Nuo ko pradėti: kaip pranešti apie nėštumą darbdaviui ir pasiruošti motinystei

Motinystė - tai ne tik džiaugsmingas ir natūralus gyvenimo etapas, bet ir didelis iššūkis, reikalaujantis psichologinio, emocinio ir fizinio pasiruošimo. Nors visuomenėje dažnai vyrauja idealizuotas motinystės paveikslas, realybė gali būti gerokai sudėtingesnė. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip tinkamai pranešti darbdaviui apie nėštumą, kokių sunkumų gali kilti moteriai pereinant į motinos vaidmenį, ir kaip pasiruošti šiam naujam gyvenimo etapui.

Pranešimas darbdaviui: laikas, forma ir turinys

Pranešimas apie nėštumą darbdaviui yra svarbus žingsnis, reikalaujantis apgalvoto požiūrio. Svarbu suprasti, kad jūsų darbas gali būti komplikuotas, patiriate daug streso arba dirbate pavojingą sveikatai darbą, todėl darbo teisės pažeidimų tikimybė gali būti didesnė.

Apie nėštumą darbdaviui galima pranešti keliais būdais:

• Formaliai: Pateikiant gydytojo pažymą apie nėštumą. Tai oficialus būdas, užtikrinantis jūsų teisių apsaugą.
• Neformaliame pokalbyje su vadovu: Tai leidžia išsamiau aptarti situaciją, galimus pakeitimus ir bendradarbiavimą.

Žinia apie nėštumą vadovui gali sukelti stresą, ypač jei jūsų pareigos yra atsakingos, o kolektyvas nedidelis. Jam teks greitu metu rasti pamainą, todėl svarbu parodyti supratingumą ir profesionalumą. Jei norite sulaukti darbdavio ir kolegų palaikymo, nepiktnaudžiaukite savo padėtimi. Atvirkščiai, pasinaudokite nėštumu kaip proga savo profesionalumui įrodyti!

Jei įmanoma, žinią apie nėštumą praneškite užbaigusi svarbų darbą. Tai parodys jūsų atsidavimą ir atsakomybę. Darbo kodeksas numato, kad nėščiai ar žindančiai motinai pareikalavus, ji turi teisę dirbti ne visą darbo dieną (DK 146 str.). Taip pat, dirbti naktimis, švenčių ir poilsio dienomis bei viršvalandžius, vykti į komandiruotes nėščioji gali tik jei pati su tuo sutinka. Šios nuostatos užtikrina jūsų ir būsimo kūdikio saugumą bei sveikatą.

Motinystės transformacija: psichologiniai ir emociniai pokyčiai

Moters tapimas mama ir šiandien dar suvokiamas, kaip labai natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Aplink mus kasdien šmėžuoja laimingų mamų su laimingais kūdikiais ar vyresniais vaikais vaizdiniai. Jų pilna reklamose, spaudoje, jau nekalbant apie TV, kur kitokių mamų ir kūdikių iš viso pasitaiko itin retai. Visa tai, deja, nėra tinkama pagalba ruošiantis realiai, o ne „reklaminei“ motinystei. Galbūt dėl to daugeliui moterų tik po pirmojo vaikelio gimimo paaiškėja liūdna tiesa, jog šiuo metu jos išgyvena kažką, ką greičiau galėtų pavadinti „krize“, „nuolatiniu stresu“ ar bent jau „ryškiu gyvenimo stereotipo lūžiu“.

Žinoma, nėra dviejų mamų, kurios vienodai išgyventų vaiko atsiradimą; kiekviena moteris be abejo tai patiria labai savitai. Maža to, kiekvieno sekančio vaiko gimimas, net ir toje pačioje šeimoje, paprastai reikalauja skirtingo dėmesio, energijos, rūpesčio, o ir mylime savo vaikus tikrai skirtinga meile.

Mintis paruošti šį pranešimą kilo perskaičius straipsnius ir iš gilaus asmeninio noro suprasti, kokie gi pokyčiai vyksta motinos psichikoje po vaiko gimimo. Nors motina moteris formaliai lyg ir laikoma iškart, vos tik vaikas išvysta pasaulį, savęs kaip mamos jausmas sutvirtėja turbūt tik gerokai vėliau. Juk ne veltui psichoterapijoje sakoma: „motina gimsta kartu su vaiku“. Gal tai padeda suvokti, kiek streso, nerimo ir atsakomybės turi atlaikyti jaunoji mama, kokia ji gali pasijusti trapi ir pažeidžiama.

Psichiatrijoje mes turime tokį terminą kaip „pogimdyminė depresija“. Nors nėra formalios tokios depresijos diagnozės, tačiau literatūros duomenimis, yra išskiriamos dvi pagrindinės pogimdyminės depresijos formos:

• Pogimdyminė depresija arba dar vadinamas motinystės liūdesys - tai trumpalaikis ir švelnus depresijos epizodas.
• Didžioji pogimdyminė depresija - tai sunki ir potencialiai grėsminga gyvenimui liga.

Liūdna žinia yra tai, jog per ketverius psichiatrinės rezidentūros metus, savo laiku, nė vieno užsiėmimo nebuvo skirta išsamiau susipažinti su motinoms kylančiomis problemomis, neteko matyti nė vienos tokios pacientės, nors internete į šią užklausą vien tik lietuvių kalba galima rasti per 11 000 nuorodų, tekstų bei diskusijų.

Galima tik spėlioti, kodėl susiklostė tokia įdomi „neigimo situacija“ - panašu, jog mūsų visuomenėje egzistuoja mitas apie motinystę ir apie motinos „privalomą/reklamuojamą savijautą“. Galima tik nuspėti, kokiems iš tiesų jausmams ir būsenoms paneigti jis mums yra reikalingas.

Psichoanalitiniame kontekste sekasi geriau, čia mes turime tam tikrų instrumentų, kurie padeda prisiliesti prie šios aktualios ir jautrios temos. Įprastas toks psichoanalitinis aiškinimas: motinos savijautą nulemia taip vadinama „regresija“ - arba kitaip tariant - grįžimas prie savo pačios infantilių konfliktų, fiksacijų. Tai unikali galimybė dar kartą prie jų prisiliesti ir juos iš naujo išgyventi bei perdirbti. Tokiu atveju - jei pačios motinos raida buvo pakankamai sėkminga, logiškai mąstant, jai neturėtų kilti rimtesnių problemų auginant savo vaikus ir atvirkščiai. Apie motinas ir kūdikius kalba turbūt visos psichoanalitinės asmenybės teorijos, čia paminėsiu tik keletą: Narcizmo teorija: „ideali mama“, „idealus kūdikis“, mamos „self objektas“.

W. Kuomet, gimus vaikui, moteriai tenka susidurti su labai intensyviais ne tik meilės, prisirišimo, bet ir neapykantos, agresijos, pavydo, panikos jausmais, nukreiptais į kūdikį. Kyla klausimas, ką visi šie jausmai daro su pačiomis motinomis, kaip jos išgyvena tokius susidūrimus? Kaip padėti motinoms geriau suprasti savo reakcijas į naujagimį?

„Kalbantis su mamomis, auginančiomis pirmą vaikelį, man pasirodė, kad nors jų gyvenime atsirado vaikas ir nauja meilė, tuo pat metu kažkas jų viduje buvo prarasta. Naujų mamų savijautą sunkino ir tai, jog šalia viso džiugesio, kurį kėlė vaikas, vyko tylus ir slaptas gedėjimo procesas. Moterys ilgėjosi savo ankstesnės, dabar jau prarastos savasties (Self) ” (L. Baraitser, 2006).

Kalbantis su mamomis, panašu, jog labai daugeliui iš jų, paradoksalu, po kūdikio gimimo vienaip ar kitaip teko susidurti kartais su sunkiai apčiuopiamu, o kartais su ryškiu praradimo jausmu. Kuo giliau analizuoji jausmus, kuriuos kelia motinystė, tuo labiau vaizdas keičiasi nuo mums taip įprasto.

„Paslėpti“ motiniški jausmai:

• Gedėjimas ir liūdesys.
• Praradimas arba jausmas, kad jau niekas nebebus taip, kaip iki šio kūdikio gimimo.
• Bejėgiškumas.
• Asmeninių ribų praradimo pojūtis.
• Laiko ribų praradimo pojūtis.
• Jausmas, jog kūdikis laiko prikaustęs motiną prie savęs tarsi grandine.

Jei praradimas prilyginamas depresijai, kaip dažniausiai mes ir manome, tai gali būti, jog toks požiūris padės mums geriau suprasti tikrąsias pogimdyminės depresijos priežastis.

Gyvenimo vienovės jausmo praradimas - tai turbūt sunkiausiai pakeliama motiniška būsena. Turintys mažų vaikų gerai tai žino. Kūdikis įsiveržia į gyvenimą su savo poreikiais, jam nuolat reikia dėmesio, meilės, rūpesčio. Tai ne tik suardo įprastą motinos dienotvarkę, miego/būdravimo ciklą, maitinimosi įpročius, sujaukia nusistovėjusią gyvenimo tėkmę šeimoje. Žymiai sunkiau yra tai, jog praktiškai pirmaisiais vaiko auginimo metais, motinos minčių, jausmų, savęs suvokimo, pasaulio patyrimo tėkmė nuolat ir nuolat yra pertraukiama.

Vienas iš svarbiausių atradimų (Cusk, 2001) - būti mama reiškia nebepatirti gyvenimo vienovės jausmo. „Tam kad būčiau mama turiu palikti neatsilieptus skambučius, neatliktus darbus, neįvykdytus susitarimus. Tam kad būčiau savimi, turiu leisti kūdikiui verkti, turiu užbėgti už akių jos alkiui arba palikti ją visam vakarui, pamiršti ją tam kad galėčiau mąstyti apie kitus dalykus. Sėkmingas buvimas savimi visiškai paneigia buvimą gera mama, ir atvirkščiai. …Vėliau, net ir geriausiomis akimirkomis aš niekuomet nesijutau įveikusį šią atskirtį.“

Motinos užduotis yra kiek įmanoma labiau prisitaikyti prie vaiko poreikių ir tinkamai juos tenkinti - tuo ramesnis ir saugesnis jaučiasi kūdikis. W. D. Winnicott palygino motinos sugebėjimą taip stipriai užmiršti save ir sutelkti visą dėmesį ir jėgas į naujagimį su savotiška beprotybe, kurią tik vien tik motinos gali išgyventi ir ištverti. Kyla klausimas tik, kiek tai atsieina pačioms motinoms.

Savęs jausmo praradimas - irgi nelengva, neaiški būsena, sunkiai pačios motinos atpažįstama ir įvardijama. Dažnai išgyvenama lyg savotiškas migla aptrauktas, apsunkintas tiek savęs, tiek ir aplinkos suvokimas, pojūtis, jog nyksta asmeninės ribos (tuo tarpu dažnai pasitaikantis svorio priaugimas po gimdymo tik stiprina šį jausmą!). Nutinka taip, jog anksčiau taip aiškiai suvokusi save kaip mokytoją, buhalterę, mylimąją, meilužę, žmoną, moteris, auginanti kelių mėn. kūdikį, jaučia, kad jos pasaulėlis susiaurėjo ir apsiriboja tam tikrais pasikartojančiais paprastučiais ritualais: maitinimas, sauskelnės, rūbeliai, kūdikio kilogramai, kiek miegojo val., ramus/neramus ir pan. Po truputį prisiminimus apie buvusias identifikacijas ima gaubti užmarštis. Moteriai tampa vis aktualesnis klausimas - o kas aš iš tiesų esu? Gali apimti jausmas, jog kažkas jos viduje nuolat miršta. Ar aš tik mama ir maitintoja, o ar aš sugebėsiu būti tuo, kuo buvau iki šiol, ar dar esu, ar dar pajėgiu būti kas nors kitas nei atrama savo vaikui? Kaip mane pakeitė kūdikio gimimas? Kuo aš tapau dabar? Ar esu vis dar mylima, vis dar patraukli savo vyrui? Savasties jausmą stiprina ryšiai su žmonėmis, tačiau po gimdymo nereta moteris patiria izoliaciją ir vienatvę.

Atrodo, jog motinystė yra tokia būsena, kuomet viena savastis susitraukia tam, kad galėtų atsirasti erdvės naujai savasčiai. Tam, kad galėtų taip atsitikti, motiniškoji savastis turi išgyventi gan intensyvią transformaciją.

Psichoanalizėje netrūksta suvokimo apie savasties keitimosi procesus. Lacan teigė, jog mes visą gyvenimą esame besikeičiantys viduje, ir mūsų savastis laikas nuo laiko yra tirpinama pasąmonėje.

Psichoanalitiniu požiūriu subjektas nėra vientisa ar kieta substancija, jis egzistuoja nuolatinėje įtampoje, laikas nuo laiko patirdamas grėsmę jo realiam ar įsivaizduojamam stabilumui, nuolat dalyvaudamas kintančiame derybų procese tarp išorės sąlygų ir pasąmoninių troškimų.

Įtampą, kylančią tarp naujos ir senos self savęs patyrimo būsenos, galėtume pavadinti identifikacijos krize, konfliktu arba moters tapimo motina procesu ir moters savęs pajautimo kaip motinos (buvimo mama jausmo) formavimusi.

IDENTIFIKACIJOS KRIZĖ

Šio naujojo, minkšto, sujaukto, išskydusio, priklausomo motiniško self atsiradimas greičiausiai yra labai senas ir biologiškai apspręstas. Ši savastis privalo atsirasti tam, kad galėtų lengvai sunykti, kad jos fone galėtų laisvai ir nevaržomai pradėti reikštis nauja kūdikio savastis.

Gali būti, jog panašūs procesai vyksta ir su paciento, esančio terapijoje, savastimi. Juk čia taip pat formuojasi nauji psichikos struktūriniai dariniai, naujas savęs pajautimas, kuris gali būti labai gąsdinantis tiek motinoms, tiek ir mūsų pacientams. Berašant iškilo kelios eilėraščio eilutės apie mums visiems pažįstamą keitimosi ir nežinomybės baimę, todėl savo atradimais norėčiau pasidalinti ir su jumis:

„Sakote, kad aš kartoju,Ką jau esu kalbėjęs? Tad pakartosiu dar.Pakartosiu? Tam, kad atvyktum čionai,Atvyktum čionai iš ten, kur tavęs nėra,Eiti turi keliu, kur ekstazės nėra.Tam kad suvoktumei tai, ko dar nežinai,Eiti turi keliu, kur vien tiktai nežinia.Tam kad įgytumei tai, ko tu dar neturi,Eiti turi keliu, kur vien tiktai neturėjimas.Tam kad taptumei tuo, kuo tu dar nesi,Eiti turi keliu, kur tavęs nėra.Ir tu žinai tik tai, ko tu nežinai,Ir tu turi tik tai, ko tu neturi,Ir ten kur tu esi, ten tavęs nėra.Pakartosiu? Tam.“T.S. Eliotas „Keturi kvartetai“ (vertimas laisvas).

Kaip nepasiklysti motinystės kelyje?

Kas padeda nepasiklysti šioje kelionėje į nežinomybę?

• Kūdikio kitoniškumo suvokimas - neleidžia įkristi į nuolatinę simbiozės būseną.
• Kūrybinis potencialas glūdi sugebėjime išlaikyti įtampą ir leisti egzistuoti ambivalencijai - patiriant tiek meilę tiek ir neapykantą nukreiptą į savo vaikus (analogija su Klein).
• Motina gali imti suvokti save tik santykyje su savo kūdikiu.
• Originali Lisos Baraitser idėja apie mėgdžiojimo svarbą self transformacijos procese.

Galų gale paaiškėja, kodėl toks keistas pirmojo straipsnio pavadinimas - ką bendro gali turėti motinystė su „išlaikyti plaukus ant galvos“. Ortodoksinėse žydų bendruomenėse galiojo tradicija, jog po vaiko gimimo moteris gali pasirodyti viešai tik prisidengusi plaukus nuometu. Uždengti plaukus - vadinasi paslėpti ir savo seksualumą bei sugebėjimą gundyti, demonstruoti viešai tokius troškimus motinai buvo laikoma visiškai nederamu dalyku. Žydės moterys nenorėjo su tuo taikstytis, jos sugalvojo nešioti perukus - taip išlaikyti bent dalį seksualumo ir teisę jaustis savimi ir kartu atiduoti duoklę tradicijoms. Tačiau perukas siejasi su kopijavimu ir parodijavimu, vaidyba, teatru. Šių dalykų reikšmė savasties transformacijai seniai žinoma. Juk, norėdami ko nors iš tiesų išmokti, pradžioje neapsieisime be kopijavimo ir mėgdžiojimo.

De Marneffe: „Prisiimdamos motinystę, mes kartu lyg ir prisiimame tam tikrą nusistovėjusią ir kultūriškai priimtiną idėjų rinkinį apie tai, kas mes kaip motinos esame, lyg iš tiesų užsidėtume peruką ant galvos ir imtume vaidinti tam tikrą vaidmenį. Motinos vaidmuo kaip rūpintojos, sauskelnių keitėjos, maitintojos krūtimi, tos kuri keliasi naktį yra persmelktas ideologinių ir istorinių prasmių ir reikšmių apie moterystę, motinystę, ugdymą, pasiaukojimą ir t.t. Tuo pat metu, kai moteris tiesiog vykdo šią rolę, kopijuodama tai, ką ji matė darant ir ką daryti yra tiesiog būtina, drauge ji yra ir sudėtingame bei subtiliame tapimo motina procese, nes tokiu būdu atrandamas naujas būties būdas, lydimas prievartos ir dezorientacijos, atradimų ir džiaugsmo, augimo ir gyvybingumo.

Tokio pasikartojančio pamėgdžiojimo fone atsirandanti motinystė gali ir įkalinti ir išlaisvinti. Tai gali būti ir judėjimas nuo vientisumo link sujauktumo, tačiau gali būti ir priešingai - judėjimas nuo klampumo prie fiksacijos ties tvirtu ryšiu su savo kūdikiu. Greičiausiai, jog tuo pačiu motinystės transformacijos metu vyksta abu šie dalykai. Jei kopijavimas galų gale produkuoja kūrybingą veiksmą, tuomet transformacija nukrypsta į kažką, kas išeina už šios dialektikos ribų - būtent, moters tapimą motina. O tai turbūt yra gerokai didesnis stebuklas net ir už vikšro virtimą drugeliu.

Greičiausiai tik žvelgdami į motinystę ne kaip į darbą, kurį turėtume atlikti ir gauti tam tikrą rezultatą - mes galų gale pajėgsime atrasti tinkamą moters ir motinos dialogą. Juk santykiai, skirtingai nei darbai, nėra orientuoti į rezultatus, bet orientuoti į procesą. Jie vystosi. Taigi, vietoj to, kad vaikų auginimą suvoktume kaip projektą, kur vaikas - tik tabularasa, - baltas lapas kuriame motina įrašo jo sėkmės ar nesėkmės istorijas, mes jau galime pradėti suvokti, jog mūsų vaikai taip pat yra aktyvūs savo pačių auklėjimo proceso dalyviai.

Pasiruošimas kraiteliui: nuo praktinių pirkinių iki vidinio nusiteikimo

Laukiantis vaikučio, pamažu imame kaupti jam kraitelį. Nors vis dar pasitaiko sakantysis, kad iki paskutinio nėštumo mėnesio nereikia pirkti nei vežimėlio, nei lovelės, esą tai blogas ženklas, šiais prietarais tikime vis mažiau. Laikas - pinigai. Gimus vaikučiui laisvas laikas kainuos itin didelius pinigus, todėl tikrai verta pirkinius susiplanuoti iš anksto.

Renkant kraitelį, neapsieisite be pirmųjų kojinyčių ar batukų. Vienos mamos pačios mezga kojinytes mažyliams, kitos ieško nagingų močiučių arba keliauja į artimiausią vaikiškų prekių parduotuvę, kur gražių ir madingų pirmųjų kojinaičių/batukų pasirinkimas yra didelis.

Parengėme jums testą - žaidimą, kuris leis žvilgtelėti į jūsų vidų - kokia jūs mama esate. Kokių lūkesčių turite ir koks auklėjimo stilius jums priimtiniausias. Primename, kad tai tėra žaidimas ir smagus laiko praleidimas.

Jūsų vidinis motinystės tipas:

• 1 variantas: Būsite (arba esate) labai rūpestinga ir atidi mama. Jūs stengiatės planuoti savo gyvenimą, nors ir ne visada tai pavyksta. Esate iš tų, kurie vaiko gimimą kruopščiai planuoja - derina jį prie karjeros planų, prie studijų ir net atostogų. Tačiau ir jums pasitaiko netikėtumų, tokiu atveju jūs sukaupiate visas jėgas ir tikrai gana greitai apsiprantate su nauja padėtimi ir naujais iššūkiais.Jūs labai norite, kad jūsų vaiko tėtis būtų lygiavertis vaiko auginimo partneris, todėl jums natūralu, kad kartu su juo einate pas gydytoją ar į nėštumo kursus. Kartais jūs paliekate atverstą knygą ar žurnalą apie vaikų auginimą toje vietoje, kuri jums atrodo svarbi, ir kaip smagu matyti, kad būsimasis tėtis susidomėjęs ją skaito. Gimdyti jūs greičiausiai irgi planuojate kartu. Tai jums atrodo natūralu ir teisinga. Tiesa, net jei jūsų vyras nenorėtų jūsų lydėti gimdyklą, jūs pakankamai realiai ir blaiviai priimtumėte šį jo apsisprendimą.Jūs mėgstate tradicijas, pastovumą, vertinate pasitikėjimą žmogumi. Tačiau neužmirškite, kad vaiko gimimas - tai ne tik šventė ir nuolatinis džiaugsmas. Tikrai bus sunkių akimirkų, kuomet norėsis verkti pasislėpus kamputyje. Tokiais atvejais atminkite - jūs ne viena, kalbėkitės apie tai su artimaisiais, prašykite pagalbos.

• 2 variantas: Būti mama - didelis nuotykis! Iššūkis, panašiai kaip kopti į kalnus, plaukti sraunia upe baidarėmis arba egzaminas, kai nežinai, kurį klausimą išsitrauksi - žinomą ar tą, kuriam perskaityti pritrūkote laiko.Jūs į motinystę neriate visa galva ir atiduodate jai visą save. Jūs apskritai esate iš tų, kurios viską daro širdimi - myli, neapkenčia, barasi, džiaugiasi. Vaiką jūs irgi mylėsite taip, kaip tik jūs viena temokate - stipriai ir be išlygų. Tiesa, kol mažylis dar gyvena jūsų pilvelyje, jums sunku įsivaizduoti, kaip pasikeis gyvenimas jam gimus. Aplanko mintys: ar būsiu gera mama? Ar sugebėsiu? Ar mokėsiu? Nesijaudinkite, nerimauti yra natūralu. Nežinomybė visada baugina, ją padeda sumažinti informacija - kursai, pokalbiai su bendramintėmis. Jeigu jaučiate, kad jus apėmę jausmai yra tokie, tarsi tuoj sprogsite iš įtampos, nelaikykite visko savyje, o pasikalbėkite su jums artimu žmogumi. Jei jo nėra šią sekundę šalia, imkite popieriaus lapą ir surašykite baimes, kurios jus neramina. Pamatysite, vos parašius jau ims ir palengvės. O vakare grįžus su vyru aptarsite visus punktus ir pamatysite, kad sprendimai visai čia pat.Vaikučiui pasisekė, kad būti tėvais pasirinko jūsų šeimą. Su jumis jam niekada nebus nuobodu. Vakarai prie televizoriaus, savaitgaliai prie kompiuterio - šis scenarijus ne jums. Jūs turite daug draugų, mėgstate bendrauti, keliauti, patirti daug įspūdžių. Jūsų mažylis bus laimingas, galėdamas drauge su jį mylinčiais tėvais patirti, koks įdomus yra tas didelis ir margas pasaulis.

• 3 variantas: Būti mama - tai džiaugsmas ir atsakomybė. Jūs esate realistė, suprantanti ir priimanti šį pasaulį tokį, koks jis yra. Greičiausiai jūs neskubėjote pirmą dieną po pastojimo visiems paskelbti apie pasikeitusį jūsų statusą. Tik palaukę tam tikrą laiką apie tai pasakėte artimiesiems, draugams ir bendradarbiams. Jūsų blaivus požiūris labai padės jums tapus mama - jūs nepanikuosite tada, kai mažyliui skaudės pilvuką ir jis verks - pirmiausia išbandysite visus pagalbos būdus, kokius tik žinote. O žinote jūs tikrai daug. Jau nėštumo metu daug skaitėte, domėjotės, sulaukėte patarimų iš patyrusių moterų.Jūs labai atsakingai ruošiatės gimdymui, nesate iš tų, kurios nesidomi, kur ir kaip gimdyti. Jūs svarstote visus natūralaus gimdymo pliusus ir minusus, domitės nejautros galimybėmis. Kad ir kaip apsispręstumėte sutikti ateinantį į šį pasaulį mažylį, atminkite, kad dviejų vienodų gimdymų nebūna, ir pasitaiko, kad kruopščius planus pakeičia netikėtumas.Jūs neabejojate, kad jūsų vyras bus geras tėtis mažyliui, tačiau širdyje vis tiek viliatės, kad ryšys tarp jūsų ir vaiko bus ypatingas, kad parpuolęs ant kietos žemės ir susižeidęs, jis nusiraminimo ieškos pirmiausia jūsų glėbyje. Juk jūs esate mama. Žmogus, kuris labiausiai myli ir supranta savo mažylį. Patarimas jums būtų - klausyti savo širdies balso. Kad ir ką sakytų „protingos” knygos ir išsimokslinę dėdės baltais chalatais, vidinio balso ignoruoti nevalia.

• 4 variantas: „Mama žino geriausiai, ko reikia jos vaikui” - tai jūsų moto. Jūs mėgstate netikėtumus, staigmenas ir dovanas. Šiuo atveju gavote didžiausią gyvenimo dovaną - naują gyvybę.Jūs džiūgaujate it vaikas, išties jūs širdyje ir esate vaikas. Laukiate nesulaukiate to laiko, kai pasisodinę vaiką ant rogių lėksite su juo per apsnigtą mišką ar kramsnodami popkornus kino teatre kikensite žiūrėdami linksmą animacinį filmą.Na, o kol kas jūsų vaikas dar gyvena mamos pilve. Jūs tikriausiai mėgstate puoštis, išryškinti pilvuką, vis dažniau pasvarstote, gal įamžinti savo nėštumą fotosesijoje. Gimdymo jūs nebijote ir mokate padrąsinti kitas drauges nėštukes. Jos pavydi jums jūsų optimizmo ir pozityvumo! Šių dviejų savybių jums labai prireiks jau gimus vaikui.Juk mamos darbas yra pats kūrybiškiausias iš visų mums žinomų. Mama - lopšinių dainuotoja, namų tvarkytoja, virėja, gydytoja, guodėja, žaidimų partnerė, organizatorė, vadybininkė. Mama - juk šiame žodyje telpa tiek daug. Ir jums viskas puikiai pavyks.

Teisinės ir socialinės garantijos keliaujant Europoje

Jeigu esate apdraustas vienoje Europos Sąjungos šalyje, o keliaujate ar laikinai gyvenate kitoje, galite naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, pavyzdžiui, apsilankyti pas gydytoją arba gydytis ligoninėje, tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip tos šalies piliečiai. Tačiau už kai kurias paslaugas gali tekti mokėti. Jūsų turimas teises patvirtins Europos sveikatos draudimo kortelė (ESDK).

Jei jūsų kelionės tikslas yra medicininis gydymas užsienyje, prieš išvykdamas turite gauti savo sveikatos draudimo įstaigos leidimą (forma S2). Kad ir kur būtumėte apdraustas, turite teisę gauti ligos išmokas natūra, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros paslaugas ir vaistus, savo gyvenamojoje šalyje.

Jei esate apdraustas vienoje, o gyvenate kitoje šalyje, turėtumėte užsiregistruoti vietos sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą. Gali reikėti paprašyti sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje esate apdraustas, išduoti formą S1, kurią turėsite perduoti savo gyvenamosios vietos įstaigai. Šalis, kurioje esate apdraustas, visais atvejais turi mokėti jums ligos, motinystės arba tėvystės išmokas pinigais, t. y. išmokas, kuriomis pakeičiamas dėl ligos nesumokėtas darbo užmokestis.

Jei neradote norimos informacijos, galite paprašyti tarnybos „Jūsų Europos patarėjas“ teisinės konsultacijos.

tags: #a #chi #segnalare #la #maternita