Kristaus Gimimas, viena svarbiausių krikščionių švenčių, neatsiejama nuo pasakojimo apie Mariją ir Juozapą, kurie, keliaudami į surašymą, susilaukė Jėzaus. Šis įvykis, aprašytas evangelistų Luko ir Mato, atveria duris į gilų supratimą apie santuoką, tikėjimą ir meilę, kuri peržengia įprastus žmogiškus suvokimus. Anomis dienomis išėjo imperatoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.
Kelionė į Betliejų ir neįprastos gimimo aplinkybės
Kelionė į Betliejų, aprašyta Luko evangelijoje, atskleidžia ne tik tuometinius administracinius reikalus, bet ir apreiškia svarbią Dievo planą. Juozapas, kilęs iš Dovydo namų, kartu su sužadėtine Marija, privalėjo keliauti į savo protėvių miestą. Šioje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“.
Jėzaus gimimo aplinkybės, anot evangelisto Luko, patvirtina, kad Jis yra lauktasis Mesijas, kylantis iš karaliaus Dovydo giminės - Jėzus gimsta Betliejuje, Dovydo mieste. Jo gimimą skelbiančių angelų giesmės motyvai atkartoja karališkuosius Emanuelio, t. y. Dievo su mumis, pažadus. Tačiau Jėzaus karaliavimas, kaip šios dienos Evangelija primena, anaiptol neatitinka šio pasaulio galingųjų kuriamų įvaizdžių. Jam neatsiranda vietos net užeigoje. Jis gimsta ėdžiose - žmogiškai žvelgiant, kažin ar labai įtikinamas angelų skelbiamos žinios apie pasaulio Viešpaties atėjimą ženklas. Šioje žemėje Jėzui pirmiausia nusilenkia ne karaliaus dvaras, o laukuose gyvulius ganantys piemenys - pasaulio vargingieji.
Kaip antrasis Kalėdų nakties liturgijos skaitinys (Tit 2, 11-14) šiandien nušviečia, ir užaugęs šis kūdikis karaliaus savitu būdu. Jėzaus „karališkasis“ stilius pasireiškia tuo, kad Jis ateina atiduoti už mus gyvybės, ne atimti iš Erodo ar romėnų jų žemiškos valdžios. Belaukdami galutinio perkeitimo, visi krikščionys yra kviečiami prisiimti atsakomybę ir gyventi kaip vilties, ramybės, ir taikos nešėjai. Nors Kalėdų nakties skaitiniai ir primena apie tai, kad gyvenimas šioje žemėje tebėra paženklintas įtampos, jų centre - Gerosios Naujienos „jau“ džiaugsmas. Dievo pažadas išsipildė. Dievo galybė Jėzaus gimime jau triumfuoja prieš tamsos jėgas.
Juozapo vaidmuo ir tikėjimo kelias
Vienintelis tikras šaltinis apie Juozapo gyvenimą yra Evangelijos. Iš jų sužinome kai kuriuos svarbius Juozapo gyvenimo aspektus. Jis - Marijos sutuoktinis ir Šventosios Šeimos saugotojas, amatininkas iš Nazareto. „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parvesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.“ (Mt 1, 20) Atsikėlęs Juozapas pasielgė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta: jis parsivedė žmoną pas save, parsivedė ją pas save su Sūnumi, kuris turėjo ateiti į pasaulį iš Šventosios Dvasios. Jis, kaip ir Marija, pakluso Dievo valiai. Marijos ir Juozapo tikėjimas sutapo. Šiame Juozapo sprendime matome Marijai reiškiamą jo dievišką meilę. Jis myli ją, kad joje apsireikštų Dievo valia. Jis myli Mariją ne dėl savęs; jo meilė nesuteikia jam jokios teisės į Mariją. Suprantamas Juozapo džiaugsmas, kai jis viską pavedė Dievui, o Dievas jam atlygino šimteriopai. Jis žmona pasirinko Mariją, o Dievas skyrė jam tą žmoną, kuri pagimdė Išganytoją.
Jeigu Senojo Testamento pradžioje vaizduojama Adomo ir Ievos pora buvo nuodėmės šaltinis, pasklidęs žmonijoje, tai Naujojo Testamento pradžioje veikiantys Juozapas ir Marija yra po visą žemę pasklidusio šventumo viršūnė. Taip pasireiškia Dievo valia išgryninti ir pašventinti šeimą. Taip atnaujinama santuoka. 1989 m. šventajam Juozapui skirtoje egzaltacijoje Jonas Paulius II rašė: „Šventoje Šeimynoje - tobuliausioje „mažoje bažnyčioje“ - visos krikščioniškos šeimos turi atrasti savo atspindį. Joje Dievo Sūnus ilgus metus gyveno pasislėpęs. Dievas pasirinko Juozapą, norėdamas Jėzui užtikrinti tėvystę. Savo tėvyste Juozapas tarnavo Marijai ir Jėzui, jiems visiškai atsidavė, skyrė savo darbus ir gyvenimą. Iš meilės Dievui Tėvui, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 15), jis tapo paklusniuoju, „teisiuoju“.
Paaukojimo Šventykloje skirsnyje evangelistas Matas aprašo labai svarbų įvykį, dėl kurio Apvaizda dar sykį kreipiasi į Juozapą. „Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ (Mt 2, 13). Šventasis Juozapas prisiima visišką tėvo, Šventosios Šeimos globėjo atsakomybę. Jis, slėpdamas Jėzų, priverstas su Marija gyventi tremtyje. Tačiau skubotas išvykimas Juozapui ir Marijai teikia džiaugsmą, jie išvyksta trise. Tremtyje Šventoji Šeima gyvena vienybėje ir ramybėje. Gyvenant svetimoje šalyje, būtini stipresni meilės ryšiai, padidėja abipusė priklausomybė. Bėgimas į Egiptą šventajam Juozapui pelno Bažnyčios globėjo vardą. 1870 m. popiežius Pijus IX globoti Bažnyčią pavedė šventajam Juozapui. Kadaise Šventasis Juozapas rūpinosi visais Šventosios Šeimos reikalais. Ir šiandien Bažnyčiai tenka saugoti šeimą nuo nuolat kylančių pavojų, bet ir ypač padėti evangelizuojant šalis, kuriose kadaise klestėjo tikėjimas, religija ir krikščioniškas gyvenimas, o šiandien patiriami dideli išbandymai. Jėzaus įtėvis rūpinasi tais, kurie kreipiasi į jį.
Meilės samprata ir santuokos slėpinys
Klausiama, ar Juozapas su Marija susilaukė savo vaikų, o tiksliau, ar jie mylėjo vienas kitą, nėra tiesioginių įrodymų (Juozapo ir Marijos meilės laiškų ar giminaičių liudijimų), kurie leistų atsakyti į šį klausimą teigiamai arba neigiamai. Tačiau kiekvienas katalikas ir ortodoksas tiki, kad Juozapas ir Marija niekada neturėjo lytinių santykių. Tačiau ar tai reiškia, kad jie ir nemylėjo vienas kito? O gal, kaip sako garbingasis Fultonas Sheenas, Juozapo ir Marijos santuoka buvo laimingiausia pasaulyje ir visų laikų gražiausia meilės istorija (love story)?
Pirmiausia derėtų prisiminti, kad mūsų ir biblinės sampratos apie tai, kas yra meilė, labai skiriasi. Nuo XIX a. įsigalėjęs romantiškos meilės supratimas verčia mus meilę priskirti emocijų sričiai - to apraiškų matome populiariuose filmuose ir serialuose. Prieš šimtą metų ši meilė būdavo apvainikuojama santuoka, tačiau dabar šitokia baigtis tėra viena iš galimybių. Tuo tarpu antikiniame ir bibliniame pasaulyje įprastai pirmiausia būdavo santuoka, o tik paskui ateidavo meilė. Evangelijų pasakojimai prasideda faktu, jog Marija yra sužadėta su Juozapu. Priešingai nei mūsų dienomis, to meto pasaulyje sužadėtuvės buvo ne įžanga į santuoką, bet pirmoji santuokos fazė. Judaizmo tradicija teigia, kad keturiasdešimtą dieną po berniuko pradėjimo Dievas jam parenka būsimą nuotaką - vėliau tėvų užduotis yra ją atpažinti. Pagal to meto papročius tinkamas santuokai laikas būdavo tada, kai mergina sulaukdavo dvylikos, o vaikinas - aštuoniolikos. Neabejotina, kad Juozapas bei Marija buvo panašaus amžiaus. Buvo priimtina, kad tėvai iš anksto nutardavo, su kuo jų atžalos tuoksis, skatinami ekonominių ar šeimyninių priežasčių. Jaunikio tėvas sumokėdavo atitinkamą sumą už jaunąją, taip užtikrindamas jos savotišką ekonominę nepriklausomybę.
Kaip minėta, pirmoji santuokos fazė buvo sužadėtuvės, hebrajiškai kiddushin (pašventinta), kuri vykdavo tėvo ar rabino akivaizdoje. Sužadėtiniai būdavo laikomi sutuoktiniais, tik gyvendavo atskirai - tačiau sužadėtuves panaikinti galėjo tik mirtis arba skyrybos. Maždaug po metų įvykdavo antroji santuokos fazė nisuuin (iškėlimas, apvainikavimas), kuomet jaunasis parsivesdavo žmoną į savo namus. Vestuvių apeiga dažniausiai vykdavo rudenį, kuomet būdavo nuimtas derlius, ir tęsdavosi nuo 5 iki 7 dienų.
Dar kartą reikia priminti, kad evangelistai nerašė Kristaus biografijos, bet vien tai, kas padėtų įsitikinti tikrumu mokslo, kurio esame išmokyti (plg. Lk 1, 4). Evangelijos pagal Matą ir Luką sutaria, kad Juozapas ir Marija buvo tikri sutuoktiniai pagal judaizmo papročius: „Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1, 25).
Tiek Lukas, tiek ir Matas pabrėžia Marijos mergystę iki Jėzaus gimimo, tačiau aiškiai nekalba apie Juozapo ir Marijos santykius po to, kai gimė Jėzus. Matas mini, kad Juozapas negyveno su ja kaip vyras iki ji pagimdė (plg. Mt 1, 25). Bažnyčios Tradicija visuomet tvirtai išpažino kaip neginčijamą tikėjimo tiesą, kad Marija ir Juozapas niekada neturėjo lytinių santykių. Kaip rašo šv. Augustinas, „mergeliška santuoka“ reiškia santuoką, kurioje nėra lytinių santykių.
Mūsų iškeltą klausimą - ar Juozas ir Marija mylėjo vienas kitą - evangelistai tikriausiai atsakytų: meilė įrodoma darbais. Ar ne iš meilės Marijai Juozapas norėjo atleisti ją slapčia, saugodamas nuo viešo pasmerkimo ir bausmės? Evangelistų pasakojimuose matome Juozapą ir Mariją visada veikiančius drauge: jie keliauja į Betliejų surašymui, nors ši prievolė buvo būtina tik šeimos galvai. Bėgimas į Egiptą ir emigrantų dalia svetimame krašte juos dar labiau suartino kaip sutuoktinius. Net ir į Jeruzalę religinėms šventėms jie keliauja drauge, nors toks reikalavimas buvo skirtas vien vyrams.
Kaip jau aptarta IV ciklo straipsnyje, apokrifai smarkiai formavo Juozapo asmens ir vaidmens sampratą ypač Rytų, bet taip pat ir Vakarų Bažnyčioje. Dėl tikslo apginti mokymą apie amžiną Marijos mergystę ir Jėzaus pradėjimą be vyro, apokrifų autoriai Juozapą pristato kaip senolį našlį, kuriam Marija tinka į anūkes. Juozapas yra Marijos globėjas, bet ne vyras ir tikrai ne mylimasis. Jų santuoka yra iš prievolės ir reikalo, idant Dievo Sūnus augtų šeimoje, o Marija būtų apsaugota nuo gėdos. Sutuoktinių santykiai gana komplikuoti - Juozapas nepasitiki Marija ir visai nesidžiaugia, kad ją reikia prižiūrėti. Apokrifinėje Marijos gimimo knygoje rašoma: „Juozapas atsikėlė nuo maišo, pasišaukė Mariją ir tarė jai: ‚Tu, kuri buvai Dievo globojama, kodėl taip pasielgei? Kodėl pamiršai Viešpatį savo Dievą?‘“ Beje, apokrifų autoriai pirmieji aprašo Juozapo ir Marijos sužadėtuves - kokiu būdu tas įvyko. Anot minėtos knygos, Marija nuo trejų metų gyvena Šventykloje. Sukakus dvylikai, mergaitei prasideda lytinė branda, ir kunigai bijo, kad ji taps rituališkai nešvari. Viešpaties Angelo paraginti, jie sukviečia visus Judo giminės vyrus, iš kurių bus išrinktas sužadėtinis Marijai. „Taipogi ir Juozapas, metęs šalin savo kirvį, nuėjo kartu su visais pas vyriausiąjį kunigą. Visi vyrai pasiėmė po lazdą. Kunigas jas paėmė ir nuėjęs Šventyklon meldėsi. Baigęs jis vėl paėmė lazdas ir atidavė vyrams. Bet nė vienam iš jų nepasirodė joks ženklas. Juozapo lazda buvo grąžinta paskutinė. Ir štai purplelis išskrido iš lazdos ir suko ratus virš Juozapo galvos.“ Šis pasakojimas svarbus vienu aspektu, kuris yra tiesa: Dievas parinko Juozapą būti Marijos vyru. Apvaizdos numatymu, jiedu buvo skirti vienas kitam: Juozapas Marijai, o Marija Juozapui. Jie buvo išrinkti ne vien kaip Įsikūnijusio Žodžio tėvai žmonių akyse, bet ir kitam tikslui, kurį aptarsime vėliau.
Pirmieji svarstymai, susiję su Juozapo ir Marijos santuoka, atsiranda Origeno raštuose, tačiau plačiau išsivysto tik IV a. Į šiuos klausimus, sekdami Naujuoju Testamentu ir Tradicija, jie atsako, kad Juozapas nebuvo biologinis Jėzaus tėvas, kad jo ir Marijos santuoka buvo mergeliška: „Jie nebus atverti to, su kuriuo ji buvo sužadėta, nebus leista, kad toji, pro kurią praeis Viešpats, būtų atverta. Ir po Jo [Kristaus] jie bus uždaryti, tai reiškia, kad Juozapas jų neatvers“ (Šv. Jeronimas, Contra Helvidium). Šv. Augustinas Juozapo ir Marijos santuokai nusakyti sukūrė terminą mergeliška santuoka. Jisai Juozapo ir Marijos ryšį įvardijo kaip atsidavimą ir tarnystę: „Marija priklauso Juozapui, o Juozapas dieviškajai Marijai taip, kad jų santuoka yra autentiška, nes jie yra visiškai vienas kitam atsidavę. Bet kokiu būdu atsidavę? O tyrume, štai tavo triumfas! Jie vienas kitam paveda savo skaistumą ir vienas kitam atiduoda savo teisę. Kokią teisę? Teisę saugoti jį vienas kitam. Taip Marija turi teisę saugoti Juozapo skaistumą, o Juozapas - Marijus skaistumą.“
Šv. Jeronimas tikriausiai pirmasis Vakarų Bažnyčioje iškelia mintį, kad ir Marija, ir Juozapas buvo tyri: „Tu sakai, kad Marija neišliko mergele; o aš tau teigiu, kad Juozapas buvo mergeliškas per Mariją, kad iš mergeliškos santuokos gimtų mergeliškas sūnus.“ Suprantama, kad Bažnyčios Tėvams rūpėjo apibrėžti Juozapo ir Marijos santykių išskirtinumą, nesigilinant į tų santykių turinį. Jie sutartinai skelbia, kad šios santuokos ypatumas buvo lytinių santykių nebuvimas, tačiau nesigilinama, kokia buvo Marijos ir Juozapo bendrystė. Šiuo laikotarpiu (V-XIV a.) Vakarų Bažnyčios teologai toliau plėtoja šv. Augustino ir šv. Jeronimo mintis apie mergelišką Juozapo ir Marijos santuoką. Viduramžiais suklestėjęs Mergelės Marijos kultas, iškėlęs ją kaip Dievo Motiną, tobulą dorybių paveikslą ir jokios nuodėmės nepaliestą Naująją Ievą, kartu skatina ir naujai apmąstyti Juozapo vaidmenį šiame šventame santuokiniame ryšyje. Teigiama, kad Juozapas turėjo būti panašus į savo skaisčiąją Sužadėtinę, kuri buvo apsaugota nuo bet kokios nuodėmės, tikriausiai ir gimtosios (šiuo laikotarpiu vyksta diskusijos dėl Marijos Nekaltojo Prasidėjimo privilegijos).
Šv. Beda Garbingasis (673-735 m.) tvirtina: „Ne tik Švenčiausioji Dievo Motina, bet taip pat šventasis jos nekaltumo liudininkas ir sargas išliko laisvi nuo vedybinių aktų.“ Šv. Petras Damijonas liudija, kad jo meto Bažnyčia tikėjo Juozapo ir Marijos mergeliška santuoka: „Jei tavęs netenkina tai, kad tik motina yra mergelė, Bažnyčioje išlieka tikėjimas, kad tas, kuris tarnavo kaip tėvas, taip pat yra mergeliškas.“ Didysis viduramžių teologas šv. Tomas Akvinietis, apibendrindamas ankstesnes įžvalgas, teigia, kad dėl evangelistų tylos ir Juozapo asmeninio šventumo galima daryti išvadą, jog jis išliko skaistus visą savo gyvenimą: „Gerbdami šventąjį Juozapą, kaip šventasis Jeronimas teigia (Contra Helvid. c. 4), jis ne tiktai pats išlaikė skaistybę, bet ir kartu su Marija jį išlaikė.“
Taigi, viduramžių teologai Marijos ir Juozapo santuoką laikė tikra, bet sudaryta ne dėl įprastų santuokai tikslų (palikuonių susilaukimo), o dėl Marijos skaistumo apsaugojimo, jos gero vardo išsaugojimo žmonių akyse ir dėl Įsikūnijimo slėpinio: „Marija su Juozapu susižadėjo iš būtinumo, kadangi šitaip slėpinys buvo paslėptas nuo demonų, jos skaistybė buvo patvirtinta sužadėtinio ir buvo pasirūpinta jos dora ir geru vardu“ (šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologica, III, q. 29, a. 1). Matome, kad Juozapas ir Marija yra laikomi tarsi du vienuoliai, visiškai pasišventę Dievui ir gyvenantys santuokoje dėl kilnaus tikslo.
Juozapo kulto sklaida ypač suaktyvėjo nuo XV a., pirmiausia dėl šv. Bernardino Sieniečio įtakos. Pamažu atsisakoma apokrifinės tradicijos, kad su Marija susižadėjęs Juozapas buvo senas. Maža to, svarstymai apie Juozapą nebeapsiriboja vien teologų traktatais, bet paskatina tikinčiosios liaudies pamaldumą - Juozapas tampa patrauklus šventasis. Pagaliau imta domėtis Marijos ir Juozapo santykiais - tą liudija atsiradusi Sužadėtuvių šventė, davusi peno pamaldiems apmąstymams. Karmelitiškoji reforma, įkvėpta šv. Jėzaus Teresės, Juozapą iškelia kaip galingą gynėją ir tobulą vyrą bei tėvą.
Tokie teologai, kaip Jonas Gersonas, Bernardinas Sienietis, Izidorius Solanietis, Suaresas ir Pranciškus Salezas, daug dėmesio skyrė Juozapo ir Marijos santuokai. Jie tęsia iš viduramžių teologų perimtus teiginius, kad Juozapas ir Marija buvo davę skaistybės įžadą: „Tuo pačiu apreiškimu Palaimintoji Mergelė suprato, kad jos sužadėtinis laisvai apsisprendė amžinam skaistumui, idant joks pagedimas nesutrukdytų saugant jos pačios mergystę“ (Suaresas). Šv. Pranciškus Salezas šį jų apsisprendimą pagrindžia noru geriau vienas kitam pasitarnauti: „Abu padarė įžadą išlikti mergeliški visą savo gyvenimą; ir štai Dievas panoro, kad jie būtų sujungti šventos santuokos saitais ne dėl to, kad jie sulaužytų jų pažadą ar gailėtųsi savo įžadų, bet kad būtų sustiprinti ir padėtų vienas kitam ištverti jų šventame pašaukime.“
To laikmečio teologai ir maldingumas mums perteikia svarbią žinią - Juozapas ir Marija pirmiausia buvo įsimylėję Dievą ir tik dėl to galėjo mylėti vienas kitą tokia meile, kuri nebuvo išreikšta kūniška vienybe, bet pasireiškė tobula širdžių bendryste: „Marija ir Juozapas buvo vienos širdies bei sielos, jie buvo viena mąstydami, viena trokšdami, kiekvienas iš jų buvo kito antroji pusė, nes Dievo Motina ir jis, jei galima taip tarti, buvo vienas asmuo. Marijos Širdis su Juozapo ir Juozapo Širdis su Marijos - kas galėtų įsivaizduoti artimesnę bendrystę, tokią didelę malonę“ (Šv. Adalbertas Begasas).
Paulius VI, kalbėdamas apie Mariją ir Juozapą, prilygina juos Naujajai žmonijos porai: Adomui ir Ievai, per kuriuos atstatyta pasaulio tvarka: „Ir štai ant Naujojo Testamento slenksčio, kaip durys iš Senojo Testamento, pasirodo ši pora. Adomas su Ieva tapo po pasaulį plintančio blogio šaltiniu. Iš tiesų įžvalgi mintis, leidžianti kitaip suprasti Juozapo ir Marijos santuoką. Kaip pirmoji pora, nepaklusdama Dievui, tapo ženklu sumaišties, kuri atsirado vyro ir moters santykiuose - taip Juozapas ir Marija, paklusdami Dievo Valiai, sugrąžina šeimai jos pirminį šventumą ir pašaukimą. Ši Nazareto pora, kuriai buvo skirta priimti ir auginti Dievo Sūnų, tampa pavyzdžiu visoms šeimoms, kurios sakramentiniu būdu užantspauduoja savo bendrystę. Maža to - Juozapo ir Marijos santuokinis ryšys atspindi Dievo Sandorą su savo tauta: „Skaistybė ir celibatas dėl Dievo Karalystės ne tik neprieštarauja santuokos garbingumui, bet jį liudija ir patvirtina. Santuoka ir skaistybė - tai du būdai išreikšti ir išgyventi vienintelę Dievo Sandoros su savo tauta Paslaptį“ (šv. Jonas Paulius II).
Galiausiai, po visų svarstymų ir pavyzdžių, ar įmanoma atsakyti į iškeltą klausimą? Atsakymas priklauso nuo to, kaip mes suprantame, kas yra meilė. Remdamiesi Bažnyčios Tradicija, tvirtai galima tik atsakyti viena: jie neturėjo sekso. Tačiau ar tai reiškia, kad jie ir nemylėjo vienas kito vyro ir moters meile? Jeigu seksas yra meilės pagrindas ir variklis, kodėl šiandien turime tiek daug trumpalaikių santykių ir skyrybų? Juk kūniška vienybė iš tiesų trokšta daug daugiau - sielų vienybės. Juozapas ir Marija savo apsisprendimu ir Dievo įkvėpimu pasirinko mylėti vienas kitą nesisavinant, tačiau pasirenkant dvasinę vienybę: „Juozapas mus moko, kad įmanoma mylėti, be noro turėti.“
Veikiami teologinio kalbėjimo ir maldingo mąstymo, mes į Mergelę Mariją dažnai žvelgiame kaip į vaikščiojančią Dogmą, o į Juozapą - kaip dorybių rinkinį. Tačiau už viso šito turime išvysti du žmones: vyrą ir moterį. Malonė nepanaikina prigimties, bet ją padaro tobulą. Nors Marija ir Juozapas neturėjo lytinių santykių, tačiau tai nereiškia, kad jie nebuvo lytiški, nes lytiškumas apima visą žmogišką esybę.
Joanitų kongregacijos įkūrėjas tėvas Marie-Dominique‘as Philippe‘as yra subtiliai apmąstęs šventųjų sutuoktinių santykius. Gaila, kad pats nesugebėjo gyventi tuo, kuo mokė: „Marija pasišventė Dievui visa savo esybe, taip pat gyveno ir visišku skaisčiu atsidavimu Juozapui kaip sutuoktinė savo sutuoktiniui. Juozapas mylėjo Mariją anaiptol ne idiliškai. Jis mylėjo visu savo jutimiškumu, visa savo esybe, tačiau gerbė Dievo veikimą joje ir dėl to mylėjo ją dar labiau. Tai ir yra Juozapo didybė. Jis turėjo tobulą skonį, tinkamai pasirinko. Juozapas visai nesupriešino moters meilės Dievui ir moters meilės vyrui. Priešingai, suprato, kad kuo labiau moteris atsidavusi Dievui, tuo ji pajėgesnė atsiduoti savo sutuoktiniui. Tarp Marijos ir Juozapo taip ir buvo. Juozapas nepriekaištingai elgėsi Marijos mergystės slėpinio atžvilgiu. Jis žinojo, kad šio slėpinio dėka ir per šį slėpinį Marija gali jį mylėti dar stipriau, dar žmoniškiau. Lytiškumą apima ir išaukština būtent tokia meilė, kad pati išliktų visiškai tyra, kokia gali mylėti visiškai Dievui pasišventusi mergelė. Toji mergelės meilė išsiskleis, pasirodys per jos kaip sutuoktinės meilę. Taip visų sužadėtinių mėgstamas apaštalo Pauliaus meilės himnas yra geriausias būdas pažinti, kokia yra tikra meilė (plg. 1 Kor 13, 4-7).
Juõzapas, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis. Šventasis (šventė - kovo 19). Manoma, kilęs iš Dovydo giminės. Buvo dailidė, itin religingas ir gero būdo. Gyveno Betliejuje. Nazarete apsigyveno bijodamas Archelajaus, Erodo I Didžiojo sūnaus, persekiojimų (Mt 2, 22-23). Juozapas sužinojęs, kad Švč. Mergelė Marija nėščia, norėjo ją atleisti, bet angelo per sapną įspėtas, kad vaisius iš Šventosios Dvasios, parsivedė į namus (Mt 1, 18-24). Prieš gimstant Jėzui Kristui ėjo su sužadėtine į Betliejų užsirašyti pagal imperatoriaus Augusto paskelbtą gyventojų surašymą (Lk 2, 4). Evangelijose Juozapas minimas pasakojant tik apie Jėzaus Kristaus gimimą ir vaikystę; Evangelijoje pagal Morkų neminimas. Jn 1, 45; 6, 42 Jėzus Kristus vadinamas Juozapo sūnumi. Lk 2, 21-41 plačiai aprašyta Juozapo ir Švč. Mergelės Marijos kelionė į Betliejų, Kūdikio gimimas, apipjaustymas ir vardo suteikimas, apsivalymo, Kūdikio kaip pirmagimio atpirkimo Jeruzalės šventykloje ritualai ir kita. Jokūbo knygoje (2 a.) ir Juozapo istorijoje (4 a.) Juozapas aprašomas kaip našlys, iš pirmos santuokos turėjęs vaikų (taip paaiškina, iš kur Jėzus Kristus turėjo brolių ir seserų), susižadėjęs su dvylikamete mergaite Marija. Juozapo kultas ypač išplito viduriniais amžiais. Atributai: lelija (skaistybės simbolis), įvairūs dailidės įrankiai, žydinti lazda arba vytelė. Dailėje dažniausiai vaizduojamas su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų arba jį vedantis už rankos, dar vaizduojamas sužadėtuvių su Švč. Mergele Marija, bėgimo į Egiptą, Švč. Mergelės Marijos apsilankymo pas šv. Elzbietą, Jėzaus Kristaus Gimimo, paaukojimo šventykloje, apipjaustymo scenose.