Maldos svarba vaikų katechezėje yra neatsiejama nuo gilesnio Dievo pažinimo ir artimesnio ryšio su Juo. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip malda, pradedant nuo tylos ir kontempliacijos, virsta vaisinga bendryste ir ugdo tvirtą tikėjimą. Aptarsime Šventosios Šeimos pavyzdį, įvairias maldos formas ir jos vietą šeimos bei bendruomenės gyvenime.
Tylos ir žodžio dermė maldoje
Posinodiniame apaštališkajame paraginime „Verbum Domini“ ypatingas dėmesys skiriamas tylos vaidmeniui Jėzaus gyvenime, ypač ant Golgotos. „Čia susiduriame su žodžiu apie kryžių (1 Kor 1, 18). Žodis nutyla, virsta mirtina tyla, nes išsisakė iki galo, nieko iš to, ką turėjo pasakyti, sau nepasilikdamas“ (12). Ši kryžiaus tyla ne tik parodo Jėzaus tylą kaip Jo galutinį žodį Tėvui, bet ir atskleidžia, kad Dievas kalba per tylą.
Norint išgirsti Dievo žodį, būtina vidinė ir išorinė tyla. Mūsų laikais tai tampa vis sunkiau, nes nuolatinis žodžių ir vaizdų srautas retai leidžia mums atsigręžti į save ir susikaupti.
Jėzus, ypač lemtingais apsisprendimų momentais, pasitraukdavo nuo minių ir mokinių į vienumą tyliai pasimelsti ir išgyventi savo sūnišką santykį su Tėvu. Tyla geba pačioje mūsų gelmėje atverti vidinę erdvę gyventi Dievui, kad Jo žodis liktų mumyse, meilė jam įsišaknytų mūsų protuose bei širdyse ir gaivintų mūsų gyvenimą.
Dievo tyla ir žmogaus atsakymas
Tačiau maldai būdingas ir kitas svarbus elementas - Dievo tyla. Melsdamiesi kartais atsiduriame Dievo tylos akivaizdoje, jaučiamės apleisti, mums atrodo, kad Dievas mūsų nesiklauso. Tačiau tokia Dievo tyla, patirta ir Jėzaus, nėra Jo tolumo ženklas. Krikščionys žino, kad Viešpats yra arti ir klausosi net kančios, atmetimo ir vienatvės tamsoje. Jėzus moko: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 7-8). Atidi, tyli, atvira širdis yra daug svarbiau už žodžių gausą. Dievas artimai mus pažįsta, myli - ir to žinojimo turi pakakti.
Šis principas ypač ryškiai atsiskleidžia Jobo istorijoje. Jobas, netekęs visko, išlieka ištikimas Dievui, ir galiausiai atranda savo patirties ir Dievo tylos vertę: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave“ (Job 42, 5). Kuo labiau atsiveriame Dievo tylai, tuo labiau Jį pažįstame. Šis didžiausias pasitikėjimas, atveriantis kelią į netikėtą susitikimą su Dievu, bręsta tyloje.
Kaip gauti kompensaciją per SPIS iš TPNC – žingsnis po žingsnio
Šventosios Šeimos maldos mokykla
Nazareto Šventoji Šeima yra puikus pavyzdys, kaip šeima gali tapti namų Bažnyčia ir maldos mokykla. Evangelijos pasakojimai apie Jėzaus vaikystę atskleidžia, kad Marija „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Jos širdies žvilgsnis nukrypsta į Jėzų nuo pat Apreiškimo, ir ji brangina kiekvieną Jo žodį bei darbą.
Šventasis Juozapas, nors ir tylus, bet ištikimas ir veiklus, taip pat buvo įtrauktas į naują santykį su Dievu. Jis priėmė Mariją ir Jėzų į savo gyvenimą, įgyvendino Dievo valią ir atsiliepė į savo pašaukimą. Galime įsivaizduoti, kad jis, kaip ir Marija, mokė Jėzų maldos, vesdavo Jį į šventyklą ir kartu su šeima švęsdavo svarbiausias žydų šventes. Hebrajų tradicija reikalavo, kad tėvas vadovautų šeimos maldai kasdieniame gyvenime ir per religinius iškilimus.
Epizodas, kai dvylikametis Jėzus lieka Jeruzalės šventykloje, pabrėžia Jo sūnišką santykį su Tėvu ir Jo namus. „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Šie žodžiai atskleidžia Jėzaus misiją ir kviečia mus suprasti savo paties kaip Dievo vaikų slėpinį. Jėzus mus moko būti sūnumis - būtent būnant kartu su Tėvu maldoje.
Šventoji Šeima mus moko, kad šeima yra pirmoji maldos mokykla. Čia vaikai nuo jauniausio amžiaus gali mokytis Dievo pajautos, klausydamiesi tėvų pamokymų ir sekdami jų pavyzdžiu. Autentiškas krikščioniškasis auklėjimas negali apsieiti be maldos patirties.
Maldos formos vaikų katechezėje
Vaikų katechezėje svarbu ne tik mokyti maldų, bet ir ugdyti maldos dvasią, atsižvelgiant į vaikų amžių ir poreikius.
- Bendroji šeimos malda: Kasdienė ar bent savaitgalinė šeimos malda stiprina vienybę ir liudija tikėjimą. Ji gali prasidėti trumpa rytine arba vakaro malda, sąžinės apyskaita, giesmėmis, dvasiniais skaitymais.
- Atsiprašymas, dėkojimas, prašymas: Šie trys elementai ugdo nuolankumą, dėkingumą ir pasitikėjimą Dievu. Vaikai mokosi atpažinti savo klaidas, vertinti Dievo malones ir drąsiai prašyti to, ko reikia.
- Tradicinės maldos: Rožinio malda, Gailestingumo vainikėlis, litanijos - tai turtingi maldos lobynai, kurie padeda vaikams gilintis į tikėjimo slėpinius.
- Asmeninė malda: Svarbu skatinti vaikus melstis ir individualiai, rasti ramią vietą ir laiką bendrauti su Dievu.
Tėvų vaidmuo šioje srityje yra nepakeičiamas. Tėvai, kaip pirminiai ir svarbiausi savo vaikų auklėtojai, turi aktyviai dalyvauti vaikus rengiant sakramentams ir kasdieniame maldos gyvenime. Jų asmeninis pavyzdys ir įsitraukimas padeda vaikams suprasti maldos vertę ir svarbą.
Bažnyčia - bendruomenės ir maldos vieta
Katechezė vyksta Bažnyčios pavedimu, saugioje ir tinkamoje aplinkoje, kur vaikai ir jaunimas gali dalintis savo tikėjimo įžvalgomis. Kaip teigia Popiežius Pranciškus, „nesame izoliuoti ir nesame krikščionys pavieniui, kiekvienas pats sau. Mūsų tapatybė yra priklausyti (tautai). Niekas netampa krikščioniu pats savaime.“
Bažnyčia siūlo ne tik tikėjimo tiesų mokymą, bet ir rengia sakramentiniam gyvenimui, ugdo moralę, skatina bendruomeninį šventimą bei tarnystę. Katechezės tikslas - ne tik supažindinti su tikėjimu, bet ir atvesti žmogų į bendrystę su Jėzumi Kristumi.
Pasirengimas sakramentams - Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo - yra nuolatinio ugdymo procesas, apimantis vaikystę, paauglystę ir brandų gyvenimą. Šis procesas reikalauja ne tik žinių perteikimo, bet ir krikščioniškojo gyvenimo patirties ugdymo, įvedant vaiką į tikėjimo gyvenimą bendruomenėje.
Svarbu, kad tėvai arba globėjai aktyviai dalyvautų vaikus rengiant sakramentams, nes tik taip šis rengimas bus vaisingas. Vaikų ir jaunimo įtraukimas į įvairias parapijos veiklas, maldos grupeles, jaunimo chorą ar tarnystes padeda jiems geriau pažinti savo tikėjimą ir sąmoningai apsispręsti juo vadovautis.
Bažnyčios mokyme ne kartą primenama, kad malda šeimoje yra labai svarbi. Tai, kas išmokta vaikystėje, yra lemiama, ir šie įgūdžiai, net kai suaugame, lieka įspausti kasdieniame mūsų gyvenime. Šeima, kurioje vaikas išmoksta melstis ir tarti „ačiū“ Viešpačiui, yra tvirto tikėjimo pagrindas.
Maldos pavyzdžiai vaikams
Trumpa ryto malda:Garbinu Tave, mano Dieve, ir myliu Tave iš visos širdies. Dėkoju Tau, kad mane sutvėrei, padarei mane krikščioniu ir išlaikei mane šią naktį. Aukoju Tau šios dienos darbus: suteik, kad visi jie sutiktų su Tavo šventąja valia ir būtų skirti didesnei Tavo garbei. Apsaugok mane nuo nuodėmės ir blogio. Tavo malonė tebūna su manimi. Amen.
Trumpa vakaro malda:Garbinu Tave, mano Dieve, ir myliu Tave iš visos širdies. Dėkoju Tau, kad mane sutvėrei, padarei mane krikščioniu ir išlaikei mane šią dieną. Atleisk už tą blogį, kurį padariau šiandien, ir priimk, jei atlikau ką nors gero. Išlaikyk mane kol ilsėsiuosi ir saugok mane nuo visų pavojų. Tavo malonė tebūna su manimi. Amen.
Šios maldos, kartu su "Tėve mūsų", "Sveika, Marija", "Garbė Dievui Tėvui" ir kitomis tradicinėmis maldomis, padeda vaikams susitikti su Viešpačiu asmeniškai ir skatina juos melstis spontaniškai, širdimi ir savais žodžiais.