Giorgio Gaber, tikrasis vardas Giorgio Gaberscik (g. 1939 m. sausio 25 d. - m. 2003 m. sausio 1 d.), buvo išskirtinė Italijos muzikos ir teatro asmenybė. Jo kūryba, prasidėjusi nuo ankstyvųjų roko dainų ir pasiekusi aukštumas teatrinėje dainoje (teatro canzone), paliko gilų pėdsaką Italijos kultūroje. Gaber nebuvo tik dainininkas ar kompozitorius; jis buvo ir talentingas gitaristas, aktorius, dramaturgas, nuolat ieškojęs naujų išraiškos formų ir nagrinėjęs socialines bei egzistencines temas.
Ankstyvieji metai ir muzikinės karjeros pradžia
Giorgio Gaberscik gimė Milane, darbininkų klasės šeimoje. Jo tėvas, Guido Gaberscik, kilęs iš Triesto, tuomet dar priklausiusio Austrijai-Vengrijai, o pavardė Gaberscik turi slovėniškas šaknis (Gaberščik). Motina buvo kilusi iš Veneto regiono. Dėl prastos sveikatos vaikystėje, ypač dėl traumos kairėje rankoje, jam buvo rekomenduota nuolat atlikti rankos pratimus. Tai paskatino jį mokytis groti gitara, kurią jau mokėsi jo vyresnysis brolis Marcello. Šis atsitiktinumas tapo lemtingu jo karjerai.
Jaunasis Giorgio pradėjo lankytis žinomame Milano klube „Santa Tecla“, kur susipažino su daugybe to meto muzikantų, tarp jų - Luigi Tenco, Gian Franco Reverberi, Adriano Celentano, Ricky Gianco ir Mogol. Pastarasis padėjo Gaberui gauti sutartį su „Dischi Ricordi“ įrašų kompanija.
1958 metais, būdamas vos devyniolikos, Gaber kartu su Enzo Jannacci suformavo duetą „I Due Corsari“ („Du korsarai“). Jie debiutavo su dviem viniliniais singlais: „Come Facette Mammeta“, klasikinė neapolietiška humoristinė daina, ir „Non occupatemi il telefono“ („Neužimk mano telefono“).
Roko ir populiariosios muzikos atradimai
Gaberis buvo vienas iš pirmųjų, pristatęs roko muziką Italijoje. 1958 metais jis sukūrė vieną pirmųjų itališkų roko dainų - „Ciao ti dirò“ („Labas, pasakysiu tau“). Šią dainą parašė kartu su Gianfranco Reverberi. Dainai akompanavo ne jo grupė, o kompanijos „Dischi Ricordi“ numatyti džiazo muzikantai, tarp jų - gitaristas Franco Cerri ir saksofonininkas Gianni Basso.
1959 metais Gaberis, kartu su kitais jaunaisiais to meto atlikėjais, tokiais kaip Mina, Adriano Celentano ir Little Tony, dalyvavo Milano „Palazzo del Ghiaccio“ roko muzikai skirtame koncerte. Tais pačiais metais jis ir Enzo Jannacci įrašė singlą „24 ore/Ehi! Stella“ ir vėliau sėkmingą albumą „Una fetta di limone“ („Laimėtoji citrinos riekelė“) 1960 metais.
1960 metais Gaberis sulaukė didelio populiarumo su lyriška daina „Non arrossire“ („Nekrauk raudonai“), su kuria dalyvavo dainų festivalyje „Sei giorni della canzone“ („Šešios dainavimo dienos“). Taip pat tais metais parašyta viena žinomiausių jo to laikotarpio dainų - „La ballata del Cerutti“ („Baladė apie Cerutti“), kurios žodžius parašė rašytojas Umberto Simonetta.
Giorgio Gaber ir jo kūrybinis partneris Sandro Luporini, su kuriuo susipažino 1959 m., pradėjo kurti dainas, kuriose derinosi amerikietiški muzikos stiliai (rokas ir džiazas) su prancūzišku šansonu. Šis derinys vėliau tapo italu autorinės dainos (canzone d'autore) pagrindu. Tarp jų bendrų kūrinių - „Così felice“ („Taip laimingai“) ir „Barbera e champagne“ („Barbera ir šampanas“).
60-ųjų dešimtmetyje daugelį žinomiausių Gaber dainų sukūrė Umberto Simonetta, pvz., „Trani a gogò“ (1962), „Goganga“, „Porta Romana“ (1963). Gaberis žavėjosi prancūzų šansono atlikėjais, kurių dainose atsispindėjo Prancūzijos kultūros istorija ir gilus tekstų turinys, ko trūko lengvai itališkai pop muzikai. „Jacques Brel buvo mano mokytojas“, - yra sakęs Gaberis. Jis, kartu su Gino Paoli, Sergio Endrigo, Umberto Bindi, Jannacci ir Tenco, ieškojo aukso vidurio tarp amerikietiškų stilių ir prancūziško šansono, ir tai rado itališkoje autorinėje dainoje.
Santuoka ir šeima
Po bendradarbiavimo ir romantiškų santykių su dainininke ir aktore Maria Monti, 1965 m. balandžio 12 d. Giorgio Gaber vedė Ombretta Colli. Tuo metu ji studijavo kalbas (kinų ir rusų) Milano universitete.
Socialinių temų integravimas į muziką
1969 metais Gaberis išleido vieną žinomiausių savo hitų - „Com'è bella la città“ („Kaip gražus yra miestas“). Ši daina tapo puikiu pavyzdžiu, kaip socialinės problemos gali būti integruojamos į dainą. Ji atspindėjo augantį visuomeninį sąmoningumą ir kritiką miestų gyvenimo sąlygoms.
Apdovanojimai ir perėjimas į teatrą
1970 metais Gaberiui buvo įteiktas pirmasis „Premio Tenco“ apdovanojimas. Vėliau, 2001 metais, jis gavo „Targa Tenco“ apdovanojimą už dainą „La razza in estinzione“ („Nykstanti rasė“), o 2003 m. - už albumą „Io non mi sento italiano“ („Aš nesijaučiu italu“).
Po „Premio Tenco“ apdovanojimo Gaberis atsisakė televizijos ir pradėjo koncertuoti tik teatruose. Jis tapo vienu iš „teatro canzone“ (teatrinės dainos) žanro pradininkų. Šis sprendimas buvo sąmoningas pasirinkimas atsiriboti nuo televizijos komercializmo ir cenzūros, siekiant tiesioginio ryšio su publika ir išraiškos laisvės.
Giorgio Gaber - Com'è bella la città (11 - CD1)
Teatro canzone žanro gimimas
Giorgio Gaber ir Sandro Luporini sukūrė novatorišką „teatro canzone“ žanrą, kuriame dainos buvo derinamos su monologais ir pasakojimais. Spektakliai tapo platforma nagrinėti sudėtingas socialines, politines ir egzistencines temas.
Pirmasis tokio pobūdžio spektaklis „Il signor G“ („Ponas G“) debiutavo 1970 metais. Jame Gaberis atliko personažą, kuris nevaidino vaidmens, o pats save - „žmogų, pilną prieštaravimų ir liūdesio“, „žmogų kaip bet kas kitas“. Šis personažas simbolizavo vidinius konfliktus ir individo paieškas visuomenėje.
Vėlesni jo teatrinių spektaklių ciklai nagrinėjo tokias temas kaip:
- „Storie vecchie e nuove del Signor G“ („Seno ir naujo pono G istorijos“) - tęsinys ankstesniojo spektaklio.
- „Dialogo tra un impegnato e un non so“ („Dialogas tarp įsipareigojusio ir nežinia ko“) - pirmasis spektaklis, pilnai sukurtas Gaber ir Luporini. Nagrinėjamos temos apie žmogaus žiaurumą kapitalizmo pasaulyje („L’ingranaggio“ - „Mechanizmas“) ir moralistų bei intelektualų atsiribojimą.
- „Far finta di essere sani“ („Apsimesti sveiku (adekvatu)“) - spektaklis, kuriame pabrėžiamas idealų ir kasdienio gyvenimo, individualybės ir politikos suderinamumo nebuvimas. „Ponas G“ tuo pat metu trokšta būti kuo nors konkrečiu ir negali juo tapti.
- „Anche per oggi non si vola“ („Šiandien vėl nebus skraidoma“) - spektaklis, prasidėjęs 1968 m., aprašantis asmenybės krizę, individualybės praradimą. Žmogus ieško savo tapatybės, kad atsikratytų vartotojiškos visuomenės naštos, siekia laisvės, bet dažnai pasiduoda masinės gamybos sistemai.
- „Libertà obbligatoria“ („Privaloma laisvė“) - nagrinėjamos pagrindinės temos apie asmenybės ir sistemos santykius. Gaberis kritikuoja pasyvų priėmimą sistemos primetamų dalykų ir tariamą pasipriešinimą, kuris greitai išblėsta. Taip pat nagrinėjami žmogaus ir jo kūno santykiai.
Šiuose spektakliuose Gaberis ne tik dainavo, bet ir pirmą kartą 1976 m. spektaklyje „Libertà obbligatoria“ pradėjo groti gitara.
Vėlesni metai ir palikimas
Giorgio Gaber mirė nuo vėžio 2003 m. sausio 1 d. savo namuose Toskanoje. Jo gyvenimas buvo neatsiejamai susijęs su Italijos muzikos ir teatro istorija. Jis paliko didžiulę diskografiją, apimančią tiek populiariosios muzikos dainas, tiek gilias teatrines dainas. Jo gebėjimas derinti meną su socialine kritika ir asmenine refleksija padarė jį viena ryškiausių Italijos XX amžiaus kultūros figūrų.
2022 m. sausio 25 d. Google paminėjo jo 83-iąjį gimtadienį specialiu „Google Doodle“. Jo vardu pavadintas koncertų salė Milane, o jo kūryba ir idėjos tebėra aktualios ir įkvepiančios naujas kartas.
Giorgio Gaber gyvenimo kelias yra ne tik muzikinės karjeros apžvalga, bet ir menininko evoliucijos, nuolatinės savęs ir aplinkinio pasaulio paieškos liudijimas. Jo palikimas yra nuolatinis priminimas apie meno galią skatinti mąstymą ir kelti svarbius klausimus.