Gyvsidabris: Nematomas Pavojus ir Jo Valdymas

Gyvsidabris, nors ir negalima parduoti gyvsidabrio termometrų nuo 2009 m., vis dar naudojamas daugelio gyventojų. Tai itin toksiška medžiaga, kuri gali sukelti ūmų arba lėtinį apsinuodijimą. Didžiausią gyvsidabrio kiekį žmonės gauna valgydami jūros gėrybes ir žuvį iš užterštų vandenų. Demerkurizacija - tai gyvsidabrio pašalinimo iš aplinkos procesas. Tai apima gyvsidabrio surinkimą, jo saugojimą ir tinkamą tvarkymą, kad būtų išvengta jo patekimo į aplinką. Mūsų įmonė specializuojasi gyvsidabrio surinkimo ir demerkurizacijos srityje. Turime patyrusią komandą ir reikiamą įrangą, kad galėtume saugiai ir efektyviai pašalinti gyvsidabrį iš bet kokios aplinkos. Gyvsidabris yra pavojinga medžiaga, kurią reikia tvarkyti atsargiai ir pagal nustatytus saugumo protokolus. Supratimas apie tai, kaip tinkamai elgtis radus gyvsidabrį ir ką reiškia demerkurizacija, yra būtinas kiekvienam piliečiui, norint užtikrinti tiek asmeninę, tiek visuomenės sveikatą ir saugumą.

Gyvsidabris: Kas tai ir kur jis slypi?

Gyvsidabris yra kambario temperatūroje lakus, skystas, blizgantis metalas. Jis pradeda intensyviau garuoti temperatūroje, aukštesnėje nei -38,8 laipsniai. Šis metalas istoriškai buvo plačiai naudojamas įvairių matavimo prietaisų, tokių kaip termometrai, barometrai, gamyboje. Taip pat jis randamas rentgeno, kvarco, neoninėse ir kitose lempose. Be to, gyvsidabris naudojamas įvairių metalų ir gyvsidabrio lydinių (amalgamų) gamyboje, medicinoje ir stomatologijoje. Jo neorganiniai junginiai - gyvsidabrio chloridas, gyvsidabrio sulfidas - buvo naudojami medžio, vilnų, dažų pramonėje, dezinfekcinių priemonių, tepalų gamyboje, taip pat medicinoje.

Nors gyvsidabrio termometrai Lietuvoje neparduodami jau nuo 2009 m. pagal Europos Sąjungos direktyvas, daugelis gyventojų vis dar juos naudoja. Visgi, net ir nebeperkami, šie termometrai kelia susirūpinimą, ypač sudaužius. Specialistai atkreipia dėmesį, kad gyvsidabrio garai yra nematomi ir neturi jokio kvapo, todėl sudaužius tokį termometrą apsinuodyti labai lengva.

Didžiausią gyvsidabrio kiekį žmonės gauna ne tik iš buitinių prietaisų, bet ir valgydami jūros gėrybes ir žuvį iš užterštų vandenų. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto duomenimis, didžiausi kiekiai gyvsidabrio į aplinką patenka ne iš žmonių vaistinėlių, o kitais būdais.

Gyvsidabrio patekimo į aplinką keliai

Gyvsidabrio ar jo junginių patekimo į aplinką keliai yra įvairūs, ir ne visi jie tiesiogiai susiję su buityje naudojamais prietaisais. Yra trys pagrindiniai gyvsidabrio patekimo į aplinką šaltiniai:

1. Antropogeninis (žmogaus veiklos sukeltas): Tai didžiausias gyvsidabrio taršos šaltinis, sudarantis apie 30% visų išmetamų teršalų. Pagrindiniai antropogeniniai šaltiniai yra:

   • Anglies deginimas pramonėje ir buityje.
   • Cemento gamyba.
   • Naftos perdirbimas.
   • Aukso gavyba naudojant pasenusias technologijas.
   • Atliekų deginimas.
   • Vartojimo produktų atliekos (pvz., lempos, elektronika).
   • Dantų amalgamos (plombos) naudojimas ir jų atliekos.
   • Chloro šarmų pramonė (chloro gamyba).
   • Vinilchlorido gamyba.
   • Geležies ir magnio gavyba, lydymas ir gamyba.

2. Pakartotinė emisija: Šis procesas atsakingas už didžiąją dalį (apie 60%) gyvsidabrio taršos. Jis atsiranda dėl to, kad gyvsidabris, jau susikaupęs dirvožemyje, augaluose ar vandenyse dėl žmogaus veiklos, pakartotinai išskleidžiamas į aplinką įvairių gamtinių procesų metu, tokių kaip potvyniai, gaisrai. Tikėtina, kad iš šių šaltinių atsirandantis gyvsidabris iš pradžių atsirado iš antropogeninių šaltinių.

3. Natūralus: Tai mažiausias taršos šaltinis (apie 10%), apimantis ugnikalnių ir geoterminių srovių išsiveržimą bei žemės gelmėse esančio gyvsidabrio išmetimą į orą.

Didžioji dalis gyvsidabrio, kuris kaupiasi žuvyse ir vandens gyvūnuose (apie 40%), patenka deginant anglį kietojo kuro jėgainėse ir namų ūkiuose, taip pat praeityje, kai chemijos pramonėje buvo intensyviai išgaunamas chloras. Chloro gamyboje gyvsidabris buvo naudojamas chloro išskyrimui iš druskos ekstrakto, o susidariusios nuotekos, išleidžiamos į aplinką, tapo gyvsidabrio taršos šaltiniu.

Gyvsidabrio poveikis žmogaus sveikatai

Gyvsidabris yra vienas pavojingiausių žmogaus sveikatai sunkiųjų metalų. Jo toksinis veikimas pasireiškia fermentų, dalyvaujančių žmogaus fiziologinėje veikloje, inaktyvavimu. Tai padidina nervinių ląstelių dirglumą, sukelia jų greitą išsekimą ir gali pažeisti įvairias organizmo sistemas, pirmiausia - centrinę nervų sistemą.

Gyvsidabrio garai į žmogaus organizmą patenka per kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą, odą ir gleivines. Jų įkvėpimas gali sukelti ūmų arba lėtinį apsinuodijimą.

Ūminio apsinuodijimo požymiai:

• Silpnumas, galvos skausmas.
• Pykinimas, vėmimas.
• Seilėtekis, metalo skonis burnoje.
• Pilvo skausmai ir kraujingas viduriavimas.
• Kai gyvsidabrio garų koncentracija ore yra didelė, gali išsivystyti plaučių edema.

Lėtinio apsinuodijimo požymiai:Kai į plaučius patenka nedideli gyvsidabrio garų kiekiai, bet juo kvėpuojama ilgą laiką, ligoniai skundžiasi:

• Galvos skausmais, pykinimu.
• Irzelumu, skausmais nugaroje.
• Galvos svaigimu, pablogėjusia atmintimi.
• Metalo skoniu burnoje, kraujavimu iš dantenų.
• Svorio kritimu.Vėliau gali atsirasti rankų drebėjimas, nemiga, sumažėti raumenų jėga, sutrikti koordinacija.

Nors nurijus gyvsidabrio (pvz., sudužusio termometro rutuliukų) baimintis dėl apsinuodijimo nereikėtų, nes jis iš organizmo pasišalina be liekamųjų reiškinių, gyvsidabrio garų poveikis per kvėpavimo takus yra itin pavojingas. Gyvsidabrio garams būdingas neurotoksinis poveikis, pažeidžiantis centrinę nervų sistemą.

Ypač didelę riziką apsinuodyti gyvsidabriu turi maži vaikai, nėščiosios arba planuojančios pastoti moterys bei krūtimi maitinančiosios. Gyvsidabris gali būti lengvai perduodamas nėščios motinos per kraują vaisiui arba su pienu kūdikiui.

Kaip elgtis sudužus gyvsidabrio termometrui?

Nors gyvsidabrio termometrai nebeparduodami, jie vis dar naudojami kai kuriuose namų ūkiuose. Sudužus tokiam termometrui, būtina imtis atsargumo priemonių, kad būtų išvengta gyvsidabrio garų poveikio ir taršos.

Pirmieji veiksmai:

1. Izoliuokite patalpą: Nedelsdami išveskite vaikus ir kitus gyventojus iš patalpos, kurioje išsipylė gyvsidabris. Uždarykite visas duris į kitas namo (buto) patalpas.
2. Vėdinkite: Atidarykite langus patalpoje, kur išsipylė gyvsidabris, kad užtikrintumėte oro cirkuliaciją ir sumažintumėte garų koncentraciją.
3. Nevalykite šluoste ar siurbliu: Jokiu būdu nevalykite išsiliejusio gyvsidabrio šluoste ar nesiurbkite dulkių siurbliu. Tai tik paskleis gyvsidabrį dar plačiau ir padidins jo garavimo paviršių.

Gyvsidabrio surinkimas:

• Stambesni rutuliukai: Pasklidusius gyvsidabrio rutuliukus reikia sustumti lazdele (medine arba stikline) ant popieriaus lapo ar į voką.
• Smulkesni rutuliukai ir lašeliai: Mažesnius rutuliukus galima surinkti gumine kriauše su specialiu stikliniu rinktuvu, o pačius mažiausius lašelius - lipnia juosta arba klijais pateptu popieriaus lapu.
• Saugus laikymas: Surinktą gyvsidabrį reikia suberti į stiklinį indą su vandeniu (vandenyje šis sunkusis metalas beveik negaruoja) ir sandariai uždaryti dangteliu.

Paviršiaus valymas:Paviršių, ant kurio išsipylė gyvsidabris, rekomenduojama nuvalyti muilo ir sodos tirpalu (52 g sodos ir 45 g muilo 1 litrui vandens), po to patalpas dar kartą išplauti ir gerai išvėdinti. Kai kuriuose šaltiniuose taip pat minimas kalio permanganato arba chlorkalkių tirpalas.

Kai nepavyksta surinkti patiems:Jeigu gyvsidabris išsiliejo ant kiliminės dangos, daiktų ar grindų su plyšiais, ir patiems jį surinkti nepavyks, būtina kviesti pagalbą. Bendruoju pagalbos telefonu 112 reiktų kviesti ugniagesius gelbėtojus, kurie atliks mechaninę ir cheminę demerkurizaciją.

Kur kreiptis dėl gyvsidabrio koncentracijos patalpų ore nustatymo:Dėl gyvsidabrio koncentracijos patalpų ore nustatymo galima kreiptis į atitinkamą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) departamentą pagal apskritį.

Apsinuodijimo atveju:Žmonėms, nuogąstaujantiems, kad galėjo apsinuodyti gyvsidabriu, rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją ir/ar skambinti į Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Apsinuodijimų informacijos biurą telefonu 8 5 236 20 52.

Gyvsidabrio turinčių atliekų tvarkymas

Gyvsidabrio turinčios atliekos yra pavojingos ir jas būtina tvarkyti atsakingai, siekiant išvengti aplinkos taršos.

Niekada neišmeskite į buitinių atliekų konteinerį: Namuose surinkto gyvsidabrio jokiu būdu negalima deginti ar mesti į buitinių atliekų konteinerį. Taip galima užteršti ne tik visą patalpą, bet ir aplinką, kai surinktas gyvsidabris su komunalinių atliekų srautu patenka atliekų tvarkytojams.

Kur pristatyti pavojingas atliekas: Kadangi gyvsidabris priskiriamas pavojingų atliekų kategorijai, Aplinkos ministerija informuoja, kad gyvsidabrio turinčias atliekas ar jų duženas sandariame inde reikia pristatyti į didelių gabaritų atliekų tvarkymo aikšteles, kurios turi pavojingų atliekų talpyklas. Tokios aikštelės yra įrengtos ir didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse. Iš pavojingų atliekų talpyklų pavojingos atliekos keliauja atliekų tvarkytojams, kurie turi atitinkamas licencijas.

Gyvsidabrio valdymas tarptautiniu mastu: Minamatos konvencija

Gyvsidabris, patekęs į aplinką, oru ir vandeniu pernešamas tolimais atstumais, kelia didelę riziką žmonėms ir aplinkai, todėl susirūpinimą kelia visame pasaulyje. Atsižvelgiant į tai, Jungtinių Tautų aplinkos programoje jau 2003 metais buvo nutarta imtis pasaulinio lygio priemonių reglamentuoti gyvsidabrį.

Po ilgų tarptautinės bendruomenės derybų 2013 m. spalio 10 d. Kumamoto mieste buvo priimta Minamatos konvencija dėl gyvsidabrio. Lietuva ratifikavo šią konvenciją 2017 m. spalio 10 d. Konvenciją ratifikavusios šalys siekia bendro tikslo - pasauliniu mastu apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką nuo gyvsidabrio ir jo junginių poveikio, mažinti gyvsidabrio išmetimą ir jo poveikį.

Nuo 2018 m. sausio 1 d. pradėti taikyti naujojo Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl gyvsidabrio reikalavimai. Šis Europos Sąjungos Gyvsidabrio reglamentas yra naujas integruotas teisės aktas, skirtas įgyvendinti Minamatos konvenciją. Jis nustato priemones ir reikalavimus, susijusius su gyvsidabrio, jo mišinių ir junginių, gyvsidabrio produktų gamyba, importu, eksportu, naudojimu ir laikinu saugojimu, taip pat gyvsidabrio atliekų tvarkymu.

Reglamentas draudžia eksportuoti, importuoti ir gaminti tam tikrus produktus, kurių sudėtyje yra gyvsidabrio, įskaitant:

• Baterijas ir akumuliatorius.
• Tam tikrą elektros ir elektroninę įrangą (pvz., jungiklius ir relės).
• Lempos.
• Kosmetikos gaminius.
• Pesticidus (augalų apsaugos produktus).
• Biocidus ir vaistinius preparatus.
• Matavimo prietaisus.

Taip pat įvestos priemonės odontologinės priežiūros įstaigose įrengti amalgamos separatorius amalgamos dalelėms sulaikyti ir surinkti bei riboti dantų amalgamų naudojimą tam tikroms jautrioms visuomenės grupėms (pvz., vaikams iki 15 metų, nėščioms ar krūtimi maitinančioms moterims).

Gyvsidabris ir mityba: Rizika žuvies vartojime

Nors žuvis yra vertinamas kaip sveikas maisto produktas, turintis daug baltymų, mikroelementų ir sveikųjų riebalų, svarbu žinoti, kad ji gali būti ir gyvsidabrio taršos šaltinis. Didžioji dalis gyvsidabrio, kaupiantis žuvyse ir vandens gyvūnuose, yra toksiško junginio metilo gyvsidabrio pavidalu.

Gyvsidabrio kaupimosi mechanizmas:Didžioji dalis gyvsidabrio į paviršinius vandenis patenka su užterštomis nuotekomis. Jūros augalai, pavyzdžiui, dumbliai, šį gyvsidabrį sugeria. Tada žuvys valgo dumblius ir sugeria juose esantį gyvsidabrį. Didesnės, plėšrios žuvys, valgydamos mažesnes žuvis, kaupia dar didesnį gyvsidabrio kiekį. Tai reiškia, kad didesnėse, plėšresnėse ir ilgiau gyvenančiose žuvyse įprastai gyvsidabrio kiekis būna dešimtis kartų didesnis nei mažose.

Rekomendacijos vartojant žuvį:Žmonėms, kuriems yra didelė gyvsidabrio toksiškumo rizika (maži vaikai, nėščiosios, krūtimi maitinančios moterys), vertėtų atsargiai rinktis, kokią žuvį vartoti. Patariama rinktis mažiau gyvsidabrio turinčias žuvis ir jūros gėrybes, t. y., paprastai tariant, kuo jaunesnes ir mažesnes.

Mažiausiai gyvsidabrio paprastai nustatoma vėžiuose, kalmaruose, ančiuviuose, krevetėse, taip pat lašišoje ir menkėje. Didesnę riziką kelia plėšrios žuvys, tokios kaip lydekos ar ešeriai.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras primena, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, laipsniškai siekiama atsisakyti dantų plombų su gyvsidabriu (amalgamos). Nors jos sudaro apie 50% gyvsidabrio, patenkančio į aplinką su dantų plombomis, specialistai ragina gydytojus odontologus tinkamai informuoti pacientus apie siūlomus dantų gydymo metodus ir medžiagas, o pacientus - rinktis aplinkai draugiškus dantų užpildus.

Gyvsidabrio turinčios atliekos, tokios kaip sudužę termometrai ar kitos įrangos dalys, turi būti tinkamai tvarkomos. Mūsų įmonė siūlo profesionalias gyvsidabrio surinkimo ir demerkurizacijos paslaugas, užtikrinant saugų ir aplinkai draugišką pavojingų atliekų tvarkymą.

tags: #mercury #agricolture #fertilizer