Mano mažasis ponis (My Little Pony) - tai ne tik žaislai, bet ir tikras fenomenas, apsukęs galvas mažoms mergaitėms visame pasaulyje. Šie spalvingi personažai atkeliauja į vaikų pasaulius per filmukus, knygeles, lipdukus ir daugybę kitų žavingų atributų, paversdami kasdienybę švente. Mano dukra Nida nėra išimtis - daugiau nei metus mažieji poniai yra jos žaislas numeris vienas, o tai natūraliai įkvėpė sukurti nepamirštamą gimtadienio šventę šia tema.
Šventės planavimas: nuo saldainių iki balionų
Pirmasis žingsnis organizuojant „Mano mažojo ponio“ tematikos šventę yra pasirūpinti tinkama atributika. Daugelį reikiamų šventinės nuotaikos elementų, tokių kaip kepurėlės, puodeliai, lėkštelės, šiaudeliai ir servetėlės, galima patogiai rasti specializuotose elektroninėse parduotuvėse. Šiame kontekste, sventesvaikams.lt elektroninė parduotuvė tapo puikiu pagalbininku, pasiūliusiu ne tik teminius indus, bet ir tinkamų spalvų balionus, bei vienspalvius indus suaugusiųjų publikai.
Didelį įspūdį paliko ir „Keksiukų pasaulio“ siūloma dėžutė su poniukais papuoštais keksiukais. Šie saldūs akcentai tapo tikru šventės magnetu, o mažųjų veidų džiaugsmas, atpažinus mėgstamus personažus ir galint paragauti gardumynus, buvo neįkainojamas. Kai kurios mergaitės tiesiog negalėjo atplėšti akių nuo šių saldžių meno kūrinių, o ilgai laukta akimirka, kai pagaliau buvo leista gražuolius valgyti, sukėlė daugybę juoko ir džiugių šūksnių.
Tortas ir kepiniai: skonis ir estetika
Tortas yra vienas svarbiausių šventės akcentų, todėl jam skyriau ypatingą dėmesį. Didelis medaus tortas, žinomas dėl savo puikaus skonio ir vaikų (ir ne tik) simpatijų, tapo puikiu pagrindu „Mano mažojo ponio“ gimtadieniui. Jo trupiniuotas paviršius leido lengvai dekoruoti jį keliais svarbiausiais elementais. Šįkart pasirinkau vaisinius Jelly Bean saldainius, kuriuos galima įsigyti įvairių spalvų specializuotose saldainių parduotuvėse. Saldainių spalvų derinys leido atspindėti personažų spalvas: „N - tai Balionėlė, I - Drugelė, D - Žvaigždutė, A - Obuoliukė“ - su džiaugsmu šaukė Nida, atpažinusi savo mylimų poniukų spalvas ant torto.
Siekiant papildyti tortą, iškepiau trapių sausainių, formuodama juos drugelių, žvaigždžių, gėlių ir širdelių formomis. Nors tai nebuvo arkliukų formos, šie motyvai yra neatsiejama ponių pasaulio dalis. Tai parodo, kad nebūtina kiekvienai progai pirkti specialias temines kepimo formeles; dažnai užtenka kūrybingai pažvelgti į jau turimas ir pritaikyti jas pagal temą.
Vaivorykštės spalvos ir teminiai užkandžiai
Vaivorykštė yra neatsiejama „Mano mažųjų ponių“ dalis, todėl ši spalvinga tema puikiai tinka kuriant temines vaišes. Viena iš idėjų - kalakutienos vėrinukai, sudėlioti vaivorykštės spalvomis. Tai ne tik skanus, bet ir vizualiai patrauklus užkandis, atitinkantis šventės tematiką.
Pramogos ir žaidimai: burbulai ir slėpynės
Kalbant apie pramogas, svarbu sukurti tokią aplinką, kurioje vaikai galėtų visiškai pasinerti į šventės magiją. Nors buvau suplanavusi daugybę įvairių žaidimų, didžiulių burbulų pūtimas tapo pagrindine atrakcija, kuriai nereikėjo papildomų veiklų. Džiugu, kad milžiniškus burbulus sėkmingai gali pūsti net ir mažiausieji - Nidai tai sekėsi net geriau nei suaugusiems.
Grandininiai prekių tiekimo sandoriai Europos Sąjungoje
Kita žaidimo idėja, kuri galėtų papildyti šventę, yra „Ponių slėpynės“. Šiam žaidimui sode reikėtų išslapstyti apie 10 Nidos turimų didelių ir mažų poniukų. Vaikai, padalinti į dvi komandas, turėtų surasti visus paslėptus personažus. Laimi komanda, surinkusi daugiausiai ponių.
Taip pat puikiu sprendimu gali būti „Mano mažojo ponio“ spalvinimo užduotys. Tereikia internete paieškoti „My Little Pony coloring“ ir galima atsispausdinti daugybę paveikslėlių, kuriuos vaikai galėtų nuspalvinti. Tai ramina, lavina kūrybiškumą ir leidžia vaikams dar labiau įsilieti į personažų pasaulį.
Apibendrinant: spalvų ir motyvų žaismas
Rengiant „Mano mažojo ponio“ gimtadienį, svarbiausia yra žaisti spalvomis ir atskirais motyvais. Vaivorykštės spalvos, kaspinėliai, karūnos, balionėliai, drugeliai, širdelės, gėlės ir žvaigždės - visi šie elementai puikiai dera ir gali būti panaudoti kuriant temines vaišes ir dekoracijas. Daug idėjų galima pasiskolinti ir iš princesių, fėjų ar drugelių gimtadienių konceptų, pritaikant jas „Mano mažojo ponio“ tematikai. Svarbiausia - kurti džiaugsmingą ir magišką atmosferą, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi ypatingas.
Didžiąją dalį šiuolaikinio gyvenimo sudaro bendravimas ir santykiai su kitais žmonėmis. Šiuose santykiuose svarbią vietą užima mandagumas - tai ne tik išorinių formų laikymasis, bet ir vidinės pagarbos bei geros valios išraiška. Kaip sakė šv. Povilas, rodydamas kitam pagarbą, žmogus pats save parodo. Tai ypač svarbu jauniems žmonėms, kurie dar tik formuoja savo asmenybę ir santykius su pasauliu.
Tikrasis mandagumas yra atvirto būdo ir geros širdies vaisius. Be kilnios sielos sunku išmokti būti mandagiam. Jei mandagumas neįeina į žmogaus charakterį, po gražia išore gali slėptis supuvusi siela. Todėl svarbu atsiminti prancūzišką patarlę: „Gražumas be dorumo yra lyg gėlė be kvapo“. Nors kai kurie jaunuoliai, matydami, kiek veidmainystės slepiasi po mandagumo ir grožio priedangomis, pradeda nepaisyti išorinių formų, jie užmiršta, kad blogos ne pačios mandagumo formos, o tie žmonės, kurie joms nesuteikia gyvybės.
Mandagumas ir būdas yra neatsiejamai susiję. Tas, kas suvaldo savo blogą nuotaiką dėl kitų gerovės, kas pakenčia kitų ydas ir padeda draugui nelaimėje, yra ne tik mandagus, bet ir tvirto būdo. Tikrasis mandagumas pasireiškia ne tik kitų akivaizdoje, bet ir tada, kai žmogus lieka vienas, nes jis sutampa su jo charakteriu. Toks žmogus nečiulps valgydamas, nevaikščios murzinas vasaros poilsio metu, net jei niekas jo nematytų. Stanley, garsus Afrikos tyrinėtojas, kasdien skusdavosi keliaudamas per miškus, nors net ir nesutikdavo kultūringų žmonių ištisas savaites.
Mandagumo taisyklės įpareigoja žmogų, todėl niekas neturėtų jų laužyti. Kiekvienas jaunuolis turi įprasti mandagiai elgtis, įsigyti teisingų vidinių nusistatymų, kuriais remiasi visos mandagumo taisyklės. Visada reikia būti draugiškam, pastabiam ir mandagiam su tėvais, broliais, seserimis, draugais, mokytojais, pažįstamais, darbininkais ir net su priešais. Mandagumas, atsargumas ir malonus elgesys yra brangiausi jaunuolio turtai, kurie ne tik parodo jo išauklėjimą, bet ir daro įtaką jo ateičiai.
Mandagumas mažmožiuose yra tas pat, kas artimo meilė didžiuose dalykuose. Jis yra alyva, kuria tepamas visuomenės mechanizmas, kad lengvai suktųsi visi jo ratai. Todėl mandagumas turi lydėti kiekvieną kasdienio gyvenimo smulkmeną. Grafas Chesterfieldas savo sūnui davė tokią mandagumo taisyklę: „Su kitu elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi; tai yra geriausias būdas kitiems patikti“. Mandagumas pakilnina kiekvieną žmogų, nieko nekainuoja, bet jo vertė yra milžiniška.
Tarptautinė mandagumo kalba yra suprantama visiems. Net jei viena ar kita taisyklė atrodo nepatogi, jos negalima nepaisyti. Išmintingi ir mokyti žmonės kartais negali gyvenime prasimušti dėl nepaslankaus elgesio ir draugijinio apsitrynimo stokos. Jie mato, kaip kiti, daug žemesnio intelekto ir būdo, iškyla tik dėl savo žavinčio elgesio. Mandagus elgesys dažnai nulemia visą žmogaus gyvenimą.
Svarbu suprasti, kad mandagumas nereiškia būti išpuikusiam arba aklam madų gaudytojui. Taip pat nereikia būti laukiniam ar peštukui. Kiekvienas, nepriklausomai nuo pasirinkto gyvenimo kelio, turės nemažai santykių su žmonėmis. Gražaus elgesio taisykles išmokti nėra mažas daiktas. Tiems, kurie turi progos šeimoje mokytis mandagumo, yra lengviau. Tačiau šias taisykles turi žinoti ir tie, kuriems neteko augti tokioje aplinkoje. Geranoriškumas ir pastabumas, bendraujant su išsilavinusiais žmonėmis ir lankantis inteligentų šeimose, padeda pramokti šių išorinių formų.
Stebint gerbiamų asmenų elgesį ir lyginant jį su savuoju, galima mokytis ir tobulėti. Mandagumo dėsnių vertė yra ta, kad žymiausi pasaulio žmonės nepareinamai juos išugdė, o tūkstantmetis vartojimas suteikė jiems įstatymų galią. Siekti dvasinio tobulumo, kuris būtinas tikram išsilavinimui, yra kiekvieno jaunuolio asmeninis darbas. „Civilizacija" ir „kultūra" dar nieko nereiškia be tikrojo išsilavinimo.
Turtingesnių ir žymesnių tėvų vaikams gresia pavojus niekinti prastesnius ir vargingesnius draugus. Toks elgesys būtų ne tik nekrikščioniškas, bet ir nemandagus. Būti šalia paprastų draugų ir nuo jų nesitolinti verčia ne tik artimo meilė ar taktiškumas, bet ir ateitis. Krikščioniškai mąstančio jaunuolio akimis, kiekvienas tvirto būdo žmogus yra aristokratas. Visagalis Dievas maloniai žiūri į tokio žmogaus sielą, ir jos niekinti neturima teisės.
Tie, kurie dėl kilmės arba turto gyvena geresnėse sąlygose, turi daugiau pareigų. „Kilnumas įpareigoja!“ - sako prancūzų priežodis. Jei esi gimęs aristokratiškoje šeimoje, turi būti ne toks savimyla, labiau pasiaukojantis ir paklusnesnis nei neturtingi draugai, nuolat kovojantys su materialiniais rūpesčiais. Luomų skirtumai tarp žmonių buvo ir visados bus, tai išeina iš bendrosios pasaulio santvarkos. Nors žmonės aukštai vertina kilmę, kilmingieji turi pateisinti jiems reikiamą pagarbą.
Gražūs drabužiai, lakuoti batai - tai išorinis pasipuošimas, kuris nėra peiktinas. Kai kurie jaunuoliai sako: „Išorė nesvarbu! Svarbiausia - vidus!“ Tačiau reikia žinoti, kad išorė atspindi vidų. Ar galime įsivaizduoti Viešpatį Jėzų apdriskusį, purvinais drabužiais skelbiantį savo mokslą? Todėl pirmiausia reikia būti drausmingam viduje. Reikia stengtis griežtai tvarkyti savo mintis. Jaunimo vakarais surašytos dienos mintys dažnai atskleidžia baisų minčių mišinį.
Žmogus yra visuomeninė būtybė, jis ilgisi kitų žmonių draugystės. Gera draugija praturtina žmogaus žinojimą, patobulina grožio pajautimą, moko paslankumo ir įpratina gražiai, tinkamai elgtis. Tarp kilnių žmonių mes ir patys daromės kilnesni. Tačiau nereikia tikėti, kad „gera draugija“ būtinai turi susidėti tik iš turtingų jaunų ir žymių ponų.
Jaunuolis, kuriam niekad neteko pabūti geresnėje draugijoje, patekęs į ją, kartais atrodo juokingai. Jis gali užmiršti pasidėti skrybėlę ar apsiaustą, užkliūti už patalo, pirmas pasisveikinti su namų šeimininke, nors ji norėtų tik nusilenkti. Sėdėdamas gali užimti vietą, priklausančią vyresniam, ar atsisėsti ant sofos, nors draugijoje būtų moterų. Gerdamas kavą gali išsiplikinti burną, numesti šaukštelį, parversti stiklą. Valgydamas kepsnį, gali laikyti peilį ir šakutes kitaip, nei visi. Nors tai nėra nuodėmės, bet tai yra nemalonūs atsitikimai, rodantys išorinių formų nemokėjimą ir trukdantys pasireikšti talentams. Todėl kiekvienas jaunuolis turi stengtis kuo dažniau dalyvauti geresnėse draugijose.
Tačiau reikia saugotis ir kito kraštutinumo. „Jaunuolis darbui ir vyriškumui geriau pribręsta tyloje, negu ūžiančio ir laukinio gyvenimo triukšme“ (Goethe). Per didelis draugijų mėgėjas greitai tampa paviršutinišku, mėgsta tik puoštis ir vaikštinėti. Ypač didmiesčių mokiniai, dalyvaudami įvairiose sueigose ir šokdami ligi vidurnakčių, rizikuoja sugaišti laiką, kenkti mokslui ir išsiblaškyti.
Pradžioje gali būti sunku rasti kalbos medžiagos ir išmokti gražiai reikšti mintis. Bet tai tik pradžioje. Rimtai mąstantis jaunuolis savo studijose ir skaitymo metu gali rasti tiek pokalbiams medžiagos, jog lygaus išsilavinimo draugijoje jam nereikės būti nekalbiam. Reikia saugotis, kad pokalbis neprasidėtų nuo „Šiandien gražus oras!“ - tai minčių neturtingumo ženklas. Taip pat nereikia būti plepiam, ypač vyrams ir rimtiems jaunuoliams. Apie naminius kitų šeimų santykius, apie privatinio gyvenimo smulkmenas, nors jas ir gerai žinotum, neprasitark nė žodžio. Niekada nekalbėk apie tokius dalykus, kurie galėtų įžeisti esančius žmones. Kitu pajuokti - ar dėl kūno ydų, ar dėl neturto - yra labiausiai nemandagu. Negalima irgi taip girti, kad pagyrimuose kiti įžvelgtų pašaipą.
Reikia ypač saugotis kalbos darkymo, kuriuo serga beveik visa didesnių miestų moksleivija, vartojanti daugybę valkatų pramanytų žodžių, dažnai nepadorių ir kalbos atžvilgiu neteisingų. Kalbėti apie baisius atsitikimus, apie dideles ligas galima tik būtinam reikalui esant. Valdykis, kai jauti, kad ateina žiovulys, ir stenkis jį nuslopinti. Jei nepasiseks, pridenk burną nosine. Ją vartok ir tada, kai kosėti arba čiaudėti.
Yra daugybė smulkmenų, kurias galima greitai peržengti, jei tik nekreipiama į jas dėmesio: klausyti svetimos kalbos, draugijoje šnibždėti kitam į ausį, kėdę slankioti arba sėdint suptis, kaukšėti viena koja kitą, nagus krapštyti arba pjaustyti, duris neatsargiai trenkti ir t.t. Su kitu kalbant, negalima rūkyti. Laikant papirosą dantyse, reikia laiku nubraukti pelenus, o ne bet kur. Netinka labai nustebti, nors kitas pasakotų ir nuostabų dalyką. Negražu, kitam kalbant, vartyti akis, trūkčioti petimi, raukytis, daryti bet kokią veido „gimnastiką“.
Taip pat netinka savo pastabomis pertraukti kalbantįjį, net ir tada, kai dalykas jau girdėtas. Jei ko nors nesupratai ar gerai nenugirdai, netinka klausti: „Ką? Ką pasakei?“ Mandagiau paklausti: „Atleiskite, gerai nesupratau!“ Žymiai už save vyresnių niekados nieko neklausk. Kalbančiojo pertraukti negalima - reikia laukti, kol jis pabaigs. Niekada nekalbėk perdaug garsiai. Žiūrėk į veidą tam, su kuriuo kalbi. Jei kalbančiųjų yra daugiau, reikia kartais į visus pažvelgti. Pamatęs, kad du nori slaptingiau pasikalbėti, pasitrauk į šalį.
Blogas yra paprotys marginti savo kalbą svetimais žodžiais, kad atrodytų, jog esi mokytas. Geriausiai jauną žmogų galima pažinti iš to, kaip jis elgiasi su mergaitėmis. Kilnus jaunikaitis be jokių sąlygų gerbia kiekvieną mergaitę. Visas jo elgesys dvelkia skaistumu ir susivaldymu. Tačiau tam anaiptol nereikia nuleisti akių ir tik ieškoti progos pabėgti. Galima ir reikia pasakyti linksmą žodelį. Bet sukinėtis po gatves, puoštis, per naktis šokti - štai ką niekina kilnus jaunikaitis.
Geriausiai džentelmeno bruožus parodo šokiai. Atėjęs į draugiją, pasveikinęs šeimininką ir pažįstamus svečius, džentelmeniškas žmogus pirmoj eilėj pasirūpins susipažinti ir su nepažįstamais. Baisiai nesmagu būti ištisas valandas draugijoje ir nesusipažinti. Šiuo atžvilgiu nusikalsta net ir išlavinti žmonės. Todėl visados paprašyk šeimininko arba kurio pažįstamo, kad tave supažindintų ir su kitais svečiais.
Neretai jaunuoliai, užgrojus muzikai, spraudžiasi į kampą, nes jiems neįdomi nė viena jauna mergaitė. Šokdamas prisitaikyk prie savo partnerės, o ne vertink ją sekti tavo nepaslankius judesius. Nesiartink perdaug, parodydamas, kad tau stinga vidinio atsparumo. Daugeliui jaunaičių neateina į galvą pašokdinti ne taip patrauklias mergaites. Bet visą vakarą šokti tik su viena kita gražesniąja, o kitas viešai palikti - tai nėra išauklėjimo ženklas. Riteriškas jaunuolis savaime krypsta silpnesniųjų pusėn.
Šokant negalima rūkyti papiruso. Drąsa šokių salėje taip pat užima nepaskutinę vietą. Juk reikia drąsos, kad pasipriešintum tiems šokiams, kurie ateina iš ten, kur garbė ir padorumas jau seniai užmiršti.