Johannesas Brahmsas (1833 m. gegužės 7 d. - 1897 m. balandžio 3 d.) - viena ryškiausių XIX amžiaus muzikos figūrų, vokiečių kompozitorius, virtuozas pianistas ir dirigentas, kurio kūryba tapo tiltu tarp klasikinės epochos tradicijų ir romantizmo išraiškos. Jo muzika, pasižyminti ritmine gyvybe, subtiliu disonansų naudojimu ir sudėtingomis, tačiau ekspresyviomis kontrapunkto faktūromis, iki šiol žavi klausytojus visame pasaulyje. Brahmsas meistriškai pritaikė ir transformavo daugelio ankstesnių epochų kompozitorių tradicines formas ir technikas, sukurdamas savitą, nepakartojamą stilistinį braižą.
Ankstyvieji metai ir muzikinio kelio pradžia Hamburge
Johannesas Brahmsas gimė 1833 m. gegužės 7 d. Hamburge, muzikalioje šeimoje. Jo tėvas, Johannas Jakobas Brahmsas, buvo kontrabosininkas Hamburgo miesto orkestre ir tikriausiai davė sūnui pirmuosius muzikos pamokėles. Nuo pat mažens Johannesas pasirodė esąs nepaprastai gabus fortepijonui. Šeimos finansinė padėtis nebuvo itin stabili, todėl jaunas Brahmsas padėdavo išlaikyti šeimą, grodamas restoranuose ir teatruose. Tai ne tik suteikė jam praktinės patirties, bet ir paskatino anksti tobulinti savo atlikėjo įgūdžius. Be fortepijono, kurį laiką jis taip pat mokėsi griežti violončele.
Nuo 1840 m. Brahmsas mokėsi pas pianistą Otto Friedrichą Willibaldą Cosselį, o vėliau, nuo 1845 iki 1848 m., pas žinomą pianistą ir kompozitorių Eduardą Marxseną. Marxsenas buvo asmeniškai pažinojęs Beethoveną ir Schubertą, žavėjosi Mocarto ir Haidno kūryba bei buvo J. S. Bacho muzikos gerbėjas. Šis mokytojas padarė didelę įtaką Brahmso muzikiniam supratimui ir estetikai. Jau 10-ies metų amžiaus Brahmsas debiutavo privačiame koncerte, atlikdamas Beethoveno kūrinius. 1847 m. Hamburge įvyko jo pirmasis viešas fortepijono rečitalis, kuriame skambėjo Bacho fuga bei Marxseno ir kitų šiuolaikinių virtuozų kūriniai.
Jaunasis Brahmsas taip pat anksti pradėjo kurti muziką. Jo jaunystės kūryba apėmė fortepijoninius kūrinius, kamerinę muziką ir kūrinius vyrams chorams. Kai kurie jo fortepijono aranžuotės ir fantazijos buvo išleistos 1849 m. po pseudonimu „G. W. Marks“. Pirmieji Brahmso pripažinti kūriniai, tokie kaip „Scherzo op. 4“ ir daina „Heimkehr op. 7 Nr. 6“, datuojami 1851 m. Tačiau Brahmsas vėliau stengėsi pašalinti visą savo jaunystės kūrybą, laikydamas ją nepakankamai subrandintą.
Susitikimas su didžiaisiais ir kelias į pripažinimą
Reikšmingas lūžis Brahmso karjeroje įvyko 1853 m. Susitikęs su vengrų smuikininku Eduardu Remenjumi, Brahmsas su juo leidosi į koncertinį turą po Centrinę Europą. Šio turo metu įvyko lemtingi susitikimai, kurie pakeitė jo gyvenimą. Hanau mieste jis susitiko su smuikininku ir kompozitoriumi Josephas Joachimu, kuris daugelį metų tapo artimu Brahmso draugu ir bendražygiu. Po susitikimo su Joachimu, Brahmsas ir Remenijus vyko į Veimarą, kur susipažino su Ferencu Listu, Peteriu Corneliusu ir Joachimu Raffu. Pasakojama, kad per šį susitikimą Ferencas Listas akomponavo Brahmso „Skerco op. 4“, tačiau pats Brahmsas, pasakojama, užmigo Listui atliekant savo paties kūrinį - tai galėjo būti ženklas, kad jo muzikiniai keliai skiriasi nuo Listui artimo virtuoziško stiliaus.
Tais pačiais 1853 m. spalį Brahmsas aplankė Diuseldorfą, kur su J. Joachimo rekomendaciniu laišku buvo sutiktas Roberto ir Klaros Šumanų. Robertas Šumanas, vienas įtakingiausių to meto muzikų ir kompozitorių, iškart atpažino Brahmso talentą. Jis išspausdino straipsnį savo muzikos žurnale „Neue Zeitschrift für Musik“, kuriame entuziastingai gyrė jaunąjį kompozitorių, pavadindamas jį didžiu talentu ir „naujų kelių“ atradėju. Šis Šumano pripažinimas atvėrė Brahmso kūrybai platesnes duris, tačiau, kaip vėliau pastebėta, galėjo ir sustiprinti jo savikritiškumą ir savianalizę. Šumano palaikymas paskatino pirmąjį Brahmso kūrinių publikavimą jo paties vardu.
Johannes Brahms Bio
Asmeniniai santykiai ir kūrybinis branduolis
Po Roberto Šumano bandymo nusižudyti 1854 m. vasarį ir jo vėlesnio apgyvendinimo sanatorijoje netoli Bonos (kur jis mirė 1856 m.), Johannesas Brahmsas tapo artimu Klaros Šuman, jo žmonos, palaikytoju ir tarpininku. Jis apsistojo Diuseldorfe, padėjo jai tvarkyti buities ir finansinius reikalus. Šiuo laikotarpiu Brahmsas užmezgė itin glaudų ir emocingą ryšį su Klara. Nors jie išliko artimi draugai iki pat Klaros mirties, Brahmso santykiai su ja buvo sudėtingi ir kupini vidinių prieštaravimų. Jis pats jautėsi konfliktavęs dėl galimų romantinių santykių ir sąmoningai atsisakė vedybų, pasirinkdamas bakalauro gyvenimą ir atsidėdamas savo muzikai. Jis niekada nevedė, nors mylėjo keletą moterų ir buvo trumpai susižadėjęs su Agathe von Siebold 1859 m. Jo atsisakymas vedybų, galimai siekiant visiškai atsidėti menui ir išvengti suvaržymų, tapo viena iš jo asmeninio gyvenimo paslapčių.
1857-1860 m. Brahmsas dirbo Detmolde, Lippe kunigaikštystės sostinėje, kaip muzikos mokytojas ir dirigentas, kur parašė dvi svarbias serenadas (Op. 11 ir Op. 16). Hamburge jis subūrė moterų chorą, kuriam rašė ir aranžavo muziką. Šiuo laikotarpiu taip pat gimė jo pirmieji fortepijoniniai kvartetai (Op. 25 ir Op. 26).
Muzikinės polemikos ir pripažinimo kelias
1859 m. Hamburge įvyko Brahmso Pirmojo fortepijoninio koncerto premjera, kurią jis pats atliko. Tačiau koncertas buvo labai kritikuojamas, o Leipcige publika sureagavo itin nepalankiai, net priverčiant Brahmą tramdytis, kad nepaliktų scenos po pirmojo koncerto dalies. Tokia reakcija paskatino leidyklą „Breitkopf & Härtel“ atsisakyti publikuoti jo naujus kūrinius.
Šiuo laikotarpiu Europoje vyko vadinamasis „Romantikų karas“ - muzikinė polemika tarp konservatyvesnių jėgų, besilaikančių klasikinės tradicijos, ir „Naujosios vokiečių mokyklos“ šalininkų, tokių kaip Ferencas Listas ir Richardas Wagneris, kurie propagavo naujoves, programinę muziką ir tradicinių formų laužymą. 1860 m. Brahmsas, kartu su Joachimu ir kitais, bandė organizuoti viešą protestą prieš kai kuriuos „Naujosios vokiečių mokyklės“ muzikos ekscesus. Šis manifestas, pasirodęs per anksti ir turėjęs tik tris parašus, buvo didelė Brahmso klaida ir sukėlė jam neigiamą viešumą, todėl jis daugiau nebesivėlė į atviras polemikas. Nors jis pats žavėjosi Richardo Wagnerio muzika ir Liszto atlikimu, jis manė, kad šie kompozitoriai „vagia“ jo muzikinius kelius.
Tuo tarpu jo muzika buvo laikoma per daug konservatyvia ir „senamadiška“ kai kurių kritikų, ypač „Naujosios vokiečių mokyklės“ šalininkų. Tačiau Eduardas Hanslickas polemiškai vadino Brahmso muziką „absoliučia muzika“, o Hansas von Bülowas netgi laikė jį Bacho ir Beethoveno įpėdiniu - idėja, kurią Richardas Wagneris išjuokė.
Nepaisant šių sunkumų, Brahmsas tęsė intensyvų kūrybinį darbą. 1862 m. jis pirmą kartą apsilankė Vienoje, o kitąmet ėmė ten diriguoti. Greitai Vienoje apsigyveno ir ji tapo jo nuolatine buveine. 1863 m. jis vadovavo Vienos „Singakademie“ chorui, kurį laiką (1872-1875 m.) buvo Vienos „Gesellschaft der Musikfreunde“ (Muzikos bičiulių draugijos) meno vadovas. Jo programose dažnai skambėjo ankstyvųjų vokiečių meistrų, tokių kaip Heinrichas Schützas ir J. S. Bachas, kūriniai, taip pat Beethoveno ir Mendelssohno muzika.
Pripažinimo viršūnė ir brandžioji kūryba
Didysis lūžis Brahmso karjeroje įvyko 1868 m., po „Ein deutsches Requiem“ (Vokiečių rekviemo) premjeros Brėmene. Šis monumentalus vokalinis-instrumentinis kūrinys, sukurtas po jo motinos mirties 1865 m., buvo sutiktas su dideliu pripažinimu ir galutinai įtvirtino Brahmso pozicijas kaip vieno svarbiausių to meto kompozitorių. Jis atsisakė tradicinio lotyniško teksto, pasirinkdamas Biblijos tekstus vokiškai, ir sukūrė kūrinį su humanistine, o ne griežtai religine intonacija.
Vėlesniais dešimtmečiais Brahmsas sukūrė daugybę šedevrų. 1876 m. pasaulį išvydo jo Pirmoji simfonija, kuriai parašyti prireikė net 21 metų, dalinai dėl Brahmso baimės lygiuotis į Beethoveną. Jai sekė antroji simfonija (1877 m.), trečioji (1883 m.) ir ketvirtoji (1885 m.), kurios visos tapo svarbiausiomis romantizmo epochos simfoninio žanro viršūnėmis.
Nors 1877 m. Brahmsas atsisakė Kembridžo universiteto garbės daktaro vardo (nepageidaudamas keliauti į Angliją), jo talento pripažinimas visame pasaulyje augo. Jis rėmė jaunus talentus, ypač Antoniną Dvořáką, kurio muziką entuziastingai palaikė ir padėjo jam išleisti kūrinius. Dvořákas vėliau dedikavo Brahmui savo styginių kvartetą.
Vėlesni metai ir palikimas
Brahmsas daug keliaudavo, nuo 1878 m. dažnai lankydavosi Italijoje. 1890 m. jis, manydamas, kad jo kūrybinis pajėgumas išseko, nusprendė mesti kompoziciją. Tačiau vėliau, susipažinęs su klarnetininku Richardu Mühlfeldu, jis parašė keletą nuostabių kūrinių klarnetui, kurie dabar laikomi jo vėlyvosios kūrybos šedevrais. 1896 m., po Klaros Šuman mirties, jis parašė „Keturias rimtas dainas“ (Vier ernste Gesänge), kurios atspindi jo liūdesį ir filosofinius apmąstymus.
Johannesas Brahmsas sukūrė 4 simfonijas, 2 koncertus fortepijonui, koncertą smuikui, dvigubą koncertą smuikui ir violončelei, „Vokiškąjį rekviem“, daugybę variacijų (pvz., „Variacijos ir fuga Hendelio tema“, „N. Paganinio variacijos“, „Variacijos pagal J. Haidną“), kamerinės muzikos, fortepijoninės muzikos ir apie 200 dainų (Lieder). Jo kūriniai, tokie kaip „Vengrų šokiai“ ir Valsai, dar jam gyvam esant buvo itin populiarūs dėl namų muzikavimo.
Brahmsas buvo žmogus, kurį veikė didelė įtaka iš klasikinės epochos kompozitorių, tokių kaip Bachas, Haidnas ir ypač Beethovenas. Jo muzikoje ryškūs klasikiniai žanrai ir formos, tačiau jis juos transformavo lanksčiai, suteikdamas jiems romantinio jausmingumo ir gilumo. Jo muzika pasižymi griežta forma, motyvine vystykla ir polifoniniu raštu, dažnai su melancholiška, lyrine nuotaika. Jis vertino „absoliučią“ muziką, vengė programiškumo ir siekė perteikti idėjas per pačią muziką.
Paskutiniais gyvenimo metais Brahmsas sirgo vėžiu. Šia liga sirgo ir jo tėvas. Johannesas Brahmsas mirė Vienoje 1897 m. balandžio 3 d., palikęs neištrinamą pėdsaką pasaulio muzikos istorijoje. Jo kūryba ir toliau išlieka svarbia koncertų salių repertuaro dalimi, o jo požiūris į formą, motyvą ir kontrapunktą tebedaro įtaką atlikėjams ir kompozitoriams.