Dailėje Jėzaus Kristaus vaizdavimo tradicija tiesiogiai susijusi su krikščionybės, Vakarų Europos civilizacijos ir kultūros raida. Tradicijai susiklostyti įtakos turėjo Bažnyčia, Šventasis Raštas, teologija, liturgika, apokrifai, mistinė literatūra.
Bizantijos įtaka ir viduramžių ikonografija
4 a. Jėzaus Kristaus įvaizdžiui ankstyvųjų viduramžių krikščioniškojoje dailėje didžiausią įtaką padarė Bizantijos dailė. Rytų Bažnyčios veikiamų Romos, Venecijos, Ravennos bazilikų mozaikose paplito Pasaulio Valdovo (Pantokrator) ir Viešpaties didybės (Maiestas Domini) atvaizdas (mozaika Galos Placidijos mauzoliejuje Ravennoje, 5 a., Kristus soste 6 a., Šv. Vitalės bažnyčioje Ravennoje), evangeliniai siužetai (Stebuklingas duonos ir žuvų padauginimas, apie 520 m., Šv. Apolinaro bazilikoje Ravennoje). Sukurta Gerojo Ganytojo atvaizdų. Brandžiųjų ir vėlyvųjų viduramžių dailėje Jėzaus Kristaus atvaizdų įvairovei didelę įtaką darė religinio gyvenimo tradicijos, vienuolijų programos, riterių kultūra, kryžiaus žygiai. Vyravo Viešpaties didybės, kančios ir Paskutinio teismo temos. Didingas, rūstaus, žmoniją teisiančio valdovo atvaizdas, susiformavęs iš Pranašų knygų ir Apokalipsės tekstų, tapo būtinu romaninių katedrų portalų timpanų elementu (Šv. Trofimo bažnyčios portalas Arles’yje, apie 1180 m.). Apsidžių skliautuose ilgam įsitvirtino Pasaulio Valdovo kompozicija (Monrealės katedros Sicilijoje apsidės mozaika, apie 1190 m.).
Giotto di Bondone veikė Jėzaus Kristaus ikonografijos formavimąsi ir plėtrą, evangelijų iliustravimo tradiciją liudija rankraštinių knygų iliuminacijos; jose ryšku apokrifinių, mistinių pasakojimų įtaka. Brandžiaisiais viduramžiais ypač sureikšminta kančios tema; ji įprasminta nukryžiavimo, Skausmų Vyro (Vir Dolorum), Pietos, Štai žmogus! (Ecce Homo), Rūpintojėlio ikonografiniais tipais, Kryžiaus kelio stočių paveikslais. Gotikos laikotarpiu sukurta Malonės Sosto ir Pasaulio Išganytojo (Salvator Mundi) atvaizdų. A. Rubliovo ikona „Nukryžiavimas“ (dramblio kaulas, 10 a.) yra vienas ryškiausių pavyzdžių.
Renesanso ir Baroko interpretacijos
Renesanso dailėje vyravo viduramžiais susiformavusi Jėzaus Kristaus ikonografija, įkūnyta nauja realybės perteikimo priemonių menine sistema. Jėzaus Kristaus įvaizdį ir meninę raišką labiausiai paveikė humanistinės filosofijos ir judėjimo dėl Bažnyčios atnaujinimo idėjos. Labiausiai modifikuotos Atsimainymo, Prisikėlimo, Žengimo į dangų kompozicijos (Rafaelio „Atsimainymas“, 1517-20 m.). Naujuoju stiliumi interpretuoti eucharistinio pobūdžio „Paskutinė vakarienė“, „Vestuvės Galilėjos Kanoje“, „Stebuklingos žūklės“ siužetai (Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“, 1495-98 m.).
Baroko laikotarpiu (16-17 a.) Jėzaus Kristaus vaizdavimo plėtotę pristabdė sustiprėjęs Švč. Mergelės Marijos kultas ir visuotinai paplitęs šventųjų garbinimas, t. p. plintančios racionalizmo idėjos, Katalikų Bažnyčios reforma, protestantiškoji kultūra, pasaulietinės dailės suklestėjimas. Caravaggio, D. Velázquezo, Rembrandto, P. P. Rubenso ir kitų Vakarų Europos senųjų meistrų kūryboje išliko dramatiškas Jėzaus Kristaus, kaip Išganytojo ir kenčiančio Atpirkėjo, vaizdinys (P. P. Rubenso „Nuėmimas nuo kryžiaus“, 1611-14 m.).
Vargas ir kančia
Naujausios kryptys ir Lietuvos dailė
19 a. senąsias Jėzaus Kristaus vaizdavimo tradicijas gaivino nazarėnų sambūris (P. van Cornelijaus „Paskutinis teismas“, 1822 m.), prerafaelitų grupuotė (W. H. Hunto „Jėzus suradimas šventykloje“, 1854-60 m.). Jėzaus Kristaus atvaizdų sukūrė romantizmo dailininkai (F. J. de Goya, E. Delacroix, W. Blake’as) bei vėlesnių dailės krypčių atstovai B. Thorvaldsenas, M. Denis, A. Hughesas, J. E. Millais, É. Manet ir kiti.
Lietuvos bažnytinėje dailėje Jėzaus Kristaus kulto sklaida prasidėjo plintant krikščionybei. Jėzų Kristų vaizduojančio 15-16 a. kultūros paveldo išliko nedaug. Plėtota jau susiformavusi Jėzaus Kristaus ikonografija. Sukurta freskų (Nukryžiavimas Vilniaus katedros požemiuose, 14 a. pabaiga, Vilniaus bernardinų vienuolyno koridoriaus freskos, 16 a. pradžia), skulptūrų (Prisikėlusio Kristaus statula, Nukryžiuotasis Bagaslaviškio bažnyčioje, 15 a., skulptūrinė grupė „Nuėmimas nuo kryžiaus“ Čekiškės bažnyčioje, 16 a. pirmas ketvirtis). Išliko Renesanso laikotarpio Jėzaus Kristaus atvaizdų - skulptūrinė grupė „Nukryžiavimas“ (16 a., Zapyškio bažnyčioje), Salvator Mundi ikonografinio tipo paveikslai (16 a. antra pusė). Plito Evangelijos siužetų kompozicijos - „Paskutinė vakarienė“, „Jėzus plauna kojas savo mokiniams“ (Vilniaus katedros Didžiojo altoriaus tabernakulio durelės, 17 a. pradžia).
Baroko laikotarpiu Jėzaus Kristaus ikonografija pakito. Plėtota bernardinų, dominikonų, trinitorių propaguojamas Jėzaus kančios kultas ir atgailos idėja. Vyravo Atpirkėjo mirties ant kryžiaus ir kelio į Golgotą, t. p. Prisikėlimo temos. Dažniausiai vaizduota Nukryžiuotasis (18 a. vidurys, Vilniaus katedra), Ecce Homo, Jėzus Nazarietis, nuplaktasis Jėzus (17 a. pirma pusė, Žemaičių Kalvarijos bažnyčia), vainikavimas erškėčiais (17 a., Šv. Jurgio bažnyčia Vilniuje), Prisikėlęs Kristus (18 a.). 17-18 a. bažnyčiose išplitus skulptūriniam dekorui ir sienų tapybai padaugėjo evangelinių siužetų iš Jėzaus Kristaus gyvenimo, eucharistinio turinio vaizdų. Šviečiamojo amžiaus idėjas ir estetines nuostatas atspindi klasicizmo dailininkų kūryba (P. Smuglevičiaus „Bėgimas į Egiptą“, apie 1800 m.). Romantizmo laikotarpiu ir 19 a. antroje pusėje dažniausiai vaizduoti evangeliniai Jėzaus Kristaus gyvenimo siužetai, motyvai (K. Ruseckas, V. Smakauskas).
20 a. bažnytinės dailės plėtotę paspartino Katalikų veikimo centro Meno sekcijos (įkurta 1928 m.), Bažnytiniam menui Lietuvoje tirti, remti ir ugdyti draugijos (įkurta 1933 m.), Bažnytinio meno muziejaus (įkurtas 1934 m.) veikla. Jėzaus Kristaus atvaizdų yra sukūręs M. K. Čiurlionis, M. Menčinskas, Juozas Mikėnas („Rūpintojėlis“, 1937 m. pasaulinės parodos Paryžiuje Didysis prizas), V. Grybas, V. K. Jonynas, Z. Kolba, V. Mackevičius, V. Palys, L. Truikys, B. Bučas, V. Eidukevičius, Z. Petravičius. Žymesni Jėzaus Kristaus tematikos bažnytinės dailės kūriniai - J. Zikaro „Kristus Karalius“ (1929 m., Panevėžio katedra), B. Pundziaus Kybartų bažnyčios Išganytojo altoriaus skulptūros (apie 1929 m.). Atkūrus nepriklausomybę atgijo bažnytinė dailė; sukurta Jėzaus Kristaus ikonografijos vitražų (K. Morkūnas, A. Dovydėnas, B. Bružas, R. Mulevičius, V. Švarlys), skulptūrų (S. Kuzma, K. Patamsis), freskų ir sgrafitų (N. Vilutytė, A. Banytė, A. Kmieliauskas), gobelenų (S. Giedrimienė), tapybos kūrinių.
Jėzaus Kristaus Gimimo ikonografija
Kristaus Gimimo šventė (Kalėdos) - tai vienas iš Bažnyčios esminių įvykių. Iš pradžių Kalėdos buvo švenčiamos kartu su Kristaus Krikštu. Graikiškas žodis „Epifanija“ (Dievo pasirodymas) buvo suprantamas kaip Dievo įsikūnijimas, pasirodymas kūne. Nuo IV a. šventė išskiriama į dvi. Ši tradicija greitai paplito ir jau to paties amžiaus pabaigoje buvo susiformavusi dviejų švenčių tradicija. Tuo metu pradedamas vaizduoti ir Kristaus Užgimimas: tokių siužetų randame Romos katakombose, ankstyviausių išlikusių rankraštinių Evangelijų miniatiūrose ir net ant ąsotėlių, kur buvo įpilamas šventas aliejus.
Kalėdinėse ikonose Kūdikio ėdžios kartais buvo vaizduojamos akmeninės dėžės formos ir buvo suvokiamos kaip altoriaus stalas, suvystytas Kūdikis stačiakampėje dėžėje nukreipia žiūrovą į Kristaus laidojimo sceną. Kristaus Gimimo ikonose nesunku įžvelgti citatų iš liturginių tekstų. Kristaus Gimimo ikonografijai svarbi Išganytojo gimimo vieta. IV a. imperatorienė Elena pastatė šioje vietoje baziliką, nes urvą gausiai lankė piligrimai. Ola Kalėdinėje ikonografijoje buvo vaizduojama skirtingai. Kartais danga virš Kūdikėlio Kristaus vaizduojama labai simboliškai, tik įrėmindama pagrindinius veikėjus. Įdomu, kad ėdžios vaizduojamos „europietiškai“ dėl palestiniečių gyvenimo papročių neišmanymo. Tas būdinga tiek ankstyvosioms ikonoms, tiek ir vėlesnėms.
Švenčiausioji Mergelė, palenkusi galvą, stebi Kūdikėlio prausimą. Ankstyvosios krikščionybės paminkluose Ji vaizduojama sėdinti. Tai susiję su mokymu apie neskausmingą Kristaus gimimą. Šiuolaikinei tradicijai artimesnės tapo ikonos, kur Dievo Motina guli - taip pabrėžiamas Kristaus tikras kūniškas gimimas, jo istoriškumas. Tas pats reikšminis krūvis suteikiamas ir kitai ikonos scenai: dvi moterys maudo Naujagimį. Šis siužetas, labai retas ankstyvosios krikščionybės tradicijoje, vėliau plačiai paplito Bizantijoje. Pribuvėjų figūros, rodos, turėtų paneigti neskausmingo gimdymo faktą, bet paradoksas tas, kad šis siužetas įvedamas būtent kaip šio fakto įrodymas. Jokūbo Protoevangelijoje randamas pasakojimas, kad šventas Juozapas buvo radęs pribuvėjas, jos paklausiusios apie Gimdyvę ir nepatikėjusios Kristaus gimimo stebuklingumu. Tada vienai iš jų, Salomėjai, nudžiūvusi ranka ir moteris pasveikusi tik tada, kai pagarbino Kūdikėlį.
Ankstyviausiuose Jėzaus Kristaus Gimimo ikonose vaizduojamas pranašas Izaijas, išpranašavęs, kad „…Mergelė laukiasi kūdikio; Ji pagimdys Sūnų ir pavadins Jį vardu Emanuelis“ (Iz 7.14). Kartais tarp šventojo Juozapo Sutuoktinio ir su juo besikalbančio senolio matome nedidelį krūmą - tai aliuzija į Jesės giminę (Iz 11.1), iš kurios buvo kilusi Dievo Motina, pagimdžiusią Vaisių - Kristų. Taip pat Jesės medžio vaizdavimas siejamas su liturginėmis temomis, kurios skamba Bažnyčioje prieš Kalėdas, minint Išganytojo gimines pagal Jo žmogiškąją prigimtį. Šie elementai, susiję su Senojo Testamento pranašystėmis, leidžia pilniau išskleisti Kristaus Gimimo kompozicijos dogmatiką.
Prie ėdžių kanoniškai yra vaizduojami jautis ir asilas. Tai remiasi pranašo Izaijo žodžiais: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1.3). Šventas vyskupas Grigalius Nisietis aiškina šitaip: jautis simbolizuoja judėjus, o asilas - stabmeldžius. Ypatingas Kristaus Gimimo ikonų personažas - šventas Juozapas Sužadėtinis. Daugelyje ankstyvųjų ikonografinių paminklų jis sėdi šalia ėdžių arba kiek atokiau, pasirėmęs lazda. Atrodo, kad jis tarsi nepastebi to, kas vyksta aplinkui, nes jo sielą užima didžiausio įvykio paslaptis. Palaipsniui įsitvirtina šv. Juozapo vaizdavimas kompozicijos apatiniame kairiajame kampe, jis sėdi, apimtas apmąstymų. Tokia jo poza tampa klasikinė ir siejama su jo abejonėmis po Apreiškimo. Švento Juozapo dvejonės ikonoje antropologizuotos - šalia jo matome senolio, apsirengusio ožio kailiu, figūrą. Šis personažas iki šiol kelia daug klausimų. Vieni laiko jį tiesiog piemeniu, besikalbančiu su šv. Juozapu apie Dieviškąja Ekonomiją; kitiems atrodo, jog tai - Jokūbas, anot apokrifų, Juozapo sūnus, lydėjęs šventąją šeimą į Betliejų ir regėjęs gimusį Kristų; treti tyrėjai įžvelgia šioje figūroje švento Juozapo dvejonių materializaciją šėtono pavidalu (todėl kartais ikonose šis personažas vaizduojamas su ragais arba uodegyte). Jo kreiva lazda simbolizuoja melą. Pastarasis komentaras atrodo labiausiai įtikinamas.
Piemenys, pirmieji sužinoję apie Išganytojo gimimą, - tai paprastos, tyros sielos. Tačiau Pats Dievas išaukštino piemens figūrą, sakydamas apie Save: „Aš - Gerasis Ganytojas” (Jn 10.11). Ikonose vaizduojami paprastai du piemenys (jaunas padeda eiti senyvajam), kartais - trys. Čia pat vaizduojami ir jiems Kristaus Gimimą skelbiantys angelai (Lk 2, 8-16). Vienas iš piemenų dažnai groja dūdele. Tam tikra prasme išminčiai (Mt 2.1-12) yra priešingybė piemenims. Joks žmonijos mokslas neliko jiems nežinomas, jie ištyrė Dieviškąją Išmintį, išlietą gamtoje, tiek, kiek tik buvo įmanoma pagonims. Apokrifuose nurodoma, jog išminčiai buvo trys persų karalaičiai, kurie mokėsi astrologijos iš pranašo Bileamo. Jis paliko jiems savo knygas ir liepė stebėti dangų, kol pasirodys žvaigždė iš Jokūbo (Sk 24, 17). Išminčiai, atėję pagerbti Kristų, - vienas iš labiausiai paplitusių ankstyvosios krikščionybės ikonografinių siužetų. Dievo Motina vaizduojama sėdinti, laikanti Kūdikį ant rankų, o Jis kartais ištiesia ranką link išminčių atneštų dovanų. Patys išminčiai primena tai svečius, tai maldautojus: ikonų meistrai visada stengdavosi perteikti jų begalinį tikėjimą ir pagarbą. Rytų karaliai, atėję pagerbti Išganytoją, tai pirmieji iš „pagonių [kraštų] Bažnyčios“. Šventasis vyskupas Grigalius Palama nurodo į Izaijo pranašystę (Iz 19, 1; 23; 24), kad tomis dienomis Dievą kartu garbins Izraelis, egiptiečiai ir asirai. Šventasis rašo, kad ši pranašystė „…išsipildo, nes išminčiams vos pagarbinus Kūdikėlį, šventajai šeimynai tenka bėgti į Egiptą; dėl to, Jis išlaisvino egiptiečius nuo stabų“, o grįžęs iš ten Jis apsigyveno Izraelyje tarp išrinktos tautos, vertos Jo paveldėjimo. Išminčių vaizdavimas ikonose paprastai atitinka tris amžiaus archetipus: senolį, brandaus amžiaus vyrą ir jaunuolį. Taip pabrėžiama, kad Dievo apreiškimas suteikiamas, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus. Išminčiai dovanoja Dievui auksą, smilkalus ir mirą, t. y., anot švento Jono Auksaburnio, savo mokslus, meilę ir paklusnumą. Šventas Augustinas ir šventas Grigalius Didysis, Romos popiežius, komentuoja išminčių dovanas taip: auksas dovanojamas Kristui kaip Karaliui, smilkalai - kaip Dievui, o mira - kaip mirtingajam Žmogui. Ankstyvojoje krikščioniškoje ikonografijoje išminčiai kartais dovanoja Užgimusiam Kūdikėliui auksinius žiedus ir vainikus, paukščiukus, žaisliukus (pvz. Marcelino katakombose) ir kt.
Kristaus Gimimo ikonose būtinai vaizduojami Dievą šlovinantys Angelai. Viršuje, dangaus segmente, matome žvaigždę, kartais iš jos driekiasi spindulys. Dažnai kelios personažų grupės sutelkia dėmesį į šią žvaigždę: išminčiai į ją rodo kaip į savo vedlę pas Kristų, ganytojai ja stebisi, o angelai aplink ją gieda. Žvaigždė, kur ji bebūtų pavaizduota - virš ėdžių ar danguje, - apjungia kompoziciją. Šventųjų Teofilakto ir Teodoro Studito nuomone, išminčius vedė angelas, priėmęs žvaigždės pavidalą. Kartais ikonografiniai paminklai antrina tokiam aiškinimui: juose vaizduojamas angelas, laikantis rankose žvaigždę. Svarbiausias Kristaus Gimimo ikonografijos bruožas - primityvumas ir paprastumas, o kartu - daugybės smulkmenų įvedimas, liturginių ir biblinių tekstų vaizdinis citavimas. Kristaus Gimimo ikonos kuriamos ryškiomis spalvomis, taip parodant matomo ir nematomo pasaulių džiugesį ir triumfą dėl gimusio Išganytojo.
Jėzaus Kristaus išvaizdos paieškos mene ir istorijoje
Šimtmečiais dažniausiai pasitaikantis Jėzaus paveikslas - bent jau Vakarų kultūroje - vaizduoja vyrą su barzda, šviesia oda, banguotais ir šviesiai rudais plaukais bei mėlynomis akimis. Biblija pateikia kelias užuominas apie Jėzaus Kristaus fizinę išvaizdą. Daugiausiai apie tai pasakoma pirmosiose keturiose Naujojo Testamento knygose - Mato, Morkaus, Luko ir Jono Evangelijose. Iš Luko Evangelijos žinome, kad Jėzus dvasininko pareigas pradėjo eiti sulaukęs 30 metų amžiaus - tačiau visiškai nenurodoma, kaip jis atrodė. Tik užsimenama, kad jis niekuo neišsiskyrė iš kitų. Apreiškime Jonui rašoma, kad Jėzaus oda buvo tamsaus atspalvio, o jo plaukų tekstūra priminė vilną. Klasikos ir religinių studijų profesoriaus asistentas bei leidinio „Biblical Archeology Review“ redaktorius Robert Cargill iš Jovos universiteto sako, kad mes nežinome, kaip atrodė Jėzus - tačiau jeigu viskas, ką apie jį žinome, yra tiesa, jis buvo Palestinos žydas, gyvenęs Galilėjoje I amžiuje.
Vieni seniausių meninių Jėzaus atvaizdavimų atsirado dar III mūsų eros amžiaus viduryje, praėjus daugiau nei dviems šimtmečiams po Jėzaus mirties. Tai yra piešiniai senovinėse Šv. Domitilos katakombose Romoje, pirmą kartą atrasti dar prieš 400 metų. Dar vienas retas Jėzaus portretas buvo atrastas 2018 metais ant bažnyčios griuvėsių sienų pietų Izraelyje. Šis piešinys yra vienas seniausių Izraelyje rastų Jėzaus piešinių - ir buvo nutapytas VI amžiuje. Šiame piešinyje jis vaizduojamas su trumpais, garbanotais plaukais - toks Jėzaus paveikslas buvo gana dažnas rytiniame Bizantijos imperijos regione, ypač Egipte ir Sirijos-Bizantijos regione. Ilgaplaukio, barzdoto Jėzaus paveikslą, pradėtą vaizduoti IV mūsų eros amžiuje, stipriai įtakojo graikų ir romėnų dievų paveikslai - ypač galingasis graikų dievas Dzeusas. Krikščionybės kilmės ir Antrosios šventyklos judaizmo profesorė Joan Taylor iš Karališkojo Londono koledžo leidinyje „The Irish Times“ rašė, kad šių piešinių esmė buvo ne pavaizduoti Jėzų kaip žmogų, tačiau perteikti teologines mintis apie Jėzų kaip Kristų (karalių, teisėją) ir dieviškąjį sūnų.
Žinoma, ne visi piešiniai yra tokie, kaip Vakarų kultūroje. Tiesą sakant, kiekvienoje kultūroje Jėzus yra atvaizduojamas savaip. Iš daugybės išlikusių relikvijų apie Jėzų, atrastų per daugybę amžių, viena žymiausių yra Turino drobulė, kuri pasirodė 1354 metais. Tikintieji mano, kad po nukryžiavimo Jėzus buvo suvyniotas į lino drobulę, ir joje yra aiškiai matomas jo veidas. R. Cargill sako, kad Turino drobulė jau ne kartą buvo identifikuota kaip viduramžių padirbinys. Mokslininko teigimu, tai yra didesnio reiškinio, kuris egzistavo nuo Jėzaus laikų, dalis - išgauti arba pagaminti objektus, kurie yra susiję su Jėzaus kūno dalimis, jo gyvenimu ir dvasininko pareigomis.
2001 metais į pensiją išėjęs medicinos dailininkas Richardas Neave‘as vadovavo Izraelio ir britų antropologams bei kompiuterių specialistams siekiant sukurti naują Jėzaus paveikslą, remiantis Izraelyje rasta I a. kaukole, kompiuterių modeliais ir žiniomis apie tai, kaip tuomet atrodė žydai. Nors niekas nesako, kad tai yra tiksli Jėzaus išvaizdos rekonstrukcija, mokslininkai mano, kad toks paveikslas yra tikslesnis nei dauguma meninių darbų apie Dievo sūnų. 2018 metais savo knygoje „What Did Jesus Look Like?“ J. Taylor panaudojo archeologines iškasenas, istorinius tekstus ir tuometį Egipto laidotuvių meną - ir padarė išvadą, kad kaip ir dauguma to meto žmonių Judėjoje bei Egipte, Jėzus tikriausiai turėjo rudas akis, tamsius rudai-juodus plaukus ir alyvuogių rudumo odą. Nors R. Cargill sutinka, kad naujausi Jėzaus paveikslai, kuriuose jis vaizduojamas tamsesniais, labiau garbanotais plaukais, tamsesne oda ir akimis, tikriausiai yra arti tiesos, jis pabrėžia, kad mes niekada nesužinosime, kaip tiksliai atrodė Jėzus Kristus. Jis klausia, kaip prieš 2000 metų atrodė Galilėjos žydai?
Jėzaus Kristaus vaizdavimas kine
Pirmąkart kine Jėzus pasirodė turbūt 1897 m. Prancūzijos penkių minučių juostoje. Po 1910 m. filmai tapo gerokai ilgesni ir viso metražo. Tai kėlė visai naujus reikalavimus aktorių atrankai, montažui, kameros važinėjimui ir t. t. Kinas greitai atrado Jėzaus personažą ir jo gyvenimo istorijos žavesys, nepaisant galimų sunkumų, leido jam padaryti nepaprastą kino karjerą! Apie 150 filmų apie Jėzų arba su juo. Vis dėlto, susidariusią Jėzaus išvaizdą, kurią sukūrė dailė, kinas dažnai laikė savaime suprantama.
Didysis Holivudo režisierius Cecilis B. DeMille‘is 1927 m. sukūrė „Egipto karalių“, kuriame Jėzus pasirodo tik tarp kitko. Po to 1953 m. pasirodė „Mūsiškis“ (The Robe), „CinemaScope“ technika nufilmuotas romanas bestseleris. Tai buvo pirmoji juosta, kurią statė režisierius Henry Kosteris. Tačiau tikrasis proveržis įvyko 1959 m., kai režisierius Nicholas Ray išdrįso imtis Jėzaus asmenybės ir sukūrė filmą „Karalių karalius“ (King of Kings). Šiame filme Jėzus vaizduojamas kaip dieviškasis sūnus, gimęs Nazarete. Filmui vadovavo George‘as Stevensas, kuris 1965 m. kartu su Jamesu Deanu ėmėsi „Didžiausios visų laikų istorijos“ (The Greatest Story Ever Told!). Tai buvo titaniškas filmas (pradinis ilgis 4,5 valandos!) su daugybe mūšių scenų, veiksmo ir galybės statistų.
Režisierius Pieras Paolo Pasolini elgėsi visai kitaip nei jo kolegos Holivude. Jo filmas „Evangelija pagal Matą“ (Il vangelo secondo Matteo, 1964 m.) griežtai laikosi Mato teksto ir perteikia Jėzų kaip paprastą, žmogišką būtybę, revoliucionierių. Šis filmas taip pozityviai išskiria iš daugelio Jėzaus filmų. Norman Jewisonas, nors ir netikintis, 1973 m. sukūrė miuziklą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ (Jesus Christ Superstar), kuris tapo kultiniu.
Vargas ir kančia
Martino Scorsese‘s „Paskutinis Kristaus gundymas“ (The Last Temptation of Christ, 1988 m.) sukėlė didžiulį krikščionių pasipiktinimą, boikotus ir įnirtingus protestus. Filmas buvo kritikuojamas už tai, kad jis klastoja ir iškreipia biblinę Jėzaus asmenybę, vaizduodamas jį kaip žmogų, turintį abejonių ir kovojantį su pagundomis. Tačiau kai kurie kritikai ir žiūrovai vertino filmą kaip drąsų bandymą parodyti visą Jėzaus žmogiškumą.
Priešingai, Franco Zeffirelli „Jėzus iš Nazareto“ (Jesus of Nazareth, 1977 m.) ir Roberto Bressono „Paskutinis filmas“ (The Last Film, 1977 m.) laikomi tradiciškesniais ir labiau gerbiančiais Biblijos pasakojimą. „Jėzus iš Nazareto“ yra išsamus ir kruopštus pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą, atitinkantis Evangelijų tekstus.
Jėzaus Kristaus vaizdavimas literatūroje
Pirmaisiais beletrizuotais pasakojimais apie Jėzų Kristų laikytini neautentiškų smulkmenų gausa pasižymintys NT apokrifai. Vieni jų neperžengė tradicinio mokymo ribų ir padarė didelę įtaką krikščioniškosios kultūros raidai (ypač Jokūbo protoevangelija, 2 a., ir Vaikystės evangelija pagal Tomą, 2 a. pabaiga), kiti buvo populiarūs tarp gnostikų (Tomo evangelija, 2 a. pradžia, Petro evangelija, Judo Iskarijoto evangelija, Tiesos evangelija, visos apie 2 a., Pilypo evangelija, 3 a., ir kita) ir manicheizmo atstovų (Gyvoji evangelija, 3 amžius). Jėzaus Kristaus meninis paveikslas pirmiausia pasirodė ankstyvųjų krikščionių kūryboje: Vetijaus Akvilijaus Juvenko (4 a.) Keturiose evangelijų knygose (Evangeliorum libri IV), Sedulijaus Celijaus (5 a.).
Viduramžiais atsirado Biblijos parafrazių senąja anglų kalba (Nužengimas į pragarus / The Harrowing of Hell) ir Kiunevulfui (Cynevulf, 8 a.) priskiriama poemų trilogija Kristus (Christ). Saksų epe Gelbėtojas (Heliand apie 850 m.) Jėzus Kristus vaizduojamas senovės germanų didvyrių stiliumi. Italijoje lotynų kalba parašyta: Jono Kalvioliečio Kristaus gyvenimo apmąstymai (Meditationes vitae Christi 14 a.), M. G. Vidos (apie 1485-1566 m.) Kristiados (Christias 1535 m.). 9-16 a. liturginėje dramoje išsiskiria prancūzo A. Grébano (apie 1420-71 m.) žymiausias kūrinys Kančios slėpinys (Le Mystère de la Passion, pastatyta apie 1450 m.). 16-17 a. ispanų literatūroje populiarios poemos Jėzaus Kristaus gyvenimo tematika: J. de Quiróso (16 a. antra pusė) Kristaus kančia (Cristopatía 1552 m.), D. de Hojedos (1570-1615 m.) Kristiada (La Cristiada 1611 m.), J. B. Dávilos (m. 1664 m.) Žmogaus Dievo kančia (Pasión del Hombre-Dios 1661 m.).
18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje atsirado kūrinių, kuriuose bandoma racionaliai traktuoti Jėzaus Kristaus gyvenimą. K. F. Bahrdtas (1741-92 m.) knygoje Jėzaus planų ir tikslų įgyvendinimas (Ausführung des Plans und Zwecks Jesu 1782 m.), K. H. G. Venturini (1768-1849 m.) knygoje Tikroji didžiojo pranašo iš Nazareto istorija (Natürliche Geschichte des grossen Propheten von Nazareth 1800-02 m.) Jėzaus Kristaus darytus stebuklus, nukryžiavimą ir prisikėlimą laiko esenų suvaidintais, D. F. Straussas knygoje Kritiškai apdorotas Jėzaus gyvenimas (Das Leben Jesu, kritisch bearbeitet 1835-36 m.) tai priskiria grynojo mito sferai, E. J. Renanas knygoje Jėzaus gyvenimas (Vie de Jésus 1863 m.) vadina legendos epizodais. A. Holzas veikale Laiko knyga (Buch der Zeit 1885 m.), E. Ludwigas knygoje Žmogaus sūnus: Vieno pranašo istorija (Der Menschensohn: Geschichte eines Propheten 1928 m.), C. Einsteinas (1885-1940 m.) knygoje Blogoji naujiena (Die schlimme Botschaft 1924 m.) Jėzų Kristų laiko pirmuoju socialistu.
19 a. pabaigoje išpopuliarėjo krikščioniškų legendų plėtotės: Čekijoje - J. Zeyerio Trys legendos apie Nukryžiuotąjį (Tři legendy o krucifixu 1892 m., lietuvių kalba 1938 m.), Lenkijoje - H. Sienkiewicziaus Quo vadis (1895 m., lietuvių kalba 1904-05 m., 1927-29 m., 1991 m.), Švedijoje - S. O. L. Lagerlöf Kristaus legendos (Kristuslegender 1904 m., lietuvių kalba 1914 m., 1926 m., 1929 m., 1997 m.). 20 a. atsirado beletrizuotų pasakojimų su kai kuriais apokrifiniais motyvais: Italijoje - G. Papini Kristaus istorija (La storia di Cristo 1921 m., lietuvių kalba 1929-30 m., 21990 m.), Vokietijoje - W. von Molo Viešpaties legenda (Legende vom Herrn 1927 m.), E. Schaperio Jėzaus gyvenimas (Das Leben Jesu 1936 m.), Prancūzijoje - F. Mauriaco Jėzaus gyvenimas (La Vie de Jésus 1936 m., lietuvių kalba 1936 m.), Danielio-Ropso Jėzus ir jo laikai (Jésus en son temps 1948 m.), Lenkijoje - J. Dobraczyńskio (1910-94 m.) Nikodemo laiškai (Listy Nikodema 1952 m.), R. Brandstaetterio Jėzus iš Nazareto (Jezus z Nazaretu 1969-73 m.). Panašaus pobūdžio yra rusų rašytojo D. Merežkovskio veikalas Jėzus Nežinomasis (Iisus Neizvestnyj 1936 m.). M. Bulgakovo romane Meistras ir Margarita (Master i Margarita, parašyta 1929-40 m., išspausdinta su kupiūromis 1966 m., visas 1973 m., lietuvių kalba 1985 m.) įkomponuotas siužetas apie Poncijų Pilotą nesutampa su NT.
Žydų literatūroje Jėzui Kristui skirtas A. A. Kabako (1883-1944 m.) romanas Siauru taku (hebrajų kalba 1937 m.), Š. Ašo (1880-1957 m.) trilogijos pirmoji knyga Žmogus iš Nazareto (jidiš 1939 m.), N. Agmon-Bystrickio (1896-1978 m.) drama Jėzus iš Nazareto (hebrajų kalba 1941 m.), I. Mosinzono (1917-94 m.) romanas Judas Iskarijotas (hebrajų kalba 1963 m.).
20 a. Lietuvių poezijoje dažnas Jėzaus Kristaus kančios motyvas. Nukryžiuotajam V. Mykolaitis-Putinas skyrė eilėraštį „Rūpintojėlis“, dialogo su Jėzumi Kristumi yra J. Aisčio, B. Brazdžionio, A. Maceinos (slapyvardžiu Jasmantas) ir kitų poezijoje. Jėzaus Kristaus globos, tikėjimo ir vilties motyvų yra politinių kalinių ir tremtinių kūryboje (A. Miškinio, K. Inčiūros psalmės). V. Krėvė apysakoje Dangaus ir žemės sūnūs (1961 m.; nebaigta) buvo užsimojęs pavaizduoti visą Jėzaus Kristaus gyvenimą - laikydamasis bendriausios NT įvykių schemos jis daugelį epizodų savaip interpretavo, išplėtojo, detalizavo. Daugiausia vaizdavo žydų tautos moralinę, idėjinę, socialinę, politinę situaciją romėnų valdymo laikotarpiu, kai visa tauta svajojo apie išsivadavimą, o svajonės gimdė išvaduotojo viziją.