Vaikystė turėtų būti galimybių, o ne apribojimų metas. Tačiau realybė dažnai būna kitokia, ypač tiems vaikams, kurie auga skurdą ir socialinę atskirtį patiriančiose šeimose. Šie vaikai, deja, tampa valstybės apleisti, jiems trūksta būtinos paramos pačiu jautriausiu gyvenimo laikotarpiu - pirmuosiuose tūkstantyje gyvenimo dienų. Šis laikotarpis yra kritiškai svarbus, nes jo metu formuojasi vaiko fizinė ir emocinė būklė, kuri turės ilgalaikę įtaką jo vystymuisi, sveikatai ir socialiniams santykiams visam gyvenimui. Įvairūs moksliniai tyrimai patvirtina, kad puoselėjanti vaiko priežiūra ir aplinka yra investicija į jo vystymąsi, šeimos darną, gimstamumo didinimą, ateities darbo jėgą ir valstybės tolydžią socialinę raidą. Žalojanti aplinka neleidžia vaikui išskleisti jo potencialo.
Ankstyvosios Vaikystės Svarba ir Moksliniai Tyrimai
Neatsitiktinai šioje srityje dirbantys mokslininkai, politikai ir pilietinės visuomenės atstovai skatina ankstyvosios vaikystės vystymą, ypač ragindami teikti pagalbą tiems, kurie patiria skurdą ir socialinę atskirtį. Iki šiol trūko išsamių mokslinių tyrimų, kurie atskleistų konkrečias pažeidžiamų grupių motinų ir vaikų problemas. Siekdamos užpildyti šią spragą, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Ilona Tamutienė ir doktorantė Vaida Auglytė, NVO vaikams konfederacijos užsakymu, 2022 m. atliko tyrimą „Kokia parama ir paslaugos yra prieinamos nėščiosioms ir vaikams iki 2 metų amžiaus? Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo“.
Tyrimas rėmėsi 18 kokybinių interviu su pažeidžiamų grupių motinomis bei specialistais, teikiančiais pagalbą nėščiosioms ir mamoms, auginančioms vaikus iki 2 metų. Rezultatai atskleidė, kad nors fizinės sveikatos priežiūra vertinama palankiai, didelė problema išlieka nėščiųjų, pagimdžiusių ir vaikų emocinė priežiūra valstybinėse sveikatos priežiūros institucijose, taip pat lankomosios priežiūros po gimdymo grįžus į namus stoka. Tik viena iš devynių mamų su vaikais po gimdymo namuose sulaukė sveikatos priežiūros specialistės dėmesio. Visi tyrimo dalyviai pabrėžė, kad šiuo jautriu motinai ir vaikui periodu jiems yra ypač reikalingos lankomosios priežiūros specialisto paslaugos.
Socialinė Atskirtis ir Finansiniai Iššūkiai
Didžiausios problemos, kaip atskleidė tyrimas, susijusios su skurdą ir socialinę atskirtį patiriančių nėščiųjų ir jų vaikučių socialine apsauga. Moteriai, kuri pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturi teisės gauti motinystės išmokos, iki numatytos gimdymo datos skiriama minimali vienkartinė išmoka nėščiai moteriai. 2022 m. nėščioji turėjo išgyventi 70 dienų iki gimdymo vos už 270,06 eurų. Skurde ir atskirtyje esančios mamos, net ir gavusios papildomą priedą, susidurdavo su nepaprastai sunkia finansine padėtimi.
Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad motinoms ir vaikams, kuriuos apleido vaikų tėvai, gimus vaikui gali tekti ilgai kovoti dėl tėvystės nustatymo ir vaiko išlaikymo. Motinai, kuri iškart po nėštumo gali turėti sveikatos problemų ir patiria iššūkį rūpintis kūdikiu, gali būti labai sunku surasti vaiko tėvą ir sutvarkyti visus biurokratinius reikalus. Trumpuoju periodu, pirmaisiais mėnesiais po gimdymo, tai dažnai būna apskritai neįmanoma.
Reali situacija iliustruoja šią sunkumų naštą: vaiko tėvas nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje, o motina su vaiku turėjo išgyventi tik iš visiems vaikams mokamų vaiko išmokų. Net ir sutvarkius vaiko tėvą liečiančius dokumentus, padėtis išlieka labai sunki. Apklausta moteris tikino, kad prasimaitinti padeda tik Maisto bankas, kurio parama yra išsigelbėjimas nuo bado. Finansai yra labai maži, o socialinė pašalpa vos leidžia išgyventi. Kai nėra artimo žmogaus, vyro, šeimos ar giminių paramos, tai tampa tikra pražūtimi.
Viena iš tyrimo dalyvių, su dviem vaikais gyvenusi krizių centre, neturėjo privalomojo 12 mėnesių darbo stažo ir patyrė vaikų tėvo smurtą. Jos vaikas, kuriam netrukus turėjo sukakti 2 metai, didžiąją savo gyvenimo dalį keliavo su mama nuo būsto prie būsto, nes motina negalėjo mokėti nuomos. Jai buvo didelis iššūkis nupirkti mišinukų vaikui, o vėliau - ir papildomo maisto. Jos vaikas patyrė maisto nepriteklių ir žalingą aplinką, kurioje vyko smurtas tarp suaugusiųjų. Socialiniai darbuotojai nėščiąsias ir mažylius auginančias motinas dažnai siunčia maisto paramos į nevyriausybines organizacijas - Maisto banką ar Krizinio nėštumo centrą, „Caritą“.
Nėštumo ir Vaiko Priežiūros Finansinių Išmokų Sistema
Nors motinoms, kurios turėjo reikiamą darbo stažą, bet mažą atlyginimą, padėtis yra analogiška tų, kurios stažo neturėjo. Viena apklaustų moterų, tik gavusi aukštojo mokslo diplomą, pasijuto nėščia. Ji nusprendė gimdyti, tačiau vaiko tėvas nuo atsakomybės nusisuko. Moteris turėjo privalomąjį 12 mėnesių darbo stažą, nes studijavo ir dirbo. Dabar ji augina dukrelę ir tęsia magistrantūros studijas. Artimųjų pagalbos neturi, nuomojasi butą, rūpestingai prižiūri savo vaiką. Tačiau nėštumo metu ji patyrė daug streso, turėjo savižudybės minčių dėl baimės, kaip ji su vaiku išgyvens. Jos pajamos per mėnesį sudarė vos 302 eurus vaiko priežiūros atostogų pinigų, plius 80 eurų vaiko pinigų, iš viso 382 eurus. Tokios pajamos, kai reikia nuomotis butą, yra nepakankamos. Moteris pabrėžė, kad valstybė turėtų panaikinti priklausomybę nuo darbo stažo ir pajamų, ir užtikrinti visavertę paramą.
Kita skaudži realybė - gimdyti neturint buto. Viena moteris, pagimdžiusi pirmąjį vaiką, laukė eilėje dėl būsto dvejus metus, per tą laikotarpį susilaukė antro vaiko. Tuos dvejus metus ji klajojo, iš vaiko pinigų ir socialinių pašalpų turėjo viską daryti. Jos situacija nėra unikali - skurdą patiriančių moterų su vaikais egzistencija yra pakibusi ant plauko, bent jau dėl būsto.
Gimstamumo Krizių Lietuvoje ir Vaiko Gerovės Pavojus
Demografai pabrėžia, kad toks mažas vaikų gimstamumas Lietuvoje dar nėra buvęs nuo prieš 60 metų prasidėjusios išsamios statistikos rinkimo. 2021 m. Lietuvoje gimė 23 330 vaikų. Nors duomenų apie tai, kiek iš jų gimė labiausiai socialiai pažeidžiamose šeimose, neturime, tyrimas parodė, kad mažas pajamas gavusios arba neturinčios 12 mėnesių darbo stažo per pastaruosius 2 metus nėščiosios ir vaikus auginančios šeimos, ypač vienišos motinos, susiduria su rimtu iššūkiu prasimaitinti ir išlaikyti būstą.
Lietuvoje gimstamumas nėra skatinamas, o pažeidžiamų vaikų gerovė atsiduria pavojuje. Valstybė kol kas prisideda prie išgyvenimo, bet ne prie visavertiško vaiko vystymo, kad jis galėtų išskleisti savyje glūdinį potencialą. Tai yra platesnės politikos problema, kurią lemia politinis, ekonominis ir socialinis kontekstas. Jei valstybė nesirūpina vaiko gyvenimo pirmųjų 1000 dienų politika, tai rodo, kad ji nesirūpina vaikyste ir motinyste ar tėvyste, kaip yra įsipareigojusi pagal Konstituciją, ir nesuteikia vaiko garantijų, neužtikrina jo teisių praktinio įgyvendinimo.
Europos Vaiko Garantijų Sistema ir Lietuvos Įsipareigojimai
Europos vaiko garantijų sistemai įgyvendinti valstybės narės turi pateikti nacionalinius planus, siekdamos padėti skurstantiems, badaujantiems ar pastogės stokojantiems Lietuvos vaikams. Priemonės būtų finansuojamos iš ES struktūrinių fondų. Tokį planą turi rengti ir už jo įgyvendinimą yra atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tačiau viešos informacijos apie plano turinį nepavyko rasti.
Lietuvoje pagalbos reikia visiems vaikams, bet mažiausiai apsaugoti yra patys mažiausi, nes jie nelanko lopšelių / darželių ar kitų ugdymo įstaigų, kuriose teikiama pagalba maistu ir priežiūra. Vaiko vystymasis per pirmąjį tūkstantį jo gyvenimo dienų yra itin svarbus ir šiuo metu stokoja pagalbos, todėl rūpestis šiuo laikotarpiu turi tapti valstybės prioritetu, tam turi būti atskira politika ir programa bei skiriami pinigai jos įgyvendinimui.
Ankstyvosios vaikystės emocinės nepriežiūros pasekmės (liet.titr.)
Romų Bendruomenės Atskirties Problematika
Menininkė Vilma Fiokla Kiurė, spalio 22 d. atidariusi romų problematikai skirtą fotografijų parodą „Parubanka: trūkinėjantys ryšiai“ ir pristatydama to paties pavadinimo knygą, atkreipė dėmesį į dar negirdėtas temas: romų socialinę padėtį, jų tarpasmeninius ryšius ir išgyvenimus. Fioklos aktyvistinis užsidegimas savanoriškai dirbant su romų taboro vaikais ir įkalintomis moterimis romėmis, lėmė, kad paroda ir knyga neprabėgo temų ir problemų paviršiumi.
Parodoje eksponuojamos daugiausia romų vaikų ir paauglių fotografijos, kviečiančios užmegzti ne estetinį, o etinį santykį. Jos siekia perduoti pasakojimus, žinutes, emocijas, patirtį. Bendraudama su įkalintomis romėmis, Fiokla nusprendė fotografuoti jų vaikus, kad galėtų parodyti įkalintoms motinoms, kaip jie auga, kaip atrodo, kaip pasikeitė. Vienintelis būdas susisiekti su savo vaikais joms yra trumpi skambučiai iš taksofono, o susitikimai su jais dėl vaiko teisių apsaugos darbuotojų aplaidumo būna itin reti - mamos globos namuose gyvenančių vaikų nemato dvejus metus ar daugiau. Belieka fotografijos.
Parodos atidarymo metu Fiokla pasakojo, jog motinoms svarbu, kad fotografijose matytųsi vaikų drabužiai, batukai, ūgis, brolius ar seseris prašo sustatyti kartu. Fotografijose mamos išskaito, ar vaikui netrūksta kuo apsirengti, kaip ir kuo jie pasikeitė, kokios jų emocijos. Ilgainiui šalia nuotraukų atsirado ir vaikų piešiniai, laiškai mamoms. Knygoje sudėti ir įkalintų moterų laiškai, atveriantys dar vieną liūdną istoriją, mat kiekvienas žodis kalėjime turi savo kainą, nes pačios romės, su kuriomis susirašinėjo Fiokla, neraštingos. Taigi knygoje spausdinami trumpučiai laiškai turi išties ypatingą emocinį krūvį, jie atveria moterų skausmą, rūpestį ir vaikų ilgesį.
Fiokla viską aprašo paprastai, nuoširdžiai ir talentingai, nes viskas čia yra tikra, pačios paliesta ir išgyventa. Skaitydamas, žvelgdamas į šios knygos piešinius ir laiškus, kaip niekad ryškiai jauti, kaip iš tikrųjų yra niekinga ir šlykštu, kad visos nepalankios aplinkybės (dėl kurių esame kalti ir mes patys - kaip visuomenė ir kaip valstybė) taip negrąžinamai žaloja žmonių gyvenimus. Šis žinojimas nepatogus, nes užduoda nepatogius klausimus apie socialinę atskirtį, politinį abejingumą, diskriminuojančias ideologijas. Tai tikrai gali būti patirties požiūriu edukacinė knyga.
Ankstyvojo Ugdymo Užtikrinimas Vaikams iš Socialinę Riziką Patiriančių Šeimų
Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) įgyvendinamas projektas „Ankstyvojo ugdymo užtikrinimas vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų“ reaguoja į realų poreikį remti šeimas, kurios dėl socialinių ar ekonominių sunkumų susiduria su kliūtimis užtikrinant vaikams galimybes dalyvauti ankstyvajame ugdyme. Tokiose šeimose dažnai pritrūksta finansinių galimybių aprūpinti vaikus net pačiomis reikalingiausiomis ugdymuisi skirtomis priemonėmis, o suteikti jiems galimybę dalyvauti papildomose neformalaus vaikų švietimo veiklose, tokiose kaip dailės, sporto ar šokių būreliai, gali atrodyti kaip nepasiekiama svajonė.
Projekto partneriai, pavyzdžiui, Marijampolės savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Aušra Biskienė, dalinasi informacija apie projekto įgyvendinimą: Marijampolės savivaldybėje vidutiniškai apie 60 vaikų iš socialinę riziką patiriančių šeimų kas mėnesį gauna paramą individualių ugdymo priemonių įsigijimui, maitinimui, pavėžėjimui, kultūros veikloms, vaikų neformaliojo švietimo paslaugoms bei papildomoms ugdymo išlaidoms. Tėvai džiaugiasi, kad gali leisti vaikus į edukacinius, kultūrinius užsiėmimus, papildomai gauti logopedo ar specialiojo pedagogo pagalbą. Mokykla, tardamasi su tėvais, gali aprūpinti vaikus ugdymosi priemonėmis, taip pat perkamos ne tik ugdymuisi reikalingos priemonės, bet ir apranga.
Projekto įgyvendinimas turi įtakos net vaikų darželio lankomumui, nes kai kurie tėvai drąsiau išleidžia vaikus ir patys su vaikais ateina į edukacinius, kultūrinius užsiėmimus, nejaučia didelės materialinės atskirties. Vilkaviškio rajono savivaldybės lopšelio-darželio „Kregždutė“ direktorė Lina Mačiulienė papildo, jog šeimos, kurios sunkiai galėdavo vaikui nupirkti asmenines ugdymo priemones, dabar yra visiškai aprūpintos visais reikmenimis. Varėnos rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Irena Nedzveckienė atskleidžia, jog projekto veiklos turi poveikį vaikų socialinei bei emocinei raidai: „Dalyvavimas projekte … stiprina tėvų ir pedagogų bendradarbiavimą, o vaikams suteikiama visapusiška galimybė dalyvauti veiklose. Projekte sudaroma pozityvi ugdymo kultūra, kryptingai ugdomos ne tik vaikų žinios, bet ir jų asmenybė, emocinė branda, yra stiprinami vaikų socialiniai ir emociniai įgūdžiai, mažėja elgesio problemų, ryškėja dalyvių pagarba vienas kitam. Matome, kaip auga vaikų pasitikėjimas savimi bei jų savivertė, nes įtraukus vaikus į veiklas, atsiranda galimybė lankyti būrelius.“
Projekte dalyvauja 59 partneriai - savivaldybės bei Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžios švietimo įstaigos. Nuo projekto pradžios per 2024-2025 metus projekte dalyvavo 3 452 vaikai, tai sudaro net 81% visų projekte planuotų dalyvių.
Vaikų Skurdo Krizė Europoje
Spalio 17-ąją minima Tarptautinė kovos su skurdu diena, tačiau naujausia organizacijos „Save the Children“ ataskaita rodo, kad skurdo riziką patiriančių vaikų skaičius Europoje auga. Prieš šešerius metus ES įsipareigojo iki 2030 m. bent 5 milijonus iš tuometinių 19,1 milijono vaikų, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis, apsaugoti nuo liūdnos lemties. Tačiau vietoje pažangos, nuo 2019 iki 2024 metų dar 446 tūkst. vaikų atsidūrė rizikos grupėje.
Naujausioje organizacijos „Save the Children“ ataskaitoje „Vaikų skurdas: kaina, kurios Europa negali sau leisti“ pabrėžiama, kad vaikų skurdas nėra ekonominių krizių ar biudžeto apribojimų padarinys. Pasak organizacijos atstovų, vaikų skurdas yra nematoma ekonomikos augimo pasekmė, apkraunanti socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros, būsto ir teisingumo sistemas. Tyrimas rodo, kad viso gyvenimo pajamos žmonių, užaugusių skurde, yra vidutiniškai 20 proc. mažesnės.
„2030 m. ES tikslas sumažinti vaikų skurdą gali tapti tiesiog tuščiu pažadu, o įsipareigojimas 2050 m. visiškai panaikinti skurdą Europoje gali taip pat žlugti. Europa yra vienas turtingiausių pasaulio regionų, todėl nėra jokio pasiteisinimo neinvestuoti į vaikus. Veiksnumas ilgainiui kainuoja brangiau: „Jei nieko nebus daroma, vaikų skurdas taps gyvenimo nuosprendžiu, perduodamu iš kartos į kartą. Todėl klausimas turėtų būti ne ar Europa gali sau leisti investuoti, o ar gali sau leisti neinvestuoti.“ Kai kurios ES šalys sugebėjo sumažinti vaikų skurdo ar socialinės atskirties riziką. Pavyzdžiui, Airijoje šis rodiklis sumažėjo nuo 25 proc. 2019 m. iki 20,6 proc. 2024 m. „Save the Children“ Europoje veikia jau daugiau kaip 100 metų, gindama pažeidžiamus vaikus ir padėdama jiems kurti geresnę ateitį.
Vaikų Paėmimo Atvejai ir Vaiko Teisių Apsauga
Kitas svarbus aspektas, susijęs su vaikų gerove, yra vaikų paėmimo atvejai iš šeimų. Nors siekiama užtikrinti vaiko saugumą, kartais sprendimai priimami skubotai ir nepagrįstai. Vienas iš tokių atvejų - E. Geležienės situacija, kai berniukas buvo paimtas iš motinos ir iki šiol neatgautas. Motinai buvo pareikšti įtarimai dėl fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau vėliau Jonui, jos sugyventiniui, įtarimai buvo panaikinti, o tyrimas motinos atžvilgiu tęsiasi.
Po vaiko paėmimo motina pusę metų negalėjo matytis su sūnumi. Kai pagaliau buvo leista susitikti, pasimatymai vyko tris kartus per savaitę, tačiau motinai buvo nurodyta nerodyti emocijų, nors tai buvo sunku po ilgo išsiskyrimo. Pasimatymai vykdavo Kauno vaikų gerovės centre „Pastogė“. Praėjusį penktadienį motina pastebėjo ant vaiko kūno mėlynes. Nors buvo surašytas tarnybinis pranešimas, nebuvo iškviesta vaikų teisių ar policija. Motina pastebi, kad kai mažyliui iškyla mėlynės namuose - tai jau smurtas, o pas globėjus jis „netyčia susižalojo“. Motina laukia posėdžio, kuriame gali būti sprendžiama dėl vaiko grąžinimo. Advokatė Rūta Visočnik teigia, kad E. Geležienės atvejis turėtų paskatinti kovoti ir kitus tėvus, iš kurių paimti vaikai.
Seimo narė Dovilė Šakalienė, griežtai pasisakanti prieš bet kokį jėgos demonstravimą vaikų atžvilgiu, atkreipė dėmesį, kad Kručinskų atveju vaikų paėmimas anaiptol nereiškė, kad tai buvo padaryta be pagrindo ir kad vaikams namuose buvo saugu.
Vaikų Piešiniai Kaip Istorijos Liudijimas
Vaikų piešiniai gali būti vertingas šaltinis tyrinėjant istoriją ir vaikystės patirtis. Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Arūnas Streikus, tyrinėjantis vaikystės istoriją, analizuoja 1991 m. Sausio 13-ajai skirtų piešinių kolekciją, saugomą Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Šie tūkstančiai vaikų piešinių, nupieštų netrukus po Sausio 13-osios įvykių, yra vienas iš šaltinių, kuriuo remdamiesi istorikai gali sužinoti daugiau apie vaikų savivoką ir patirtis.
Pasak dr. Streikaus, ilgą laiką į vaikus buvo žvelgiama kaip į „nepilnus“ suaugusiuosius, o vaikystė - tik kaip pereinamasis laikotarpis. Nuo XIX a. antrosios pusės toks požiūris pamažu ėmė keistis, o XX a. į vaikų teises ir asmenybę jau pradėta žiūrėti rimčiau. Kaupti piešinius reiškė liudyti apie tą gyvenimo etapą, patirtis, požiūrius, taip pat tai buvo būdas įtvirtinti vaikų asmenybes. Vidurio ir Rytų Europoje trūksta įstaigų, kurios sistemiškai kauptų vaikų piešinius. Būtų labai įdomu Lietuvoje sukurti kokybišką archyvą, kurį galėtų tyrinėti ateities istorikai.
Tyrinėjant 1991 m. piešinius, galima matyti įvairaus pobūdžio siužetus, atkartojančius žiniasklaidos turinį: televizijos bokštas, jį apsupę už rankų susikibę žmonės, šalia stovintys tankai. Taip pat yra simbolinių figūrų, pavyzdžiui, taikos balandis su alyvmedžio šakele. Kai kurie piešiniai vaizduoja Rūpintojėlį, verkiančias moteris prie aukų kapų ar karsto. Yra ir piešinių, intymiau reflektuojančių Sausio 13-ąją, pavyzdžiui, vaizduojama namų aplinka, kurioje vaikas sėdi savo kambaryje ir per televizorių žiūri įvykius.
Nors kartais piešiniuose matyti suaugusiųjų įtaka, atskirti originalų vaiko indėlį nuo konteksto nėra paprasta. Kai kurie tyrimai analizuoja nupieštų žmonių dydį - žmonės, kuriuos vaikas priskiria savo grupei, nupiešiami didesni nei tie, kuriems priskiria kitoniškumą. Taip pat nustebino tam tikri užrašai, pavyzdžiui, sovietus vadinantys fašistais, ir tai, kaip vaizduojama mirtis - su labai mažai kraujo, jis daugiau simbolinis.
Skirtingai nei Italijoje, kur nacionaliniai simboliai niekada nebuvo piešinių tema, Lietuvoje, pasak dr. Streikaus, neseniai atkurta nepriklausomybė, geografinis ir politinis jausmas skatina vaikus piešti tam tikromis progomis ir temomis. Tas pavojaus jausmas tampa akstinu bandyti įpilietinti vaikus būtent tokiu būdu. Piešiniai istorinės atminties temomis gali tapti įrankiu vaikams įpilietinti. Tačiau vis dar trūksta suvokimo, kad piešiniai yra dokumentas.
Autizmo Spektro Sutrikimų Turinčių Vaikų Poreikiai
Nepaisant to, kad Lietuvoje per dešimt metų diagnozuotų autizmo atvejų skaičiaus augimas siekė beveik 400 procentų, išleistų knygų skaičių galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Autizmas - specifinė negalia, todėl auginti ar ugdyti tokį vaiką reikalingos žinios, kurios beveik nepasiekiamos lietuvių kalba. Nors švietimo sistema kažkiek bando atliepti šį poreikį, maži tiražai ir platinimo ypatumai lemia, kad knygos yra sunkiai pasiekiamos net specialistams.
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ aktyviai domisi ir deda visas pastangas, jog aktuali literatūra būtų prieinama lietuvių kalba. Jos iniciatyva išleista knyga „Socialinių istorijų rašymo gairės: nuoseklūs žingsniai tėvams ir specialistams.“ Knyga skirta padėti autistiškiems asmenims geriau suprasti socialinį kontekstą ir skatina teigiamus elgesio pokyčius. Vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, dažnai nesupranta socialinio bendravimo taisyklių, intuityviai nejaučia bendravimo ypatumų, neatliepia kitų žmonių emocijų.
Socialinės istorijos - vienas iš socialinių įgūdžių mokymosi instrumentų, kuris leidžia autistiškiems vaikams suprasti situaciją, išmokti tinkamai elgtis įvairiose aplinkose: parduotuvėje, žaidimų aikštelėje, ugdymo įstaigoje ir kitur. Nors socialinių istorijų metodas pirmiausia buvo sukurtas autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams, jis puikiausiai gali būti taikomas nekalbantiems, turintiems mokymosi ar intelekto sutrikimą turintiems vaikams. Knyga suteikia tėvams ir specialistams išsamias instrukcijas, kaip rašyti individualizuotas socialines istorijas savo vaikams, ugdytiniams. Tai įgalins suaugusiuosius bendrauti su autistiškais vaikais ir jaunuoliais tinkamu būdu.
Vienas iš metodų, kurį naudoja specialistai, yra „socialiniai scenarijai“ arba „socialinės istorijos“. Šie metodai padeda neuroįvairovės asmenims įsijungti į bendravimo „teatrą“, suprasti sutartinius, šabloniškus elementus, kurie palengvina bendravimą ir daro jį paprastesniu bei lengviau suprantamu. Kiekviena socialinė istorija - tai konkrečiam vaikui sukurta taisyklė, atsižvelgiant į jo ypatumus, sunkumus ir galimybes.
Ikimokyklinukų Nuoskaudos ir Smurto Pasireiškimas Ugdymo Įstaigose
Kai kurie psichologai, dirbdami su vaikais, kartais susiduria su itin skaudžiomis patirtimis, kurios vėliau tampa pagrindu analizuoti vaikystės traumas. Straipsnis pateikia 14 ikimokyklinukų nuoskaudų, prievartos pasireiškimo ugdymo įstaigoje pavyzdžių, kuriuos pasakoja juos prisimenantys suaugę žmonės. Kai kurie iš jų dirba su vaikais, kiti - ne. Šie prisiminimai, nors ir skaudūs, gali padėti profesionalams suprasti vaikus geriau ir siekti apsaugoti juos nuo beprasmiškų, atsitiktinių atstūmimo ir pažeminimo potyrių, emocinio bei fizinio smurto.
Klausimas, kuris buvo užduotas respondentams, skambėjo taip: „Kada mažas vaikas būna įskaudintas darželyje su juo dirbančio pedagogo? Ar galite atsakymą iliustruoti pavyzdžiu iš savo vaikystės?“ Pateikiami pavyzdžiai, nors ir skaudūs, siekia paskatinti pedagogus kelti klausimus: Kokius kasdienės veiklos sunkumus patyrė ikimokyklinukas? Su kokiais vaikų raidos dėsniais yra susiję šie sunkumai? Ar pedagogo elgesį laikote tinkamu? Kuo jis yra netinkamas? Kurie elgesio elementai rodo smurtą? Kaip kitaip pedagogas turėjo pasielgti aprašytoje situacijoje? Šie klausimai skatina refleksiją ir siekį tobulėti dirbant su vaikais.