Birželio 15-oji - tai diena, kai prisimename Aleksandrą Barauską, Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininką, kuris netikėtai žuvo pačioje Lietuvos okupacijos pradžioje, 1940 m. birželio 15 d. Šią dieną sovietinių karių-provokatorių įsiveržimas į Lietuvos teritoriją pareikalavo jo gyvybės. Dėl šiuo metu galiojančio karantino, negalime tinkamai pagerbti žuvusio pasieniečio atminimo dideliais renginiais. Tačiau šią datą lydės kuklūs pagerbimo aktai: Šv. Mišios Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje ir gėlių padėjimas A. Barausko žuvimo vietoje Ūtos kaime bei ant jo kapo Perlojoje. Visi Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) padalinių pasieniečiai ir tarnautojai pagerbs jo atminimą.
Istorija apie Aleksandrą Barauską ir jo tragišką likimą mums padeda atskleisti jo dukters Onos Marijos Barauskaitės - Brasiūnienės prisiminimai. Gimęs 1899 m. Panevėžio apskrityje, Krekenavos valsčiuje, Butrimonių kaime, neturtingoje Barauskų šeimoje, Aleksandras buvo antrasis iš šešių vaikų. Jo tėvai turėjo vos 4 hektarus žemės, todėl šeimos gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau vaikai augo laimingi.
Vaikystė ir jaunystė: nuo piemenavimo iki tarnybos Tėvynei
Aleksandro vaikystė buvo sunki. Būdamas vos septynerių, jis neteko tėvo, o jo motina liko našlė su šešiais vaikais. Nors dar labai reikėjo motinos globos, Aleksandras, nesulaukęs aštuonerių, buvo priverstas eiti dirbti, kad padėtų šeimai. Jis ganė gyvulius pas ūkininkus, nes dar negalėjo dirbti sunkesnių darbų. Piemenauti jam teko keletą metų, kol fiziškai sustiprėjo ir galėjo būti samdomas kaip bernas. Visą tą laiką jis gyveno svetimose šeimose, neturėjo galimybės lankyti mokyklos. Tačiau jis didžiavosi galėdamas uždirbti ir padėti savo motinai.
Gyvenimo sunkumai užgrūdino Aleksandro charakterį, suformavo tvirtas pažiūras į gyvenimą, darbą ir žmones. Būdamas pas ūkininkus, jis buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Atitarnavęs grįžo į tėvų namus, tačiau ten jau gyveno jo brolis su šeima, todėl Aleksandras ilgai neužsibuvo.
Pasirinkimas tarnauti Lietuvai ir šeimos sukūrimas
Palikęs namus, Aleksandras pasirinko tarnybą Lietuvai. Jis buvo priimtas į pasienio policiją ir paskirtas į Alytaus barą, tarnybą ėjo Varėnos valsčiaus Perlojos kaime. Perlojoje pasieniečių būrys saugojo valstybės sieną su Lenkija, o vadovavo jiems Aleksandras Barauskas.
Gyvendamas Perlojoje, Aleksandras susipažino su Ona Bučinskaite, būsimąja žmona. Nors jis buvo 15 metų vyresnis, jie vienas kitą pamilo ir susituokė. Vestuvės buvo didelės, dzūkiškos, su visais papročiais. Laiminga santuoka ir draugiška šeima buvo pasiryžusi nugalėti visus sunkumus. Netrukus Barauskų šeima susilaukė dviejų dukterų: Marytės ir Onutės. (Vėliau, sovietiniais metais, dėl nepriteklių ir karo meto sunkumų, dukrų gimimo liudijimai buvo pamesti, o išrašant naujus, mergaičių vardai buvo supainioti).
Iš Perlojos Aleksandras buvo paskirtas į Varėną toms pačioms pareigoms. Jis džiaugėsi darbu ir galimybe laisvai lankytis Šaulių sąjungos sueigose ir užsiėmimuose. Jis buvo drausmingas šaulys ir stengėsi nepraleisti renginių. Jo dukra prisimena jį kaip vidutinio ūgio, energingą, jautrios širdies vaikams ir žmonai, visada blaivaus proto, kultūringą, darbštų ir nuostabiai gero būdo žmogų, šeimos ramstį ir maitintoją. Jis ne tik nešdavo pinigus į namus, bet ir dalindavo bendravimo džiaugsmą. Aleksandras labai gerbė ir mylėjo savo motiną, jai siųsdavo dalį savo algos.
Kaip vadovaujantis asmuo, Aleksandras buvo drausmingas, reiklus ir pareigingas. Jis gerbė ir mylėjo savo darbą bei Tėvynę, sakydamas: "Aš tarnauju Lietuvai, jos labui, jos garbei, turiu būti pavyzdžiu visiems aplink esantiems ir žemiau esantiems darbuotojams." Jis buvo šiek tiek nacionalistas, nemėgo nekalbančių lietuviškai.
Tarnystė Ūtoje ir tragiškoji 1940 m. birželio 15 d.
Panaikinus valstybės sieną su Lenkija, Aleksandras Barauskas buvo paskirtas į Ūtos kaimą Varėnos valsčiuje saugoti valstybės sieną su sovietine Baltarusija. Į Ūtą visa šeima atvyko gyventi. Kaimas atrodė vargingas ir atsilikęs, jo gyventojai buvo patyrę socialinių, nacionalinių ir kitokių negandų. Tėčio pareigos liko tos pačios - Lietuvos pasienio policijos sargybos viršininkas. Jis vadovavo būriui jam pavaldžių pasieniečių. Atėjus Lietuvos policijai, kaimo gyventojai pasikeitė - tapo linksmesni, švelnesni. Pamatę, kad pasieniečiai ištikimai saugo valstybės sieną, gyventojai pasijuto saugesni, drąsesni ir draugiškesni.
Šiame Lietuvos pakraštyje likimas Aleksandrui nebuvo dosnus. 1933 m. iki 1940 m. birželio 15 d. dukra gyveno su tėčiu Ūtos kaime. Birželis - vasaros pradžia, gamta skleidžia grožybes. Gražus buvo ir rytas 1940 m. birželio 15 d., tačiau šis rytas tapo baisiausiu jų šeimai. Apie 4 val. ryto lauke, už namo sienos, pasigirdo šūviai, sprogimai, neaiškūs žmonių balsai.
Nubudę išsigandę, dukrą ir sesę mama apgaubė antklodėmis ir išvedė iš kambario, paslėpė rūsyje, kuris buvo namo šeimininkų kamarotoje. Juos sutiko namo šeimininkė. Mama nuskubėjo pas tėtį, kuris liko kambaryje. Tarpduryje ji susitiko keletą įsiveržusių iki dantų ginkluotų, rusiškai kalbančių kareivių. Jie suėmė tėtį, įrėmė šautuvų vamzdžius jam į nugarą ir stūmė jį pro duris į kiemą. Mama raudodama puolė tėčiui ant kaklo, norėdama jį sulaikyti, apginti, bet buvo žiauriai nublokšta į šalį.
Budeliai tėtį išstūmė pro duris į kiemą vienmarškinį, su naktiniais baltiniais. Paskui jį išbėgo ir motina. Nei ašaros, nei raudos, nei jokie maldavimai žudikų nesugraudino. Kardu nukirstas žmogus sukniubo, liejosi kraujas. Priešo paleista kulka nuskriejo jam mirtį nešdama. Įvykdę egzekuciją, žudikai pasitraukė atgal į mišką, iš kur ir buvo atėję.
Iškelta iš rūsio, dukra priėjo prie namo durų, pro kurias skverbėsi vėsi ryto oro srovė. Ji norėjo paklausti mamos, ko ji verkia. Mama, vos ištardama žodžius, pasakė: "Jie nužudė tavo tėtį" ir parodė į tą pusę, kur gulėjo tėčio kūnas. Tai buvo pats baisiausias reginys, kokį teko matyti: kūnas sudarkytas, visas kruvinas ir kniūbsčias gulėjo kraujo klane. Netrukus subėgo pasieniečiai, susirinko kaimo žmonės. Pamačius atvažiuojant vežimą, lėtai žingsniavo arklys, ratai girgždėjo, žmonės stovėjo tylėdami tartum apmirę. Vyrai įkėlė tėčio kūną į vežimą. Mama, lydima kelių pasienio policininkų, vežė jį pas gydytoją. Namo kieme, kur gulėjo tėčio kūnas, liko tik juoda kraujo dėmė.
NIEKAS NERUOŠTA #14 litvinizmas, LDK istorija ir Lietuvos karaliai
Tėtis pakeliui mirė. Dukra jo daugiau nebematė, nes atgal į Ūtos kaimą jis nebuvo parvežtas, o palaidotas Noškūnų kapinėse. Dukrai buvo 7 metai, kai ji neteko tėčio. Likimas iš jų atėmė brangiausią žmogų. Jo siluetą dukra ir dabar dažnai mato mintyse.
Perlaidojimas ir atminimo įamžinimas
Pasienio policijos viršininko nurodymu tėtis buvo palaidotas Noškūnų kapinėse, nors mama su tuo nenorėjo sutikti. Jai teko pereiti „kryžiaus kelius“, kol išsiprašė leidimo perlaidoti vyrą Perlojos kapinėse. Nors galiausiai sutikimą gavo, bet pagalbos bei paramos taip ir nesulaukė. Teko viskuo rūpintis vienai pačiai. Ji savo tikslą pasiekė tik per didelį užsispyrimą, nors buvo gąsdinama, kad gali ir pati žūti. Pati organizavo iškasimą ir palaikų pervežimą, vežė vežimu visą naktį miškais ir miško keliais. Atvežus į Perloją, į pagalbą atskubėjo Perlojos šauliai, kurie iškasė duobę ir dalyvavo laidotuvėse. Tėčio palaikai palaidoti Perlojos bažnyčios šventoriaus kapinėse.
Nesvarbu, kaip susiklostė jų gyvenimas, buvo malonu girdėti, kai gyvieji prisimindavo ir geru žodžiu minėdavo jų tėčio vardą. Simboliška, tačiau 1992 m. birželio 20 d., praėjus 52 metams po tėvo žūties, pirmieji jį prisiminė ir paminėjo Dainavos šaulių rinktinės šauliai. Jie pirmieji įamžino tragediją Ūtos kaime, prisiminė velionį tėvą, jo vardą, darbus ir pėdsaką, kurį paliko vaikščiodamas po šią žemę, pirmąją auką, nužudytą bolševikų okupantų. Gedulo ir vilties dieną Ūtos kaime šalia žuvimo vietos, Dainavos rinktinės šauliai tada pastatė ąžuolinį kryžių, kurio autorius Antanas Volungėnas.
Laisvos Lietuvos dienų tikrovė taip pat davė gražių rezultatų, pagerbiant ir išsaugant žuvusio tėvo atminimą. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pasieniečių klubo tuometinis pirmininkas, istorikas, šviesios atminties Algis Balaišis susidomėjo Aleksandro Barausko istorija, pradėjo ją atidžiai nagrinėti, tirti. Jo pastangų dėka 2005 m. ši byla galutinai buvo išnarpliota. Tarpininkaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Aleksandras Barauskas 2005 m. buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi (po mirties), minint 65-ąsias jo žūties metines, 2005 m. birželio 15 d.
Ši istorija yra ne tik apie vieno žmogaus tragišką likimą, bet ir apie sovietinės agresijos pradžios žiaurumą, apie pasiaukojimą ir neišblėstantį atminimą.