Viskas prasidėjo 1859 metų birželį, kai šveicarų verslininkas ir humanistas Henry Dunant keliavo karo nuniokotomis Lombardijos lygumomis susitikti su prancūzų imperatoriumi Napoleonu III, karaliaujančiu šiame krašte. Į Solferino apylinkes jis atvyko iškart po žiauraus mūšio ir pasibaisėjo matydamas tūkstančius sužeistų karių, paliktų be jokios pagalbos, akis į akį su mirtimi. Kariuomenės medicinos tarnybos buvo pakrikusios ir nebepajėgė susidoroti su darbu. H. Dunant buvo taip sukrėstas, kad net pamiršo, ko čia atvažiavo. Grįžęs į Ženevą, H. Dunant neįstengė pamiršti to, ką matė, ir nusprendė apie tai papasakoti pasauliui. Jis parašė knygą „Prisiminimai apie Solferiną“, kurioje aprašo savo patyrimus. 1862 m. H. Dunant ją išleido savo lėšomis ir išsiuntinėjo knygą to meto Europos monarchams, politiniams veikėjams, karininkams, filantropams ir bičiuliams. Ši knyga tarp europiečių greitai susilaukė netikėtos sėkmės. Daugeliui žiauri karo realybė buvo nepažįstama, ir jos aprašymas pribloškė.
Šiandien Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas (angl. International Red Cross and Red Crescent Movement, IRCRCM), dažnai sutrumpintai vadinamas Raudonuoju Kryžiumi, yra visuomeninė organizacija, padedanti kovoti su ligomis, teikianti paramą nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių. Judėjimą sudaro kelios atskiros organizacijos, besilaikančios tų pačių tikslų, principų, simbolių ir vyriausybinių organizacijų veikimo modelių. Šis judėjimas yra pavyzdys, kaip vieno žmogaus vizija ir pastangos gali sukelti pasaulinį pakeitimą, teikiant pagalbą ir viltį milijonams žmonių visame pasaulyje.
Solferino Mūšio Aidas ir Pirmoji Vizija
1859 metų birželio 24 dieną netoli Italijos miesto Solferino įvyko vienas kruviniausių Italijos suvienijimo karo mūšių. Šimtatūkstantinės Prancūzijos ir Sardinijos pajėgos, vadovaujamos Napoleono III ir Viktoro Emanuelio II, susirėmė su Austrijos kariuomene. Mūšis truko visą dieną ir pareikalavo apie 5 tūkstančius gyvybių, o daugiau nei 20 tūkstančių karių buvo sužeisti. Po mūšio netoliese esančiame Castiglionės miestelyje liko tūkstančiai sužeistų karių, kuriems trūko elementariausios medicininės priežiūros. Kariuomenėse veterinarų buvo daugiau nei gydytojų, o rūpintis sužeistaisiais, ypač priešo kariais, nebuvo prioritetas.
Tuo metu į Solferino asmeniniais reikalais atvykęs šveicarų verslininkas Henry Dunant buvo priblokštas tokio masto kančių. Jis matė, kaip kariai miršta gatvėse ir bažnyčiose vien dėl to, kad nebuvo kam jais pasirūpinti. Ši patirtis jį taip paveikė, kad jis pamiršo savo pirminius tikslus ir pasišventė padėti sužeistiesiems. Grįžęs į Ženevą, Dunantas negalėjo pamiršti matyto vaizdo. Jis nusprendė apie tai papasakoti pasauliui ir parašė knygą „Prisiminimai apie Solferiną“. Šioje knygoje jis ne tik aprašė karo žiaurumą, bet ir iškėlė du esminius klausimus, kurie tapo Raudonojo Kryžiaus judėjimo pagrindu.
Antrasis Dunanto Pasiūlymas ir Ženevos Konvencijos Užgimimas
H. Dunantas knygoje „Prisiminimai apie Solferiną“ ne tik atskleidė karo baisumus, bet ir pateikė du svarbius pasiūlymus, kurie nulėmė humanitarinės teisės raidą. Pirma, jis manė, kad sužeistieji, nepriklausomai nuo jų priklausymo kariaujančiai pusei, turi būti apsaugoti. Antra, jis pasiūlė, kad asmenys, teikiantys pagalbą sužeistiesiems, turėtų turėti neutralumo statusą. Šie principai turėjo tapti nepažeidžiamais, konvencija patvirtintais tarptautiniais principais, kurie įvairiose šalyse taptų pagalbos sužeistiesiems draugijų veiklos pagrindu.
Šie Dunanto pasiūlymai sulaukė didelio atgarsio Europoje. Jo knyga buvo išversta į daugelį kalbų ir perskaityta daugelio įtakingų to meto asmenų. 1863 metais penki Ženevos piliečiai - H. Dunantas, Gustave'as Moynier, Louis Appia, Theodore'as Maunoir ir generolas Guillaume'as Henri Dufouras - įkūrė „Tarptautinį sužeistųjų karių pagalbos komitetą“. Šis komitetas vėliau buvo pervadintas į Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą (TRKK).
1864 metais, įgyvendinant Dunanto idėjas, buvo priimta pirmoji Ženevos konvencija. Ji tapo pirmuoju pasaulyje tarptautiniu humanitariniu įstatymu ir nustatė tarptautines taisykles dėl karo metu teikiamos humanitarinės pagalbos. Konvencija gynė abiejų kariaujančių pusių sužeistuosius ir ligonius mūšio lauke, karo belaisvius bei civilius gyventojus ginkluoto konflikto metu. Tai buvo milžiniškas žingsnis humaniškumo link, užtikrinantis, kad net ir karo metu būtų gerbiamas žmogaus orumas ir gyvybė.
Raudonojo Kryžiaus Judėjimo Plėtra ir Pasaulinis Poveikis
Nuo pat įkūrimo Raudonojo Kryžiaus judėjimas sparčiai plėtojosi. 1875 metais „Tarptautinis sužeistųjų karių pagalbos komitetas“ oficialiai tapo Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu. Tais pačiais metais patvirtintas ir skiriamasis ženklas - balta drobė su raudonu kryžiumi, simbolizuojantis neutralumą ir apsaugą. Vėliau, atsižvelgiant į skirtingas kultūrines ir religines tradicijas, atsirado ir kitos emblemos: Raudonasis Pusmėnulis (musulmoniškose šalyse) ir Raudonasis Kristalas (neutrali emblema).
Per daugelį metų Raudonojo Kryžiaus judėjimas plėtė savo veiklą ir prisitaikė prie kintančių pasaulio iššūkių. Pirmojo pasaulinio karo metu TRKK darbuotojų skaičius išaugo nuo keliolikos iki 120, o vėliau - iki 1200, teikiant pagalbą karo belaisviams. Taip pat buvo įkurtos pirmosios TRKK delegacijos už Šveicarijos ribų. Antrojo pasaulinio karo metu organizacija taip pat atliko milžinišką darbą, nors ir susidūrė su sudėtingomis dilemom dėl neutralumo išlaikymo.
1919 metais, po Pirmojo pasaulinio karo, buvo įkurta Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija (IFRC). Jos pagrindinis tikslas - koordinuoti nacionalinių draugijų veiklą ir teikti pagalbą ekstremalių situacijų, tokių kaip stichinės nelaimės ar epidemijos, metu. Šiandien IFRC atstovauja judėjimą tarptautiniu lygmeniu ir remia naujų nacionalinių draugijų steigimą.
Amerikos Raudonojo Kryžiaus istorija
Šiuo metu Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimas vienija beveik visas pasaulio šalis. Yra daugiau kaip 180 Nacionalinių Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų, kurių veikla apima platų humanitarinės pagalbos spektrą. Jos kovoja su ligomis, steigia ligonines, rengia medicinos seseris, padeda nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių (potvynių, žemės drebėjimų ir pan.), moko žmones sanitarijos ir higienos pradmenų. Per karus ar ginkluotus susirėmimus jos padeda sergantiems ar sužeistiems kariams ar taikiems gyventojams, neatsižvelgdamos į jų politinius ar kitus įsitikinimus, rasę ar tautybę. Draugijos taip pat stengiasi padėti kaliniams, karo belaisviams surasti asmenis, apie kuriuos jų šeimos ar artimieji nieko nežino arba kurie yra laikomi dingusiais be žinios.
Raudonasis Kryžius Lietuvoje: Nuo Įkūrimo Iki Šiandienos
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija (LRKD) buvo įkurta 1919 m. sausio 12 d. daktaro Roko Šliūpo ir kitų medikų pastangomis. Draugijos veikloje aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų ir sveikatos apsaugos darbuotojų. LRKD įkūrė ligonines Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, pirmąją Lietuvoje tuberkuliozės sanatoriją Aukštojoje Panemunėje, greitosios medicinos pagalbos ir kraujo perpylimo įstaigas, medicinos seserų mokyklas ir kursus. Ji taip pat nemažai prisidėjo prie Birštono ir kitų Lietuvos kurortų plėtojimo.
Nuo pat įkūrimo LRKD vadovaujasi septyniais pagrindiniais principais: humaniškumu, bešališkumu, neutralumu, nepriklausomybe, savanoriškumu ir universalumu. Šie principai, kurie ypač aktyviai pradėti formuoti po pirmosios Ženevos konvencijos, užtikrina organizacijos nešališkumą ir gebėjimą teikti pagalbą visiems, kurie jos yra ištikti nelaimės.
Šiandien Lietuvos Raudonasis Kryžius tęsia savo veiklą, mokydamas pirmosios pagalbos, rūpindamasis vienišais seneliais, padėdamas Lietuvoje esantiems nuo karo nukentėjusiems žmonėms. LRKD jaunimo (LRKJ) nariai rūpinasi našlaičiais, neįgaliais vaikais, vienišais seneliais, propaguoja sveiką gyvenimo būdą ir nagrinėja svarbius socialinius klausimus.
Be tradicinės pagalbos, LRKD nuolat ieško naujų būdų prisidėti prie visuomenės gerovės. Organizacija vykdo tarptautinius socialinės paramos projektus, tokius kaip BeLiLa, rūpinasi vaikų priežiūros, ugdymo ir reabilitacijos centrais, teikia pagalbą labdaros valgyklose, įgyvendina ŽIV/AIDS prevencijos programas ir organizuoja privalomuosius visuomenės sveikatos mokymo kursus bei pirmosios pagalbos teikimo mokymus. Taip pat aktyviai veikia savanorių paieškos ir gelbėjimo būriai, rengiami ekstremalioms situacijoms. LRKD taip pat teikia pagalbą migrantams, stebi situaciją pasienyje ir rūpinasi pabėgėlių integracija.
Raudonojo Kryžiaus judėjimo istorija yra neatsiejama nuo Henri Dunanto vizijos ir nuoseklių pastangų. Nuo sukrėtimo Solferino mūšio laukuose iki pasaulinio masto humanitarinio judėjimo, Raudonasis Kryžius tapo simboliu vilties, pagalbos ir nepalaužiamo pasišventimo žmoniškumui. Jo principai ir veikla išlieka itin svarbūs tiek konfliktų metu, tiek ir taikoje, primindami mums apie bendrystės ir savitarpio pagalbos svarbą.