Žmogaus nervų sistemos pradžia: Kritika ir abor­tas

Nuo seniausių laikų žmogaus pradėjimas ir jo gyvybės išsaugojimas buvo vienas esminių moralinių, filosofinių ir etinių klausimų, keliantis diskusijas įvairiose kultūrose ir visuomenėse. Šiandien ši tema yra ypač aktuali, nagrinėjant žmogaus nervų sistemos vystymosi pradžią ir jos ryšį su nėštumo nutraukimu. Nors savaiminiai abortai dažniausiai nesukelia rimtų moralinių ar filosofinių ginčų, dirbtiniai nėštumo nutraukimai - abortai - nuo neatmenamų laikų buvo ir tebėra vienas kontroversiškiausių klausimų. Nuo religinių, teisinių, moralinių iki filosofinių pasekmių - bandymai atgrasyti nuo šios procedūros vyksta nuolat.

Istorinis ir kultūrinis abortų kontekstas

Tradicinis požiūris dažnai koncentruojasi į „kūdikio žudymą“, nors istorija rodo, kad daugelis pirmykščių visuomenių toleravo ar net skatino naujagimių žudymą ar jų atidavimą, siekiant išlaikyti populiacijos pusiausvyrą. Krikščionybė, priešingai, visada laikė kūdikio žudymą nuodėme, tikėdama, kad kiekviena gyva, net ir negimusi, žmogiškoji būtybė turi sielą. Nuo XVII amžiaus tyčiniai abortai buvo laikomi amoraliais ir nuodėmingais. Netgi Hipokrato priesaika, kurią duodavo gydytojai, iš pradžių įpareigojo jų nedaryti, nors vėliau tai buvo siejama ir su profesijos išsaugojimu.

Senovėje „žiniuones“ dažnai įtarinėdavo naudojant abortą sukeliančias žoles, pavyzdžiui, taškuotąją mėtą. Daugelis šarlatanų siūlomų vaistų taip pat iš tiesų sukeldavo dirbtinį abortą. Tačiau iki XIX amžiaus specialių įstatymų, draudžiančių abortus, buvo nedaug. Britanijoje pirmasis toks įstatymas priimtas tik 1803 metais, o JAV Konektikuto valstijoje abortai buvo uždrausti 1821 metais, vėliau sekė ir kitos valstijos. 1861 metų Britanijos įstatymas baudė už kriminalinius abortus, palikdamas išimtį tik įgaliotų gydytojų atliekamiems abortams dėl medicininių motyvų. Panašius įstatymus priėmė ir kitos Europos šalys. Ironiška, kad šie įstatymai padidino nelegalių, brangiai kainuojančių abortų skaičių, kuriuos dažnai atlikdavo patys medikai.

XX amžiuje, didėjant poreikiui riboti šeimos dydį ir nesant patikimų, legalių bei pigių kontracepcijos priemonių, abortų paklausa augo. Britanijos 1861 metų įstatymas veikė iki 1967 metų, kai buvo priimtas naujas įstatymas, leidžiantis abortus dėl medicininių motyvų, siūlomų gydytojų. Nors parlamentas ir medikai tvirtai atmetė „abortus motinai reikalaujant“ arba abortą kaip moters teisę, praktiškai 1967 metų įstatymas leido įteisinti tokius abortus. Nuo tada abortų oponentai, remdamiesi religiniais ir kitais argumentais, ne kartą bandė sugriežtinti šį įstatymą.

Teisinis ir filosofinis aborto reglamentavimas JAV

Aborto teisė JAV buvo įtvirtinta 1973 m. per garsiąją Roe prieš Wade bylą. Aukščiausiasis teismas nustatė, kad konstitucinė privatumo teisė (keturioliktoji Konstitucijos pataisa) suteikia visišką laisvę atlikti abortą per pirmuosius tris nėštumo mėnesius. Per kitus tris mėnesius abortą taip pat buvo galima atlikti, jei to reikia motinos sveikatai. Septintojo mėnesio pradžioje, kai vaisius pradeda judėti, teisėta buvo drausti abortus, išskyrus atvejus, kai reikėjo gelbėti moters gyvybę ar sveikatą. Roe prieš Wade byla privertė peržiūrėti beveik visų valstijų įstatymus dėl abortų ribojimo.

Religiniai ir socialiniai požiūriai į abortą

Šiandieninėje Vakarų visuomenėje abortams labiausiai priešinasi krikščionių grupės. Protestantai evangelikai linkę laikyti abortą nuodėme, tačiau kartu ir kiekvieno sąžinės reikalu. Katalikų bažnyčia nuo seno pagal tradiciją smerkia abortus. Nuo popiežių Inocento III (1161-1216) ir Siksto V (1521-1590) laikų leidžiami abortai draudžiantys dekretai numatė nusižengusius bausti ekskomunika. 1869 m. Pijus IX (1792-1878) vėl patvirtino, kad Vatikanas priešinasi bet kokiems abortams, net dėl medicininių motyvų (pvz., jei kyla rimta grėsmė motinos gyvybei). 1930 m. enciklika „Casti Connubii“ pasmerkė abortus, net jei, medikų nuomone, grėstų pavojus ir motinos, ir kūdikio gyvybei.

Nepaisant Bažnyčios draudimo, nuo XX a. vidurio abortai Vakarų šalyse moraliai ir socialiai vis labiau pripažįstami. Visuomenė ir etikos specialistai dažnai pripažįsta abortus, jeigu jie gelbsti motinos gyvybę ar sveikatą, padeda įveikti traumas dėl išžaginimo ar kraujomaišos, arba apsaugo nuo nesveikų kūdikių gimimo. Feministės remia abortus, siekdamos apginti moterų teisę kontroliuoti savo kūną ir teisę spręsti, gimdyti ar negimdyti.

Ką mokslas sako apie nėštumo nutraukimą ir jo pasekmes?

Moksliniai tyrimai, analizuojantys aborto poveikį moters sveikatai, pateikia įvairių išvadų. Kai kurie pirminiai tyrimai teigė, kad nėštumo nutraukimas ne didina, o, priešingai, mažina moters sveikatos problemų riziką. Tačiau vėlesni, platesni tyrimai rodo kitokią tendenciją. 2011 m. „British Journal of Psychiatry“ paskelbta 22 mokslinių tyrimų sisteminė analizė „Abortion and mental health: quantitative synthesis“ parodė, kad moterys, kurioms buvo atliktas abortas, patyrė 81% didesnę psichinės sveikatos problemų riziką. Buvo įrodyta, kad beveik 10% psichinės sveikatos problemų buvo tiesiogiai susijusios su nėštumo nutraukimu. Konkrečiai, tyrimas atskleidė, kad abortas 34% padidina nerimą sukeliančius veiksnius, 37% padidina tikimybę susirgti depresija, 110% - piktnaudžiavimą alkoholiu, 220% - narkotinėmis medžiagomis ir 155% padidina savižudybės tikimybę. Suomijoje atliktas tyrimas taip pat atskleidė, jog abortą patyrusios moterys šešis kartus dažniau buvo linkusios į savižudybę nei tos, kurios gimdė.

Britanijos konservatorių partijos narė Nadine Dorries siūlo priimti pataisą, kuria remiantis moterims būtų reikalaujama pasitarti su nepriklausomu konsultantu prieš priimant sprendimą atlikti abortą. Nors daugelis organizacijų šiuo metu siūlo abortų konsultacijas, jos gali būti neobjektyvios, kadangi organizacijų pelnas priklauso nuo nėštumo nutraukimo skaičiaus. Siūlymui priimti minėtąją pataisą pritarė ir Karališkosios kolegijos psichiatrijos padalinio profesorė Priscilla Coleman, kurios tyrimas buvo publikuojamas viename Britanijos žurnalų apie psichiatriją. P. Coleman siekdama įrodyti, kad nėštumo nutraukimas yra glaudžiai susijęs su psichinėmis ligomis, tapo pagrindiniu abortą Amerikoje šalininkų taikiniu. Nepaisant kritikos, jai pavyko išlaikyti savo akademines pozicijas ir publikuoti straipsnį apie aborto sąsają su nerimu, depresija, alkoholizmu, piktnaudžiavimu narkotikais ir savižudybe.

Taip pat yra tyrimų, siejančių abortą su fizine sveikata. Vienas dirbtinis abortas padidina vėlesnio neišnešiotų kūdikių gimimo riziką 25-27%. Po dviejų ar daugiau abortų moters rizika pagimdyti neišnešiotą kūdikį padidėja 51-62%. Mokslinėje erdvėje apstu įvairių tyrimų ryšio tarp aborto ir krūties vėžio srityje. Vieni tyrimai teigia, jog nėra ryšio, kiti - kad dirbtinis abortas padidina krūties vėžio tikimybę net iki 30%, o jei moteris negimdžiusi - 50%.

Psichologinės ir emocinės pasekmės po aborto

Nors ne visos psichologinės pasekmės yra tendencingos, moterys turėtų žinoti apie galimus išgyvenimus po aborto. Dažniausiai pasitaikantys jausmai apima:

• Tuštumą, praradimą, gedėjimą: Šie jausmai yra panašūs į tuos, kurie kyla praradus artimą žmogų, ypač kai mirtis įvykdyta sąmoningai nusprendus.
• Kaltės jausmą: Moteris lieka viena su savo išgyvenimais, kuriuos gali sustiprinti baisūs vaizdai ligoninėse, smerkimas iš aplinkinių. Nors moterys dažnai linkusios pateisinti savo sprendimą, giliai viduje jos supranta, kad neleido gimti savo kūdikiui.
• Baimę: Kyla klausimai apie ateitį, galimybę susilaukti vaikų, galimas bausmes už „nusikaltimą ir nuodėmę“. Nėra testų, leidžiančių daryti abortą, todėl po jo lieka nežinomybė, prasta fizinė būsena, stresas ir dvasinės kančios.
• Bejėgiškumą: Prarasto kūdikio atgaila nebegali sugrąžinti praeities, o mintys „o kas būtų buvę, jei…“ ilgai neduoda ramybės. Dažnai trūksta patarimų, kaip įveikti šias mintis ir depresiją.
• Fizinę ir psichologinę antipatiją partneriui: Nors neplanuotas nėštumas yra ir vyro atsakomybė, moteris gali pradėti kaltinti jį. Net ir įveikus antipatiją, gali būti sunku patirti pasitenkinimą intymiuose santykiuose.
• Nepakantumą, agresyvumą, nervingumą: Šios savybės gali pasireikšti tiek iškart po aborto, tiek vėliau. Kai kurios moterys, susilaukusios antro vaiko, vietoj šiltų jausmų jam gali jausti susierzinimą ir pyktį.

Besivystančio nėštumo nutraukimas yra nenatūrali operacija, vedanti prie daugelio ligų. Fiziologiniai pokyčiai turi didžiulę įtaką moters psichikai. Kol atsistato organizmas, praeina mėnesiai ar net metai. Hormoninės sistemos išsibalansavimas neleidžia moteriai kontroliuoti emocijų, kyla nuotaikų kaita, depresija, konfliktai, nemiga.

Nepaisant to, kad krizinės situacijos gali būti dvasinio augimo stimuliatoriai, tai teigiamai veikia tik tuomet, jei moteriai pavyksta atleisti sau ir susigrąžinti dvasinę ramybę. Priešingu atveju, neišsprendus problemų, moteris gali pasinerti į darbą, alkoholį, kas veda prie socialinio ir dvasinio degradavimo.

Kaip padėti sau po aborto?

Jei moteris patyrė abortą, svarbu pripažinti savo jausmus ir ieškoti pagalbos. Rekomenduojama:

1. Pakalbėti su savimi garsiai ir nuoširdžiai: Išsakyti savo mintis ir jausmus, nesiteisinti, sąžiningai prisipažinti sau.
2. Atleisti sau garsiai: Pripažinti savo klaidą, jausti kaltę ir sąmoningai sau atleisti, padarant išvadas.
3. Pakalbėti su negimusiu kūdikiu: Pripažinti jo buvimą, papasakoti priežastis, atgailauti ir paprašyti atleidimo.
4. Daugiau būti tarp žmonių: Neatsiriboti nuo išorinio pasaulio, ieškoti bendravimo su moterimis, išgyvenusiomis panašią patirtį.
5. Nustatyti santykius su vyru: Svarbu, kad vyras suprastų moters jausmus ir ateityje būtų išvengta klaidų.
6. Pagalvoti, kodėl situacija įvyko: Ieškoti atsakymų į klausimus, kodėl vaikas buvo nereikalingas, ar tai susiję su noru patenkinti motinystės jausmą, ar su vyro reikalingumu.
7. Užsiimti visuomenine veikla: Savanoriškas darbas gali padėti išgydyti kenčiančią širdį.
8. Kreiptis į dvasininką: Išpažintis ir atgailavimas yra veiksmingi būdai atsikratyti kaltės jausmo.

Abortų prevencija ir pagalba

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, svarbu didinti lytinio švietimo kokybę ir užtikrinti patikimos kontracepcijos prieinamumą. Nėštumo nutraukimas neretai lemia finansiniai sunkumai, artimųjų nepalaikymas, baimė auginti vaiką ar partnerio nenoras. Šiuo metu Lietuvoje veikia Krizinio nėštumo centrai, kurie teikia nemokamą, nešališką pagalbą ir konsultacijas moterims, susidūrusioms su neplanuotu nėštumu. Specialistai padeda moterims pažvelgti į situaciją iš šalies, suprasti galimas pasekmes ir priimti sąmoningą sprendimą. Taip pat svarbus yra ir „Gyvybės langelio“ projektas, suteikiantis galimybę anonimiškai palikti naujagimį, jei motina negali juo pasirūpinti.

Debatai apie žmogaus pradėjimą ir teisę į gyvybę

Didžiausia problema diskusijose apie abortus išlieka klausimas, kada konkrečiai gemalas tampa žmogumi. Atsakymai į šį klausimą grindžiami filosofiniais, humanitariniais ir biologiniais argumentais. Nors mokslas gali objektyviai kalbėti apie žmogų biologiniu ir evoliucijos požiūriu, visuomenėje nėra vieningo sutarimo. Socialiniai mokslai atskleidžia, kad žmogaus sampratoje slypi gilūs tarpasmeniniai ryšiai, etinė ir metafizinė dimensija.

Feministinis judėjimas, atėjęs su žmogaus teisių diskursu, akcentuoja, kad abortas yra tik moters kūno reikalas. Tačiau kyla klausimas, ar vaisius įsčiose yra tik ląstelių rinkinys, ar jau žmogus. Jei moteris turi teisę į savo kūną, bet kai įvyksta avarija ir vairuotojas ar užpuolikas užmuša besilaukiančią moterį, tai traktuojama kaip dviguba žmogžudystė. Tai rodo nenuoseklumą argumentuose.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teisė į savo kūną traktuojama išskirtinai individualistiškai ir kaip absoliuti, paneigiant bet kokį priežastinį ryšį tarp asmens veiksmo ir pasekmių. Moteris ir vyras turi teisę į savo kūną, bet tik į savo. Žmogus moters įsčiose yra biologiškai kitas kūnas, kita gyvybė. Šioje plotmėje teisė į savo kūną tampa nebe absoliuti.

Teisinis draudimas nėra sprendimas, tačiau teisinis reguliavimas yra būtinas. Suvokimas, kad abortas yra blogis, turi įvykti socialiniame ir kultūriniame lygmenyje. Abortas turi būti marginalizuojamas sociokultūrinėje terpėje, ne gėdinant ar teisiant moterį, bet bekompromisiškai laikantis pozicijos, kad tai yra pats blogiausias sprendimas, kokį žmogus tiek sau, tiek kūdikiui gali padaryti. Taip pat kultūroje turi aiškiai atsirasti visiškai lygiavertis vyro atsakomybės prieš moterį ir kūdikį klausimas. Šiuolaikinė visuomenė, būdama pažengusi, tikrai yra pajėgi išspręsti tokias problemas, kaip gimusio vaiko priežiūra ar pagalba besilaukiančiai mamai.

Galima daryti išvadą, kad nėštumo nutraukimas yra sudėtingas klausimas, apimantis daugybę aspektų - nuo medicininių ir biologinių iki moralinių, etinių ir socialinių. Moksliniai tyrimai vis dažniau rodo neigiamas pasekmes moters sveikatai, o psichologinė ir emocinė trauma gali būti ilgalaikė. Todėl svarbu užtikrinti tinkamą švietimą, kontracepcijos prieinamumą, o moterims, susidūrusioms su neplanuotu nėštumu, suteikti visapusišką ir nešališką pagalbą.

tags: #inizio #di #uomo #col #sistema #nervoso