pastangų dėka, vėl pradėjo žindyti. Maitinti krūtimi gali ir moterys, kurios yra negimdžiusios. Tad kas gi lemia pieno gamybą ir kaip sugrįžti prie žindymo?
Hormonų vaidmuo pieno gamyboje
Prolaktinas ir oksitocinas yra du pagrindiniai hormonai, veikiantys pieno gamybą ir išsiskyrimą. Prolaktinas skatina pieno gamybą, o oksitocinas stimuliuoja pieno išsiskyrimą iš pieno liaukų. Hormonai reguliuoja moters pieno gamybą ir išsiskyrimą, todėl ilgalaikis nežindymas gali pakeisti jų koncentraciją. Kai moteris nežindo, prolaktino kiekis organizme mažėja. Tačiau, kai moteris vėl pradeda žindyti arba stimuliuoti krūtis, prolaktino kiekis gali vėl padidėti, skatinant pieno gamybą. Oksitocino vaidmuo yra susijęs su pieno išsiskyrimu iš krūties, t.y., oksitocinas leidžia pienui tekėti iš krūties kūdikiui žindant.
Šių hormonų poveikis yra sudėtingas ir subtilus. Prolaktinas, gaminamas hipofizės, veikia tiesiogiai pieno liaukų ląsteles, skatindamas jas gaminti pieną. Jo kiekis kraujyje didėja stimuliuojant spenelius - tiek žindymo metu, tiek ir tiesioginės stimuliacijos atveju. Kai žindymas nutraukiamas, prolaktino gamyba palaipsniui sumažėja, o pieno liaukos pradeda atrofijuotis. Oksitocinas, taip pat gaminamas hipofizės, veikia ne tik pieno išsiskyrimą, bet ir gimdos susitraukimus. Jo išsiskyrimą skatina stimuliuojami speneliai, o tai sukelia refleksą, dėl kurio pienas iš pieno liaukų yra išstumiamas į latakėlius ir tampa prieinamas kūdikiui. Šis procesas yra gyvybiškai svarbus ne tik maitinimo, bet ir gimdos atstatymo po gimdymo funkcijoms.
Relaktacija ir indukcija: keliai į pieno gamybą
Relaktacija yra procesas, kai moteris atkuria pieno gamybą po ilgo laikotarpio nežindymo. Indukcija, kita vertus, yra procesas, kai moteris, kuri niekada nebuvo nėščia ar nežindė, „užkuria“ pieno gamybą per krūtų stimuliaciją. Abu šie procesai priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant moters individualią biologiją, krūtų stimuliacijos dažnumą, ir, svarbiausia, moters pasiryžimą ir kantrybę. Šie procesai gali užtrukti keletą savaičių ar net mėnesių, todėl svarbu neprarasti vilties ir stengtis toliau.
Relaktacijos procesas yra sudėtingas, nes organizmas, nutraukus žindymą, palaipsniui atpranta nuo pieno gamybos. Tačiau, kaip rodo daugybė sėkmingų atvejų, tai yra įmanoma. Pavyzdžiui, moterys, kurios įvaikino kūdikius, net ir nepatyrusios nėštumo ir gimdymo, gali sėkmingai pradėti žindyti. Tai įrodo, kad pieno gamybos potencialas slypi ne tik hormoniniame nėštumo fone, bet ir gebėjime stimuliuoti krūtis. Indukcija, kai pieno gamyba skatinama be nėštumo, yra dar sudėtingesnis procesas, reikalaujantis nuoseklios ir intensyvios krūtų stimuliacijos, kartais su medikamentų pagalba.
Svarbu suprasti, kad nei relaktacija, nei indukcija nėra greitas procesas. Jos reikalauja laiko, kantrybės ir nuoseklumo. Kiekvienos moters organizmas reaguoja skirtingai, todėl būtina atsižvelgti į individualius ypatumus ir nenusivilti, jei rezultatai pasirodo ne iš karto.
Kaip atkurti pieno gamybą: praktiniai žingsniai
Pieno gamybą galima atkurti fizinio kontakto su kūdikiu ir dažno krūtų stimuliacijos dėka. Tai reiškia, kad moteris turėtų glausti kūdikį prie krūtinės kuo dažniau ir leisti jam žįsti. Taip pat rekomenduojama reguliariai traukti pieną ir pientraukių pagalba, net jei iš pradžių neatsiranda daug pieno. Tokia dažna stimuliacija gali paskatinti hormonų, atsakingų už pieno gamybą, atsiradimą ir padėti atkurti pieno gamybą.
Fizinis kontaktas, ypač odos prie odos, yra vienas iš svarbiausių veiksnių, skatinančių oksitocino išsiskyrimą, kuris ne tik padeda pienui tekėti, bet ir ramina tiek motiną, tiek kūdikį. Dažnas žindymas ar krūtų stimuliacija yra raktas į prolaktino gamybos atnaujinimą. Net jei iš pradžių pienas teka sunkiai ar jo yra mažai, svarbu tęsti stimuliaciją. Tai siunčia signalą organizmui, kad pieno poreikis egzistuoja, ir skatina jį intensyviau gaminti.
Krūtų savityra
Be tiesioginio žindymo, svarbu naudoti ir pientraukį. Tai leidžia ne tik papildomai stimuliuoti krūtis, bet ir surinkti pieną, jei kūdikis dar nėra pakankamai stiprus žįsti, arba jei motina nori palaipsniui didinti pieno kiekį. Pientraukio naudojimas turėtų būti reguliarus, atkartojant kūdikio maitinimo režimą.
Medicininė pagalba ir jos ribos
Kai kuriais atvejais moterims gali reikėti medicininės pagalbos atkuriant pieno gamybą. Prolaktino lygio padidinimas, naudojant vaistus, gali padėti atkurti pieno gamybą. Vaistai, skirti padidinti prolaktino lygį, gali būti naudingi kai kurioms moterims, ypač jei kitos priemonės, tokios kaip krūtų stimuliacija ir fizinis kontaktas su kūdikiu, nesukėlė pageidaujamo efekto. Vis dėlto, visada reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju, nusprendžiant, ar tokia priemonė yra tinkama.
Medikamentinis gydymas, siekiant padidinti prolaktino lygį, paprastai taikomas tik tokiu atveju, jei natūralios stimuliacijos nepakanka. Tokie vaistai, kaip metoklopramidas ar domperidonas, gali būti skiriami gydytojo nuožiūra. Svarbu suprasti, kad šie vaistai nėra panacėja ir jų vartojimas turėtų būti derinamas su kitomis pieno gamybos skatinimo priemonėmis. Gydytojo konsultacija yra būtina, siekiant įvertinti moters sveikatos būklę, galimas kontraindikacijas ir tinkamiausią gydymo strategiją.
Nors moteris gali susidurti su sunkumais, bandydama atkurti pieno gamybą po ilgo laikotarpio nežindymo, mokslininkų tyrimai ir kitų moterų patirtys rodo, kad tai yra įmanoma. Svarbu palaikyti fizinį kontaktą su kūdikiu, dažnai stimuliuoti krūtis ir, jei reikia, kreiptis į medicinos specialistus.
Žindymo svarba ir aplinkos įtaka
Žindymas yra ne tik maisto tiekimas, bet ir svarbus emocinis ryšys tarp motinos ir vaiko. Tai suteikia kūdikiui saugumo jausmą, ramina ir skatina jo harmoningą vystymąsi. Tačiau, kaip rodo kai kurie tyrimai, žindymo nauda gali būti pervertinama, ypač atsižvelgiant į kitus aplinkos veiksnius, tokius kaip šeimos socioekonominė padėtis, tėvų rasė ir amžius.
Sociologiniai tyrimai atskleidžia, kad ilgalaikė vaiko fizinė ir psichologinė sveikata gali labiau priklausyti nuo bendros šeimos aplinkos, nei nuo maitinimo būdo kūdikystėje. Tai nereiškia, kad žindymas nėra naudingas, tačiau akcentuojama, kad negalima ignoruoti kitų svarbių veiksnių. Pavyzdžiui, moterys, kurios negali maitinti krūtimi dėl medicininių ar kitų priežasčių, gali jausti kaltę ar nevisavertiškumą, todėl svarbu, kad visuomenė ir sveikatos priežiūros sistema teiktų joms palaikymą ir informaciją.
Socioekonominis statusas taip pat gali turėti įtakos žindymo galimybėms. Moterys, dirbančios mažai apmokamus darbus ar turinčios mažas pajamas, gali negalėti sau leisti ilgų motinystės atostogų ir reguliaraus žindymo. Tokiais atvejais svarbu, kad jos nebūtų spaudžiamos ar smerkiamos, o joms būtų suteikiama visa reikiama parama ir alternatyvios maitinimo galimybės.
Kūno signalai ir pasitikėjimas savimi
Nėštumo metu kyla natūralus poreikis domėtis besikeičiančiu savo kūnu, vaisiaus augimu ir vystymusi, taip pat ieškoti informacijos apie gimdymą, pogimdyvinį laikotarpį. Mokymų ir literatūros tiek daug, kad neretai sunku įvertinti tikruosius poreikius, kokios temos iš tikrųjų yra reikalingos besilaukiančiai šeimai ir ar išviso reikia ruoštis šiam virsmui, o gal pasitikėti savo kūnu? Kūnas žino, kaip išnešioti ir kada bei kaip pagimdyti kūdikį, lygiai taip pat žino, ką reikia daryti, kad kūnas, užauginęs kūdikį, turėtų maisto jam išmaitinti. Tačiau mūsų protas neretai viską sujaukia, o informacijos - naujos ir jau pasenusios - gausa gali supainioti ir paklaidinti ne vieną mamą ar net tėtį.
Naujagimio pieno poreikis ir jo mamos gebėjimas pagaminti pieno būtent tiek, kiek reikia, yra puikus paklausos ir pasiūlos dėsnio pavyzdys iš gamtos. Žindymas turi būti pradėtas kuo ankščiau, padėjus mamai ant krūtinės naujagimis pats pradeda spenelio paiešką. Mamai, kuri pradeda žindyti nepraėjus daugiau nei valandai po kūdikio gimimo ir žindo dažnai, nenustatydama griežtų pertraukų tarp maitinimų yra paprasta užtikrinti pakankamą pieno gamybą.
Maitinimas krūtimi bus lengvesnis, jeigu reaguosite į kūdikio alkio požymius. Nelaukite reikalavimų ar verksmo, krūtį galima pasiūlyti kada tik norite, o taip pat pažadinkite naujagimį ir pamaitinkite, jeigu pajutote, kad krūtys prisipildė pieno. Taip užtikrinsite ir savo mažylio sotumą ir pieno gamybos procesą.
Naujagimiai dažniausiai žinda kas vieną dvi valandas arba ne mažiau kaip 10-12 kartų per parą. Žinoma žiūrėkite ne į laikrodį, o į kūdikį. Skaičiuokite sauskelnes ir žinosite, ar kūdikis valgo pakankamai. Jeigu kūdikis prišlapina 6-8 sauskelnes ir pasituština 2-5 kartus per parą (pradedant skaičiuoti nuo trečios paros po gimimo) galite būti tikra, kad maisto jam pakanka. Atsiminkite, kad naujagimiai žinda dėl įvairių priežasčių, ne vien dėl alkio. Jeigu kūdikis tarp maitinimų miega ilgiau nei tris valandas, pažadinkite jį kas dvi valandas, kol visiškai susireguliuos pieno gamyba.
Žindymo mokymasis ir pagalba
Po gimdymo prašykite akušerės ar žindymo konsultanto pagalbos ir mokykitės teisingų žindymo padėčių. Pirmoji žindymo poza bus pusiaugulomis gimdykloje, kai kūdikis šliaužia prie krūties ir pats susiradęs ją apžios. Taip galima žindyti ir toliau, palatoje, laikant kūdikį oda prie odos kontakte ir leidžiant dirbti pačiam. Jeigu gimdymo metu buvote kirpta ar plyšote, įsitikinkite, ar jums tikrai negalima sėdėti, nes gydytojai rutiniškai sako, kad sėdėti negalima dvi savaites, tačiau visai gali būti, kad galite sėdėti iš karto. O sėdimos žindymo padėtys yra daug paprastesnės ir lengviau įvaldomos, nei gulima, kuria dažniausiai tenka naudotis ligoninėse. Taigi, mokykitės kaip pasiimti ir pasidėti kūdikį prie krūties. Ir nenusiminkite, jeigu pradžioje nepavyksta pačiai. Pirmą parą pusei kūdikių pavyksta įvaldyti gerą krūties apžiojimą. Antrąją parą - keturi iš penkių jau moka apžioti krūtį taisyklingai. Jeigu Jums nepavyko iki 7-os paros, ieškokite specialistų pagalbos.
Atsiminkite, kad čiulptukas nėra geras draugas žindomam kūdikiui. Jis apgauna kūdikį, suteikia nusiraminimą, bet nenumalšina alkio ir nesuteikia žmogiško prisilietimo ir neskatina mamai pieno gamybos. Jeigu prisireikia, maitinti kūdikį ne mamos pienu turi būti naudojamas šaukštelis, taurelė ar kitos pagalbinės priemonės labiau palankios žindymui nei buteliukas. Sugrįžus namo padėti “susidraugauti” su žindymu Jums gali vaiko gydytojas, akušerė ar sertifikuoti žindymo specialistai (IBLC). Taip pat, nepamirškite susirasti žindymo “fanių” ar mamų savitarpio pagalbos grupę, nes palaikymas svarbus kiekvienai maitinančiai mamai, tačiau neretai forumuose mamos gauna ne palaikymą, o dar didesnį pasimetimą.
➤ Domina individualios konsultacijos namuose? Žindymo mokymai ar video seminarai? Kreipkitės į mūsų specialistus!
Nors jauni tėvai patarimų ieško literatūroje, spaudoje, konsultuojasi su gydytojais pediatrais ir psichologais, klauso senelių ir tėvų patarimų, psichologės Ievos Jasaitytės teigimu, ne paslaptis, kad kai kuriais klausimais - maitinimas krūtimi iki tam tikro amžiaus, miegojimas kartu su tėvais vienoje lovoje, maisto racionas, judėjimas - nuomonės išsiskiria. „Kaip kiekviena mama pasirenka skirtingą maitinimo krūtimi laiką, dažnai ateinantį natūraliai, lygiai taip pat ir miegojimo kartu su tėvais laikas ateina ir praeina natūraliai, augant vaikui, šeimai priimtinu tempu. Dažnai klaidingai manoma, kad kūdikis iki šešių mėnesių turi įprasti miegoti visą nakties laiką nepertraukiamai. Tačiau kiekvieno vaiko bioritmas individualus, ir netgi jei tėvai stengiasi laikytis režimo, nebūtinai kiekvienas kūdikis gyvens pagal jį. Vaikų miegojimas kartu su motina yra įprastas ir natūralus dalykas gamtoje - pavyzdžiui, tarp primatų, žinduolių. „Beždžionės ir kiti gyvūnai nešioja savo palikuonis tol, kol jiems sutvirtėja raumenys ir išsivysto savarankiškam judėjimui reikalingi mechanizmai. Dažnai klaidingai manoma, kad kūdikis iki šešių mėnesių turi įprasti miegoti visą nakties laiką nepertraukiamai. Tačiau kiekvieno vaiko bioritmas individualus, ir netgi jei tėvai stengiasi laikytis režimo, nebūtinai kiekvienas kūdikis gyvens pagal jį. „Taip sutrumpiname kūdikio verksmo laiką, greičiau jį nuraminame. Tėvams pasirinkus miegą kartu su kūdikiu, teks susitaikyti su tuo, kad kurį laiką miegas nebus kokybiškas, - įspėjo psichologė. „Tai reiškinys, dažniausiai pasireiškiantis kūdikiams iki vienerių metų, kai nakties metu sustoja vaikelio širdis ir kvėpavimo aparatas. Nors reiškinio priežastys iki šiol nežinomos, tėvai, kurie savo vaikus nakties metu įkurdina šalia savęs, ištikus šiam sindromui, dėl kūdikio mirties kaltina save. Panašūs atvejai skatina kalbas ir požiūrį, kad nereikia miegoti su vaiku vienoje lovoje, nors tiesioginio ryšio ir nėra. Tiesa, miegant kartu padidėja rizika bemiegant vienam iš tėvų mirtinai užspausti kūdikį“, - sakė I. Pasak psichologės, kūdikiai dėmesio trūkumą gali išreikšti vienintele forma - riksmu. Tačiau yra psichologinių krypčių, palaikančių mintį, jog vaikams reikia mokytis nusiraminti patiems. Tai reiškia, kad verkiant vaikui, motina ar tėvas negali prie jo prieiti ir raminti, leisdami vaikui nurimti natūraliai. „Tokiu atveju naktį tėvai kūdikį migdo kitame kambaryje, atskirai, ir jam prabudus nesikelia raminti. Reiktų nepamiršti, kad toks metodas gali būti neveiksmingas - vaikas gali nenustoti verkti. Be to, tai kelia didesnį ar mažesnį stresą kūdikiui“, - įsitikusi I. Kad ir koks požiūris priimtinas jauniesiems tėvams, pasak psichologės, verta prisiminti keletą svarbiausių taisyklių. „Kūdikio negalima ignoruoti. Jei esame pernelyg pavargę jį sūpuoti, reikia su kūdikiu bendrauti judinant ranką, ženklais, niūniavimu, gugavimu ar kitais sugalvotais metodais. Ignoruodami kūdikį galime sukelti negrįžtamų padarinių jo psichikai, skatinti atsirasti nerimui ir baimei. Tinkamai ir nuolat bendraudami su kūdikiu ugdysime jo gebėjimus ateityje bendrauti su kitais asmenimis, empatijos jausmą, draugiškumą, pasitikėjimą, kūrybiškumą“, - kalbėjo I. Tyrimai rodo, kad tinkamas bendravimas ugdo vaiko ateities socialinius gabumus bei lemia gerą fizinę sveikatą. „Kita svarbi taisyklė, kuri dažnai yra laužoma, - neleiskite vaikui įsiverkti. Įsivaizduokite, kad jums labai skauda kurią nors kūno vietą, o galintis jums padėti asmuo įsitikinęs, kad reikia laukti, kol nurimsite, - kokius jausmus jums keltų tokia situacija? „Pirmiausia, reikia tai daryti tinkamai ir apgalvotai, tam, kad būtų išvengta mažylio užspaudimo, uždusinimo, - kalbėjo ji. - Taip pat reikia nepamiršti, kad miegas kartu yra normalu tol, kol tai priimtina ir mamai, ir tėčiui. „Galima vaiką užmigdyti jo lovoje, apkabinant jį, pasekant pasaką, apkamšant, kad mažylis jaustųsi saugus, ramus ir galėtų užmigti“, - sakė I.
Pieno gamybos ir nujunkymo procesai
Maitinimas krūtimi sumažina mamos patiriamą stresą prisitaikant prie pasikeitusių jos gyvenimo aplinkybių. Sumažėjus streso lygiui susilpnėja ir jos organizme vykstantys procesai, kurie skatina depresiją. Tiesa, mokslininkė pabrėžia, kad depresijos tikimybė sumažėja tik tuo atveju, jei maitinimas krūtimi vyksta sklandžiai. Pogimdyminė depresija apninka maždaug 10-20 proc. moterų. Ji kenkia tiek pačiai mamai, tiek jos kūdikiui ir, deja, dažnai būna priežastimi, dėl ko mama liaujasi žindžiusi savo mažylį, o tai, kaip aiškina mokslininkė, kenkia jiems abiem: mažyliui - kad negauna jam tinkamiausio maisto, o mamai - kadangi ji taip atsisako priemonės, galinčios sušvelninti depresijos simptomus.
Naujagimis, priglusdamas prie motinos, pirmaisiais savo prisilietimais oda prie odos, o paskui ir burna žįsdamas krūtį, praneša, kad jam reikia pieno. Reaguodama į šį „užsakymą“, posmegeninė endokrininė liauka hipofizis išskiria hormonus, kurie, nukeliavę su krauju į krūtis, stimuliuoja jose pieno gamybą ir tekėjimą. Oksitocinas stimuliuoja raumenų skaidulėlių, supančių pieną gaminančias liaukutes (alveoles), susitraukimą, ir taip pienas pastumiamas latakėliais spenelio link. Iš tos pačios rūšies ląstelių sudaryti ir gimdos raumenys, o gimdymo metu ir tuojau po to jie ypač jautrūs oksitocinui. Po vaiko gimdymo gimda būna pavargusi, tačiau ilsėtis jai dar nevalia, nes privalo išstumti placentą. Štai tada žindymo sukeltos oksitocino bangos ir ateina gimdai į pagalbą: jos raumenys susitraukia stipriau - juk svarbu, kad visa placenta išeitų, nes jos liekanos gali būti užsitęsusių kraujavimų ir net gimdos auglių priežastis. Ten, kur būta placentos, gimdoje lieka kraujuojanti žaizda. Oksitocino paskatinti susitraukti, raumenys užspaudžia sutrūkusias kraujagysles ir kraujavimo beveik nebūna arba jis baigiasi daug greičiau. Ilgesni tarpai tarp gimdymų leistų mamos organizmui pailsėti, atstatyti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja). Visa tai labai svarbu kiekvieno būsimo vaiko vystymuisi gimdoje, bet pirmiausia šis jau gimęs kūdikis turi išgyventi. Kol motina kūdikiui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Kaip žindymas saugo nuo nėštumo, jau detaliai išsiaiškinome „Mamos žurnale“ kovo mėnesį. Prisimenate tris sąlygas? Maksimali apsauga nuo pastojimo būna, kai: (1) moteris kūdikį maitina tik krūtimi, žindo dažnai ir nenaudoja čiulptuko vaikui nuraminti. Palanki aplinkybė - kūdikio migdymas kartu arba bent jau lovelėje šalia, ranka pasiekiamai. Ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neturėtų viršyti šešių valandų, o dieną - keturių.
Žindanti motina, palyginus su nežindančia, pieno gamybai kasdien papildomai sunaudoja beveik 500 kalorijų. Tai prilygsta maždaug 7 kilometrų bėgimui. Jau šiandien galite planuoti, ką dovanosite sau už dėl žindymo sutaupytus pinigus. Jūsų šeimos banke liks visi tie šimtai litų, kurių nesulauks mišinių, čiulptukų ir buteliukų pardavėjai. Ir tie, kurie neiškeliaus į vaistinių, ligoninių ir sanatorijų kasas. Nes žindomi vaikai auga atsparesni ligoms, o ir pačiai mamai tai į sveikatą. Neabejoju, jog tų pinigėlių užteks Jūsų svajonių pirkiniui. Kūdikio maitinimas krūtimi - tai ne vien jo alkio nuraminimas. Žindymo sąlygotas artumas su kūdikiu yra neabejotinai didesnis, dažnesnis ir ilgesnis negu maitinant iš buteliuko. Jis labai svarbus kūdikio saugumo jausmui ir asmenybei vystytis bei harmoningiems motinos ir vaiko bei visos šeimos santykiams. Savo gelme (per hormonų sąlygotus procesus smegenyse ir visam kūne) žindymas susieja motiną su vaiku patikimu ryšiu, kuris palaipsniui perima estafetę iš buvusios biologinės vienovės nėštumo metu ir ją palaipsniui darniai pakeičia psichologine artimų sielų giminyste.
Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai žindymas baigiasi. Nesvarbu, kiek žindėte - kelias dienas, savaitę, mėnesius, kiekvienas mamos pieno lašas yra svarbus ir reikšmingas kūdikiui. Kuo ilgiau žindome, tuo labiau saugome vaiką nuo įvairių ligų ir sveikatos problemų, o nauji moksliniai tyrimai netgi rodo, kad ilgiau žindytų vaikų smegenys yra didesnės. Bėgant laikui mamas aplanko mintis arba joms aplinkiniai primena, kad laikas žindymą baigti, dažnai nurodydami priežastis, kurios ne visada yra pagrįstos. Pirmaisiais mėnesiais, kol mažylis valgo tik mamos pieną, didelę dalį žindymo svarbos matome mityboje: tyrimai rodo, kad žindomi vaikai auga geriau ir yra sveikesni. Tačiau krūties žindimas - tai ne vien maistas. Tai ir saugumo jausmas mamos glėbyje, nusiraminimas. Per žindymą kuriamas mamos ir vaiko emocinis santykis. Ilgiau žindydama mama darosi jautresnė vaiko poreikiams, greičiau juos atliepia ir deda vaikui saugaus prieraišumo pamatus. Kai nutraukiame žindymą, vaikas netenka ne tik maisto šaltinio, bet ir įprasto būdo nusiraminti, o mamai tenka sąmoningai suprasti ir perkeisti savo santykį su vaikui iš žindymo teikiamo artumo į artumą nebežindant. Ne veltui lietuvių kalboje žodis "junkyti" turi ne tik žindymo prasmę, bet ir - mokymo prasmę.
Kai mano pirmagimis sulaukė vienerių, jaučiausi pavargusi nuo naktinių žindymų ir labai norėjau pagaliau išsimiegoti. Nusprendžiau, kad jau laikas baigti naktinius žindymus ir pasinaudojau vieninteliu tuo metu mano žinotu nujunkymo būdu - tiesiog nebedaviau krūties. Trečiąją verkimo naktį nebeištvėriau ir paėmiau klykiantį vaiką iš vyro, kuris tas tris naktis jį sūpavo, rankų ir nustebau, kai mažylis nutilo ir net nepaprašęs krūties užmigo mano glėbyje. Staigus nujunkymo būdas - tiesiog vieną dieną vaikui nebeduoti krūties - yra gana populiarus Lietuvoje. Dienos metu dažniausiai tai nekelia sunkumų, bet naktimis tenka vaikutį rikdyti, nes jo dėmesio neišeina nukreipti. Paprastai po trijų - keturių naktų, kartais ir ilgiau, vaikas supranta, kad mamos pieno nebegaus, pasiduoda ir nustoja rėkti. Kartais šis būdas dar derinamas su mamos išvažiavimu kelioms dienoms, nes nėra mamos, nėra ir krūties. Tačiau tai kelia problemų vaiko ir mamos sveikatai. Vaikas patiria emocinę traumą staiga netekdamas įprasto maisto, nusiraminimo šaltinio ir dar prarasdamas galimybę būti su mama. Vaiko kūnas turi greitai persitvarkyti virškinti vien tik kitą maistą ir nebegauti iš mamos pieno be tik maistinių, bet ir virškinimą gerinančių medžiagų. Taip pat imuninė sistema staiga netenka svarbios paramos. Vaikas turi greitai persiorientuoti į naujus nusiraminimo būdus ir tie būdai ne visada gali būti tinkami. Ir taip pat skubiai reikia keisti santykius su mama, vietoje vienų nutrūkusių sukurti kitus. Psichologai tvirtina, kad prie pokyčių vaikai turėtų būti pratinami pamažu, kad turėtų laiko apsiprasti ir prisitaikyti. Mamai staigus nujunkymas gali kelti problemų su krūtimis - užsiblokavę latakai, mastitas gali būti staigaus nujunkymo palydovai. Moteriai gali tekti kurį laiką nutraukti pieną iš krūtų, kad jos nustotų gaminti pieną, nes krūties nenustoja gaminti pieno dėl to, kad mes nusprendžiame nebežindyti. Staigiai nujunkant taip pat keičiasi ir hormonų pusiausvyra organizme, dėl to kai kurioms moterims gali išryškėti depresijos simptomai. Kuo galime pakeisti staigų nujunkymą? Negi vienintelė alternatyva yra žindyti vaiką kol jis pats atsisakys? Gera išeitis būtų ne nubrėžti ribą, iki kada žindysime vaikutį, bet leisti jam parodyti, kada jis pasiruošęs atsisakyti žindymo. Tai nebūtinai reiškia, kad vaikas žįs krūtį iki mokyklos, kaip kad neretai pergyvena mamos ar seneliai. Nesiūlyk, bet ir neatsakyk. Nors reta mama žindydama metinuką, pati savo iniciatyva siūlo krūtį, greičiau jau leidžia mažyliui žįsti, nes supranta poreikį, pasitaiko situacijų, kuomet norėdamos turėti valandėlę ramybės (pvz., pokalbiui telefonu) mamos pačios pasiūlo mažyliui pažįsti. Žindymo atidėjimas. Neskubėkite žindyti vos tik mažylis paprašė. Paprašykite jo šiek tiek lukterėti kol baigsite darbą ar grįšite namo. Stebėkite vaiko reakciją. Planavimas kartu su vaiku. Šis būdas tinka su vyresniu vaikučiu, kuris jau kalba. Galite sutarti, iki kada (iki Kalėdų, iki gimtadienio) dar žįs krūtį ir vis pasikalbėti apie artėjančią žindymo pabaigą. Tėčio įtraukimas. Stovėjimas. Kai kuriems vaikams atrodo, kad mamai prisėdus ar atsigulus pailsėti, tai puiki proga pažįsti krūties. Įprasto ritmo pasikeitimas. Dienos ritmas vaikui yra labai svarbus, tačiau jis taip pat gali tapti ir priminimu, kad reikia žįsti krūtį. Sutrumpinti žindymo epizodai. Naudojančios šį metodą mamos sutrumpina laiką prie krūties. Kiek sutrumpinti? Žindymas tik tam tikrose vietose ar tam tikru laiku. Sutarkite, kad žindysite tik tam tikrose vietose (namuose, arba dar konkrečiau, šiame fotelyje ar lovoje) arba tik tam tikru laiku (dažniausiai prieš pietų miegelį arba iškarto po jo, prieš užmiegant). Atlygis žaislais ar pramogom. Pamirškite bandymą nujunkyti. Kai kurie vaikai, jausdami mamos spaudimą nustoti žįsti krūtį, dar labiau prie jos prisiriša, dėl to kartais verta padaryti mėnesio ar dviejų pertrauką ir vėl pabandyti. Dalis vaikų gali per tą laiką patys atsisakyti krūties, jausdami, kad ji tapo nebe tokia svarbia mamai, kai kurie po poros mėnesių subręsta tiek, kad gali lengviau atsisakyti žindymo. Kai kurie vaikai ima žįsti krūtį tada, kai jai nuobodu arba tada, kai gauna per mažai mamos dėmesio. Jeigu jums atrodo, kad jūsų situacija tokia, galite pamėginti nukreipti mažylio dėmesį nuo žindymo į kitus įdomius dalykus, kuriuos galite daryti kartu. Žaidimai, knygelių skaitymas kartu su mama mažyliui virš metų jau gali būti įdomiau, nei krūties žindimas. Vaikui gali norėtis ne tiek krūties, kiek mamos dėmesio (dėl to mažylis gali ateiti pažįsti, kai mama kalba telefonu), tad skirkite jam keletą kartų per dieną visą savo dėmesį, neužsiimdama kitais darbais. Tokio amžiaus vaikai itin domisi namų ruošos darbais (ir daugelis mamų tikisi, kad taip bus iki paauglystės. Deja…), tad įtraukite vaiką į tuos darbus, kuriuos jums reikia atlikti. Mėgstantiems bendrauti vaikams kitų vaikų draugija arba išėjimas iš namų gali padėti užmiršti žindymą, tačiau jautriems vaikams dažni išėjimai ir didelė draugija gali kelti per daug įspūdžių, kuriuos nuraminti norėsis prie krūties. Jūs geriausiai pažįstate savo vaiką, todėl geriausiai galite nuspręs ko jam reikia - draugijos ir veiklos ar ramybės ir namų! Taip pat svarbu neatstumti vaiko fiziškai, kai norite nujunkyti. Naujo prisirišimo objekto atsiradimas mažylio gyvenime - žaisliuko, vystykliuko - rodo, kad vaikas jaučiasi nesaugus ir bando susirasti kitą saugumą užtikrinantį objektą. Tokie pereinamieji objektai labiau reikalingi vaikams, kurie per greitai skatinami tapti savarankiškais. Mikčiojimas, paaštrėjusi ar atsiradusi išsiskyrimo baimė, žiojimasis taip pat gali būti susiję su per greitai vykstančiu nujunkymu. Vų kietėjimas ar pilvo skausmai, susiję su sumažėjusiu mamos pieno suvartojimu gali rodyti kad vaikui yra per sunku atsisakyti krūties. Tokiu atveju reikėtų lėtinti nujunkymo tempą ir galbūt grįžti prie dažnesnio žindymo, suteikti vaikui daugiau dėmesio, fizinio artumo, pamąstyti, ar šeimoje nepatiriate ir kitų pokyčių, kurie gali kelti vaikui nerimą. Kai kuriose bendruomenėse nujunkymas yra švenčiamas, nes krūties atsisakymas reiškia vaiko subrendimą, perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Staigaus nujunkymo švęsti tikriausiai nesinorės, nes tokia šventė vėl primintų skaudžią netektį. Be gydytojo leidimo nevartokite pieno gamybą mažinančių vaistų. Nėštumas. Jeigu sumažinote žindymo dažnumą, o krūtinė prisipildė pieno, nutraukite jo tiek, kad nejaustumėte diskomforto - veržimo, tempimo jausmo, tačiau neištuštinkite krūtų.
Gimdymas „naujagimiui draugiškoje“ ligoninėje
Kadangi dauguma moterų gimdo ligoninėse (arba gimdymo namuose), didelė dalis sėkmės priklauso nuo gimdymo skyriaus personalo supratimo ir veiksmų. Taigi geriausia gimdyti „naujagimiui draugiškoje“ ligoninėje. Lietuvoje jau yra kelios šį vardą pelniusios gimdymo pagalbos ir motinos ir vaiko sveikatos priežiūros įstaigos. 1. Šios įstaigos turi visiems darbuotojams prieinamą rašytinę žindymo skatinimo ir rėmimo programą. 2. Visi įstaigos darbuotojai turi būti išmokę šią programą įgyvendinti ir tai daro praktiškai. 3. Jau nėštumo metu moterys supažindinamos su kūdikio žindymo privalumais, dirbtinio maitinimo pavojais ir maitinimo krūtimi principais. Tai atlieka nėščiųjų sveikata besirūpinantys moterų konsultacijų gydytojai ir akušerės. Jie rengia ir grupines paskaitas, tačiau subtilius asmeninius klausimus (pavyzdžiui, moters abejones dėl jos krūtų ar spenelių ypatybių) stengiamasi aptarti individualiai. Siekiama, kad reikalingą informaciją būsimoji mama (dar geriau, jeigu dalyvauja ir tėvelis, močiutės…) gautų iš anksto ir turėtų pakankamai laiko ją apsvarstyti. 4. Kūdikio žindymas pradedamas tuojau po gimimo (per pirmąjį pusvalandį). „Naujagimiui draugiškoje“ ligoninėje tai daroma nedelsiant ir neribojant trukmės. Motinai sudaromos sąlygos glausti naujagimį prie krūties tuojau pat pagimdžius. Visos kitos, mažiau svarbios, procedūros, tokios kaip virkštelės nukirpimas, naujagimio svėrimas ir prausimas, atliekamos vėliau. Naujagimis ant motinos kūno dedamas nuogas, nesuvystytas. Tuo užtikrinamas tiesioginis oda prie odos kontaktas, reikalingas abiem. Motinai, nes refleksiškai stimuliuoja gimdos susitraukimą, svarbu visiškam placentos išstūmimui, kraujavimo stabdymui ir gimdos grįžimui į normalią būseną. Nenustebkite, jei naujagimis, pirmąjį kartą paguldytas jums ant krūtinės, neskuba tuojau pat apžioti spenelio ir žįsti. Tai bus palaipsnis procesas. Iš pradžių vaikas tik nurimsta, vėl pajusdamas motinos kūno šilumą ir įsiklausydamas į pažįstamą jos širdies plakimą. Paskui jis užuodžia nuo krūties sklindantį būdingą kvapą. Kūdikio burnoje ima rastis seilių. Tada jis tiesia rankutę, grabaliodamas pirštais ieško spenelio ir tarsi matuoja nuotolį. Jeigu tas „kelias“ tolimas, tai yra neužtenka vien pakelti galvą, kad pasiektų tikslą, naujagimis pamažu šliaužia prie jo atsispirdamas kojomis (tai - šliaužimo refleksas). Taigi, kol naujagimis iš tiesų pradeda žįsti motinos krūtį, būna praėję vidutiniškai penkiasdešimt minučių po gimimo. Dar apie pusvalandį tęsiasi pats pirmasis jo „balius“. Kaip ir suaugę žmonės, ne visi naujagimiai vienodi. Po Cezario pjūvio gimusiems galioja tos pačios taisyklės, tik labiau saugomas motinos pilvas. 5. Motinos išmokomos išsaugoti ir skatinti pieno gamybą krūtyse tuomet, kai jos laikinai (o kartais ir nuolat) negali žindyti pačios. Pavyzdžiui, dar nepajėgus žįsti labai neišnešiotas naujagimis kurį laiką maitinamas per zondą. Geriausias maistas vis tiek yra motinos pienas, todėl pravartu mokėti ištraukti jį rankomis ar pientraukiu. Sergančiai motinai gydyti naudojamos radioaktyvios ir ląstelių augimą bei dauginimąsi stabdančios medžiagos, patekusios į krūtų pieną, gali būti kenksmingos kūdikiui. 6. Naujagimiai maitinami tik motinos pienu, jiems neduodama jokio kito maisto ar gėrimo, jeigu tam nėra medicininės priežasties. (1) Pagimdžiusios moters pienas, tiksliau - priešpienis (arba krekenos), naujagimiui yra be galo naudingas. Kūdikis nukenčia, jeigu jo negauna, o kitoks maistas gali trikdyti virškinimą, sukelti alergiją ir kitas problemas. (2) Bet koks kitas maistas ar gėrimas, duodamas naujagimiui, slopina motinos laktaciją, nes dalinai ar visiškai pasotindamas retina, trumpina ir silpnina naujagimio darbą žindant, tai yra iš krūties pašalinant ten jau pasigaminusį pieną ir „užsakant“ naują. 7. Motina su naujagimiu gali būti kartu visą laiką. Tai labai svarbu judviejų tarpusavio psichologiniam ryšiui, o ypač kūdikio saugumo jausmui užtikrinti. Būdama kartu, motina gerai pažįsta savo vaiką, supranta jo poreikius ir gali žindyti kūdikį visada, kai jis išalksta. 8. Skatinama žindyti kūdikį pagal jo poreikius. Esant reikalui, gimdymo skyriaus personalas padeda patarimais ir praktiškai. Juk motina gali turėti ir klaidinančios informacijos, pavyzdžiui, iš vyresnės kartos seniau gimdžiusių moterų, prisimenančių, kaip jos žindydavo griežtai pagal laikrodį, su ilga nakties pertrauka… Pats kūdikis turi būti žindymo „direktorius“, jis geriausiai jaučia, kada išalksta ir kiek jam reikia suvalgyti, kad pasijustų sotus, nebadautų ir nepersivalgytų. Beje, naujagimis ir pirmųjų mėnesių kūdikis auga labai sparčiai, maisto medžiagų ir energijos savo organizmui jis naktį sunaudoja ne mažiau negu dieną. Motinos pienas labai greitai suvirškinamas ir įsisavinamas. 9. Neduodama krūtimi maitinamiems kūdikiams jokių čiulptukų. Šie daiktai ypač pavojingi pirmosiomis savaitėmis, kol dar neįsitvirtinę žindymo įgūdžiai. 10. Drauge su pirminės sveikatos priežiūros įstaigomis (poliklinikomis, ambulatorijomis) inicijuojama ir globojama žindančių motinų savitarpio paramos grupių veikla, o iš gimdymo įstaigos išvykstančios motinos informuojamos apie jas.
tags: #allattare #indebolisce #la #mamma