Senovės pasaulyje, ypač Viduržemio jūros regione, deivės, susijusios su sėkme, likimu ir gimimu, užėmė svarbią vietą žmonių tikėjimuose ir kultūroje. Viena tokių svarbių figūrų buvo Tichė (Fortūna), kurios kultas ypač suklestėjo tokiuose didžiuose miestuose kaip Antiohija ir Aleksandrija. Šiame straipsnyje nagrinėsime Tichės, kaip deivės, gimimo, mirties ir likimo aspektus, gilindamiesi į jos įvaizdį, kultą ir svarbą senovės visuomenėse, ypač atsižvelgiant į kontekstą, susijusį su Aleksandrija.
Tichės (Fortūnos) Kilmė ir Vaizdinys
Tichė, graikų mitologijoje, buvo laikoma sėkmės, klestėjimo ir likimo, ypač miesto ar valstybės, globėja. Ji buvo viena iš Okeanidžių, Dzeuso ir Tethys dukterų, nors kai kuriose versijose minima ir kaip Hermio bei Afroditės dukra. Jos kultas, siekiantis bent V amžiaus prieš mūsų erą, buvo paplitęs Egejo jūros regione, ką patvirtina jos atvaizdai ant monetų.
Romėnų mitologijoje Tichė atitiko deivę Fortūną. Aristotelis pirmasis griežtai apibrėžė Fortūną kaip atsitiktinę priežastį, darančią įtaką įvykiams, kurie nenutinka nuolat ar dažniausiai, bet įvyksta dėl pasirinkimo, siekiant tikslo. Nors Fortūna ir Tichė turi panašumų, romėnų deivė buvo platesnė ir labiau neapibrėžta. Ji galėjo būti bloga ar gera, lėta ar greita, susijusi su praeitimi ar ateitimi, su tauta, klase ar individų. Jos kultas buvo labai išplėtotas, su daugybe vardų, šventyklų ir šventovių.
Fortūna buvo laikoma gimimo, gyvenimo ir mirties deive. Kaip gimimo deivė, ji lydėdavo gimdymus ir padėdavo augalams augti. Kaip mirties deivė, ji buvo ir karo bei teisingumo deivė, baudžianti nusikaltimus, ką simbolizavo jos nešiojamas šarvuotis. Romėnai tikėjo, kad Fortūnos kultą įvedė Servijus Tulijus, karalius, kuriam Fortūna itin palankiai atsidavė. Jam priskiriama net dvidešimt šešių šventyklų sostinėje, kiekviena su skirtingu epitetu. Pasak legendos, Fortūna netgi mylėjo šį mirtingąjį, naktimis slapta įeidama į jo kambarį per nedidelį langelį. Tai rodo ir jos erotinį aspektą, siejamą su Didžiąja Motina, tačiau svarbiausia - ji buvo likimo ir lemtį pranašaujančių dalykų valdytoja. Jos šventyklose buvo spėjama ateitis.
Fortūnos Trikampių ir Gimdymo Ciklas
Vienas svarbiausių Tichės (Fortūnos) aspektų buvo jos ryšys su gimdymu ir vaisingumu. Graikų mitologijoje, kai Alkmenė turėjo pagimdyti Heraklį, deivė Era siekė sutrukdyti gimdymui, įsakydama deivei Lukinai (gimdymo deivei) sėdėti ant durų su sukryžiuotomis kojomis, taip blokuojant gimdymo procesą. Tik kai vienas iš tarnų pastebėjo ir suprato Lukinos triuką, Alkmenė pagaliau galėjo pagimdyti.
Romėnų kultūroje Fortūna taip pat buvo glaudžiai susijusi su gimdymu. Ypač svarbi buvo Fortuna Primigenia (Pirmoji Gimdytoja), kuri buvo laikoma deive, gimdančia visus dievus iš mergelės ir auginančia juos. Jos kultas buvo ypač stiprus Praenestėje (dabartinė Palestrina), kur didžiulis šventyklos kompleksas su terasomis kilo į kalną. Aukščiausioje terasoje stovėjo karinga Fortūnos statula, o žemiau - motiniška statula, simbolizuojanti jos ryšį su gamta, derliumi ir augimu.
Senovės Romoje gimdymas buvo sudėtingas ir dažnai pavojingas procesas. Nėštumo trukmė buvo įvairiai suprantama: romėnai tikėjo galimybe septynių, devynių ar net dešimties mėnesių nėštumu, tačiau aštunto mėnesio gimdymas buvo laikomas retesniu, nors ir ne neįmanomu, kaip ginčijosi Varonas. Imperatoriaus Adriano laikais buvo nagrinėjama byla apie moterį, pagimdžiusią vienuoliktu mėnesiu, kai jos vyras mirė nėštumo pradžioje. Tai rodo, kad nėštumo trukmė galėjo būti ilgesnė nei įprasta.
Moterys naudojo kontraceptines ir abortines priemones, tokias kaip rutos, helleboras ir artemisia, tačiau tai dažnai turėjo daryti slaptai, nes sprendimas dėl aborto priklausė būsimajam tėvui, kuris galėjo atstumti žmoną, jei nesutikdavo.
Moterys, pagimdžiusios tris vaikus (nepriklausomai nuo to, ar gimdymai buvo sėkmingi), turėjo teisę pasirinkti, ar likti vyro globojamos, ar tapti laisvos. Tai buvo didelė revoliucija, paskatinusi daugelį moterų susilaukti vaikų vien dėl šios laisvės. Vėliau katalikybė, ne visada palankiai žiūrėdama į moters padėtį, atėmė šią teisę.
Gimdymo kėdės, turinčios specialias angas skysčiams nutekėti ir rankenas stūmimui, buvo naudojamos gimdymo metu. Aplink gimdyvės šonus buvo dedamos šiltu aliejumi pripildytos pūslės. Gimdymas kojomis į priekį buvo laikomas nenatūraliu ir dažnai siejamas su sunkumais, tokius vaikus vadindavo "Agrippa". Cezario pjūvis buvo retas, bet praktikuojamas, ir, pasak legendos, net Cezario dinastijos pradininkas galėjo būti gimęs šiuo būdu, o tai rodo, kad tokiu būdu gimę kūdikiai galėjo išgyventi.
Elifantai ir Jų Gyvenimo Ciklas: Lyginamoji Analizė
Nors pagrindinis straipsnio dėmesys skiriamas Fortūnai, svarbu paminėti ir kitus gyvūnų, susijusių su gimdymu ir mirtimi, aspektus, pateiktus informacijoje. Pavyzdžiui, elėfantai yra didžiausi sausumos žinduoliai, kilę iš mamutų. Jie kadaise buvo paplitę visuose žemynuose, išskyrus Australiją ir Antarktidą, o dabar gyvena tik Azijoje ir Afrikoje.
Afrikos drambliai gali siekti 4 metrų aukštį ir sverti iki 9 tonų, o Azijos drambliai - apie 3 metrus aukščio ir iki 5,5 tonos svorio. Jų ilgasis straublys, neturintis kaulų, bet aprūpintas galingais raumenimis, atlieka daugybę funkcijų: tai tyrinėjimo organas, kurio dėka jie puikiai uodžia, taip pat jis naudojamas griebti kamienams ir šakoms, maistui į burną nešti ir kovose. Ilgis iki 3 metrų siekiančios iltys suteikia drambliams apsaugą nuo plėšrūnų, nors Azijos dramblių patelės beveik neturi ilčių, o Afrikos patelės turi jas kaip ir patinai. Net liūtai nedrįsta pulti suaugusių dramblių.
Drambliai gyvena bandose nuo 5 iki 50 individų, vadovaujamų senos patelės. Ryšys tarp bandos narių yra labai stiprus; jei narys dingsta net kelioms valandoms, jis sutinkamas su ilgu pasveikinimo ritualu. Drambliai gyvena miškingose savanose, bet prisitaiko ir prie kitų buveinių, pavyzdžiui, miškų. Jie yra žolėdžiai ir minta daugiausia lapais, reikalaudami didelių maisto kiekių - vienas individas gali suvalgyti iki 300 kg per dieną.
Seksualinę brandą drambliai pasiekia vidutiniškai tarp 11 ir 14 metų. Patelės būna vaisingos maždaug nuo 13 iki 60 metų. Poravimasis vyksta naktį: du bandos nariai ieško vienas kito ir glamonėjasi straubliais prieš kopuliaciją. Dramblių nėštumas trunka 21 mėnesį - tai ilgiausias nėštumas tarp visų žinduolių. Kiekviena patelė pagimdo tik vieną jauniklį, sveriantį vidutiniškai 100 kg. Pirmaisiais gyvenimo metais jauniklis lieka šalia motinos, kuri jį maitina ir saugo nuo plėšrūnų. Jei motina staiga miršta, juo pasirūpina kitos suaugusios bandos patelės.
Drambliai yra viena ilgiausiai gyvenančių rūšių gyvūnų pasaulyje, vidutiniškai gyvendami 70-75 metus. Kai bandos narys miršta, kiti jį užkasa po lapija, lieka budėti prie lavono, o vėliau grįžta aplankyti jo palaikų. Drambliai laikomi išminties, susivaldymo ir karališkumo simboliu įvairiose kultūrose. Indų dievas Ganešas vaizduojamas su dramblio galva.
Tichės (Fortūnos) Pavaizdavimas Aleksandrijoje
Aleksandrija, kaip vienas didžiausių senovės pasaulio miestų, turėjo savo unikalią Tichės (Fortūnos) kulto formą. Nors konkrečių detalių apie jos kultą Aleksandrijoje pateiktoje medžiagoje nėra daug, žinoma, kad ji buvo laikoma Dea protettiva della città - deive, saugančia miestą. Jos svarba galėjo būti susijusi su miesto klestėjimu, prekyba ir saugumu, ypač atsižvelgiant į tai, kad Aleksandrija buvo svarbus prekybos ir kultūros centras.
Tichės pavaizdavimas ant monetų rodo jos svarbą ir pripažinimą. Ji galėjo būti vaizduojama su įvairiais atributais, simbolizuojančiais jos galią: galbūt su karūna ant galvos, skeptrą rankoje, arba kaip motiną, maitinančią vaikus, simbolizuojančią vaisingumą ir klestėjimą. Jos ryšys su gimdymu galėjo būti ypač svarbus moterims, ieškančioms pagalbos ir apsaugos gimdymo metu.
Kalbant apie "alessandria partorisce e muore" frazę, tai gali turėti kelias interpretacijas. Viena vertus, tai gali reikšti paties miesto gimimą ir jo galimą žlugimą ar transformaciją laikui bėgant. Kita vertus, tai gali būti metafora, susijusi su Fortūnos cikliškumu - gimimu, klestėjimu ir galiausiai mirtimi ar nuosmukiu. Aleksandrija, kaip miestas, turėjo savo klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, o Fortūna, kaip likimo deivė, galėjo būti suvokiama kaip jėga, valdanti šiuos ciklus.
Mirties ir Atgimimo Ciklas
Nors Fortūna yra siejama su gimdymu ir gyvenimu, jos vaidmuo taip pat apima mirtį ir likimą. Senovės romėnų tikėjimuose, mirtis buvo neišvengiama dalis gyvenimo ciklo, o Fortūna galėjo turėti įtakos tam, kaip žmogus pasitinka savo pabaigą. Jos vaidmuo karo ir teisingumo deivės kontekste dar labiau pabrėžia jos ryšį su mirtimi.
Dramblių elgesys mirus bendram bandos nariui - jie budi prie lavono ir vėliau aplanko jo palaikus - rodo gilų ryšį su mirtimi ir atmintimi. Tai liudija apie jų socialinę struktūrą ir galbūt netgi apie tam tikrą supratimą apie gyvybės ir mirties slėpinius.
Fortūnos kultas, su jo įvairiais aspektais - nuo vaisingumo ir gimdymo iki karo ir likimo - atspindi senovės žmonių bandymus suprasti ir valdyti pasaulio chaotiškumą ir nenuspėjamumą. Aleksandrija, kaip miestas, galėjo būti laikoma Tichės (Fortūnos) globos vieta, kurioje gimė ir klestėjo kultūra, bet taip pat patyrė permainas ir galbūt net nuosmukį, atspindintį paties likimo nuolatinius virsmus.
Ippopotamai ir Gimdymo Simbolika
Kitas gyvūnas, minimas informacijoje, yra hippopotamus (hipopotamas). Šie Afrikos žinduoliai yra žolėdžiai, gyvenantys vandenyse į pietus nuo Sacharos. Žinoma ir įspūdinga rūšis yra hipopotamas amphibius, apie 4 metrus ilgio ir sveriantis iki 4,5 tonos. Hipopotamas visą dieną praleidžia paniręs į vandenį, palikdamas kyšoti tik akis, šnerves ir ausis. Šis elgesys būtinas, nes jo lygi oda greitai išdžiūsta Afrikos saulėje. Be vandens, hipopotamas nuo saulės spindulių apsisaugo specialiomis liaukomis, kurios išskiria rausvą, kraują primenantį apsauginį gleives. Tik saulei nusileidus gyvūnas palieka vandenį ieškoti žolės.
Dėl kūno dydžio ir trumpų kojų sausumoje hipopotamas juda negrabiai. Vandenyje jis juda lengvai, beveik bėgiodamas upių ir ežerų dugnu. Būtent iš čia kilęs jo pavadinimas, graikiškai reiškiantis "upės arklys". Jie gyvena grupėse, paprastai 20-30 individų, vadovaujamų patino. Kovos tarp patinų yra žiaurios ir kartais baigiasi vieno iš konkurentų mirtimi: hipopotamo nasrai, galintys atsiverti 150°, aprūpinti aštriais, iki 60 cm ilgio iltimis, kurios gali sukelti mirtinas žaizdas. Dėl šių ginklų ir didžiulės masės hipopotamas nebijo praktiškai jokių plėšrūnų. Po 8 mėnesių nėštumo patelė vandenyje pagimdo 40 kg sveriantį jauniklį, kuris, pakilęs į paviršių pirmajam įkvėpimui, vėl neria, kad žįstų pieną iš motinos. Senovės egiptiečiams hipopotamas buvo vaisingumo simbolis.
Šis simbolizmas yra svarbus, nes hipopotamas, kaip vaisingumo simbolis, gali būti susijęs su Tichės (Fortūnos) vaisingumo aspektu. Nors tiesioginis ryšys tarp hipopotamo ir Fortūnos kulto nėra pateiktas, simbolinis panašumas yra akivaizdus.
Fortūnos Šventyklos ir Kultas Romoje
Romos mieste buvo daugybė Fortūnos šventyklų, liudijančių jos svarbą. Viena žymiausių buvo Fortuna Primigenia šventykla Praenestėje, kurią apibūdina didžiulis terasų kompleksas. Roma taip pat turėjo keletą svarbių Fortūnos šventyklų, pavyzdžiui:
- Fortuna Publica Populi Romani (Valstybinė Romėnų Tautos Fortūna): Jos kultas prasidėjo III a. pr. Kr. pabaigoje. Šios deivės šventė vykdavo gegužės 25 d. Quirinalio kalne. Viena iš šventyklų buvo skirta Fortuna Publica Populi Romani Quiritium Primigenia, kuri buvo žinoma kaip Praenestės globėja.
- Fortuna Publica Citerior: Viena iš trijų Fortūnos šventyklų Quirinalio kalne, kurios šventė vykdavo balandžio 5 d.
- Fortuna Virilis: Ši šventykla stovėjo prie Tiberio upės senojo uosto, Forume Boarium, tarp Quirinalio ir Aventino kalnų. Ji žinoma nuo VI a. pr. Kr. ir buvo perstatyta II a. pr. Kr. pabaigoje.
- Aedes Fortunae Huiusce Diei (Šios Dienos Fortūnos Šventykla): Apvalus pastatas, pastatytas konsulo Kvinto Lutacijo Katulo po pergalės prieš kimbrus 101 m. pr. Kr. Šalia šventyklos buvo rasti didžiulės marmurinės statulos, vaizduojančios deivę, fragmentai.
- Fortuna Dubia: Ši šventykla buvo Aventino kalno papėdėje, prie Tiberio upės. Vėliau šioje vietoje buvo pastatyta krikščionių bažnyčia.
- Fortuna Redux: Ši deivė saugojo karius ir padėdavo jiems grįžti namo. Jos šventykla buvo pastatyta 19 m. pr. Kr. imperatoriaus Augusto garbei, jam grįžus iš Rytų.
- Fortuna Muliebris: Šios deivės šventė vykdavo liepos 6 d. ir buvo skirta pagerbti moterų pergalę prieš Sabinus.
Šios šventyklos ir jų kultai rodo, kokia svarbi Fortūna buvo romėnų gyvenime, kaip ji buvo siejama su įvairiais aspektais - nuo asmeninės sėkmės iki valstybės gerovės.
Mitas apie Gimdymą ir Deivių Vaidmenys
Senovės mitologija siūlo įvairių pasakojimų apie gimdymą ir deivių, susijusių su šiuo procesu, vaidmenis. Pavyzdžiui, istorija apie deivę Era ir jos kerštą Alkmenei bei jos trukdymą Lukinai pagimdyti Heraklį, parodo, kaip deivės galėjo turėti įtakos gyvybės atėjimui į pasaulį. Tai atspindi senovės žmonių supratimą apie tai, kad gimdymas yra ne tik fizinis procesas, bet ir mistinis įvykis, kuriame dalyvauja dieviškosios jėgos.
Fortūnos, kaip gimdymo deivės, vaidmuo, ypač kaip Fortuna Primigenia, rodo jos svarbą ne tik kaip sėkmės, bet ir kaip gyvybės šaltinio simbolį. Ji buvo ta, kuri "gimdo visus dievus", kas pabrėžia jos pirminį, kūrybinį aspektą.
Išvada: Fortūnos Nuolatinis Ciklas
Fortūna, kaip deivė, simbolizuoja nuolatinį gyvybės ir mirties, sėkmės ir nesėkmės, gimimo ir pabaigos ciklą. Jos kultas Aleksandrijoje, kaip ir kituose senovės miestuose, atspindėjo šį dvejopą pobūdį. Miestas, kaip ir žmogus, "gimsta", klesti ir galiausiai gali "mirti" ar transformuotis, o Fortūna yra ta jėga, kuri valdo šiuos virsmus. Jos įvaizdis, svyruojantis nuo motiniškos globėjos iki karingos deivės, atspindi gyvenimo ir likimo sudėtingumą. Elifantai ir hipopotamai, nors ir skirtingi, taip pat iliustruoja gyvybės ciklo aspektus - nuo ilgo gyvenimo ir stiprių socialinių ryšių iki vaisingumo simbolizmo. Taigi, Fortūnos istorija Aleksandrijoje ir platesniame senovės pasaulyje yra neatsiejama nuo nuolatinio virsmo, gimimo ir mirties, sėkmės ir jos praradimo.
tags: #alessandria #partorisce #e #muore