Karlas I (vok. Karl I; 1887 m. rugpjūčio 17 d. Perzenboigo pilis, Žemutinė Austrija - 1922 m. balandžio 1 d. Kvinta do Montė, Madeira) - paskutinis Austrijos imperatorius (1916-1918 m.) ir Vengrijos karalius (1916-1918 m.). Jo valdymo metai sutapo su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Austrijos-Vengrijos dualistinės monarchijos subyrėjimu, paliekant gilų pėdsaką Europos istorijoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Karlas gimė 1887 m. rugpjūčio 17 d. Perzenboigo pilyje, Žemutinėje Austrijoje. Jo tėvai buvo erchercogas Otonas Pranciškus ir princesė Marija Žozefa Vetin (1867-1944). Nuo pat vaikystės Karolis karštai praktikavo katalikybę, kas vėliau atsispindėjo jo asmeniniame ir politiniame gyvenime. Ankstyviausius metus jis leido ten, kur buvo dislokuotas jo tėvo karinis pulkas, vėliau gyveno Vienoje ir Reichenau an der Rax.
Nors mokytas privačiai, Karolis, priešindamasis valdančiosios šeimos papročiams, pasirinko studijas valstybinėje gimnazijoje, nes jam labai patiko mokomieji dalykai. Baigęs gimnaziją, jis įstojo į armiją. Nuo 1906 m. iki 1908 m., kaip vyriausiasis karininkas, Karolis tarnavo Prahoje. 1907 m. jis buvo paskelbtas pilnamečiu, o princas Zdenko Lobkovitzas paskirtas jo kamerdineriu. Per kitus kelerius metus Karolis atliko karinę prievolę įvairiuose Bohemijos miestuose, įgydamas vertingos karinės patirties.
Jo ryšiai su dėde, tuometiniu imperatoriumi Pranciškumi Juozapu I, nebuvo itin glaudūs, panašiai kaip ir santykiai su sostą paveldėjusiu erchercogu Pranciškumi Ferdinandu. Šie santykiai, nors ir ne visada artimi, turėjo įtakos jo vėlesniam vaidmeniui Habsburgų monarchijoje.
Sosto paveldėjimas ir Pirmasis pasaulinis karas
1914 m. birželio 28 d. Sarajeve nužudžius sostą paveldėjusį erchercogą Pranciškų Ferdinandą, Karolis tapo pagrindiniu pretendentu į sostą. Tai buvo lemtingas įvykis, kuris netrukus po to įžiebė Pirmąjį pasaulinį karą.
1916 m. lapkričio 21 d., mirus imperatoriui Pranciškui Juozapui I, Karolis tapo Austrijos imperatoriumi Karlu I ir Vengrijos karaliumi Karlu IV. Jo valdymo pradžia sutapo su vienu sunkiausių laikotarpių monarchijos istorijoje - Pirmasis pasaulinis karas jau buvo įsibėgėjęs, o Austrija-Vengrija susidūrė su didžiuliais kariniais, ekonominiais ir socialiniais sunkumais.
Valdymo pradžioje Karolis I, suprasdamas karo niokojamą poveikį savo imperijai, pradėjo slaptas derybas su Prancūzija dėl Austrijos-Vengrijos pasitraukimo iš karo. Šios derybos, žinomos kaip Sicilijos aferos, buvo sudėtingos ir galiausiai žlugo dėl Karolio nenoro atsisakyti Italijos reikalaujamų teritorijų. Kai derybos išaiškėjo, jis jas neigė, kol Prancūzijos spauda nepaskelbė jo pasirašytų laiškų, kurie neabejotinai įrodė jo įsitraukimą į taikos procesą. Šis bandymas užbaigti karą parodo jo siekį išsaugoti monarchiją ir jos žmones nuo tolesnių kančių.
Monarchijos žlugimas ir atsisakymas valdyti
Nors Karolis I stengėsi išsaugoti savo imperiją, nacionaliniai judėjimai Austrijos-Vengrijos dualistinėje monarchijoje stiprėjo. Įvairios tautos siekė nepriklausomybės, o imperija, sudaryta iš daugybės skirtingų etninių grupių, ėmė irti.
1918 m. lapkričio 11 d., suprasdamas neišvengiamą monarchijos pabaigą ir siekdamas išvengti pilietinio karo, Karolis I atsisakė dalyvavimo valstybės valdyme Austrijoje, tačiau formaliai neatsisakė sosto. Po kelių dienų jis taip pat išleido atskirą proklamaciją su valdžios atsisakymu Vengrijai. Tai buvo Habsburgų dinastijos pabaiga po šimtų valdymo metų.
Emigracija ir bandymas grįžti į Vengriją
1919 m. kovo mėn. Karolis I emigravo į Šveicariją. Austrijos respublikos Nacionalinis susirinkimas 1919 m. balandžio mėn. priėmė įstatymą, tremiantį Habsburgus iš Austrijos, nebent jie pripažintų save paprastais piliečiais.
Vengrų monarchistai, norėję atkurti monarchiją, skatino Karolį grįžti ir bandyti atgauti sostą. 1921 m. jis du kartus bandė grįžti į Vengriją, siekdamas atkurti savo valdžią. Tačiau šie bandymai buvo nesėkmingi. Vengrijos parlamentas 1921 m. lapkričio mėn. galutinai panaikino jo suvereno teises, užbaigdamas bet kokias viltis apie Habsburgų sugrįžimą į Vengrijos sostą.
Vėlesni metai ir mirtis
Po nesėkmingų bandymų grįžti į Vengriją, Karolis I su savo žmona Zita iš Parmos Burbonų (1892-1989) ir vaikais apsigyveno Portugalijoje, Madeira saloje. Ten, 1922 m. balandžio 1 d., jis mirė nuo plaučių uždegimo, sulaukęs vos 34 metų. Jo mirtis buvo tragiškas paskutinio Habsburgų imperatoriaus gyvenimo finalas.
Dokumentinis filmas „Karolis I ir Anglijos pilietinis karas“
Habsburgų dinastijos istorija ir Karolis I
Habsburgų dinastija, kuriai priklausė Karolis I, yra viena iš seniausių ir įtakingiausių Europos karališkųjų šeimų. Jos istorija siekia daugiau nei tūkstantį metų. Pavadinimas kilęs iš Habsburgo pilies Argau vietovėje Šveicarijoje, kurią apie 1020 m. pastatė Strasbūro vyskupas Verneris. Giminės pradininku laikomas Karolingų imperijos grafas Guntramas Turtingasis (X a.).
Iš pietryčių Vokietijos Habsburgai plėtė savo įtaką ir valdas į pietrytinę imperijos dalį, praktiškai sutampančią su dabartinės Austrijos teritorija. Nuo pat įsikūrimo Austrijoje Habsburgai siekė įsigalėti ir kaimyninių Čekijos bei Vengrijos sostuose.
Per šimtmečius Habsburgai tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriais, o vėliau - Austrijos imperatoriais. Jie valdė per daugybę karų, dinastinių santuokų ir politinių manevrų. Imperatorius Maksimilijonas I (1459-1519) laikomas Habsburgų dinastijos hegemonijos kūrėju, sėkmingai vykdžiusiu dinastinę politiką. Jo sūnus Karolis V paveldėjo didžiules valdas, apimančias Ispaniją, Pietų Italiją, Austriją ir Nyderlandus.
Dinastija suskilo į Austrijos ir Ispanijos šakas. Austrijos Habsburgai valdė Šventosios Romos imperijos imperatoriaus titulą, Paveldimąsias žemes, Čekijos ir Vengrijos karalystes. Ispanijos Habsburgai valdė Ispaniją ir jos valdas, tačiau išmirė 1700 m., sukeldami Ispanijos įpėdinystės karą.
1740 m. mirus Austrijos Habsburgų dinastijos vyriškosios linijos atstovui Karoliui VI, sostą paveldėjo jo duktė Marija Teresė. Ji su vyru Pranciškumi Steponu iš Lotaringijos pradėjo Habsburgų-Lotaringijos šaką, kuri valdė imperiją nuo 1745 m.
Per visą XIX a. Austrijos imperija ir jos valdovai Habsburgai buvo Europos konservatizmo ir monarchijos šalininkų centras. 1867 m. likęs Habsburgų domenas buvo pertvarkytas į Austrijos-Vengrijos dualistinę monarchiją, kurios monarchas titulavosi Austrijos imperatoriumi ir Vengrijos karaliumi.
Karlas I buvo paskutinis šios galingos dinastijos valdovas. Jo valdymo laikotarpis, nors ir trumpas, buvo pažymėtas didžiulių pokyčių ir monarchijos žlugimo. Jo likimas atspindi visos Habsburgų eros pabaigą Europoje. 2004 m. Karolis I buvo paskelbtas palaimintuoju, o 2007 m. - šventuoju. Jo palikimas tebėra svarbus ne tik Austrijai ir Vengrijai, bet ir visai Europos istorijai.