Vienas labiausiai šiandieną stulbinančių dalykų yra tai, jog mes gyvename pasaulyje, kuriame žmonės gerokai daugiau žino apie automobilių sandarą bei kompiuterių darbą, negu apie tai, kas slypi jų pačių kūne. Daugelis mūsų esame išsilavinę, sugebame pragyventi, protingai ir maloniai leisti laisvalaikį, tačiau tik kai kurie pakankamai žinome apie mūsų organizmo veiklą ir jam gresiančius pavojus - apie tai, nuo ko neišvengiamai priklauso visas mūsų gyvenimas. Tokia situacija ne tik stebina, bet ir yra pavojinga. Dabar, kaip niekad anksčiau, žmogaus likimas dažnai yra jo paties rankose - gera ar prasta sveikata, net gyvybė ar mirtis priklauso nuo mūsų pačių. Šiais laikais gydytojai turi daugybę veiksmingų priemonių, kokių prieš kurį laiką niekas neįsivaizdavo. Tačiau jas galima sėkmingai panaudoti tik tada, kai žmonės patys suvokia savo organizmo veiklą, greit pastebi jos sutrikimus ir laiku kreipiasi į gydytoją. Viena iš svarbiausių žmogaus organizmo funkcijų, kurios suvokimas yra gyvybiškai svarbus, yra jo vystymasis nuo pat pradžių - nuo apvaisinimo iki pilnavertės gyvybės.
Gyvybės užgimimas: Apvaisinimas
Gyvybės pradžia iš tiesų atrodo magiškas momentas - kiek daug įvairių procesų turi įvykti, kad vieną dieną po pasaulį klajotų dar vienas žmogus. Turbūt daugelis žino, kad pačioje pradžioje žmogus yra tik kelios susiliejusios ląstelės, kurios pamažu virsta vis didesniu ir sudėtingesniu organizmu. Kaip priminė R. Šimkūnaitė-Rizgelienė, embrionui užsimegzti reikalingos dvi lytinės ląstelės: moteriškoji ir vyriškasis spermatozoidas (spermijas). Kai jos susilieja ir įvyksta apvaisinimas, jų branduoliai, kuriuose yra moteriškosios ir vyriškosios ląstelių genetinė medžiaga, susijungia, susiformuoja zigota.
Apvaisinimas - tai spermatozoido ir kiaušialąstės susiliejimas, jų branduolių susijungimas ir naujos gyvybės užsimezgimas. Tai dažniausiai įvyksta kiaušintakyje. Per lytinį aktą sėkla išsiveržia į moters lytinius takus - įvyksta ejakuliacija. Nuo makšties iki kiaušintakio ampulės, kur dažniausiai apvaisinama kiaušialąstė, spermatozoidas juda apie 1 - 1,5 valandos ir nukeliauja apie 20 cm atstumą. Pakeliui žūva daug spermatozoidų, jie rezorbuojasi. Kiaušintakiuose spermatozoidai gali išlikti gyvybingi apie tris paras, dėl to sperma, patekusi net kelias dienas prieš ovuliaciją, gali jos “sulaukti” ir apvaisinti kiaušinėlį.
Kiaušialąstė apvaisinimo metu esti gana pasyvi. Kiaušintakiuose jos apvalkalėlis suminkštėja, o paviršiuje esanti tam tikra medžiaga - fertilizinas turi itin didelės reikšmės apvaisinimui. Tuomet kiaušinėlio paviršiuje formuojasi apvaisinimo membrana, keičiasi jos laidumas (įvyksta depoliarizacija), dėl to kiti spermatozoidai nepapuola, kai jau vienas jų prasiskverbia, ir žūva. Kontakto vieta (zona pellucida) dėl fermentų lyg sukietėja. Prieš patekdamas į kiaušialąstės citoplazmą, spermatozoidas netenka uodegos. Po to susilieja abiejų ląstelių branduoliai, susijungia chromosomos. Susidaro kokybiškai nauja ląstelė - zigota, užsimezga nauja gyvybė.
Gamtoje egzistuoja ir kitokių embriono užsimezgimo būdų, pavyzdžiui, partenogenezė, kai suaktyvinta kiaušialąstė pradeda rutuliotis į embrioną be spermatozoido genetinės medžiagos. Bet grįžkime prie zigotos. Ji tokio pat dydžio, kaip ir kiaušinėlis (moters kiaušinėlis yra apie 150 µm skersmens). Lytinėms ląstelėms susijungus užtikrinama genetinė įvairovė, nulemiama individo lytis bei sužadinamas tolesnis zigotos rutuliojimasis. Ji pradeda dalytis į vis smulkėjančias ląsteles, tai vadinama segmentacija arba skilimu.
Ląstelių kelionė ir įsitvirtinimas: Nuo zigotos iki implantacijos
Susidariusi nauja zigota turi dvigubą - diploidinį chromosomų rinkinį (viena homologinė - tos pačios poros chromosoma - paveldėta iš tėvo, kita iš motinos). Susijungus lytinių ląstelių branduoliams ir susidarius zigotai, apvaisinimas baigiasi. Toliau zigota bręsta, auga, dalijasi, segmentuojasi.
Pirmąją savaitę po apvaisinimo vyksta gemalo užuomazgos segmentacija ir kelionė implantacijos vietos link. Maždaug po 24-30 valandų nuo apvaisinimo zigota būna pasidalijusi į dvi dukterines ląsteles, vadinamas blastomerais. Toliau blastomerai mitoziškai dalijasi, dukterinių ląstelių sparčiai daugėja, bet jos neužauga iki motininių ląstelių dydžio. Toks dalijimasis vadinamas masine segmentacija, arba skilimu. Taip skylanti gemalo užuomazga apie 3 paras keliauja kiaušintakiu gimdos link. Ją stumia pasieninė skysčių srovė, sukelta kiaušintakio epitelio virpamųjų plaukelių ir lygiųjų raumenų judesių. Mitybai reikiamų medžiagų blastomerai gauna iš kiaušinėlio trynio atsargų (nors jų yra labai nedaug) ir kiaušintakio gleivių. Žmogaus segmentacija yra visiška, t. y. skyla visa gemalo užuomazgos masė. Pirmųjų blastomerų skilimas užtrunka iki 24 val., vėlesnių - 12-18 val. Apie trečiąją parą žmogaus gemalo užuomazga būna sudaryta iš 12-16 blastomerų. Tokia ląstelių sankaupa primena avietę ir vadinama morule. Morulėje blastomerai tankėja, keičiasi jų forma, susidaro tarpląstelinės jungtys.
Apie ketvirtąją parą morulė patenka į gimdos ertmę. Pro skaidriąją sritį pradeda skverbtis ir tarp blastomerų (jų iš viso 32-58) kauptis skystis - iš morulės susidaro pūslytė, vadinama blastocista. Jos plona siena, sudaryta iš išorinių ląstelių, vadinama trofoblastu. Viduje lieka blastocistos ertmė ir vidinių ląstelių masė, arba embrioblastas, prigludęs prie trofoblasto. Iš embrioblasto vėliau formuojasi gemalas, amnionas, trynio maišas, o iš trofoblasto - chorionas ir placenta. Ir morulę, ir blastocistą dengia skaidrioji sritis. Iki implantacijos (apie dvi paras) blastocista laisvai migruoja gimdos ertmėje. Maisto medžiagomis ją aprūpina gimdos liaukos, gausiai išskiriančios sekretą, vadinamąjį „gimdos pieną“.
Šeštąją parą trofoblasto ląstelės pradeda gaminti į tripsiną panašų fermentą, kuris ištirpdo gabalėlį skaidriosios srities. Pro susidariusią angą blastocista „išsirita“ kaip viščiukas iš kiaušinio. Lįsdama pro angą, ji gali įgyti aštuoniukės formą, o embrioblastas - persismaukti pusiau ir pasidalyti į dvi dalis. Taip kai kurie autoriai aiškina monozigotinių (biamnioninių, monochorioninių) dvynių susidarymą. Išsilaisvinusios blastocistos apimtys ryškiai padidėja. Ji prilimpa prie gimdos gleivinės tuo poliumi, kuriame yra embrioblastas (arba gimdos gleivinės link). Blastocistos išsilaisvinimu iš skaidriosios srities ir prilipimu prie gimdos gleivinės prasideda implantacija.
Antrąją savaitę vyksta gemalo užuomazgos implantacija ir toliau tęsiasi jos segmentacija. Implantacija, arba nidacija - tai blastocistos įsiskverbimas ir panirimas į funkcinį gimdos gleivinės sluoksnį. Normaliai šis procesas vyksta užpakalinėje ar priekinėje gimdos dugno ar kūno sienelėje, kuomet gleivinė yra sekrecijos fazėje: pilnakraujė, išburkusi, pasirengusi priimti gemalo užuomazgą.
Apie 7-ąją parą blastocista pradeda skverbtis ir nirti į gimdos gleivinę. Besiskverbdama ji subliūkšta - tai implantacinis kolapsas. Skverbdamasis į gimdos gleivinę, blastocistos trofoblastas pasidalija į du sluoksnius: citotrofoblastą ir sinciciotrofoblastą. Kol vyksta implantacija, tęsiasi segmentacija. Buvęs kamuoliuko formos embrioblastas 7-ąją dieną suplokštėja ir pasidalija į du lapelius: viršutinį - epiblastą, ir apatinį - hipoblastą. Netrukus tarp epiblasto ląstelių atsiranda ertmė, kurioje kaupiasi skystis. Ši ertmė persitvarko ir virsta antriniu (galutiniu) amnionu. Iš hipoblasto kilusios plokščiosios ląstelės apriboja didelį pirminį trynio maišą.
Nuo gemalo iki vaisiaus: Organogenezės pradžia
Nuo apvaisinimo iki antrojo mėnesio pabaigos susidariusi nauja būtybė vadinama gemalu, o vėliau - vaisiumi. Vidutiniškai nėštumas trunka devynis kalendorinius mėnesius arba 280 dienų, arba 40 savaičių.
Pirmoji savaitė: Kelionė ir pasiruošimas
Pirmąją savaitę po apvaisinimo vyksta gemalo užuomazgos segmentacija ir kelionė implantacijos vietos link. Maždaug po 24-30 valandų nuo apvaisinimo zigota būna pasidalijusi į dvi dukterines ląsteles, vadinamas blastomerais. Toliau blastomerai mitoziškai dalijasi ir jų sparčiai daugėja, bet jos neužauga iki motininių ląstelių dydžio. Toks dalijimasis vadinamas masine segmentacija, arba skilimu. Apie trečiąją parą žmogaus gemalo užuomazga būna sudaryta iš 12-16 blastomerų. Tokia ląstelių sankaupa primena avietę ir vadinama morule. Morulėje blastomerai tankėja, keičiasi jų forma, susidaro tarpląstelinės jungtys. Apie ketvirtąją parą morulė patenka į gimdos ertmę. Pro skaidriąją sritį pradeda skverbtis ir tarp blastomerų (jų iš viso 32-58) kauptis skystis - iš morulės susidaro pūslytė, vadinama blastocista. Jos plona siena, sudaryta iš išorinių ląstelių, vadinama trofoblastu. Viduje lieka blastocistos ertmė ir vidinių ląstelių masė, arba embrioblastas, prigludęs prie trofoblasto. Iš embrioblasto vėliau formuojasi gemalas, amnionas, trynio maišas, o iš trofoblasto - chorionas ir placenta. Implantacija prasideda apie 7-ąją parą.
Antroji savaitė: Implantacija ir dviejų lapelių stadija
Antrąją savaitę vyksta gemalo užuomazgos implantacija ir toliau tęsiasi jos segmentacija. Implantacija - tai blastocistos įsiskverbimas ir panirimas į funkcinį gimdos gleivinės sluoksnį. Apie 7-ąją parą blastocista pradeda skverbtis ir nirti į gimdos gleivinę. Besiskverbdama ji subliūkšta - tai implantacinis kolapsas. Skverbdamasis į gimdos gleivinę, blastocistos trofoblastas pasidalija į du sluoksnius: citotrofoblastą ir sinciciotrofoblastą. Kol vyksta implantacija, tęsiasi segmentacija. Buvęs kamuoliuko formos embrioblastas 7-ąją dieną suplokštėja ir pasidalija į du lapelius: viršutinį - epiblastą, ir apatinį - hipoblastą. Netrukus tarp epiblasto ląstelių atsiranda ertmė, kurioje kaupiasi skystis. Ši ertmė persitvarko ir virsta antriniu (galutiniu) amnionu. Iš hipoblasto kilusios plokščiosios ląstelės apriboja didelį pirminį trynio maišą.
Trečioji savaitė: Gastruliacija ir trijų lapelių susidarymas
Trečiąją savaitę vyksta gastruliacija - procesas, kurio metu susidaro trys gemaliniai lapeliai: išorinis - ektoderma, vidinis - endoderma ir vidurinis - mezoderma, iš kurių formuojasi visi gemalo audiniai ir organai. Gemalinių lapelių formavimosi šaltinis - epiblastas. Savaitės pradžioje uodeginiame epiblasto gale, ląstelėms dauginantis ir tankėjant, susiformuoja pirmykštė linija. Galvinis jos galas pasibaigia sustorėjimu, vadinamu Henzeno (Hensen), arba pirmykščiu, mazgu. Linija ir mazgas pradeda įdubti. Taip iš linijos susidaro pirmykštė vaga, o iš mazgo - pirmykštė duobė. Vagos ir duobės ląstelės pradeda grimzti bei kryptingai migruoti po epiblastu. Šis procesas vadinamas įėjimu, įsimovimu ar invaginacija.
Gemalinė endoderma ir chorda yra kilusios iš ląstelių, įsimovusių pro pirmykštės vagos priekinį galą ir pirmykštę duobę. Dalis šių ląstelių invaginuoja iki pat hipoblasto, įsiterpia tarp jo ląstelių, nustumia jį į gemalinio disko kraštus ir sudaro gemalinę endodermą. Kitos ląstelės migruoja tiesiai į galvinį disko galą ir formuoja stuburo stygos ataugą, kuri po sudėtingų persitvarkymų virsta stuburo styga, arba chorda. Pro pirmykštę vagą įsimovusios ląstelės migruoja po epiblastu kraniolateraline kryptimi. Jos formuoja gemalinę mezodermą.
Ketvirtoji savaitė: Nervų sistemos ir organų užuomazgos
Trečiosios savaitės pabaigoje ektodermoje prasideda neuruliacija, o mezodermoje - somitogenezė ir vaskuliogenezė. Neuruliacija - tai neuroektodermos (nervinio vamzdžio ir skiauterės) susidarymas, kurį stimuliuoja chorda. Pastaroji skatina virš jos esančios ektodermos ląsteles aukštėti ir sutankėti. Taip ektodermoje susidaro nervinė plokštelė. Ji pradeda įlinkti, susidaro nervinė vaga, jos šonuose - klostės. Klostėms suaugus susidaro nervinis vamzdis - galvos ir nugaros smegenų užuomazga. Klostėms suaugant, vamzdis atsiriboja nuo paviršiaus ektodermos. Dalis klosčių ląstelių atsiskiria ir išsidėsto abiejose pusėse tarp vamzdžio ir paviršiaus ektodermos. Taip susidaro nervinė skiauterė. Jos ląstelės greitai pasklinda po visą gemalą ir diferencijuojasi į periferinės nervų sistemos, antinksčių šerdies, širdies tarpskilvelinės pertvaros, pigmentines ir kitokias ląsteles.
Abipus chordos išsidėsčiusi mezoderma susiskirsto į paašinę, tarpinę ir šoninę. Paašinę mezodermą sudaro segmentuoti somitomerai ir somitai. Pirmieji somitomerai atsiranda 3-iosios savaitės pabaigoje abipus chordos galvinio galo. Kiti per dvi savaites (po tris poras per parą) susiklosto paeiliui kraniokaudaline kryptimi. Gemalo kakle ir kūne jie kompaktizuojasi ir virsta somitais, kurių iš viso susidaro 42-44 poros.
Šią savaitę pradeda plakti širdis, formuojasi galūnės, veido bruožai, centrinė nervų sistema, kaulai, raumenys.
Nuo 5-osios iki 8-osios savaitės: Žmogaus bruožų formavimasis
- 5 savaitė: Sparčiau rutuliojasi vidaus organai. Itin paauga gemalo galvinis galas kartu su galvos smegenimis. Iš nugaros smegenų išauga nervai. Susidaro akių taurės. Jungiasi veido dalys. Formuojasi burna ir žandikauliai. Randasi ausies kalvelės. Rankų ir kojų užuomazgos primena mažus pumpurėlius. Sparčiai auga širdis ir kraujagyslės. Gemalo kraujagyslės įauga į placentos užuomazgos vietą, formuojasi virkštelės užuomazga. Intensyviai formuojasi virškinimo sistema (pirma - skrandis ir plonosios žarnos), galvos ir nugaros smegenys.
- 6 savaitė: Itin sparčiai didėja galvos smegenys ir visa galva. Jau esti penkios smegenų pūslelės. Skiriami apatinis ir viršutinis žandikauliai. Randasi nosies šnervės, toliau formuojasi ausies kaušeliai ir akių vokai. Nugaro smegenys beveik susiformavusios. Virškinimo ir šalinimo sistemos bręsta toliau, tačiau kepenys ir inkstai dar nefunkcionuoja. Susidaro užkrūčio ir prieskydinių liaukų užuomazgos. Augant rankoms ir kojoms ryškėja pirštai. Gemalo galva ir uodeginė dalis šiek tiek susirietusi.
- 7 savaitė: Placenta jau susiformavusi. Svarbus laikotarpis akims ir vidinei ausiai formuotis. Širdis plaka stipriau. Jau yra visų svarbiausių vidaus organų užuomazgos. Randasi plaučiai, tačiau jie primena tik kietą gumulėlį. Prasideda kaulų osifikacija (raktikaulio). Matosi vokai. Veidas neryškus, tačiau galima įžiūrėti burną. Suyra kloakos membrana. Kojos ir rankos auga, pradeda formuotis klubų, kelių, pečių ir alkūnių sąnariai. Šiek tiek juda stuburas.
- 8 savaitė: Galima skirti individo lytį, nes baigiasi lytinių liaukų diferenciacija. Visos pagrindinės gemalo sistemos ir struktūros esti užsimezgę. Gemalas primena žmogutį. Akys iš galvos šonų pasislinkę į priekį, plačiai atmerktos, tačiau aptrauktos plėve. Toliau formuojasi veidas, ryškėja nosis. Rankų ir kojų pirštai paskiri, gerai įžiūrimi. Galūnės pailgėjusios, šiek tiek juda. Yra vaga, skirianti galvą nuo liemens. Galva didelė ir nusvirusi ant krūtinės. Gemalo ilgis - apie 4 cm.
Šiame etape, kuris oficialiai dar nelaikomas žmogumi, tam tikri įvykiai gali būti lemtingi visam žmogaus gyvenimui. Mokslininkai įrodinėja, kad embrionas turi atmintį, o tam tikri aplinkos veiksniai pirmomis vystymosi savaitėmis gali palikti antspaudus, nulemsiančius visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Embrioną ir vaisių supantys priedai ir membranos (placenta, virkštelė, amnionas ir kt.) užtikrina glaudų ryšį su motinos organizmu, atlieka apsauginę ir kitas funkcijas. Maisto medžiagos, deguonis, vitaminai, kai kurie hormonai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos, pereinančios per placentą iš motinos į embriono ir vaisiaus kraują, užtikrina normalią raidą. Žalingą poveikį turintys veiksniai vadinami teratogenais. Tai alkoholis, infekcinių ligų sukėlėjai, motinos vartojami vaistai, cheminiai teršalai, esantys geriamajame vandenyje ar maiste, ir kitos medžiagos, radiacija. Priklausomai nuo poveikio laiko, trukmės, dozės, kilmės ar specifiško veikimo mechanizmo, teratogenai gali lemti vystymosi sulėtėjimą, funkcinius sutrikimus, įvairių organų ar kūno dalių įgimtas raidos ydas ir net embriono žūtį. Kiekvienas organas turi savo jautrųjį laikotarpį, kuriuo aktyviausiai formuojasi.
Nuo gemalo iki vaisiaus: Sparčiai augantis organizmas
Nuo devintos savaitės žmogaus gyvybė vadinama vaisiumi. Šis terminas apibrėžia žmogaus vystymosi stadiją tarp gemalo ir naujagimio. Nuo šio momento vaisius ima įgauti žmogui būdingų bruožų, o jo vystymasis tampa dar intensyvesnis.
Pirmasis trimestras (iki 12 savaitės): Organų formavimosi pabaiga
- 9 savaitė: Vaisius sparčiai auga. Visiškai susiformavusi virkštelė aprupina vaisių maisto medžiagomis ir deguonimi, šalina medžiagų apykaitos liekanas. Visi pagrindiniai vidaus organai toliau auga ir bręsta. Itin padidėja gimdos ertmė.
- 10 savaičių: Širdies ir kraujagyslių sistema varinėja kraują po visą gemalą. Prasideda vidinių lyties organų formavimasis, išoriniai lyties organai dar nematomi. Toliau ryškėja veidas, kojos ir rankos gerai matosi, pirštai laibi, matosi labai aiškiai, tačiau motina jų nejaučia.
- 11 savaitė: Veidas beveik susiformavęs, yra vokai. Pradeda formuotis raumenys, išoriniai lyties organai. Placenta primena minkštoką audinių pagalvėlę ir funkcionuoja kaip paskiras organas.
- 12-14 savaičių: Beveik visi organai susiformavę, tačiau negalėtų funkcionuoti be motinos organizmo. Gimda pakyla iki gaktinės sąvaržos, tačiau išoriškai pilvas dar nepakitęs. 12 savaičių vaisiaus ilgis - apie 9 cm. Galva daug didesnė už kūną, veidinė dalis dar maža. Ryški nosis ir lūpos. Galūnės pailgėja, atsiranda nagų plokštelės. 14 savaitę dar suaktyvėja vaisiaus judesiai, tačiau nėščioji jų vis dar nejaučia.
Pirmąjį trimestrą moteris gali patirti įvairius simptomus, tokius kaip rytinis pykinimas ar šleikštulys, vėmimas, krūtų jautrumas, dusulys, greitas nuovargis, mieguistumas, nuotaikos pokyčiai, dažnas šlapinimasis, tirpstančios galūnės ir vidurių užkietėjimas. Šie simptomai dažniausiai išnyksta antrojo trimestro pradžioje.
Antrasis trimestras (13-27 savaitės): Augimo ir judesio metas
Antrasis trimestras dažnai vadinamas „medaus mėnesiu“, nes daugelis moterų jaučiasi geriausiai būtent šiuo laikotarpiu. Pykinimas ir nuovargis dažniausiai išnyksta, o moteris jaučia energijos antplūdį. Šiuo laikotarpiu vaisius sparčiai auga ir vystosi.
- 14-16 savaičių: Toliau laibėja ir ilgėja galūnės, pirštai, formuojasi nagai, sąnariai. Stiprėja vaisiaus judesiai. Vaisius dengia ploni, ilgi plaukai (lanugo). 14 savaitę placenta visiškai susiformavusi.
- 16-20 savaičių: 20 savaičių. Motina jaučia vaisiaus judesius, nes jie labai suaktyvėja. Vaisius auga truputį lėčiau, sparčiai formuojasi raumenų sistema. Žarnyne susidaro mekonijus (vaisiaus ekskrementai). Kaulų čiulpai tampa pagrindiniu kraujo gamybos organu. Ant galvos pradeda augti plaukai. Oda ryškiai raudona.
- 21-24 savaitės: Jei pasisektų, apie dvidešimtąją savaitę per ilgesnį tyrimą ultragarsu galėtumėte pamatyti, kaip mažylis čiulpia nykštį. Gal jis netgi žais su virkštele - čiupimo refleksas jau aktyvus. Žmogutis domisi savo kūnu, rankytėmis brauko per veidą, mėgina apčiuopti ranką ar koją. Judesiai jau greitesni. Mažylis jau gali justi skausmą, kartais jis paspringsta vaisiais vandenimis ir ima žagsėti - tada juntate silpnus trūkčiojimus pilve.
- 25-28 savaitės: Dabar vaikelį jau pasiekia tai, kas vyksta pasaulyje: eismo triukšmas, kitų žmonių balsai, muzika. Jau formuojasi ir pomėgiai - pavyzdžiui, klasikinei muzikai. Maždaug 26-ąją savaitę mažylis pirmą sykį prasimerks. Nors iki jo prasiskverbia tik koks vienas procentas dienos šviesos, vaikelis jau jautrus šviesai. Jis smalsiai žvelgia ta kryptimi, kur yra taškinis ryškios šviesos šaltinis - pavyzdžiui, prie pilvo priglaustas žibintuvėlis. 28 savaitę vaisiaus ilgis - apie 36 cm, masė - apie 1 kg. Toks vaisius gyvybingas, tačiau tik 5% šiuo laikotarpiu gimusių vaikų išgyvena. Jutimo organai esti morfologiškai susiformavę, reaguoja į šviesą, gal net ir į garsą.
Antruoju trimestru prasideda matytis pilvelis. Vieną dieną galite pajusti vaisiaus judesius. Gali varginti nemalonios išskyros iš makšties dėl grybelinės infekcijos.
Trečiasis trimestras (nuo 28 savaitės iki gimdymo): Brandos ir pasiruošimo metas
Trečiasis trimestras - tai pasiruošimo gimdymui laikotarpis. Vaisius sparčiai auga ir kaupia riebalus, o moteris gali jausti vis didesnį diskomfortą dėl didėjančio pilvo.
- 29-32 savaitės: Mažylio kūnas padengtas plonais pūkeliais, kurie drauge su vadinamuoju vaškiniu vaisiaus dangalu saugo, kad oda vaisiaus vandenyse neišbrinktų. Vaikutis vis budresnis, reaguoja į prisilietimus iš išorės - junta, kai švelniai uždedate ranką ant pilvo, kai partneris švelniai spusteli pilvą pirštu. Gal netgi baksteli atsakydamas ar prisiglaudžia prie vidinės pilvo sienelės ties ta vieta, kur yra ranka. 32 savaitę vaisiaus ilgis - apie 40 cm, masė - apie 1,6 kg. Proporcijos priartėja prie naujagimio.
- 33-36 savaitės: Pilve tapo gana ankšta - sunku net pasisukti. Kasdien vaikas nuryja iki trijų litrų vaisiaus vandenų - tai treniruoja skrandį, žarnyną ir šlapimo pūslę. Dažnai čiulpia nykštį ir smarkiai spardosi - taip gimdos sienelė masažuoja jo odą. Be to, gerokai dažniau prasimerkia. 36 savaitę tikimybė, kad vaikas išgyvens, padidėja iki 90-100 %, nes plaučiai jau galutinai susiformavę.
- 37-40 savaitės: Kad užgimtų gerai pasiruošęs temperatūros svyravimams, vaikelis turi turėti gerą riebalų sluoksnį. Jis atsiranda paskutinėmis nėštumo savaitėmis. Visi vidaus organai jau „paruošti veikti“, kertiniai akmenys padėti, ir smegenyse - daugiau kaip dešimt milijardų smegenų ląstelių - laukia, kada bus „pamaitintos“. Tą „maistą“ didžiąja dalimi sudaro potyriai, kurie laukia mažylio užgimus. Atmintis pradeda veikti dar mamos pilve. 40 savaitę vaisius visiškai išnešiotas. Jo visos sistemos subrendę, jis pasiruošęs palikti motinos organizmą. Galva sudaro ketvirtadalį kūno. Oda rausva, gyvaplaukių sumažėję.
Trečiuoju trimestru dažnai kamuoja padidėjęs skrandžio rūgštingumas. Iš nugaros į kojas ar pilvelį sklindantis skausmas gali suneraminti ar neleisti kokybiškai išsimiegoti. Nuo 36-osios nėštumo savaitės vizitai pas gydytoją ar akušerę numatomi kas savaitę.
Nėštumo trukmė ir svarbiausi aspektai
Nėštumas skirstomas į 3 trimestrus. Pirmasis trimestras apima pirmąsias 12 savaičių, antrasis - nuo 13-os iki 27-os savaitės, o trečiasis - nuo 28-os savaitės iki gimdymo. Nėštumas trunka apie 280 dienų arba 40 savaičių, skaičiuojant nuo pirmos paskutinių mėnesinių dienos. Nėštumas nustatomas iš įvairių požymių. Jie esti subjektyvūs (apetito ir uoslės pakitimas, pykinimas, vėmimas), apytikriai (mėnesinių išnykimas, gimdos ir krūtų padidėjimas) ir objektyvūs (vaisiaus nustatymas ultragarsu ar čiuopiant). Net ir Lietuvos vaistinėse parduodami specialūs nėštumo testai (įmerktas į šlapimą indikatorius dažniausiai parodo, ar moteris nėščia, ar ne).
Nėštumo metu vaisių veikia visa aplinka - moters sveikata, ligos, gyvenimo būdas, įpročiai, net jos mintys. Rūkymas du kartus padidina mažo svorio kūdikio gimimo galimybę, didina persileidimų ir placentos atšokų riziką. Alkoholis sukelia alkoholinį vaisiaus sindromą, kurio pasekmė - vaisiaus vystymosi atsilikimas, centrinės nervų sistemos pažeidimai, galvos apimties sumažėjimas, netgi charakteringa veido deformacija. Ypač svarbu, kad pašaliniai neigiami veiksniai nepažeistų besiformuojančios nervų sistemos. Šiuo metu vienintelė priemonė, turinti apsauginį poveikį nuo galimų apsigimimų - folinė rūgštis. Ji rekomenduojama visoms nėščioms moterims iki 12 savaičių ar bent jau pirmas 4-5 savaites, o dar geriau pradėti ją vartoti mėnesį iki planuojamo nėštumo.
Placenta ir vaisiaus vandenys: Gyvybės palaikymo sistemos
Placenta formuojasi gemalo sąlyčio su gimda vietoje, blastocistos dangalo - trofoblasto gaureliams įaugus į gimdos gleivinę (apie 12 savaitę). Į trofoblasto gaurelius iš jo pusės įauga kraujagyslės. Taip susidaro choriono gaureliai, kurie išskiria gimdos gleivinę ardančius fermentus, dėl to apie juos susidaro ertmelės - lakunos, kurias užpildo motinos kraujas. Per placentą iš motinos į vaisiaus kraują patenka deguonis, maisto medžiagos, vitaminai, o iš jo į motinos organizmą grąžinamas CO2 ir medžiagų apykaitos liekanos. Pro placentą prasiskverbti virusai, kai kurie vaistai, nikotinas ir narkotikai. Štai kodėl nėščiai moteriai draudžiama rūkyti, vartoti narkotikus ir kai kuriuos vaistus, kurie neigiamai veikia gemalo formavimąsi ir brendimą. Placenta - tai hormonų gamykla. Ji išskiria chorioninį gonadotropiną, progesteroną, o nėštumo pabaigoje - ir estrogenus. Pastarieji skatina gimdos sienelės susitraukimus. Placentoje kaupiasi kai kurios medžiagos (pvz., glikogenas, geležis). Ją su vaisiumi jungia virkštelė (umbilicus).
Vaisiaus vandenys yra sudėtinga biologiškai aktyvi terpė, dalyvaujanti motinos ir vaisiaus medžiagų apykaitoje. 99% jų sudaro vanduo. Nėštumo pradžioje vaisiaus vandenis gamina tik amniono epitelis. Vėliau dar prisideda vaisiaus šlapimas, nuolat išskiriamas į amniono ertmę. Nėštumo eigoje vandenų daugėja. Daugiausia jų (virš 1000 ml) būna 38-39 nėštumo savaitę. Nėštumo pabaigoje jų sumažėja iki 800-1500 ml. Nėštumui užsitęsus, vandenų toliau mažėja. Mažas vandenų kiekis būdingas placentos funkcijos nepakankamumui. Vandenyse randama 0,2-0,4% baltymų, šiek tiek gliukozės, elektrolitų, bilirubino, kai kurių hormonų, palyginti nemažai kreatino (iki 2mg%). Nėštumo pradžioje vaisiaus vandenys būna skaidrūs, vėliau padrumzlėja nuo vaisiaus odos plaukelių (lanugo), epidermio ląstelių ir odos riebalinių liaukų produktų. Nėštumo metu visą laiką vyksta vaisiaus vandenų apykaita: dalis jų rezorbuojasi į motinos kraujo apytaką, dalį sunaudoja vaisius. Nėštumo pabaigoje per parą jis praryja 300-500 ml vandenų. Manoma, kad vandenis rezorbuojasi ir per vaisiaus virkštelę, ir per odą. Vaisiaus vandenų skystoji dalis visiškai pasikeičia maždaug per 3 valandas. Vaisiaus vandenys atlieka ir grynai mechaninę funkciją: vaisius juose laisvai vystosi ir juda, yra apsaugotas nuo traumų. Gimdymo metu vaisiaus vandenų pūslė padeda atsidaryti gimdos kaklelio žiojoms.
Gimdymas: Naujo gyvenimo pradžia
Gimdymo data nustatoma, prie paskutinių mėnesinių pirmosios dienos pridėjus 7 dienas, o iš mėnesinių skaičiaus atėmus 3. Pirmasis gimdymas, jeigu jis vyksta natūraliai ir nėra skatinamas vaistais, nuo reguliarių sąrėmių pradžios iki placentos užgimimo vidutiniškai trunka apie pusę paros ar ilgiau. Gimdymas susideda iš trijų etapų: pirmojo (sąrėmių ir gimdos kaklelio atsidarymo), antrojo (stangų ir vaiko gimimo) ir trečiojo (placentos atsiskyrimo ir gimimo). Nuo 36-osios nėštumo savaitės vizitai pas gydytoją ar akušerę numatomi kas savaitę. Šie susitikimai tikrai svarbūs, nes suteikia saugumo jausmą.
Žmogaus embriono vystymasis yra sudėtingas ir nuostabus procesas, reikalaujantis preciziško laiko ir aplinkos sąveikos. Kiekvienas etapas, nuo apvaisinimo iki gimimo, yra neatsiejama dalis šios nuostabios kelionės, kurios rezultatas - nauja gyvybė.