Įsivaizduokite: nei iš šio, nei iš to jus ima kamuoti nemiga, skauda galvą, sutrinka kvėpavimas, širdies veikla, dingsta apetitas, ima krėsti šaltis. Nejuokais susirūpinate savo sveikata ir kreipiatės į gydytoją, tikėdamiesi, kad pastarasis įvardys jūsų ligą ir skirs reikiamų vaistų. Bet įvykiai pakrypsta kita linkme. Jus apžiūrėjęs ir ištyręs gydytojas netikėtai pareiškia, kad jūsų negalios priežastys nesą grynai fizinės, ir siunčia jus apsilankyti pas psichiatrą. Ne, jis neprašo jūsų nusirengti ar iškišti liežuvį. Jis tik be perstojo klausinėja - klausinėja apie viską, kone kvočia, kaste kasasi į slapčiausius jūsų asmenybės klodus - troškimus, fantazijas, manijas, apnuogina netgi tas atminties kerteles iš jūsų gyvenimo, apie kurias vien pagalvojus užverda kraujas, darosi baugu ir kartu gėda, apima įniršis, žliaugia prakaitas. Po ilgo ir dirginančio pašnekesio pasigirsta psichiatro atsargi diagnozė: šitas nesveikavimas atsiradęs dėl perdėtos kastravimo baimės, tas - dėl vaikystėje ju-to didelio lytinio potraukio motinai, o štai anas - dėl slapto troškimo nužudyti savo tėvą. Beje, dar viena smulkmena! Ką gi, jūs sukrėsti, priblokšti, netekę žado. Pažintis su šiuo įžūliu tardytoju atrodo kaip nevykęs pokštas, ar gal atvirkščiai, kaip pernelyg vykęs pokštas. Jūs - tai eilinis XIX a. pabaigos pacientas, anas kandus kvotėjas - tai genialusis Sigmundas Freudas (1856-1939), psichoanalizės pradininkas.
Savaime suprantama, ką tik nutapytas epizodas yra karikatūriškai supaprastintas, tačiau įspūdis, kurį kadaise turėjo sukelti tiesmukas, kone begėdiškas Freudo dėstymas apie žmonėms intymiausius dalykus - jų giliausius lytinius potroškius ir aistras, - tas įspūdis daugeliu požiūrių ne tik pakirto tradicinės dorovės šaknis, bet ir stačiai glumino, siutino, kurstė įtūžį šių normų puoselėtojui - XIX-XX a. sandūroje gyvenusiam ir dirbusiam europiečiui.
Į savo teorinius atradimus Freudas žvelgė kaip į milžinišką perversmą žmogaus dvasios tyrimuose. Tai buvo perversmas, prilygintinas Mikalojaus Koperniko heliocentrinei sistemai, atėmusiai iš Žemės Visatos ašies vaidmenį, ir Charleso Darwino rūšių evoliucijos sampratai, kildinusiai žmogų, kaip ir visą kitą gyvūniją, iš tolydaus gamtos vystymosi, o ne ypatingo, dieviško kūrybos veiksmo.
Kur esama ūmaus perversmo, ten esama nuožmaus pasipriešinimo. Drąsūs ir šokiruojantys Freudo pareiškimai tuometinėje mokslo bendruomenėje įsiūbavo didžiulę ginčų bangą, pradedant atviru šaipymusi ir baigiant giliu įsiklausymu, susižavėjimu bei karštu noru bendradarbiauti. Freudas buvo užsispyręs teoretikas, niekam nenuolaidžiavo, stropiai laikėsi empirinių stebėjimų, kuriais grindė aiškinamąsias savo hipotezes, vengė viso to, ką pats vadino mokslui nederamu komerciniu paslaugumu. Didžiausią susierzinimą Freudo amžininkams kėlė du jo teiginiai: 1) tai, kad tiriant žmogaus psichiką pasąmonė yra pirmesnė ir pamatiškesnė už sąmonę ir 2) kad lytiniai potraukiai lemia didžiumą žmogaus minčių, jausmų bei poelgių. Netrukus sugrįšime prie šiųdviejų teiginių, gal daugiau prie pirmojo. Juk žmogaus prigimtis tokia, kad jis laiko neteisingu tai, ko nemėgsta, lengvai atrasdamas atitinkamų neigiamų argumentų.
Psichoanalizės Pagrindinės Sąvokos: Elgesio Rikai ir Sapnų Aiškinimas
Pradėkime nuo to, nuo ko pradeda pats Freudas „Psichoanalizės įvade“ - elgesio riktų ir nakties sapnų aiškinimo. Kadangi elgesio riktų esama įvairių: šnekos, rašymo, skaitymo, klausos, maršos, nukišimo, pametimo ir panašiai, tai siūlau apsiriboti tik pirmąja grupe - šnekos riktais, kai pokalbio metu išsprūsta koks nepageidautinas žodelis ar posakis. Turbūt kiekvienas esame pakliuvę į tą kartais linksmą, kartais itin nemalonią padėtį. Štai pora pavyzdžių iš asmeninės patirties: prieš kelerius metus, dirbdamas leidykloje, vienai pagyvenusiai redaktorei vietoj paginacijos nurodžiau „vaginaciją“ (mano akibrokštas, ačiū Dievui, buvo nuleistas negirdomis), o vėliau, su drauge filosofe aptardamas paties Freudo „Psichonalizės“ paskaitas, jas netyčia pavadinau „psichoanalijos“ paskaitomis (šįsyk, kaip ir dera jaunajai kartai, abu prapliupome netvardomu juoku). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog man paprasčiausiai burnoje susipynė žodžiai, skiemenys ar kalbos garsai ir daugiau nieko. Taip įvyko netyčia, nenorom, tarsi prieš mano valią. Vadinasi, anie iš pažiūros visiškai atsitiktiniai mano poelgiai neatspindėjo manęs, nebuvo reikšmingi apibūdinant mano asmenybę.
Kitaip galvotų Freudas. Pirmiausia jis atkreiptų dėmesį į aplinkybę, jog ir vienu, ir kitu atveju aš bendravau su moterimis, jog abu kartus mano pasakymuose įsivėlusios klaidos buvo susijusios su priešinga lytimi pačiu tiesmukiausiu požiūriu, tai yra su moters genitalijomis (makštimi) arba jų pakaitalu (išange); taip pat reikšminga ir tai, jog abu šnekos riktai pasireiškė klasikinėmis kalbomis, o ne gimtąja, bylodami apie įmantrų mano pažiūrų ir ketinimų dangstymą, ne mažiau reikšmingas buvo ir mano ryžtingas bandymas išsižadėti savo žodžių kaip svetimų ir atsitiktinių, liudijantis, jog mano santykis su savo pažiūromis ir ketinimais buvo prieštaringo, slopinamo pobūdžio.
Štai kodėl Freudo nagrinėseną galima vadinti įžvalgumo metodu. Ten, kur eilinis žmogus yra linkęs sakyti „nėra“, Freudas sako „yra“; ten, kur pirmasis neužčiuopia jokios prasmės ir yra pasirengęs šalintis savo poelgio kaip ne savo, antrasis įžvelgia glaudų ir prasmingą ryšį.
O kaip yra sapnų atveju? Ilgus amžius jie laikyti stebuklinga, daimoniška, nusavinama, pamišėliška žmogaus būsena, kurią valdo paslaptingos išorinės jėgos, nepaisančios žmogaus valios. Antikinis pasaulis sapnus siejo su Olimpiečiais, turėjo tam skirtas šventoves - orakulus, kur darbavosi etatiniai sapnuotojai ir profesionalūs sapnų aiškintojai: aiškiaregiai (gr. μαντις - beprotis) bei pranašautojai (gr. προφητης - skelbėjas). Prie sapnavimo kaip ypatingo vidinio atsimainymo šliejosi kitos mistiškos būsenos - poetiškoji ekstazė ir religiškasis įkvėpimas, kurį antikos teoretikai suvokė kaip laikiną Dievo įsikūnijimą žmoguje (gr. ενθυσιασμος - įsidievinimas). Ir vienu, ir kitu atveju sapnų turinys, kilmė ir susidarymo aplinkybės buvo suprantami kaip nežmogiški. Slenkant amžiams sapnus imta aiškinti ir kaip tikslingą gamtinę paskirtį atliekančius reiškinius, atkuriančius ir palaikančius dvasinę bei fizinę žmogaus pusiausvyrą.
Sapną Freudas supranta kaip psichikos atsaką į dirginamus dienos išgyvenimus. Šio atsako tikslas - minėtus potyrius (dažniausiai neišsipildžiusius norus) patenkinti ne tiesiogiai, o haliucinaciniais vaizdiniais, tokiu būdu nukenksminant jų neigiamą poveikį žmogaus psichikai. Kertinė sąvoka čia yra noras, apie kurį sapnuotojas paprastai nieko nežino, jis nesąmoningas, nors reiškiasi ir dienos metu. Freudo įsitikinimu, išnagrinėjus sapno turinį, tiksliau, jo atpasakotą simbolinį pakaitalą, galima pažinti tuos nuslopintus norus, kurie yra esminiai siekiant suvokti asmenybę, jos formavimąsi praeityje ir raidos kryptį ateityje. Susapnuotas vanduo gali simbolizuoti gimimą, tolstantys geležinkelio bėgiai - mirtį; lazdos, skėčiai, kartys ar medžiai - vyrišką varpą, o duobės, urvo, lagamino, kišenės, laivo vaizdiniai sapne gali pakeisti moteriškus lytinius organus.
Čia, kaip ir šnekos riktų atveju, žmogaus elgsenoje, jausenoje ir mąstysenoje Freudas aptinka gausybę įvykių ir darinių, kuriems pats žmogus arba neteikia prasmės, laiko atsitiktiniais, arba apskritai neigia jų buvimą.
Asmenybės Struktūra: Id, Ego ir Superego
Freudo sistema išsišakoja į dvi - asmenybės ir psichikos - teorijas. Iš esmės abi jos gvildena tą patį dalyką - žmogų, tačiau skirtingais požiūriais.
Savo moksle apie asmenybę Freudas vaizduoja žmogų kaip rišlią dvasinių procesų sąrangą - rišlią teoriškai, nebūtinai faktiškai. Sekdamas tradiciniu žmogaus sandaros skirstymu į juslinę, jauslinę ir protinę, jis siūlo savaip išplėtotą, trigubą schemą, kurios apačioje randame Id, viduryje - Ego, o viršūnėje - Superego.
Id sudaro visa tai, kas asmenybėje atiduota kūniškų potraukių, aistrų, lytinio geidulio (libido) valdžion. Id reiškiasi ikidoroviniame lygyje kaip pirmykštės, iš savęs trykštančios, nesąmoningos energijos indas. Freudas šią energiją daugiau ar mažiau tapatino su seksiniu akstinu, kurį buvo linkęs laikyti vieninteliu tikru potraukiu, nors tikrovės prispirtas vėliau pripažino ir kitas potraukių rūšis - pvz., Ego, taip pat mirties ir naikinimo paskatas. Id veikia pagal malonumo principą, siekdamas tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampos sumažinimui Id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus ir pirminius procesus (pvz., sapnus, haliucinacijas).
Ego - tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus rastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba (suvokimas, mąstymas, atmintis). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip bus patenkintas. Jis turi suderinti ir integruoti Id, Superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Ego atsiranda iš Id dalies, sąveikaujančios su pasauliu, ir visą savo energiją gauna iš Id.
Superego - tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema, vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, kaip juos interpretuoja tėvai. Tai asmenybės moralioji dalis, atstovaujanti tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Jį sudaro sąžinė (tai, už ką baudžiama) ir ego-idealas (tai, už ką skatinama). Superego priešinasi tiek Id, tiek Ego, ir vertina pasaulį pagal save, siekdamas tobulumo.
Išryškėja trys svarbūs dalykai: (a) turime vientisą asmenybę, (b) kuri vis dėlto susidveji-na, pasidalydama į du atskirus pradus, vienas kurių remiasi biologinės rūšies bendrumu, kitas - atskiros sąmonės ypatumu, (c) šių dviejų pradų sąveika - tarsi mūšio laukas, kuriame tai vienas, tai kitas priverstas sudėti ginklus. Priešingu atveju, t. y. kai Ego nepajėgia suderinti Id ir Superego reikalavimų, kyla vidinis konfliktas, kurio pasekmės gali būti psichikos sutrikimai. Ego virsta asmenybės ir jos aplinkos tarpininku, mėgina tarpusavyje suderinti vidinio ir išorinio suvokimo atmainas, nutiesti tiltą tarp sąmonės ir daiktinio pasaulio. Tačiau ir šiame kelyje Ego sėkmė yra nepastovi ir permaininga. Freudo žodžiais: „Būdamas viduryje tarp Id [t. y. impulsų] ir suvokimo-sąmoningumo sistemos, Ego privalo tarpininkauti tarp šių dviejų pasaulių ir išorinio pasaulio.“ Tačiau Ego atsiduria ne tik tarp suvokimo-sąmoningumo sistemos ir išorinio pasaulio įtakos, bet dar ir patenka į kryžminę ugnį, kurią kursto brolžudiška Id ir Superego nesantaika ir kurią gesinti privalo pats Ego.
Trumpai tariant, Ego - tai Id kritika, tuo tarpu Superego - tai ir paties Ego, ir jam priklausančios Id kritikos kritika. Id būtų galima prilyginti pagoniškam hedonizmui, Ego - atlaidžiai katalikybei, Superego - skrupulingai ir negailestingai protestantiškai sąžinei. Superego - tai visų pirma nuolatinis priekaištavimas sau dėl to, koks esi, bet neturėtum būti, ir to, koks nesi, bet turėtum būti. Taigi asmenybę Freudas vaizduoja kaip trijų gana prieštaringų pradų tarpusavio kovą, kurios viduryje įsitvirtinęs ar, tiksliau, įstrigęs Ego.
Psichikos Teorija: Sąmonės ir Pasąmonės Sluoksniai
Nuo sielos statikos pereikime prie jos dinamikos, tarytum nuo rymančio statinio - prie tekančios upės. Asmenybę sudaro daugiau ar mažiau pastovūs ir kintantys dėmenys. Pastarieji sąlygoja jos raidą. Freudas, kaip joks kitas psichologas iki jo, visomis išgalėmis pabrėžė pirmųjų žmogaus gyvenimo metų svarbą tolimesniam jo vystymuisi. Tad nenuostabu, kad jau pats kūdikio gimimas svarbus ne tik biologine, bet ir psichologine prasme.
Pvz., neretai suaugusį žmogų persekiojančios baimės, ypač emocinio jos poveikio šaknys, ieškotinos gimimo akte, kai kūdikis, atskiriamas nuo motinos, patyrė mirtino pavojaus baimę. Ypatingai lemtingi berniukų ir mergaičių raidai yra jų santykiai su tėvais arba globėjais, nes šių santykių supratimu iš esmės remsis tolesnė jų savivoka. Jau ankstyvuoju laikotarpiu vaikai patenka į savotišką užburtą trikampį ir išgyvena vadinamąjį „Edipo kompleksą“. Pvz., berniukas dar žindymo laikotarpiu prisiriša prie motinos, drauge suartėdamas ir su tėvu. Kurį laiką santykiai su abiem tėvais vystosi lygiagrečiai, tačiau nubudus ir sustiprėjus seksiniam potraukiui, kaip savo geismo objektą berniukas renkasi motiną, siekia išskirtinio jos dėmesio, norėdamas užimti tėvo vietą, jausdamas jam priešystę ir netgi trokšdamas jį pašalinti. Ryšys su tėvu tampa dviprasmiškas - berniukas jį ir gerbia, ir niekina.
Kiekvienas jaunas žmogus vaikystėje įsinarplioja į panašias socialines pinkles ir kaip įmanydamas iš jų vaduojasi. Jis trokšta pasitenkinimo ir žino, kad jo negaus, ir todėl jau nuo pirmų dienų susiduria su tuo, ką Freudas vadina priverstiniu lytinių potroškių atsižadėjimu. Individualios psichikos pagrindinė varomoji jėga glūdi malonumo siekyje. Šiam prigimtiniam polinkiui įvardyti Freudas vartoja terminą malonumo principas. Vis dėlto labai anksti vaikai ima suvokti, jog anaiptol ne visuomet jie galės patenkinti savo užgaidas. Edipo komplekso atveju juos stabdo patys tėvai, bendraujant su aplinkiniais juos varžo visuomenė. Kaupiantis neigiamiems, kaustantiems išgyvenimams ir pakartotinai neišsipildant tam tikriems norams, siekį patirti malonumą keičia siekis išvengti nemalonumo.
Metas susipažinti su psichikos teorija. Pirmiausia apibrėžiu tris kertines sąvokas, kurių semantinėje paunksnėje Freudas nagrinėja ir rūšiuoja žmogaus vidinio pasaulio įvykius. Psichiką jis dalija į sąmoningų ir nesąmoningų reiškinių sritis.
Sąmoningiems reiškiniams priklauso visi asmens išgyvenimai, kurių buvimas ir turinys - dedant didesnes ar mažesnes pastangas - jam atsiveria. Sąmonė - tik ledkalnio viršūnė.
Nesąmoningi reiškiniai išsišakoja į du porūšius:
- Ikisąmoningi (latentiniai) reiškiniai: minties dariniai, kurie esamu metu nėra pasiekę sąmonės paviršiaus, tačiau panorėjus gali būti įsisąmoninti.
- Pasąmoningi reiškiniai: psichikos procesai, kurie dvasioje nusodinti taip giliai, jog sąmonė jų arba visai nekliudo, arba užčiuopia tik sunkiai ir kryptingai triūsdama. Tai tikrasis psichikos pagrindas.
Ši teorija, kurios pagrindą sudaro Id, Ego ir Superego, atspindi žmogaus psichikos daugiamatiškumą ir dinamiškumą. Elgesį gali lemti ir neįsisąmoninti psichikos reiškiniai, o vaikystės laikotarpio įtaka tolesniam psichikos formavimuisi yra itin reikšminga. Vienas pirmųjų psichologiniu požiūriu tyrė seksualumo raidą, manė, kad kiekviena jo stadija (oralinė stadija, analinė stadija, falinė stadija, latentinė stadija, genitalinė stadija) gali būti neįsisąmonintų konfliktų (Edipo kompleksas ir kita), kurie nulemia psichikos ligas, pagrindas.
Psichoanalizės Įtaka ir Kritika
Psichoanalizė, kurios pradininku laikomas Sigmundas Freudas, jau daugiau nei šimtmetį daro didelę įtaką psichologijai, psichoterapijai ir plačiajai kultūrai. Nors Zigmundo Froido pavardė dažniausiai siejama su pasąmonės idėja, svarbu paminėti, kad jis nebuvo pirmasis, iškėlęs šią koncepciją. Idėja apie neįsisąmonintus psichinius reiškinius pirmą kartą buvo išsakyta dar 1000-300 m. pr. m. e. rašytose indų upanišadose. Vėliau, vokiečių filosofas ir matematikas Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (1646-1716 m.) išplėtojo monadologiją - teoriją apie realybės elementus, kuriuos vadino monadomis, ir manė, kad psichiniai procesai susideda iš monadų aktyvumo ir turi skirtingus sąmoningumo laipsnius. Gustavas Fechneris (1801-1887 m.) pasiūlė proto kaip ledkalnio analogiją, kuri padarė didelę įtaką Froidui.
Freudas pats yra pasakęs, kad jis sutrukdęs „pasaulio miegą.“ Jis priklauso prie tų pasaulio žmonių, kurie susidarė daug draugų, bet ir daug priešų, tai reiškia, kad jis iškėlė tokių minčių, apie kurias žmonija turėjo pradėti galvoti ir pagaliau apsispręsti, ar eiti su Freudu, ar atsigręžti prieš. Jisai pradėjo savo psichoanalizę kaipo naują gydymo būdą nuo isterijos, obsesijos, neurastenijos ir skrupulų. Psichoanalizė šiandien išaugo į didelį medį, ir jo šakos pasiekia tokias sritis, kurios atrodo tolimiausios nuo psichoanalizės, kaip, pavyzdžiui, socialiniai mokslai, auklėjimas ir grožinė literatūra.
Psichoterapija - Zigmundas Froidas
Vis dėlto Freudo teorijos sulaukė ir nemažai kritikos. Kai kurie mokslininkai teigia, kad psichoanalizė yra per daug spekuliatyvi ir sunkiai patikrinama empiriniu būdu. Kiti kritikuoja Freudo pernelyg didelį dėmesį seksualumui ir jo teorijos galimą seksistinį pobūdį. Nepaisant kritikos, psichoanalizė ir toliau daro didelę įtaką supratimui apie žmogaus psichiką, asmenybės raidą ir psichikos sutrikimų gydymą. Ji paskatino daugybės kitų psichoterapijos krypčių atsiradimą ir plėtrą, o jos pagrindinės sąvokos tapo neatsiejama psichologijos ir kultūros dalimi.
Nors Lietuvoje psichoanalizė tarpukariu nebuvo plačiai vertinama, o po II-ojo Pasaulinio karo jos plėtra buvo slopinama sovietinio saugumo, šiuo metu psichoanalitikų bendruomenė Lietuvoje auga, nors daugelis specialistų studijuoja užsienyje, ypač Amsterdame, Nyderlanduose. Dabartinė psichoanalizė yra įvairesnė ir sudėtingesnė, apimanti įvairias mokyklas ir kryptis, kurios nagrinėja ne tik intrapsichinius konfliktus, bet ir tarpasmeninius santykius, objekto ryšius bei ankstyvąsias vaikystės patirtis.
tags: #freud #nascita #psicoanalisi